A-438-1364-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1364/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01428-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vailida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vailida“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Vailida“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) su skundu (I t., b. l. 1–7), kurį patikslino (I t., b. l. 191), kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. S-55(7-36/2012) „Dėl UAB „Vailida“ 2011-02-24 skundo“ (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI, Inspekcija) 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 69-17 „Dėl UAB „Vailida“ 2011-03-25 skundo“ (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Tauragės AVMI) 2011 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. TV0/3-5 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Tauragės AVMI sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad dėl mokesčių administratoriaus šališkumo mokestinis tyrimas atliktas atsainiai, nesigilinant į pateiktus įrodymus, jų objektyviai nevertinant. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius nesigilino į pateiktų įrodymų visumą, nesiaiškino visų aplinkybių ir, remdamasis savo subjektyvia nuomone ir jokiais įrodymais nepagrįstomis prielaidomis, neišnagrinėjo ir nevertino susiklosčiusios situacijos. Atkreipė dėmesį, kad yra vilkinama procedūra, nes mokestinis ginčas vyksta nuo 2008 m. Nors Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) nėra nustatytas konkretus terminas, kuris apibrėžtų mokestinio ginčo trukmę, tačiau nuolatinis žmogiškųjų ir finansinių išteklių eikvojimas negali trukti neterminuotai.

Mokesčių administratorius nuolat trikdo įmonės veiklą, priverčia patirti nuostolių ir, pripažindamas didžiąją dalį pardavimų bei ginčydamas tik keletą iš jų, piktnaudžiauja suteiktomis teisėmis ir neapibrėžtu mokestinio ginčo terminu. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius neveikė taip, kaip turėjo ir galėjo veikti. Komisija, nagrinėdama įmonės skundą, neatsižvelgė ir nenagrinėjo pažeidimų, todėl būtina tinkamai įvertinti mokestinio ginčo trukmę. Paaiškino, kad dėl proceso vilkinimo bei priimamų tendencingų sprendimų mokestinis patikrinimas turi būti nutrauktas.

Komisijos sprendimas yra nepagrįstas, nes priimtas formaliai įvertinus faktines aplinkybes, neatsižvelgus į pareiškėjo pateiktus įrodymus, visiškai netyrus skundo, grindžiamas tik skundžiamo atsakovo sprendimo argumentais bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimo motyvais, neatsižvelgus į tai, jog yra pateikti nauji įrodymai, kurie patvirtina faktą, kad UAB „Vailida“ elgėsi sąžiningai, nes visi automobiliai pagal pateiktus dokumentus buvo išgabenti iš Lietuvos. Nors atsakovas turėjo pareigą surinkti papildomus duomenis, tačiau to nepadarė.

Pareiškėjo teigimu, Komisija ir Inspekcija nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos įrodymų vertinimo klausimais. Bendrovė pateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog 0 procentų pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) tarifas buvo pritaikytas pagrįstai ir teisėtai, tačiau Komisija ir mokesčių administratorius ignoravo UAB „Vailida“ pateiktus įrodymus, nenurodydami jokių atsisakymo motyvų. Atsižvelgiant į tai, kad Komisija ir Inspekcija neatliko išsamaus įrodymų vertinimo bei nevertino įrodymų visumos, priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus.

Nurodė, kad pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius, atsižvelgęs į pateiktus ir turimus įmonės dokumentus, vis dėlto pripažino, kad UAB „Vailida“, parduodama transporto priemones Latvijos įmonėms SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“, nepagrįstai pritaikė 0 procentų PVM tarifą, nors tai buvo neigiama pirminio patikrinimo metu. Patikrinimo akte teigiama, kad pareiškėjas nepateikė papildomų neginčijamų įrodymų, kad pagrįstai taikė 0 procentų PVM tarifą, ir neįrodė, kad elgėsi sąžiningai. Tokie teiginiai yra nepagrįsti, nes įmonė patikrinimų metu pateikė visus reikiamus dokumentus, t. y. sutartis, įgaliojimus, įmonių registracijų kopijas, įmonių vadovų paso kopijas, bankinių pavedimų nuorašus, patvirtinimus dėl automobilių išvykimo ir kt. Pažymėtina, kad mokesčių administratorius PVM dėl tariamai nesąžiningų veiksmų apskaičiuoja tik nuo 4 transporto priemonių, o dėl 35 transporto priemonių sutinka, kad UAB „Vailida“ turi visus reikiamus dokumentus ir pagrįstai pritaikė 0 procentų PVM tarifą. Šios aplinkybės nei Komisija, nei mokesčių administratorius sprendimuose iš esmės nenagrinėjo. Mokesčių administratorius sutinka, kad UAB „Vailida“ pagrįstai pritaikė 0 procentų PVM tarifą dėl 35 transporto priemonių, tačiau 4 transporto priemones, parduotas lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis, laiko kaip parduotas nesąžiningai. Visi sandoriai atlikti vienodomis aplinkybėmis, surašyti visi reikiami buhalterinės apskaitos dokumentai, surinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtina faktą, kad sandoriai realiai įvyko.

Atkreipė dėmesį, kad Inspekcija 2009 m. lapkričio 20 d. sprendime Nr. 69-325 nurodė, kad pagal pateiktus dokumentus transporto priemonės registruotos Latvijos Respublikoje ir tai yra pagrindas teigti, kad jos išgabentos į kitą valstybę narę. Tačiau vėliau mokesčių administratorius, sau prieštaraudamas, teigia, kad transporto priemonės neišgabentos. UAB „Vailida“, parduodama transporto priemones Latvijos įmonėms, ėmėsi visų priemonių, kurios reglamentuotos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) nuostatose, ir, būdama atsargi ir rūpestinga, surinko papildomų įrodymų, kurie nėra reglamentuoti PVMĮ, t. y. pateikė sutartis, įgaliojimus, patvirtinimus, registracijos pažymėjimus, Latvijos bendrovių vadovų asmens tapatybės dokumentų kopijas ir kt. Todėl mokesčių administratorius nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima pripažinti, kad sandoriai įvyko būtent tarp UAB „Vailida“ ir SIA „Hamada“ bei SIA „DI-1“. Pareiškėjo manymu, mokesčių administratorius neargumentuotai ir be jokio teisinio pagrindo atmetė jo pateiktus rašytinius įrodymus. LVAT, nagrinėdamas bylas dėl teisės taikyti 0 procentų PVM tarifą pagal PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį, ne kartą yra nurodęs, kad sąskaitos faktūros, perdavimo–priėmimo aktai, mokėjimo dokumentai ir kt. patvirtina faktą, jog prekės buvo perleistos kitų asmenų nuosavybėn.

LVAT 2010 m. spalio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1047/2010 nurodė, kad PVMĮ nėra nustatyta, kokius konkrečius dokumentus turi turėti PVM mokėtojas, išgabendamas prekes į kitą Europos šalį, svarbu, kad pagal tokius dokumentus galima būtų nustatyti išgabenimo į kitą Europos Sąjungos valstybę faktą. Nagrinėjamu atveju prekių gavimą patvirtina krovinių gavėjo antspaudai ir parašai. Tai, kad ant krovinio gavimo dokumentų nėra gavėjo atstovo vardo ir pavardės, o tik parašas ir spaudas, nėra įrodymas, kad prekės nebuvo pateiktos, nes Latvijos Respublikos įmonių vadovų ir kitų įgaliotų asmenų tapatybė yra ne kartą patvirtinta sandorių sudarymo metu, o mokestinio ginčo byloje yra šių asmenų asmenybę patvirtinančių dokumentų kopijos. Mokesčių administratorius, atlikdamas patikrinimą, nenustatė, kad pateikti įrodymai ar juose nurodyti duomenys būtų suklastoti arba kad mokėjimai buvo atlikti už kitas paslaugas. Be to, nenustatyta, kad pareiškėjas būtų dalyvavęsi kokioje nors nusikalstamoje veikoje kartu su SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“ ar būtų žinoma apie šių įmonių neteisėtus veiksmus. Atkreipė dėmesį, kad tai, jog SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“, gavusios prekes, jų nedeklaravo, o vėliau buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų, bei tai, kad negalima rasti šių įmonių vadovų, nepaneigia prekių gavimo fakto, nes sandorio sudarymo metu Latvijos Respublikos ūkio subjektai buvo PVM mokėtojai bei atitiko jiems keliamus reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, vien mokėjimo pavedimas už automobilį „BMW X5“ įrodo faktą, kad UAB „Vailida“ sudarė sandorius su Latvijos įmone, o sandoris įvyko tokiomis aplinkybėmis ir tuo laiku, kaip ir yra atvaizduotas buhalterinėje apskaitoje.

Pažymėjo, kad UAB „Vailida“ veiksmus, susijusius su transporto priemonių pardavimu, atlieka tik direktorius V. M.. Komisija ir mokesčių administratorius savaip interpretuoja UAB „Vailida“ direktoriaus 2009 m. gegužės 5 d. paaiškinimą, nes nebuvo prašoma įvardinti tikslių duomenų apie transporto priemonės pirkėją. Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-3706-426/2011 buvo apklaustas kaip liudytojas A. M., kuris savo paaiškinimu paneigė aplinkybes, nurodomas mokesčių administratoriaus priimtuose sprendimuose dėl automobilio „BMW X5“ įsigijimo aplinkybių. UAB „Vailida“ Komisijai savo iniciatyva pateikė Latvijos Respublikos notaro patvirtintą R. K. 2012 m. vasario 22 d. patvirtinimą, tačiau šio įrodymo buvo bandoma atsisakyti, o, jį priėmus, jis buvo ignoruojamas ir atmetamas, nors Komisijai pagal MAĮ nėra suteikta teisė paneigti oficialiai patvirtintus dokumentus. Latvijos Respublikos notaras, tvirtindamas tokį dokumentą, nustatė patvirtinimą teikiančio asmens tapatybę, patikrino jo asmens duomenis ir patvirtino dokumentą. Pareiškėjas vyko į Latviją ir ieškojo dokumentų, patvirtinančių, kas įsigijo ginčo automobilius, taip pat tai, kad šie automobiliai buvo išgabenti iš Lietuvos, tačiau Komisija šių dokumentų netyrė ir nevertino. Pareiškėjo teigimu, nenurodyta, kokių dokumentų jis nepateikė.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 34–36) prašė jį atmesti.

Nurodė, kad PVMĮ 56 straipsnio 1 dalyje nustatyto prekių apmokestinimo mechanizmo tikslas yra perleisti mokestines pajamas valstybei narei, kurioje galutinai sunaudojamos atsiųstos ar atgabentos prekės. PVMĮ mokesčių mokėtojui suponuoja ne tik teisę pasinaudoti apmokestinimo išimtimis, bet ir turėti įrodymus, pagrindžiančius aplinkybę, kad mokėtojas teisę į 0 procentų PVM tarifo taikymą tikrai yra įgijęs. Tokia pozicija yra pagrįsta Europos Bendrijų Teisingumo Teismo bei LVAT praktika. Pažymėjo, kad, siekiant nustatyti, ar mokesčių mokėtojas turėjo teisę tiekimui taikyti 0 procentų PVM tarifą, turi būti nustatytos trys būtinosios sąlygos: 1) prekės buvo tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui ir jas tiekė PVM mokėtojas; 2) pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo; 3) prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo valstybės narės teritorijos. Tais atvejais, kai šios sąlygos netenkinamos, turi būti vertinamas tiekėjo sąžiningumas – jeigu nustatoma, kad tiekėjas buvo sąžiningas ir elgėsi rūpestingai, ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad prekės būtų išgabentos iš šalies teritorijos, ir įsitikino, jog nedalyvauja mokesčių sukčiavime, papildomas PVM jam neturi būti apskaičiuotas.

Atkreipė dėmesį, kad pakartotinio patikrinimo metu nustačius, kad pareiškėjas nepagrįstai taikė 0 procentų PVM tarifą, standartiniu PVM tarifu buvo apmokestinti keturių transporto priemonių tiekimai. Nurodė, kad tiek vietos mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, remdamasis MAĮ 132 straipsnio 2 dalies 4 punktu, tiek centrinis mokesčių administratorius, nagrinėjantis mokestinį ginčą tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus, remdamasis MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 5 punktu, turi teisę pavesti atlikti pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą. MAĮ nuostatos nereglamentuoja pakartotinių patikrinimų kiekio, kol nėra įsiteisėjęs galutinis mokesčio administratoriaus sprendimas, suformuojantis mokestines prievoles mokesčių mokėtojui. Mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą, turi dėti pastangas, kad per objektyviai įmanomą trumpiausią laiką būtų nustatyti galimi mokesčių mokėtojo pažeidimai bei suformuotos mokestinės prievolės. Atsižvelgiant į tai, kad MAĮ neriboja galimų pakartotinių patikrinimų kiekio, o pakartotinio patikrinimo metu buvo atliekami aktyvūs veiksmai, be to, mokesčių mokėtojas neskundė teismui mokesčių administratoriaus neveikimo šių patikrinimų atlikimo metu, ilga mokestinio patikrinimo trukmė, remiantis MAĮ, nėra laikoma pagrindu naikinti skundžiamus sprendimus. Be to, pažymėjo, kad, atsakovo duomenimis, pareiškėjo mokestinis patikrinimas šiuo metu nevyksta.

Tretieji suinteresuoti asmenys Tauragės AVMI ir Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI) atsiliepimų nepateikė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 10 d. sprendimu (I t., b. l. 62‑70) priėmė pareiškėjo atstovių atsisakymą nuo skundo reikalavimo nutraukti pareiškėjo patikrinimo procedūras ir šią bylos dalį nutraukė. Taip pat teismas minėtu sprendimu paliko nepakeistus Komisijos 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. S-55 (7-36/2012) „Dėl UAB „Vailida“ 2011-02-24 skundo“, VMI 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 69-17 „Dėl UAB „Vailida“ 2011-03-25 skundo“ bei Tauragės AVMI 2011 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. TV0/3-5 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu (I t., b. l. 143–154) panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu (III t., b. l. 56–67) pareiškėjo skundą iš dalies tenkino; pakeitė Komisijos, VMI ir Tauragės AVMI sprendimų dalis, kuriomis pareiškėjui paskirta (palikta galioti) 15 proc. dydžio PVM bauda, ir paskyrė pareiškėjui 10 proc., t. y. 9 868 Lt, dydžio PVM baudą; kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar pagrįstai mokesčių administratorius nepripažino pareiškėjo teisės 4 lengvųjų automobilių tiekimams į Latviją taikyti 0 procentų PVM tarifą, t. y. pagrindinis šioje byloje iškilęs klausimas yra įrodymų vertinimas, leisiantis patvirtinti arba paneigti pareiškėjo teisę taikyti 0 procentų PVM tarifą 4 lengvųjų automobilių tiekimams į Latviją.

Dėl automobilio „BMW 730“ tiekimo SIA „Hamada“ teismas nurodė, kad Inspekcija savo sprendime nustatė, jog automobilio „BMW 730“ tiekimas SIA „Hamada“ buvo įformintas pagal pareiškėjo 2007 m. rugpjūčio 20 d. pažymą-sąskaitą VM Nr. 1339 ir PVM sąskaitą faktūrą VRL Nr. 0902 už 78 700 Lt. Už automobilį atsiskaityta grynaisiais pinigais pagal 2007 m. rugpjūčio 20 d. kasos pajamų orderį Nr. 507, bendra suma – 285 800 Lt. Šie dokumentai buvo surašyti Tauragėje, tačiau nebuvo nurodyta, kas Latvijos įmonės vardu priėmė automobilį ir pasirašė dokumentus.

Pareiškėjas taip pat pateikė pirkimo-pardavimo sutartį, SIA „Hamada“ įgaliojimus R. K. atsiimti transporto priemones ir SIA „Hamada“ patvirtinimą, kad ji įsipareigoja ginčo automobilį išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Inspekcija, remdamasi Latvijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija, nustatė, kad SIA „Hamada“ šios transporto priemonės įsigijimo nedeklaravo, o pagal Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktus automobilių registracijos duomenis šis automobilis tą pačią dieną Latvijoje buvo įregistruotas fizinio asmens R.

A. vardu, pažymėjime nurodyta automobilio pirkimo vieta – Lietuva (2007 m. rugsėjo 19 d. minėtas automobilis buvo išregistruotas). Remiantis VĮ „Regitra“ pateiktais duomenimis, 2007 m. rugsėjo 24 d. ši transporto priemonė buvo įregistruota Lietuvoje fizinio asmens A. L. vardu. Pastarasis mokesčių administratoriui paaiškino, jog 2007 m. (tikslios datos neatsimena) šį automobilį nusipirko Kaune, automobilių turguje, tačiau neatsimena, iš kokio asmens, o pirkimo dokumentų neišsaugojo. Pareiškėjo pateikti įrodymai nebuvo pakankami patvirtinti, jog Latvijos įmonė SIA „Hamada“ įgijo teisę disponuoti šiuo automobiliu kaip savo ir fiziškai išgabeno jį iš Lietuvos.

Bendrovės direktorius V. M. 2009 m. gegužės 5 d. paaiškinime negalėjo konkrečiai nurodyti, kas pasiėmė šį automobilį. Pareiškėjas nepasidomėjo, kas atsiėmė SIA „Hamada“ parduotą automobilį, nesurinko pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad automobilis buvo išgabentas iš Lietuvos teritorijos, todėl laikytina, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, sudarydamas sandorį su kontrahentu. Darytina išvada, kad pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, kad SIA „Hamada“ neįgijo teisės disponuoti automobiliu kaip savo ir (ar) fiziškai neišgabeno jo iš Lietuvos.

Dėl automobilio „Audi A6“ tiekimo SIA „Hamada“ teismas pažymėjo, kad Inspekcija savo sprendime nustatė, jog automobilio „Audi A6“ tiekimas SIA „Hamada“ įformintas pagal pareiškėjo 2007 m. rugpjūčio 16 d. pažymą-sąskaitą VM Nr. 1330 ir PVM sąskaitą faktūrą VRL Nr. 0893 už 105 100 Lt. Už automobilį atsiskaityta grynaisiais pinigais pagal 2007 m. rugpjūčio 16 d. kasos pajamų orderį Nr. 504, bendra suma – 160 400 Lt. Šie dokumentai buvo surašyti Tauragėje, tačiau nėra nurodyta, kas Latvijos įmonės vardu priėmė automobilį ir pasirašė dokumentus. Pareiškėjas taip pat pateikė pirkimo-pardavimo sutartį, SIA „Hamada“ įgaliojimus R. K. atsiimti transporto priemones ir SIA „Hamada“ patvirtinimą, kad ji įsipareigoja ginčo automobilį išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Remiantis Latvijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija, SIA „Hamada“ šios transporto priemonės įsigijimo nedeklaravo, o pagal Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktus automobilių registracijos duomenis šis automobilis 2007 m. birželio 28 d. Latvijoje buvo įregistruotas fizinio asmens R. A. vardu. Pažymėjime nurodyta automobilio pirkimo vieta – Vokietija (2007 m. birželio 25 d. minėtas automobilis buvo išregistruotas). Pagal Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją 2007 m. liepos 26 d. šis automobilis pakartotinai buvo užregistruotas fizinio asmens R. A. vardu, 2007 m. lapkričio 29 d. automobilis buvo užregistruotas SIA „Global-Eiche-Ti“ vardu ir tą pačią dieną perregistruotas V. L. vardu (savininkas – SIA „Hansa Lizings“). Pareiškėjas šį automobilį įsigijo 2007 m. birželio 19 d. iš Prancūzijos. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos sienos kirtimo duomenimis, nustatyta, kad automobiliu „Audi A6“, kurio Latvijos Respublikos valstybinis Nr. GP1197, UAB „Vailida“ darbuotojas R. M. (jis yra UAB „Vailida“ direktoriaus brolis) 2007 m. rugsėjo 11 d. kirto Lietuvos Respublikos sieną. R. M., kviečiamas atvykti pas mokesčių administratorių pateikti paaiškinimą, neatvyko. Nors pareiškėjo direktorius savo paaiškinime teigė, jog fizinio asmens R. A. nepažinojo ir jokių sandorių su juo nevykdė, tačiau šio asmens vardu Latvijoje užregistruotu automobiliu naudojosi pareiškėjo darbuotojas. Taigi pareiškėjas turėjo žinoti, jog faktiškai teisė disponuoti automobiliu nebuvo perduota SIA „Hamada“.

Dėl automobilio „BMW M5“ tiekimo SIA „Hamada“ teismas pažymėjo, kad Inspekcija savo sprendime nustatė, jog automobilio „BMW M5“ tiekimas SIA „Hamada“ įformintas pagal pareiškėjo 2007 m. spalio 10 d. pažymą-sąskaitą VM Nr. 1407 ir PVM sąskaitą faktūrą VRL Nr. 0978 už 138 800 Lt. Už automobilį atsiskaityta grynaisiais pinigais, įnešant į pareiškėjo elektroninį kasos aparatą. Šie dokumentai yra surašyti Tauragėje, tačiau nėra nurodyta, kas Latvijos įmonės vardu priėmė automobilį ir pasirašė dokumentus.

Pareiškėjas taip pat pateikė pirkimo-pardavimo sutartį, SIA „Hamada“ įgaliojimus R. K. atsiimti transporto priemones ir SIA „Hamada“ patvirtinimą, kad ji įsipareigoja ginčo automobilį išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Remiantis Latvijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija, SIA „Hamada“ šios transporto priemonės įsigijimo nedeklaravo, o pagal Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktus automobilių registracijos duomenis šis automobilis 2007 m. spalio 29 d. Latvijoje buvo įregistruotas fizinio asmens R.

A. vardu. Pažymėjime nurodyta automobilio pirkimo vieta – Lietuva (2008 m. balandžio 15 d. minėtas automobilis buvo išregistruotas). Patikrinimo akte konstatuota, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nebuvo pakankami patvirtinti, jog Latvijos įmonė SIA „Hamada“ įgijo teisę disponuoti šiuo automobiliu kaip savo ir fiziškai išgabeno jį iš Lietuvos. Dokumentuose neįvardinti asmenys, kurie SIA „Hamada“ vardu pasirašė pažymoje-sąskaitoje ir PVM sąskaitoje faktūroje, pareiškėjo direktorius V. M. 2009 m. gegužės 5 d. paaiškinime negalėjo konkrečiai nurodyti, kas pasiėmė šios įmonės vardu automobilį, mokesčių administratoriaus surinkta informacija patvirtino, jog automobiliai nebuvo perduoti SIA „Hamada“.

Be to, pareiškėjas teigė, kad fizinio asmens R. A. nepažinojo ir jokių sandorių su juo nevykdė. Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog pareiškėjas, 2008 m. balandžio 15 d. vėl įsigydamas tą patį automobilį iš Latvijos, pirkimą įformino iš SIA „Ekoimpeks“, tačiau, remiantis Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis, šios įmonės vardu automobilis nebuvo registruotas, o automobilio techniniame pase buvo nurodyta, jog automobilis registruotas R. A. vardu. Be to, šio asmens vardu įregistruotu kitu automobiliu „Audi A6“ naudojosi pareiškėjo direktoriaus brolis.

Taigi pareiškėjas turėjo žinoti, jog faktiškai teisė disponuoti automobiliu nebuvo perduota SIA „Hamada“.

Dėl automobilio „BMW X5“ tiekimo SIA „DI-1“ teismas pažymėjo, kad Inspekcija savo sprendime nustatė, jog automobilio „BMW X5“ tiekimas SIA „DI-1“ įformintas pagal pareiškėjo 2007 m. balandžio 24 d. pažymą-sąskaitą VM Nr. 1131 ir PVM sąskaitą faktūrą VRL Nr. 0663 už 210 102,88 Lt. Šie dokumentai buvo surašyti Tauragėje, tačiau nebuvo nurodyta, kas Latvijos įmonės vardu priėmė automobilį ir pasirašė dokumentus. Pareiškėjas taip pat pateikė pirkimo-pardavimo sutartį, SIA „DI-1“ įgaliojimus R. K. atsiimti transporto priemones ir SIA „DI-1“ patvirtinimą, kad ji gavo ginčo automobilį Latvijoje.

Remiantis Latvijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija, SIA „DI-1“ šios transporto priemonės įsigijimo nedeklaravo, o pagal Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktus automobilių registracijos duomenis šis automobilis 2007 m. balandžio 27 d. Latvijoje buvo įregistruotas SIA „Hansa Lizings“ vardu (savininkas SIA „Car Concept“), vėliau šis automobilis buvo registruotas dar dviejų Latvijos įmonių vardu (SIA „Fost“ bei SIA „Mellene“), kol 2008 m. sausio 14 d. buvo įregistruotas R. A. vardu ir tą pačią dieną tas pats automobilis buvo registruotas A.

M. vardu (jis yra UAB „Vailida“ direktoriaus V. M. tėvas, UAB „Vailida“ dirbo nuo 2006 m. spalio 12 d. iki 2008 m. gegužės 6 d.). Latvijos mokesčių administratorius taip pat nurodė, jog Latvijos įmonės oficialūs asmenys kviečiami pas mokesčių administratorių neatvyko, įmonė jos registracijos adresu nerasta, ji netrukus (2007 m. rugpjūčio 16 d.) buvo išregistruota iš PVM mokėtojų, įmonės sąskaitos buvo areštuotos. Pareiškėjo pateikti įrodymai nebuvo pakankami patvirtinti, jog Latvijos įmonė SIA „DI-1“ įgijo teisę disponuoti šiuo automobiliu kaip savo ir fiziškai išgabeno jį iš Lietuvos.

Be to, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo duomenimis, nustatyta, kad automobiliu „BMW X5“, kurio Latvijos Respublikos valstybinis Nr. GM6359, pareiškėjo direktorius kartu su broliu R. M., 2007 m. balandžio 27 d. kirto Lietuvos Respublikos sieną, taip pat 2007 m. spalio 10 d. tuo pačiu automobiliu kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tačiau jau kitu Latvijos Respublikos valstybiniu Nr. GU929. Tuo metu automobilis „BMW X5“ buvo įregistruotas SIA „Hansa Lizings“ (savininkas – SIA „Car Concept“), kitu atveju (2007 m. spalio 10 d.) – SIA „Mellene“ vardu.

Taigi pareiškėjas turėjo žinoti, jog faktiškai teisė disponuoti automobiliu nebuvo perduota SIA „DI-1“.

Teismas nurodė, kad ginčo, jog automobilių pardavėjas UAB „Vailida“ ir pirkėjai, t. y. Latvijos įmonės SIA „DI-1“ ir SIA „Hamada“, sandorių metu buvo įregistruotos PVM mokėtojais nėra, t. y. prekių tiekimas atitinka sąlygą, kad prekės buvo tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui ir jas tiekė PVM mokėtojas. Ginčas kilo dėl to, ar pirkėjai įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo ir ar prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo valstybės narės teritorijos. Teismas darė išvadą, kad mokesčių mokėtojas, siekdamas pasinaudoti atitinkama mokestine teise taikyti 0 procentų PVM tarifą, turi turėti tokius faktinius duomenis apie prekių išvežimą iš šalies teritorijos, kurie nekeltų abejonių. Teismo nuomone, pareiškėjo pateikti dokumentai (pirkimo pardavimo sutartys, įgaliojimai, pažymos-sąskaitos, PVM sąskaitos-faktūros, pirkėjų įsipareigojimai išgabenti prekes) patvirtina tik prekių pardavimo, perleidimo Lietuvos teritorijoje kitiems asmenims faktą, tačiau negali būti vertinami kaip vienareikšmiškai įrodantys, kad prekės buvo išgabentos iš šalies teritorijos ir patiektos kitos Europos Sąjungos valstybės narės PVM mokėtojui. PVM mokėtojo turimi dokumentai turi patvirtinti ne tik prekių pardavimo faktą, bet ir tai, kad jos buvo išgabentos iš Lietuvos. Prekių išgabenimo iš Lietuvos teritorijos faktas yra visai kitas (atskiras) faktas nei prekių pardavimo faktas. Prekių pardavimas pats savaime dar nepatvirtina, jog prekės yra ne tik parduotos, bet ir išgabentos iš Lietuvos teritorijos. Šiuo atveju UAB „Vailida“ turimi įrodymai apie prekių pardavimą yra surašyti Lietuvoje automobilių pardavimo metu. Atsižvelgiant į tai, kad prekės pirkėjams buvo perduotos Lietuvoje ir jie įsipareigojo jas išgabenti, pareiškėjas kaip sąžiningas, atidus ir rūpestingas verslo subjektas, turėjo imtis priemonių gauti įrodymus apie prekių gavimą Latvijoje. Tik turėdamas neabejotinus įrodymus apie tai, kad prekės išgabentos iš Lietuvos, pareiškėjas turėtų teisę naudotis 0 procentų PVM tarifu.

Teismas kritiškai vertino Latvijos įmonių vardu surašytus raštus apie prekių gavimą, nes SIA „Hamada“ raštuose yra nurodoma, kad prekės yra gautos Latvijoje, o po to tuose pačiuose raštuose pirkėja įsipareigoja prekes išvežti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, t. y. minėtuose raštuose yra prieštaringa informacija apie automobilių išgabenimą / įsipareigojimą išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Be to, minėti patvirtinimai prieštaringi ne tik savo turiniu, tačiau iš jų nėra aišku, kas juos pasirašė, nes ant jų yra tik Latvijos įmonės spaudas ir parašas.

Be to, SIA „DI-1“ išduotame rašte įsipareigojimas išgabenti automobilį neminimas, tik patvirtinimas jo gavimas Latvijoje, tačiau nėra aišku, kas jį pasirašė, nes ant jo yra tik Latvijos įmonės spaudas ir parašas. Teismas konstatavo, kad pateikti patvirtinimai apie prekių gavimą Latvijoje yra su trūkumais (prieštaringas turinys, neaiškus juos pasirašęs asmuo, neaiški jų surašymo vieta, nenurodyta automobilių pristatymo Latvijoje vieta, kas juos pristatė), taigi vien jie nelaikytini neginčijamu įrodymu, patvirtinančiu, jog prekės iš Lietuvos buvo tikrai išvežtos, ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Teismas pažymėjo, kad asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikacinių duomenų nenurodymas automobilių pardavimo ir perdavimo metu surašytuose dokumentuose negali būti laikomas neesminiu (formaliu) pažeidimu, nes šiuo atveju pareiškėjas, nors pats nebuvo atsakingas už prekių išgabenimą, tačiau jam tenka pareiga įrodyti, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Todėl pareiškėjas, būdamas sąžiningas ir tinkamai domėdamasis informacija apie savo verslo kontrahentus, su kuriais santykiai buvo nevienkartiniai ir automobilių tiekimus jiems vykdė keletą kartų, turėjo realią galimybę surinkti dokumentus, neabejotinai patvirtinančius prekių išgabenimą iš Lietuvos ir disponavimo jomis perdavimo faktą pirkėjams.

Tai, kad ant prekių perdavimo dokumentų nėra identifikuoti asmenys, kuriems jos buvo atiduotos, vienareikšmiškai neįrodo tos aplinkybės, kad prekės buvo perduotos pirkėjams ar jų įgaliotiems asmenims, kurie jas pristatė pirkėjams, t. y. kad SIA „DI-1“ ir SIA „Hamada“ įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo. Pateiktos sutartys, įgaliojimai, įmonių registracijų kopijos, įmonių vadovų paso kopijos, bankinių pavedimų nuorašai nėra susiję su automobilių išgabenimo fakto patvirtinimu, jie tik patvirtina sutartinių santykių egzistavimą.

Teismas nustatė, kad abi minėtos Latvijos bendrovės prekių įsigijimų iš pareiškėjo nedeklaravo, o netrukus po sandorių su pareiškėju buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų, kviesti įmonių atstovai neatvyko pas mokesčių administratorių. Automobiliai trimis atvejais Latvijoje buvo registruoti fizinio asmens R. A. vardu, ketvirtuoju atveju – galiausiai R. A. vardu. Liudytojas R. A. teisme paaiškino, kad nežino, kas prieš tai būdavo transporto priemonių savininkai ir kaip šios transporto priemonės patekdavo į automobilių aikštelę, nes per mėnesį savo vardu užregistruodavo apie 90–100 automobilių. Taigi minėto liudytojo parodymai nepatvirtina aplinkybės, kad būtent dokumentuose nurodomos pirkėjais SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“ įgijo disponavimo teisę ginčo automobiliais, kurie Latvijoje buvo įregistruoti jo vardu, nes liudytojas negalėjo nurodyti savo ryšių su minėtomis įmonėmis. Priešingai, iš karto po automobilių pardavimo jie būdavo registruojami Latvijoje su dokumentuose pirkėjomis nurodomomis įmonėmis nesusijusių asmenų. Pareiškėjas papildomai pateikė Latvijos Respublikos notaro patvirtintą R. K., kuris prisistato kaip buvęs SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“ įgaliotas asmuo, patvirtinimą, kad šių įmonių vardu iš pareiškėjo pirko 4 ginčo automobilius, jog visi automobiliai buvo pristatyti į Latvijos Respubliką. Teismas atkreipė dėmesį, kad Latvijos Respublikos notaras patvirtino tik dokumentą pateikusio asmens tapatybę, bet ne jo turinį, už kurį atsakingas yra pats paaiškinimus teikęs R. K., o pateikti jo paaiškinimai vertintini kritiškai, nes kviestas į teismo posėdį jis neatvyko ir su ginču susijusių aplinkybių nepatvirtino. Be to, nors R. K. paaiškino, kad jis nupirko iš UAB „Vailida“ 4 ginčo lengvuosius automobilius ir jie buvo pristatyti į Latvijos Respubliką, tačiau ant automobilių pirkimo metu užpildytų dokumentų esantis parašas vizualiai yra labai panašus į K. K. parašą, tačiau ne į R. K. parašą, kuris yra ant paaiškinimo. Minėtos aplinkybės ir byloje esantys prieštaringi duomenys neleidžia neabejotinai identifikuoti automobilius atsiėmusio asmens.

Teismas nurodė, kad visi automobiliai po tam tikro neilgo laiko tarpo vėl atsirado Lietuvoje: 1) automobilis „BMW 730“ maždaug po mėnesio nuo pardavimo įregistruotas Lietuvoje fizinio asmens vardu, kuris paaiškino, kad jį įsigijo Kauno turguje; 2) UAB „Vailida“ darbuotojas R. M. (jis yra UAB „Vailida“ direktoriaus brolis) mažiau negu po mėnesio nuo pardavimo naudojosi automobiliu „Audi A6“; 3) automobilį „BMW M5“ pareiškėjas šiek tiek vėliau nei po pusmečio nuo pardavimo įsigijo pakartotinai; 4) automobilis „BMW X5“ maždaug po metų nuo pardavimo buvo registruotas A. M. vardu (jis yra UAB „Vailida“ direktoriaus V. M. tėvas, UAB „Vailida“ dirbo nuo 2006 m. spalio 12 d. iki 2008 m. gegužės 6 d.). Teismas pažymėjo, kad visų šių nurodytų aplinkybių pareiškėjas neginčijo, ir pateikė savo paaiškinimus dėl naudojimosi parduotais automobiliais ir jų pakartotinio įsigijimo. Teismo nuomone, visos prieš tai aptartos aplinkybės, pareiškėjo pateikti įrodymai ir paaiškinimai, mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai neleidžia padaryti vienareikšmiškos išvados, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos ir disponavimo jomis teisės perduotos pirkėjams.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Rygos miesto Latgalės priemiesčio teismo 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Nr. 15830401409/K29-1302/09, kuriuo R. A. priskaičiuotas PVM nuo pareiškėjo parduotų automobilių. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad automobiliai „BMW M5“ ir „BMW 730“, dėl kurių apmokestinimo PVM vyksta šis ginčas, minėtame sprendime pateiktose lentelėse, kuriose yra nurodyti automobiliai, kuriuos R. A. įvežė, pardavė ir pristatė, nėra nurodyti. Be to, iš minėto teismo sprendimo negalima nustatyti, ar R. A. PVM buvo priskaičiuotas būtent nuo ginčo automobilių „Audi A6“ ir „BMW X5“, nes sprendime jie nėra identifikuoti. Taigi R. A. pripažinimas kaltu dėl vykdytos automobilių pardavimo veiklos ir apmokestinimo PVM nereiškia pakartotinio prekių apmokestinimo PVM.

Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, darė išvadą, kad, nors pareiškėjui, kaip 0 procentų PVM tarifą pritaikiusiam PVM mokėtojui, tenka pareiga įrodyti šio tarifo pritaikymo pagrįstumą, jis neįrodė, kad turi teisę būti atleistas nuo PVM už ginčo automobilių tiekimą į Latviją. Todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamus sprendimus, kuriais pareiškėjui papildomai apskaičiuota 98 684 Lt PVM ir 14 537 Lt PVM delspinigių.

Dėl skirtos 15 procentų dydžio (14 803 Lt) PVM baudos teismas pažymėjo, jog PVMĮ 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad baudos dydis skiriamas nuo 10 iki 50 procentų apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos. Atsižvelgusi į tai, kad švelninančių aplinkybių nenustatyta, į tai, kad UAB „Vailida“ paaiškino aplinkybes, susijusias su nesavalaikiu dokumentų teikimu, ir vėlesnį bendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi, Tauragės AVMI skyrė pareiškėjui 15 procentų dydžio baudą. Nurodė, kad tyrimas, administruojant mokesčius, turi būti atliekamas nepažeidžiant mokesčio mokėtojų teisių, mokesčių administratoriui atliekant savo funkcijas, stengiantis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-3706-426/2011 konstatavo, kad pirmą kartą nagrinėjant mokestinį ginčą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl perdavė pareiškėjo skundą iš naujo nagrinėti Inspekcijai. Teismas, atsižvelgęs į mokesčių administratoriaus nurodytas aplinkybes ir tai, kad dėl mokesčių administratoriaus kaltės mokestinio ginčo nagrinėjimas užtruko, ir vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, darė išvadą, kad yra pagrindas sumažinti pareiškėjui paskirtą PVM baudą iki minimalios nustatytos ribos ir skirti pareiškėjui ne 15, o 10 procentų PVM baudą. Todėl šioje dalyje skundžiami sprendimai keistini.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 69–75), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti, o taip pat panaikinti Komisijos, VMI bei Tauragės AVMI sprendimus.

Pareiškėjas nurodo, kad vien ta aplinkybė, jog automobilis „BMW 730“ buvo registruotas R. A. vardu Latvijoje, reiškia, kad jis buvo išgabentas iš Lietuvos, nes be automobilio nevyksta jo registracija. Dėl automobilio „Audi A6“ teigia, kad šiuo automobiliu kelionei į Prancūziją leido pasinaudoti verslo partneris SIA „Hamada“, be to, nėra jokių įrodymų, jog šis automobilis buvo vėl įregistruotas Lietuvoje. Dėl automobilio „BMW M5“ paaiškina, kad šis automobilis buvo registruotas R. A. vardu Latvijoje, taigi jis buvo išgabentas iš Lietuvos. Be to, pareiškėjas sulaukė užsakymo iš UAB „Baltijos realizacijos centras“, t. y., kad yra reikalingas identiškas automobilis, todėl pareiškėjas dėjo pastangas nusipirkti šį automobilį, o jau sekančią dieną jį pardavė užsakovui. Dėl automobilio „BMW X5“ nurodo, kad šis automobilis buvo registruotas iš viso trijų Latvijos bendrovių vardu, t. y. automobilis buvo išgabentas iš Lietuvos.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius rašytinus įrodymus ir be jokio teisinio pagrindo dalį įrodymų (patvirtinimus apie prekių gavimą Latvijoje, Latvijos Respublikos notaro patvirtintą R. K. patvirtinimą) vertino kritiškai, nevisapusiškai įvertino liudytojo R. A. parodymus ir išsamiai neišnagrinėjo Rygos miesto Latgalės priemiesčio teismo 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimo. Tokiu būdu teismas nukrypo nuo LVAT praktikos dėl įrodymų vertinimo. Pažymi, kad pareiškėjas analogiškomis sąlygomis pardavė iš viso 39 transporto priemones, tačiau mokesčių administratorius nutarė apskaičiuoti PVM tik nuo 4 automobilių pardavimo. Pareiškėjui neaišku, kokių dokumentų jis nepateikė, kad galėtų pagrįsti bylai svarbias aplinkybes. Teismas nevertino liudytojo A. M., apklausto administracinėje byloje Nr. 1-3706-426/2011, parodymų. Atsakovo atstovė negalėjo paaiškinti Tauragės AVMI 2010 m. gruodžio 6 d. patikrinimo akte Nr. 2-3-25 padarytų išvadų, o Tauragės AVMI atstovai į teismo posėdį atvykti atsisakė. Skundą pareiškėjas grindžia ir tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė savo skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 82–84) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog ginčo transporto priemonių disponavimo teisė buvo perduota SIA „Hamada“ ar SIA „DI-1“. Be to, pareiškėjas buvo nesąžiningas.

Teigia, kad pareiškėjo paaiškinimai yra prieštaringi. Tik 2013 m. kovo 19 d. posėdžio LVAT metu, jis iškėlė versiją, jog ginčo automobilius jis parsigabeno iš Latvijos verslo tikslais (perparduoti verslo partneriams Lietuvoje), tuo grįsdamas automobilių „Audi A6“, „BMW M5“, „BMW X5“ naudojimą po jų pardavimo į Latviją. Panašios pozicijos laikomasi ir apeliaciniame skunde, kuriame nurodoma, kad SIA „Hamada“ leido pasinaudoti pareiškėjui kelionei į Prancūziją automobiliu „Audi A6“. Tuo tarpu 2012 m. balandžio 27 d. Komisijos posėdyje teigė, jog jis nedalyvavo nei automobilių registravime Latvijoje, nei tolimesniame šių automobilių pardavime, taip pat, kad jis neatsako už tai, kokius automobilius įsigyja jų darbuotojai asmeniniam naudojimui. Išraše apie Lietuvos Respublikos sienos kirtimus iš VRM duomenų bazės matyti, kad automobiliu „Audi A6“ naudojosi 5 Lietuvos piliečiai, iš kurių 4 nėra pareiškėjo darbuotojai, o taip pat nėra duomenų apie jų įdarbinimą SIA „Hamada“. Pareiškėjo pateikiamų įvykio versijų gausa patvirtina, jog tai tėra jo gynybinė pozicija, netgi patvirtinanti, kad pareiškėjas žinojo, kam iš tiesų perėjo disponavimo automobiliais teisė ir šiais ryšiais pasinaudojo siekdamas, kad automobiliai grįžtų su pareiškėju susijusių asmenų žinion.

Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepimų į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Tauragės AVMI 2011 m. kovo 2 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. TVO/3-5 (I t., b. l. 165–180) ir mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusių VMI 2012 m. sausio 31 d. sprendimo „Dėl UAB „Vailida“ (į. k. 300024716) 2011-03-25 skundo“ Nr. 66-17 (III t., b. l. 36–42), Komisijos 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo „Dėl UAB „Vailida“ 2012-02-24 skundo“ Nr. S‑55(7‑36/2012) (III t., b. l. 8–19), kuriuo buvo patvirtintas VMI sprendimas, t. y. nurodymas pareiškėjui sumokėti 98 684 Lt PVM, 14 537 Lt PVM delspinigius ir 14 803 Lt PVM baudos, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo (III t., b. l. 56–67) dalies, kuria buvo atmesta dalis pareiškėjo skundo (kita teismo sprendimo dalimi buvo pakeisti Komisijos, VMI ir Tauragės AVMI sprendimai, paskiriant pareiškėjui sumokėti 10 proc., t. y. 9 868 Lt, dydžio PVM baudą), teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas nesutinka su jam apskaičiuotomis PVM ir su juo susijusiomis sumomis, motyvuodamas tuo, kad jis turėjo teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą ginčo automobilių tiekimui kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui, nes esminė aplinkybė, t. y. kad prekės buvo išgabentos į Latvijos Respubliką, buvo įrodyta į bylą pareiškėjo pateiktais pirminiais apskaitos ir kitais dokumentais, o taip pat ir konstatuotu faktu, jog visi ginčo automobiliai buvo įregistruoti būtent Latvijos Respublikoje.

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena)“. To paties įstatymo 56 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „kitais šiame skyriuje nurodytais atvejais pritaikęs 0 procentų PVM tarifą, PVM mokėtojas privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad įvyko šiame skyriuje nurodytas prekių tiekimo, prekių įsigijimo iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimo sandoris“.

Iš šio teisinio reglamentavimo seka, kad 0 proc. PVM tarifo taikymui pagal PVM įstatymo 49 straipsnio 1 dalį turi būti išpildytos šios sąlygos:

1) prekės turi būti tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui;

2) prekės turi būti išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę.

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte prekių tiekimas apibrėžtas kaip „prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas <...>“

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. vasario 21 d. sprendime Halifax plc byloje Nr. C-255/02 pažymėjo, kad prekių tiekimu laikomas toks tiekimas, kuriuo perduodama teisė disponuoti materialiuoju turtu kaip savininkui.

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad tarp šalių iš esmės ginčas nekyla dėl to, jog pareiškėjo pateikti dokumentai (pirkėjų SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“ registracijos pažymėjimai, direktorių paskyrimo dokumentai bei jų asmens dokumentų kopijos, įgaliojimai, automobilių pirkimo–pardavimo sutartys, PVM sąskaitos faktūros, pažymos–sąskaitos, pirkėjų patvirtinimai apie automobilių išgabenimą į kitą valstybę narę ir kt.) formaliai galėtų patvirtinti (sudaro regimybę), kad ginčo automobiliai buvo parduoti ir perduoti būtent SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“, kurios, byloje dėl to ginčas taip pat nekyla, automobilių pardavimo metu buvo įregistruotos PVM mokėtojomis Latvijos Respublikoje. Byloje ginčas taip pat nekyla ir dėl to, kad ginčo automobiliai buvo registruoti Latvijos Respublikoje, taigi buvo išgabenti iš Lietuvos Respublikos. Tačiau nagrinėjamu atveju iš esmės yra kvestionuojama aplinkybė, kad SIA „Hamada“ ir SIA „DI‑1“ buvo perduota teisė disponuoti ginčo automobiliais kaip savininkui.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas turinio viršenybės prieš formą principas („Tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.“).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad sutinka su mokesčių administratoriaus, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimų išvada, jog pareiškėjas neįrodė (nors tokia pareiga pareiškėjui numatyta PVM įstatymo 56 straipsnio 3 dalyje), kad SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“ buvo perduota teisė disponuoti ginčo automobiliais kaip savininkui. Visų pirma pažymėtina, kad SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“ nedeklaravo nė vieno ginčo automobilio įsigijimo Latvijos Respublikoje, šie automobiliai niekuomet nebuvo užregistruoti šių bendrovių vardu, taip pat nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjo kontrahentai būtų minėtus automobilius pardavę ar kitaip perleidę tretiesiems asmenims, kas sudarytų pagrindą automobilius registruoti trečiųjų asmenų vardu.

Aptardama automobilių „BMW 730“ ir „BMW M5“ tiekimo SIA „Hamada“ esmines aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo pateikti automobilio „BMW 730“ pardavimo dokumentai (pažyma–sąskaita, PVM sąskaita faktūra, kasos pajamų orderis) buvo surašyti Tauragėje 2007 m. rugpjūčio 20 d., tačiau tą pačią dieną registruojant minėtą automobilį Latvijos Respublikoje R. A. vardu buvo nurodyta, kad šis automobilį įsigijo Lietuvos Respublikoje (analogiškos aplinkybės konstatuotos ir automobilio „BMW M5“ tiekimo SIA „Hamada“ atveju, t. y. R. A., registruodamas automobilį Latvijos Respublikoje savo vardu, nurodė, kad šis automobilį įsigijo Lietuvos Respublikoje). Iš to matyti, kad nors pareiškėjas automobilius ir pardavė, tačiau ne pareiškėjo sudarytų sandorių pagrindu jie buvo išgabenti iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę, be to, nėra jokių duomenų, kad SIA „Hamada“ kada nors būtų įgijusi realią teisę disponuoti automobiliais kaip savininkas.

Dėl automobilio „Audi A6“ tiekimo SIA „Hamada“ atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo pateikti automobilio pardavimo dokumentai (be kita ko, ir pažyma–sąskaita, turinti patvirtinti realų prekės perdavimo pirkėjui faktą) buvo surašyti Tauragėje 2007 m. rugpjūčio 16 d., tačiau pats automobilis Latvijos Respublikoje buvo užregistruotas R. A. vardu gerokai anksčiau – 2007 m. birželio 28 d. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjo pateikti automobilio „Audi A6“ pardavimo dokumentai nepatvirtina, jog šiuose dokumentuose nurodytą dieną SIA „Hamada“ atstovui realiai buvo perduotas automobilis, o kartu ir teisė disponuoti šiuo automobiliu. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjo darbuotojas (pareiškėjo direktoriaus brolis) šiuo automobiliu 2007 m. rugsėjo 11 d. kirto Lietuvos Respublikos sieną. Pareiškėjas dėl šios aplinkybės paaiškino, kad SIA „Hamada“ davė pasinaudoti minėtu automobiliu verslo kelionei į Prancūziją. Manytina, kad pareiškėjo darbuotojas, naudodamasis minėtu automobiliu, turėjo turėti jo registracijos pažymėjimą (tuo metu automobilis buvo registruotas R. A. vardu), iš kurio aiškiai matyti, kad automobilis SIA „Hamada“ nepriklauso. Todėl prieš tai nurodyta pareiškėjo versija atmestina kaip nepatikima, o tuo pačiu nepaneigianti ir negalinti paneigti kitų prieš tai konstatuotų aplinkybių, t. y. kad automobilis Latvijos Respublikoje atsidūrė ir buvo užregistruotas R. A. vardu anksčiau nei kad pareiškėjas, jo teigimu, pardavė ir perdavė automobilį SIA „Hamada“ disponuoti kaip savininkui.

Dėl automobilio „BMW X5“ tiekimo SIA „DI-1“ atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo pateikti automobilio pardavimo dokumentai buvo surašyti Tauragėje 2007 m. balandžio 24 d. Automobilis pirmą kartą Latvijos Respublikoje buvo įregistruotas 2007 m. balandžio 27 d. SIA „Hansa Lizings“ vardu, vėliau dar dviejų Latvijos juridinių asmenų vardu, kol galiausiai 2008 m. sausio 14 d. buvo įregistruotas R. A. vardu ir tą pačią dieną parduotas pareiškėjo darbuotojui ir direktoriaus tėvui A. M.. Pažymėtina dar ir tai, kad, automobiliui esant įregistruotam skirtingų Latvijos juridinių asmenų vardu, juo važinėjosi pareiškėjo direktorius su broliu (2007 m. balandžio 27 d. ir 2007 m. spalio 10 d. juo buvo kirsta Lietuvos Respublikos siena). Taigi pareiškėjo direktorius, naudodamasis minėtu automobiliu, iš jo registracijos pažymėjimo turėjo aiškiai matyti, kad automobilis SIA „DI-1“ nepriklauso. Be to, galiausiai automobilis buvo užregistruotas to paties R. A. vardu, iš kurio tą pačią dieną minėtą automobilį įsigijo A. M., kuris Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-3706-426/2001 vykusio 2011 m. lapkričio 8 d. teismo posėdžio metu (b. l. 70) aiškindamas automobilio įsigijimo aplinkybes, nurodė, kad latviai „nupirko BMX X5, todėl jį nuvežiau. Pristatęs automobilius, paimdavau dokumentus. Paklausiau, ar jie pardavė tą automobilį. Po kiek laiko juokais pasakiau, kad man parduotų tą automobilį. Paklausė, ar tikrai pirksiu. Pasitariau su sūnumi, grįžau ir pasakiau, kad pirksiu. Sumokėjau pinigus ir parsivežiau automobilį.“ Iš šių liudytojo parodymų matyti, kad bendravimas ir bendradarbiavimas vyko su tais pačiais Latvijos Respublikos asmenims, tačiau dokumentai buvo forminami skirtingų asmenų vardais pagal poreikį ir aplinkybes, o automobiliais naudojosi, o nagrinėjamu atveju ir atpirko, be kita ko, įvairūs pareiškėjo darbuotojai (pažymėtina, kad pareiškėjas atpirko ir automobilį „BMW M5“). Taigi nenustatyta, kad SIA „DI-1“ kada nors būtų įgijusi realią teisę disponuoti automobiliu kaip savininkas.

Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius rašytinus įrodymus ir be jokio teisinio pagrindo dalį įrodymų (patvirtinimus apie prekių gavimą Latvijoje, Latvijos Respublikos notaro patvirtintą R. K. patvirtinimą) vertino kritiškai, nevisapusiškai įvertino liudytojo R. A. parodymus ir išsamiai neišnagrinėjo Rygos miesto Latgalės priemiesčio teismo 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi pareiškėjo nurodytus įrodymus, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktą šių įrodymų vertinimą, konstatuoja, kad byloje nustatytų aplinkybių kontekste nesutikti su minėtu teismo padarytu įrodymų vertinimu nėra pagrindo, todėl prieš tai nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.“ Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad žodinis bylos procesas apeliacinėje instancijoje yra išimtis iš bendros taisyklės (rašytinio proceso). Tam, kad ši išimtis būtų taikoma, turi egzistuoti atitinkamos aplinkybės, liudijančios apie poreikį byloje išsiaiškinti bei ištirti papildomas bylai reikšmingas aplinkybes, arba siekiant užtikrinti šalių procesines teises.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo, tačiau išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą bylą nagrinėti išimtine – žodinio proceso tvarka, nenurodė. Dėl šios priežasties šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vailida“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys