A-536-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-536-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00381-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R. V. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. G. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPB-30-14 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą dėl advokato civilinėje byloje Nr. 2A-1369/2014, nagrinėjamoje kasacine tvarka, skyrimo.

Skunde (b. l. 2–4) pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimu atsisakyta skirti jam advokatą parengti kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1369-479/2014. Lietuvos apeliacinis teismas minėta nutartimi nepagrįstai ir neteisėtai atmetė apeliacinį skundą dėl bylos atnaujinimo. Pareiškėjas murodė, kad 2014 m. vasario 2 d. prašymu, reg. Nr. ATP-246, atsakovą prašė paskirti advokatą minėtoje civilinėje byloje. Atsakovas nepagrįstai nukreipė prašymą nagrinėti advokatui V. M., prašydamas jį pateikti Tarnybai išvadą dėl šios bylos perspektyvumo. Atsakovas, priimdamas skundžiamą administracinį aktą, neteisingai rėmėsi teisės aktais, tuo pažeisdamas konstitucines ir civilines teises bylą vesti per advokatą, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas) principus, teisę į kasaciją, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus. Dėl blogos materialinės padėties pareiškėjas turi teisę gauti valstybės lėšomis apmokamą antrinę teisinę pagalbą.

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 36–43) Tarnyba paaiškino, kad gavusi pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, 2014 m. vasario 17 d. raštu Nr. (1.7)-SR-518 kreipėsi į advokatą V. M., prašydama pateikti išvadą, ar yra Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. 2014 m. vasario 21 d. buvo gauta advokato išvada, kurioje nurodyti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1, 2 ir 8 punktuose numatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai: 1) pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti; 2) atstovavimas byloje neperspektyvus; 3) pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis. Atsakovas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, taip pat advokato V. M. išvadą ir vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7dalies 1, 2 ir 9 punktais atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo S. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 95–100).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 10 d. prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą, reg. Nr. ATP-246, grafoje „Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą esmės išdėstymas“ nurodė: „Lietuvos Aukščiausiajam Teismui skubos tvarka reikia pateikti kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-1369-479/2013 dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010 su ieškove J. S.. Teisinių žinių neturiu, todėl man reikalingas kvalifikuotas advokatas, galintis tinkamai surašyti kasacinį skundą“. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-1369-479/2013 netenkino S. G. prašymo dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010. Teismas pripažino, kad terminas prašymui atnaujinti procesą yra praleistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 368 str.) ir nėra pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2721/2013 Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. A2-1369-479/2013 paliko nepakeistą. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, tinkamai aiškino ir taikė proceso normas, reglamentuojančias proceso atnaujinimą, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovas Sprendime padarė išvadą, kad Klaipėdos apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas, priimdami minėtas nutartis, pilnai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010, teismai nutartyse išsamiai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo argumento ir pagrįstai atsisakė tenkinti prašymą nesant tam teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, o pareiškėjo atstovavimas šioje byloje kasacinėje instancijoje neperspektyvus, t. y. antrinė teisinė pagalba negali būti teikiama vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1357-13 konstatavo, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų (nagrinėjamu atveju CPK nuostatų, reglamentuojančių proceso atnaujinimo institutą) aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Be to, atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi.

Procesas civilinėje byloje gali būti atnaujintas tik griežtai įstatyme numatytais atvejais (CPK 365 ir 366 str.) ir turi būti pagrįstas. Pareiškėjas savo prašyme Klaipėdos apygardos teismui atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010 rėmėsi atvejais, kada galimas atnaujinimas, tačiau savo teiginių (t. y. dėl paaiškėjusių civilinėje byloje naujų aplinkybių, melagingų šalies paaiškinimų ir kt.) visiškai nepagrindė bei nepateikė jo teiginius patvirtinančių įrodymų – tai detaliai išanalizuota minėtose Klaipėdos apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse.

Pareiškėjas 2014 m. vasario 10 d. prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą, reg. Nr. ATP-246, taip pat tokių aplinkybių negrindė ir nepateikė jas patvirtinančių įrodymų. Pagal CPK 346 straipsnio 1 dalį, kasacija galima tik tuo atveju, kai yra šiame straipsnyje išvardyti pagrindai (1 d.). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra: materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (1 p.); jeigu teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (2 p.); jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda (3 p.).

Iš minėtų Klaipėdos apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių turinio matyti, jog teismai pareiškėjo reikalavimą nagrinėjo vadovaudamiesi CPK 365 ir 366 straipsniuose įtvirtintų normų aspektais, tačiau iš šių nutarčių nematyti, jog yra kokie nors CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka, tokių pagrindų nenurodo ir pareiškėjas. Abu teismai vienodai aiškino CPK teisės normas – tarp jų nėra jokių prieštaravimų, abu teismai, motyvuodami savo teiginius, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

Byloje nenustatyta kasacinio skundo paruošimui civilinėje byloje CPK 346 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų. Taigi pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2721/2013, todėl atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktais, pagrįstai nusprendė atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo teikiama antrinė teisinė pagalba 2 civilinėse bylose pagal atsakovo 2014 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-171-14 ir 2014 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-209-14, todėl pareiškėjui antrinė teisinė pagalba pagal Įstatymo 14 straipsnio 7 dalį galėjo būti teikiama už antrinės teisinės pagalbos teikimą valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą turi būti nurodytas pareiškėjo sutikimas apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jeigu nustatyta, kad pagal šį įstatymą jis turi apmokėti 50 arba 75 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Atitinkamai Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktas numato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, pildydamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 (2013 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 1R-301 redakcija) patvirtintą prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formą, grafoje dėl sutikimo apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį nurodydamas „nesutinku“, aiškiai išreiškė nesutikimą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, kurios negarantuoja ir neapmoka valstybė. Todėl atsakovas, nustatęs šią aplinkybę, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, pagrįstai nusprendė atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui pagal jo 2014 m. vasario 10 d. prašymą, nes teisinės pagalbos teikimas tokioje situacijoje neatitiktų bendrųjų Įstatymo apibrėžtų teikimo sąlygų, taip pat akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principams (Įstatymo 3 str.).

III. Pareiškėjas S. G. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Apeliacinis skundas (b. l. 104–121) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Civilinėje byloje padarytos materialinės teisės normų taikymo klaidos ir pažeidimai gali būti ištaisyti tik atnaujinus procesą (CPK 366 str. 1 d. 9 p.).

2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias skundų nagrinėjimo institutą, nukrypo nuo teismų praktikos, išnagrinėjus skundą rašytinio proceso tvarka buvo pažeista S. G. teisė į tinkamą procesą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka tik esant CPK 321 ir 322 straipsniuose numatytiems pagrindams.

3. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, proceso atnaujinimo institutas dažniausiai taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo neturi galimybės apginti pažeistų teisių ir teisėtų interesų kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdais.

4. Advokatas V. M. išvadą Tarnybai teikė neteisėtai, nemotyvuotai, ieškodamas būdų paneigti pareiškėjo teisę į veiksmingą teisinę pagalbą.

5. Nei Tarnyba, nei Klaipėdos apygardos administracinis teismas nepagrindė savo sprendimų, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui yra neperspektyvus.

6. Tarnyba ir Klaipėdos apygardos administracinis teismas rėmėsi formaliu CPK 346 straipsnio nuostatų aiškinimu, neatsižvelgė į kasacijos instituto paskirtį, nepagrįstai sutapatino asmens teisę kreiptis į teismą su teise gauti antrinę teisinę pagalbą.

7. Pareiškėjas turi teisę į 100 procentų valstybės garantuojamos ir apmokamos pagalbos išlaidų, todėl atsisakė apmokėti 25, 50 ar 75 proc. šių išlaidų.

8. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimas turėtų būti panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A575-2973/2011 nurodytais motyvais.

Atsakovas Tarnyba prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 132–133) pažymi, jog tai, kad pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą asmuo neturi teisės į antrinę teisinę pagalbą, nepaneigia jo teisės į teisminę gynybą. Be to, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis administracine byla Nr. A575-2973/2011, kadangi minėtos ir šios bylos faktinės bei teisinės aplinkybės iš esmės skiriasi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo teisinių santykių.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) 3 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai numato, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti teikiama kokybiškai, efektyviai bei vadovaujantis ekonominiais sumetimais, taip pat draudžiama piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Siekdamas šių principų įgyvendinimo bei atsižvelgdamas į tai, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama, ją teikia valstybė savo iniciatyva ir nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia yra pajėgi, įstatymų leidėjas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatė sąrašą atvejų, kai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turi teisę (pareigą) atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Be kita ko, Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu: pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.), atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.), pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (9 p.).

Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalį, pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–14 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymėtina, jog sutikimas apmokėti likusią antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį turi būti aiškiai išreikštas norinčio gauti antrinę teisinę pagalbą asmens prašyme (Įstatymo 19 str. 1 d.), priešingu atveju, kaip minėta, tai sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti teikti pareiškėjui Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytas paslaugas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi administracinę bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, nustatė, kad Sprendimo priėmimo metu (2014 m. vasario 28 d.) galiojo atsakovo 2014 m. vasario 13 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPA-171-14 ir 2014 m. vasario 20 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPA-209-14, kuriais S. G. atitinkamai buvo skirta antrinė teisinė pagalba civilinėse bylose Nr. 2-2547-792/2014 ir 2A-141/2014, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Taigi atsakovo išvada, jog S. G. siekia gauti antrinę teisinę pagalbą jau trečioje byloje, tačiau jo teisę į visiškai nemokamą antrinę teisinę pagalbą Įstatymas riboja dviem bylomis, yra teisinga.

Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 5 punktu pareiškėjas privalo laikydamasis šio ir kitų įstatymų nustatytų terminų ir tvarkos, apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Šiuo atveju atsižvelgusi į tai, kad S. G. kategoriškai nesutinka pats apmokėti 50 procentų būsimų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, t. y. nenustačiusi vienos privalomų antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygų, Tarnyba, nepriklausomai nuo konkrečių prielaidų jam kreiptis į kasacinės instancijos teismą pakankamumo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą netenkinti 2014 m. vasario 10 d. prašymo.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius ginčo teisinius santykius, teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio nuostatas atitinkantį procesinį sprendimą, kuris paliekamas galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas