AS-143-522-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS143-522/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01048-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. vasario 19 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – atsakovas, Teisingumo ministerija) 2014 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (1320/13)9R-379 ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą arba uždrausti atsakovui atlikti nuteistųjų V. Š., M. G. ir I. G. priėmimo Lietuvos Respublikos pataisos namuose veiksmus.

Pareiškėjas nurodė, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti neįmanomas, nes iki teismo sprendimo priėmimo dienos pareiškėjas gali būti jau faktiškai perduotas į Lietuvos Respubliką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 6 d. nutarties dalimi atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 71 str.).

Teismas, spręsdamas prašymą, vadovavosi ABTĮ 71 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-607/2010, 2012 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-320/2012).

Teismas nustatė, kad Teisingumo ministerija, išnagrinėjusi Danijos Karalystės teisingumo ministerijos prašymą dėl pareiškėjo perdavimo iš Danijos Karalystės įkalinimo įstaigos į Lietuvos Respubliką atlikti likusią bausmės dalį, 2014 m. vasario 5 d. priėmė sprendimą Nr. (1320/13)9R-379, kuriame nurodė, jog sutinka perimti pareiškėją tolimesniam bausmės vykdymui Lietuvos Respublikoje ir užtikrina Helsingor teismo sprendimo vykdymą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pagrindinis pareiškėjo atstovės argumentas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – Teisingumo ministerija neužtikrina, jog, perdavus pareiškėją Lietuvai, jam bus suteikiamos tokios pat kalinimo sąlygos, kokios yra Danijoje (4 kv. m plotas vienam asmeniui ir kt.), taip pat Teisingumo ministerija neįsipareigoja priskirti pareiškėją lengvajai grupei ar suteikti teisę jam į lygtinį paleidimą po ½ bausmės atlikimo. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumo nepagrindė jokiomis dabar egzistuojančiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog, šiuo metu nesiėmus prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali kilti realių sunkumų įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Ginčijamame sprendime yra aiškiai nurodyta, jog bausmės adaptavimas Lietuvoje vyksta tik po nuteistojo asmens perdavimo ir tik Lietuvos Respublikos teismas gali spręsti dėl bausmės trukmės. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo ministerija nėra ta institucija, kuri sprendžia asmens lygtinio paleidimo į laisvę klausimus, todėl ji ir negali nurodyti konkrečios pareiškėjo lygtinio paleidimo tvarkos ir sąlygų, nes šiuos klausimus sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka.

Teismas pažymėjo, kad, spręsdamas dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę konkrečioje situacijoje, teismas turi remtis tomis aplinkybėmis, kurios jau yra įvykusios, žinomos. Būtent šios faktinės aplinkybės ir lemia konkrečių teisės normų pritaikymą. Todėl pareiškėjo teiginiai apie galimus neigiamus padarinius ir jo nurodytos prielaidos, kad galbūt, jį perkėlus, jam nebus užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos Lietuvoje, yra nukreipti į ateitį, grindžiami prielaidomis, spėjimais, kurie negali būti pakankamu pagrindu prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti. Be to, teismas pažymėjo ir tai, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos, siekiant garantuoti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą subjektą nuo galimų skundžiamo sprendimo padarinių. Pareiškėjo argumentą, kad, panaikinus ginčijamą sprendimą, teismo sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomas, nes pareiškėjas jau bus perduotas į Lietuvą, teismas atmetė kaip nepagrįstą, nes, nustačius, jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką buvo perduotas nepagrįstai ar pažeidžiant teisės aktų nuostatas, ginčijamas atsakovo sprendimas bus panaikintas ir pareiškėjas bus grąžintas į Danijos Karalystę.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas pažymėjo, jog šiuo bylos nagrinėjimo momentu, atsižvelgus į pareiškėjo skundo reikalavimus, pateiktus argumentus, negalima spręsti, kad yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kad šių priemonių pritaikymas užtikrintų teismo sprendimo įvykdymą. Be to, pabrėžė, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (ABTĮ 71 str. 1 d.). Taigi ši nutartis neužkerta kelio proceso dalyviams pateikti motyvuotą (pagrįstą faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bet kurioje proceso stadijoje. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra pagrindas imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 71 str.).

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartį ir pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą; 2) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos praktika priimti Lietuvos Respublikoje visus asmenis, kurie turi Lietuvos Respublikos pilietybę, neprieštarauja Europos Sąjungos veikimo sutarties 18 straipsniui, kadangi diskriminuoja Europos Sąjungos piliečius jų valstybės narės pilietybės pagrindu; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nesutinka su teismo teiginiu, kad jis galės būti grąžintas į Daniją, jeigu gyvenimo sąlygos Lietuvos įkalinimo įstaigoje bus nežmoniškos arba jeigu jis nebus priskirtas lengvajai grupei. Toks vertinimas yra neprotingas ne tik dėl to, jog skrydis iš Danijos ir atgal suteiks jam nepatogumų, o gyvenimo sąlygos Lietuvos įkalinimo įstaigose bus nežmoniškos, bet ir todėl, kad tokia operacija bus mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai įvertino reikalavimą garantuoti kiekvienam nuteistajam 4 kv. m asmeninio ploto gyvenamojoje patalpoje atskaičiavus baldus. Pagrįstai reikalauja suteikti garantiją, kad jo atžvilgiu bus laikomasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio standartų. Teisingumo ministerija privalo suteikti jam teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos teismus su prašymu paleisti jį lygtinai po ½ bausmės atlikimo, taip pat privalo suteikti jam garantiją, kad jis bus paskirtas į lengvąją grupę. Pareiškėjas nurodo, kad teismas ignoravo argumentą dėl diskriminacijos pilietybės pagrindu. Jei teismui kiltų klausimas dėl Europos Sąjungos veikimo sutarties 18 straipsnio aiškinimo, prašo kreiptis su prejudiciniu klausimu į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą.

Atsakovas nurodo, kad reikalavimai įkalinimo įstaigoms yra nustatyti kiekvienoje valstybėje atskirai. Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės Teisingumo ministerijai nei skirstyti nuteistųjų po įkalinimo įstaigas, nei spręsti dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos. Šias funkcijas atliekas tik teismas. Šie argumentai nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pareiškėjo prašomos pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra susijusios su skunde pareikštu reikalavimu, nes jos yra nukreiptos ne į tikėtino teismo sprendimo įvykdymą, bet į procedūrų, kurios galbūt bus atliekamos ateityje, sustabdymą. Jeigu šios bylos nagrinėjimo metu bus pradėta pareiškėjo perdavimo procedūra, jis galės kreiptis į teismą su pakartotiniu prašymu. Šiuo atveju jokios pareiškėjo teisės dėl jo pilietybės nėra varžomos. Teisinio pagrindo, kuriuo remiantis pareiškėją būtų galima perduoti ne Lietuvai, o kitai valstybei, pareiškėjas nenurodė, taigi jo argumentai nėra pagrįsti. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas negali kreiptis į tam tikrą teisminę instituciją su prašymu ištirti, ar Teisingumo ministerijos veiksmai neprieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams. Teisingumo ministerijos veiksmų teisėtumas bus patikrintas nagrinėjant šią bylą iš esmės, o ne nagrinėjant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą. Teismas privalo kreiptis kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo tik tada, kai iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas iš esmės inicijuoja ginčą dėl Teisingumo ministerijos 2014 m. vasario 5 d. sprendimo (sutikimo) perimti jį iš Danijos Karalystės atlikti likusią laisvės atėmimo bausmės dalį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo, o pareikštam reikalavimui užtikrinti prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą arba uždrausti atsakovui atlikti jo priėmimo Lietuvos Respublikos pataisos namuose veiksmus (ABTĮ 71 str. 3 d. 1, 3 p.). Remiantis bylos duomenimis, Teisingumo ministerija tokį sprendimą priėmė išnagrinėjusi Danijos Karalystės teisingumo ministerijos 1983 m. kovo 21 d. konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo ir 1997 m. gruodžio 18 d. konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo papildomo protokolo pagrindu gautą prašymą.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).

Sprendžiant minėtą klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Atsižvelgus į šiuos argumentus bei įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą (faktiškai gali būti perduotas Lietuvos Respublikai, nesuteikiant garantijų dėl gyvenamojo ploto, lygtinio paleidimo po ½ bausmės atlikimo, paskyrimo į lengvąją grupę ir kt.), negalima daryti išvados, kad yra pagrindas taikyti jo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Šios bylos duomenimis, nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Reikia pažymėti, kad aplinkybės, kuriomis grindžiamas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo, nagrinėtinos sprendžiant ginčą iš esmės. Teisingumo ministerija sprendimą perimti pareiškėją priėmė išnagrinėjusi Danijos Karalystės teisingumo ministerijos prašymą. Faktinio pareiškėjo perdavimo procedūra nepradėta. Be to, dėl atsakovo išreikšto sutikimo pareiškėjo patirta žala galėtų būti išieškoma remiantis žalos atlyginimo instituto taisyklėmis. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą.

Kaip paminėta, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą reglamentuoja ABTĮ 71 straipsnis. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nekyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas (ABTĮ 4 str. 3 d.).

Bylinėjimosi išlaidų klausimas spręstinas priėmus baigiamąjį teismo aktą dėl ginčo (ABTĮ 44 str.).

Esant tokioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi pagrįstai nusprendė nesiimti priemonių reikalavimui užtikrinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutarties dalis yra pagrįsta, todėl jos panaikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. G. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė