A-822-1066-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1066/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00761-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. N. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja S. N. su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius) 2013 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. (10.1) SI-38488, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos 2013 m. gegužės 31 d. prašymą grąžinti neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 23 817,94 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d; panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5000, kuriuo atsisakyta panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. (10.1) SI-38488 ir atsisakyta įpareigoti šią įstaigą grąžinti neišmokėtą senatvės pensijos dalį; priteisti pareiškėjai iš atsakovo neišmokėtą valstybinės socialinės senatvės pensijos dalį – 23 817,94 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja skunde nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 ir 8 straipsniais, atsakovas nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažino pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydį iki 381,52 Lt; nuo 2010 m. lapkričio 1 d. – iki 391,53 Lt; nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 31 d. pareiškėjai buvo mokama 393,53 Lt sumažinta senatvės pensija, o už 2011 metų gruodžio mėnesį išmokėta 409,52 Lt sumažinta senatvės pensija.

Pareiškėja vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 44 straipsniu 2013 m. gegužės 31 d. kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių su prašymu grąžinti 23 817,94 Lt neišmokėtos pensijos dalį. Atsakovas 2013 m. birželio 7 d. raštu Nr. (10.1) SI-38488 informavo pareiškėją, kad atsisakyta tenkinti prašymą grąžinti neišmokėtą valstybinės socialinės draudimo pensijos dalį. Pareiškėja nesutikdama su tokiu atsakovo sprendimu jį apskundė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai.

VSDFV pateikė pareiškėjai 2013 m. liepos 24 d. raštą Nr. (6.5) I-5000, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti skundą motyvuojant tuo, kad pirmoji sumažinta valstybinė socialinė senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl pareiškėja 2013 m. liepos 15 d. kreipdamasi į VSDFV su prašymu įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių išmokėti 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensiją praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą.

Pareiškėja nesutinka su VSDFV argumentu, kad VSDFV Klaipėdos skyrius pagrįstai atsisakė išmokėti pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalį, nes Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymą, kuriuo bus reglamentuojama sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo bei valstybinių pensijų kompensavimo tvarka.

Pareiškėjos manymu, atsisakymas grąžinti valstybinės socialinės senatvės pensijos dalį yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jos teisę atgauti neišmokėtą valstybinės socialinės senatvės pensijos dalį įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Teigė, kad nuo tos dienos, kada realiai buvo sužinota apie pensijų sumažinimo neteisėtumą, t. y. po minėto Konstitucinio Teismo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d., ir turi būti skaičiuojamas senaties terminas reikalavimams grąžinti neteisėtai neišmokėtą sumažintos senatvės pensijos dalį.

Be to, po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo pakeistas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis ir jame numatytas 3 metų terminas, ribojęs laikotarpį, leidžiantį ginti pažeistas teises ir joks terminas ginti pensijos gavėjų teises nebėra numatytas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos skundu ir patikslintu skundu nesutinka.

Nurodė, kad Valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Teigė, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2009 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 13P-24842 pareiškėjai nuo 2009 m. lapkričio 6 d. paskyrė 1 434,64 Lt dydžio senatvės pensiją. Pagal VSDFV Klaipėdos skyriui pateiktus pareiškėjos 2011 m. sausio 20 d. ir 2011 m. lapkričio 23 d. prašymus 2011 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. 13P-2119 nuo 2010 m. lapkričio 6 d. paskyrė 1 482,61 Lt dydžio senatvės pensiją, o 2012 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. (10.1) 10-24-638 nuo 2011 m. gruodžio 1 d. paskyrė 1 544,52 Lt dydžio senatvės pensiją. Nuo 2010 m. sausio 1 d. senatvės pensijos, kurių dydis viršijo 650,00 Lt buvo perskaičiuojamos ir mokamos vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Laikinuoju įstatymu. Pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis 2010–2011 metais viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650,00 Lt dydį, todėl senatvės pensija buvo perskaičiuojama Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį perskaičiuota senatvės pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsniu, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo dar kartą perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 2 priede pateiktą apskaičiavimo formulę.

Pareiškėja prašė priteisti iš VSDFV Klaipėdos skyriaus 23 817,94 Lt neišmokėtos senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. bei nurodė, kad VSDFV Klaipėdos skyrius savo 2013 m. birželio 27 d. rašte Nr. (10.1) SI-38488 tokią sumą pripažįsta. Atsakovas su tokiu pareiškėjos teiginiu nesutiko. Minėtame rašte pareiškėjai buvo pateikta informacija apie senatvės pensijos dydžius už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjos reikalaujama priteisti suma 23 817,94 Lt nepagrįsta paskaičiavimais, pagrindžiančiais nurodytą sumą.

Pažymėjo, kad atmestinas ir pareiškėjos teiginys, jog atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacija į senaties terminą yra nepagrįsta pagal Pensijų įstatymo 44 straipsnį, kuris nustato, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančio ar mokančio įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neribojant kokiu nors terminu. Teigė, kad atsakovas apskaičiuodamas pareiškėjai priklausančios senatvės pensijos dydžius vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo pakeitus Pensijų įstatymo 45 straipsnį, kuriame numatytas 3 metų terminas, ribojęs laikotarpį, leidžiantį ginti pažeistas teises ir joks terminas ginti pensijos gavėjų teises nebėra numatytas.

Nurodė, kad 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 12 ir 37 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-88, įsigaliojusiu 2013 m. sausio 1 d., pakeista minėto įstatymo 37 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti, kad „<...> Skundai dėl sprendimų pensijų <...> skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą“. Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį.

Taigi pareiškėja apie tai, kad jai mokama ne viso dydžio pensija sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, todėl 2013 m. liepos 15 d. kreipdamasi į VSDFV su prašymu įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių išmokėti 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį, praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusioje Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka. Atsiliepime išdėstyti iš esmės tie patys nesutikimo su skundu argumentai, kaip ir atsakovo atsiliepime. Papildomai nurodyta, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. birželio 27 d. rašte Nr. (10.1) SI-38488 apie pareiškėjos senatvės pensijos dydžius už 2010 m. sausio 1 d.– 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį nurodyta 31128,84 Lt perskaičiuotos senatvės pensijos suma, o grafoje „Išmokėta senatvės pensijos suma“ nurodyta 9 338,61 Lt suma, todėl skirtumas tarp perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas pensijos ir dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo išmokėtos senatvės pensijos dalies yra 21 790,23 Lt (31 128,84 Lt – 9 338,61 Lt). Taigi pareiškėja prašydama priteisti iš VSDFV Klaipėdos skyriaus neišmokėtą senatvės pensijos dalį nurodo neteisingą sumą, t. y. 23 817,94 Lt. Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Kadangi Laikinasis įstatymas buvo oficialiai paskelbtas, tai, vadovaujantis Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, jis buvo galiojantis ir VSDFV Klaipėdos skyriui, 2010–2011 metais mokėjusiam pareiškėjai senatvės pensiją. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, leidinyje „Valstybės žinios“ oficialiai paskelbtas ir įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. Įsigaliojus šiam nutarimui, pareiškėjai nebuvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažinta senatvės pensija, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos, kurios senatvės pensija nuo 2012 m. sausio 1 d. apskaičiuojama netaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, reikalavimą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautos senatvės pensijos dalies.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjos S. N. skundą tenkino iš dalies, panaikino VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. (10.1)SI-38488, panaikino VSDFV 2013 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5000, priteisė pareiškėjai iš atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus 21 790,23 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nutarė išdėstyti priteistos nepriemokos mokėjimą šešių mėnesių laikotarpiui, išmokant pareiškėjai S. N. šią sumą lygiomis dalimis kas mėnesį. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai buvo mokama skirtinga senatvės pensijos dalis, t. y. VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimai dėl senatvės pensijos dydžio, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamų pajamų dydį, iš esmės buvo priimami atitinkamais laikotarpiais, todėl apie kiekvieną išmokamos senatvės pensijos dydį pareiškėja galėjo sužinoti tik ją gavusi. Atsižvelgiant į tai, kiekvieną sprendimą dėl senatvės pensijos išmokos išmokėjimo pareiškėja galėjo ginčyti atskirai. Paskutinis sprendimas pareiškėjai išmokėti senatvės pensiją taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo priimtas 2011 metų gruodžio mėnesį, o prašymas VSDFV Klaipėdos skyriui pateiktas 2013 m. birželio 3 d., todėl 3 metų kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti senatvės pensiją, termino pareiškėja nėra praleidusi. Be to, atsakovas savo priimto sprendimo negrindė praleistu terminu, o VSDFV, nors ir nurodė, kad pareiškėja praleido 3 metų terminą, tačiau išnagrinėjo skundą iš esmės ir sprendime pasisakė dėl 2013 m. birželio 27 d. VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimo pagrįstumo. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas tik 2012 m. vasario 6 d. konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos prieštarauja Konstitucijai, todėl laikytina, kad pareiškėja apie pažeistas teises galėjo sužinoti Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą.

Iš prašomų panaikinti sprendimų matyti, kad pareiškėjai paskirta pensija 2010–2011 m. viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl ji buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, 2010–2011 m. jai mokėta pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį.

Kaip jau minėta, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pareiškėjos valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją perskaičiavo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi bei 8 straipsnio 1 dalimi.

Konstitucinis Teismas, tirdamas Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų perskaičiavimas (sumažinimas), atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui konstatavo, kad nėra konstitucinių argumentų teigti, jog toks reguliavimas prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad pareiškėjos skundo dalis, kurioje valstybinė socialinio draudimo pensija buvo sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, nepagrįsta, todėl reikalavimas dėl 4 027,71 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos buvo atmestas.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kadangi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai, pensija pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį galėjo būti perskaičiuojama, o valstybinio socialinio draudimo pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas laikytinas neteisėtu. Taigi pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidarė 21 790,23 Lt nepriemoka.

Byloje taip pat spręstas klausimas, ar pareiškėja turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki kreipimosi į teismą. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219-2004) ir bylos faktinėmis aplinkybėmis, nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad atsakovo sprendimai dėl pensijos ribojimo yra neįvykdyti. Todėl nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti priimant sprendimą galiojančius įstatymus, o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais.

Konstatuota, kad pareiškėjos prašomų panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. (10.1)SI-38488 ir VSDFV 2013 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. (6.5)I-5000 turinys prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams dėl antikonstituciniais pripažintų įstatymų galiojimo. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai teigė, kad pareiškėjai turėjo būti mokama pensija, atitinkanti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Prašomi panaikinti sprendimai negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais, todėl naikintini ir pareiškėjai priteistina 21 790, 23 Lt neišmokėta valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Teismas įvertino, kad siekiant nepakenkti veiksmingai pareiškėjos teisių apsaugai, įpareigojimas išmokėti nustatytą nepriemoką turi būti įgyvendintas per konkretų protingą terminą. Atsižvelgęs į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinęs valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad teismo priimtas įpareigojimas gali būti įgyvendintas per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, ir pareiškėjos S. N. skundą palikti nenagrinėtą.

Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia analogiškais argumentais, kurie buvo suformuluoti atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad jos yra pažeistos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad asmuo, kuriam nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta pensija, apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2010 m. sausio mėn., kai jam buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija, todėl senaties terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. sausio mėn. (žr., pav. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013).

Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad „kiekvieną sprendimą dėl senatvės pensijos išmokos išmokėjimo pareiškėja galėjo ginčyti atskirai“, ir priėmęs sprendimą išdėstyti priteistos sumos senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimą šešių mėnesių laikotarpiui, išmokant pareiškėjai šią sumą lygiomis dalimis kas mėnesį, netinkamai taikė ginčui aktualias materialinės teisės normas. Atsakovas nurodo, kad prašymą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies pareiškėja VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė tik 2013 m. birželio 3 d., todėl teismo sprendimo dalis kurioje pareiškėjai priteista neišmokėta senatvės pensijos dalis už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 2 d., kuriam taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, yra nepagrįsta ir neteisėta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti, ir priimti naują sprendimą – administracinę bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde išdėstyti iš esmės tie patys nesutikimo su skundu argumentai, kaip ir minėtame atsakovo apeliaciniame skunde. Papildomai nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nepagrįstai nusprendė nagrinėti ginčą iš esmės, nepagrįstai atsisakė taikyti senatį ir bylą nutraukti.

Atsiliepime į atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą VSDFV nurodo, kad palaiko apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus ir reikalavimus.

Pareiškėja S. N. atsiliepimuose į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pensijos sumažinimas buvo nevienkartinis veiksmas, sumažinta valstybinė socialinio draudimo pensija buvo mokama kas mėnesį iki pat 2011 m. gruodžio mėn., nustatant skirtingus mokėtinos pensijos dydžius, todėl senaties terminas negali būti skaičiuojamas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo datos. Be to, pažymi, kad Vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje savo nutartyje yra nurodęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia sietina ne su objektyvia (teisės pažeidimo), bet su subjektyvia (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie pažeidimą) aplinkybe. Atkreipia dėmesį į tai, kad apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. oficialiai paskelbus 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad pareiškėja 2013 m. gegužės 31 d. VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė prašymą remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pensijos dalį. Atsakovo 2013 m. birželio 27 d. raštu pareiškėjai buvo pateiktas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nesumokėtos pensijos dalies apskaičiavimas. 2013 m. liepos 15 d. prašymu pareiškėja apskundė paminėtą 2013 m. birželio 27 d. atsakovo raštą, prašydama išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. VSDFV 2013 m. liepos 24 d. sprendime (kuris pareiškėjos yra skundžiamas šioje administracinėje byloje) buvo nurodyta, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą, ir jai pasiūlyta iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime buvo nurodyta, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos atsakovui paduotas 2013 m. gegužės 31 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose. Taigi pirmosios instancijos teismas neteisingai traktavo Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų termino skaičiavimo taisykles (neteisingai nurodė, kad šio termino pradžia skaičiuotina nuo kiekvieną mėnesį sumažintos pensijos gavimo).

Tačiau, kaip jau minėta, trečiasis suinteresuotas asmuo paminėtame 2013 m. liepos 24 d. sprendime kartu nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.).

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pareiškėja pasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ir šiuo aspektu kliūčių nagrinėti bylą iš esmės neliko.

Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, be kita ko, yra pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos 23 817,94 Lt dydžio dalies priteisimo (bylos nagrinėjimo metu suma buvo patikslinta – ją sudaro 21 790, 23 Lt).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjos pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Klaipėdos skyrių išmokėti jai negautą 21 790, 23 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. kolegijos pripažintinas pagrįstu ir tenkintinu.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nurodė netinkamus motyvus dėl termino skaičiavimo pradžios, tačiau priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos paliktinas nepakeistas, o atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Skirgailė Žalimienė