AS-858-252-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-252/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08080-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-16) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1051 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimties 2014 metams nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas) (Žin., 2013, Nr. 120-6074) 3 punkte nurodytą žodį „maksimalią“, Nutarimo 3.1 punkte nurodytus žodžius „ne daugiau kaip“, Nutarimo 5 ir 6 punktus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. nutartimi (b. l. 27-28) pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atsisakė priimti, taip pat nurodė grąžinti sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas pateiktu skundu prašo: panaikinti Nutarimo 3 punkte nurodytą žodį „maksimalią“, Nutarimo 3.1 punkte nurodytus žodžius „ne daugiau kaip“, Nutarimo 5 ir 6 punktus.

Nutarimo 3 punkte, 3.1 punkte nustatyta:

„3. Patvirtinti maksimalią remtinos elektros energijos gamybos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse apimtį 2014 metams – 700 GWh ir šio nutarimo 1.1 punkte nurodytiems asmenims paskirstyti ją taip:

3.1. uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ – ne daugiau kaip 402,57 GWh, iš jų: termofikacinei elektrinei Nr. 2 – ne daugiau kaip 36,71 GWh, termofikacinei elektrinei Nr. 3 – ne daugiau kaip 365,23 GWh, Salininkų katilinės termofikacinei elektrinei – ne daugiau kaip 0,63 GWh“.

Nutarimo 5 ir 6 punktuose įtvirtinta:

„5. Nustatyti, kad šio nutarimo 1.1 punkte nurodyti asmenys remtinos elektros energijos kiekį, neviršydami šio nutarimo 3 punkte nurodytų apimčių, šildymo sezono metu gamina pagal visuomeninio tiekėjo pareikštą ir su konkrečiu gamintoju (nurodytu 1.1.1–1.1.8 punktuose) suderintą poreikį, siekiant užtikrinti, kad vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos elektros energijos kainos, elektros energijos poreikis būtų tenkinamas įsigyjant elektros energiją ekonomiškai naudingiausiu būdu, nediskriminuojant šio nutarimo 1. 1 punkte nurodytų gamintojų ir užtikrinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

6. Įpareigoti Energetikos ministeriją ne vėliau kaip iki 2013 m. gruodžio 15 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų projektus, būtinus šio nutarimo 5 punkto nuostatoms įgyvendinti“.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Nutarimo bendroji 3 punkto ir 6 punkto nuostatos nėra individualios – tai bendro pobūdžio normos, adresuotos ne tik pareiškėjui UAB „Vilniaus energija“, bet ir kitiems elektros energijos gamintojams, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, todėl šių nuostatų pareiškėjas, neturintis teisės ginti viešojo intereso, be to, nenurodydamas, kokias konkrečias jo teises minėtos nuostatos pažeidžia, neturi teisės skųsti. Tokiu atveju Lietuvos Respublikos Vyriausybės aktų nuostatų konstitucingumas yra teismingas Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas), o byla negali būti nagrinėjama administracinio proceso tvarka. Atitinkamai, šią skundo dalį teismas atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu.

Pabrėžė, jog, pareiškėjo nuomone, Nutarimo 3.1 bei 5 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu pažeidžiamos jo teisės, nes iš jo ateityje galimai bus nupirkta mažiau elektros energijos negu nustatytos maksimalios šios energijos ribos. Atitinkamai, teismas sprendė, jog pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nėra pažeisti, o viešojo intereso jis, kaip minėta, neturi teisės ginti. Teismas nurodė, kad ši skundo dalis grindžiama prielaidomis, todėl skundą atsisakytina priimti, nes skundas, grįstas prielaidomis, nenagrinėtinas teismo (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį ir priimti jo skundą.

Atskirajame skunde pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalimi, ABTĮ 2 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad valstybės vykdomosios valdžios ir savivaldos institucijos priimdamos teisės aktus, skirtus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, atlieka viešąjį administravimą. Pažymi, jog visos valstybės vykdomosios valdžios institucijos, tame tarpe ir Vyriausybė, priimdamos tokius aktus, kuriais įgyvendinami teisės aktai, o ne, pavyzdžiui, nustatoma valstybės politika, atlieka viešojo administravimo (įstatymų įgyvendinimo) funkcijas, taigi veikia viešojo administravimo srityje.

Nutarimu yra įgyvendinti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 4 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir Elektros energetikos įstatymas) 74 straipsnio 1 dalies 2 punktas, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas (toliau – ir Energetikos įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 6 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo” patvirtinto Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir VIAP aprašas) 11 punktas, todėl laikytina, kad šiuo atveju Vyriausybė veikė viešojo administravimo srityje.

Pabrėžia, jog Nutarimas yra nukreiptas į konkrečiai įvardintus subjektus ir yra vienkartinis, t. y. nenustato bendrųjų daugkartinio pobūdžio elgesio taisyklių (ABTĮ 2 str. 13 ir 14 d., VAĮ 2 str. 9 ir 10 d.). Nutarimu apibrėžtam laikotarpiui, t. y. tik 2014 metams, yra paskirstoma elektros energijos gamybos kvota. Kvota paskirta konkretiems viešuosius interesus atitinančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje teikiantiems subjektams. Dėl šios priežasties Nutarimas yra individualus administracinis teisės aktas. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas Nutarimas tiesiogiai pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, nes daro žalą pareiškėjo turtiniams interesams ir užkerta kelią tinkamam elektros energijos gamintojo ir šilumos tiekėjo funkcijų vykdymui bei sukelia pareiškėjui teisinio neapibrėžtumo situaciją, pareiškėjas yra suinteresuotas asmuo ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies prasme, kas lemia jo subjektinę teisę ginčyti Nutarimą kaip individualų administracinį aktą.

Pareiškėjas pažymi, kad Nutarimo 3 punkte naudojama formuluotė yra tokia, kuri įtvirtina vieną individualaus pobūdžio normą, skirtą konkrečiam subjektui. Teismo argumentas, kad neva Nutarimo 3 punkte nurodyta nuostata yra bendrojo pobūdžio, yra nepagrįstas, kadangi tokiu atveju turėtų būti laikoma, kad Nutarimo 3 punkto formuluotė yra baigtinė ir yra nepriklausoma nuo kitų nuostatų. Be to, Nutarimo 3 punkto 1–8 papunkčiuose yra detaliai išvardijami maksimalūs kvotinės elektros energijos kiekiai konkrečiam subjektui. Šios ribos yra patvirtintos tik 2014 metams. Taigi Nutarimo 3 punkto 1–8 papunkčiuose esantis reguliavimas nėra savarankiškas nuo 3 punkto nuostatos, jis įtvirtina konkrečias ribas individualiai ir konkrečiai kiekvienam subjektui, įvardijant jį oficialiu juridinio asmens pavadinimu bei nurodant konkrečią elektrinę. Be to, toks reguliavimas yra vienkartinio, o ne norminio pobūdžio.

Pareiškėjas teigia, kad Nutarimo 6 punktas yra skirtas išimtinai 5 punkto nuostatoms įgyvendinti. Taigi, teismui tenkinus pareiškėjo skundą ir panaikinus Nutarimo 5 punktą, Nutarimo 6 punktas netektų prasmės, todėl teisinės technikos prasme tokia situacija, kai galioja nuostata, numatanti negaliojančios nuostatos įgyvendinimą, būtų ydinga. Dėl šios priežasties Nutarimo 6 punkto reguliavimas laikytinas išvestiniu iš 5 punkto reguliavimo. Nutarimo 6 punkto nuostata yra neatsiejamai susijusi su 5 punkto nuostata, todėl pastarajai netekus galios turėtų būti panaikinta ir 6 punkto nuostata.

Pareiškėjas pabrėžia, kad Nutarimo 3.1 ir 5 punktų nuostatos yra individualaus pobūdžio, skirtos individualiais pobūdžiais apibrėžtai subjektų grupei (šiuo atveju konkrečiai įvardintiems subjektams, užsiimantiems analogiška veikla). Be to, Nutarimo 3.1 punkto ir 5 punkto nuostatos yra skirtos vienkartiniam šių taisyklių taikymui, o ne bus taikomos neapibrėžtą laikotarpį neapibrėžtam subjektų ratui. Pažymi, jog pareiškėjas ne gina viešąjį interesą, o gina Nutarimu pažeidžiamas savo teises, kadangi patenka į konkrečiai išvardintų subjektų grupę. Asmenims, manantiems, kad konkretus teisės aktas pažeidžia jų teises, teisę teikti skundą nustato ABTĮ 22 straipsnis.

Pareiškėjas remiasi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad Nutarimo 3, 3.1, 5 ir 6 nuostatos sukuria teisinio neapibrėžtumo situaciją, kadangi nustato tik maksimalią remtinos elektros energijos kvotą ir suteikia visišką laisvę visuomeniniam tiekėjui LESTO, AB nustatyto laikotarpio eigoje supirkti iš pareiškėjo ženkliai mažesnį elektros energijos kiekį nei Nutarime numatyta maksimali kvotos riba, t. y. Nutarimu visuomeniniam tiekėjui AB LESTO iš esmės pavedama spręsti dėl konkretaus remtinos elektros energijos gamybos kiekio pareiškėjui suteikimo, kas reiškia, kad faktiškai AB LESTO pareiškėjui per metus gali paskirstyti 0 GWh kvotą ir tai neprieštaraus Nutarimui. Tokiu būdu Nutarimu sudaryta galimybė supirkti kuo mažiau kvotinės elektros energijos iš elektros energiją termofikaciniu būdu gaminančio pareiškėjo elektrinių.

Pažymi, kad 2013 m. gruodžio 30 d. tarp AB LESTO ir pareiškėjo buvo sudaryta kvotinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 80000/232945/753, kuria AB LESTO būtent Nutarimo pagrindu įsipareigojo supirkti iš pareiškėjo ženkliai mažesnį kvotinės elektros energijos kiekį nei maksimali riba, nustatyta Nutarime. Nors pareiškėjas ir išreiškė nesutikimą su tokiomis sutarties sąlygomis, nes šios inter alia neatitinka aukštesnės galios teisės aktų, LESTO, AB atsisakė šias sąlygas keisti ir šių sąlygų buvimą motyvavo Nutarimo nuostatomis. Pareiškėjas neturėjo kitos išeities kaip tik pasirašyti sutartį, nes to nepadarius iki 2013 m. gruodžio 31 d. iš pareiškėjo kvotinė elektros energija 2014 m. apskritai nebūtų superkama ir už ją nebūtų mokamos VIAP lėšos (2013 m. gruodžio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1216 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 916 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo” 5 p.). Dėl šių aplinkybių Nutarimas tiesiogiai pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus (lūkesčius) ir gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka.

Nurodo, jog sutinkant su pirmosios instancijos teismo motyvacija tektų pripažinti, kad pareiškėjas administracinį aktą gali skųsti tik tada, kai šio taikymas de facto sugeneruoja žalą. Kita vertus, administraciniai aktai turi būti apskųsti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ar įteikimo pareiškėjui dienos, todėl bet koks faktinių neigiamų padarinių laukimas reikštų, kad pareiškėjai dažniausiai praleistų skundams dėl administracinių aktų panaikinimo taikomus kreipimosi į teismą terminus, kadangi šis pasibaigtų laukiant, kol priimtas administracinis aktas sugeneruos faktinius nuostolius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuria teismas pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atsisakė priimti, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, jog pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas panaikinti Vyriausybės 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1051 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimties 2014 metams nustatymo“ 3 punkte nurodytą žodį „maksimalią“, nutarimo 3.1 punkte nurodytus žodžius „ne daugiau kaip“, nutarimo 5 ir 6 punktus.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, iš esmės motyvuodamas tuo, kad Vyriausybės aktų nuostatų konstitucingumas yra teismingas Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ir tokia byla negali būti nagrinėjama administracinio proceso tvarka. Be to, teismas vertino, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl skundžiamo nutarimo 3.1 bei 5 punktuose įtvirtinto reguliavimo panaikinimo, nors jo teisės ir interesai dar nėra pažeisti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadoms iš dalies pritaria.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šiame kontekste viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti ir viena iš tokių sričių yra administracinių sprendimų priėmimas (ABTĮ 2 str. 1 d.).

Pažymėtina, jog bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardintos ABTĮ 15 straipsnyje. Tuo tarpu ginčų, kurių administraciniai teismai nesprendžia, kategorijos yra nurodytos to paties įstatymo 16 straipsnyje. ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime nagrinėdamas ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai yra išaiškinęs, kad administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą. ABTĮ nėra nuostatų, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių teisinių santykių. <...> Taigi administraciniai teismai nesprendžia ir tų bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Šie teismai turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja įstatymams ar Konstitucijai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, jog ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies formuluotė „Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veikla“ reiškia tokią veiklą, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Ši veikla negali būti tapatinama su tokia veikla, kurią apima ABTĮ vartojama sąvoka „viešasis administravimas“. Šiame kontekste ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostata „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti <...> Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) <...> veiklos <...>“, <...> aiškintina kaip inter alia reiškianti, kad administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalyku negali būti tokia Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog Konstitucijoje yra įtvirtinti tik svarbiausi Vyriausybės įgaliojimai ir nustatyta, kad Vyriausybė vykdo ne tik Konstitucijoje, bet ir kituose įstatymuose nurodytas pareigas (Konstitucijos 94 str. 7 p.). Tokį konstitucinį Vyriausybės įgaliojimų reguliavimą lemia tai, kad valstybės valdymo sritys ir valdymo funkcijos yra labai įvairios, jos gali kisti. Vyriausybės veikla yra ne tik vykdomojo, bet ir tvarkomojo pobūdžio. Vykdydama įstatymus ir Seimo nutarimus Vyriausybė pati leidžia norminius ir individualius teisės aktus, užtikrina jų vykdymą (žr. Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarimą). Visa tai, ką Vyriausybė daro įgyvendindama Konstitucijoje bei įstatymuose jai nustatytą kompetenciją, yra valstybės valdymo reikalų sprendimas (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2010 m. vasario 26 d. nutarimus).

Be to, pažymėtina, jog pagal Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus. Valstybės valdymo reikalai, Konstitucijoje ir įstatymuose priskirti Vyriausybės kompetencijai, negali būti sprendžiami Vyriausybei priimant kitos rūšies aktą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimus). Oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, kad Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus ir kad Vyriausybės teisės aktai turi būti oficialiai paskelbti, nepaisant to, ar jie yra norminiai, ar individualūs, taip pat nepaisant to, kokiam subjektui ar subjektų ratui jie skirti, netaikytinos Vyriausybės rezoliucijoms ir sprendimams, kurie priimami pagal Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 4 dalį (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimą).

Pastebėtina, jog Konstitucinis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad valstybės valdymo reikalų sprendimas Vyriausybės posėdyje priimant atitinkamus aktus ar jų nepriimant yra ypatingas: spręsdama tokius reikalus Vyriausybė veikia kaip viena iš Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų valstybės valdžią vykdančių institucijų (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 94 straipsnio 1 ir 7 punktus Vyriausybė inter alia tvarko krašto reikalus bei vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai.

Pagal Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2013 m. kovo 1 d. redakcija) (toliau – ir Elektros energetikos įstatymas) 2 straipsnio 52 dalį viešuosius interesus atitinkančios paslaugos – įmonių teikiamos paslaugos, kurių sąrašą, teikėjus ir teikimo tvarką tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, vadovaudamosi šio įstatymo 74 straipsnyje nustatytais bendraisiais reikalavimais ir viešaisiais interesais elektros energetikos sektoriuje. Pagal to paties įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 8 punktą Vyriausybė nustato energetikos įmonėms įpareigojimus teikti viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinkančias paslaugas ir kai to reikia nustatytiems įpareigojimams vykdyti skiria finansines kompensacijas ar nustato kitas kompensavimo formas ir išimtines teises nediskriminuojant ir skaidriai.

Kaip matyti iš skundžiamo Vyriausybės 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1051 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimties 2014 metams nustatymo“, jo teisinis priėmimo pagrindas yra, be kita ko, Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 11 punktas, numatantis, kad iki einamųjų metų rugsėjo 1 d. Vyriausybė patvirtina Aprašo 7.2–7.6 punktuose nustatytas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teikiančius asmenis, Aprašo 7.5 ir 7.6 punktuose nurodytus projektus ir Aprašo 7.2 ir 7.3 punktuose nustatytą viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teikiantiems asmenims remtinos elektros energijos gamybos apimtį ateinantiems kalendoriniams metams (b. l. 17-18).

Atsižvelgusi į nurodytus Vyriausybės įgaliojimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vyriausybė, priimdama 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimą Nr. 1051 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimties 2014 metams nustatymo“, įgyvendino valstybės valdžią.

Pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, 105 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir 106 straipsnio 3 dalį Vyriausybės priimtų aktų (jų dalių) (kai, remiantis paminėta Konstitucinio Teismo praktika, priimdama šiuos aktus Vyriausybė įgyvendina valstybės valdymą) teisėtumo klausimą sprendžia Konstitucinis Teismas ir administracinis teismas tokio pobūdžio ginčų nenagrinėja. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo skundą dėl visų jo pateiktų reikalavimų nurodytais motyvais ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti pareiškėjo skundą neatima iš jo galimybės ginčyti Vyriausybės akto teisėtumą. Pareiškėjas skundžiamo Vyriausybės nutarimo teisėtumo klausimą galėtų iškelti individualios bylos dėl jo konkrečių teisių pažeidimo nagrinėjimo metu (pvz., nagrinėjant individualią bylą pagal pareiškėjo skundą, prašant atlyginti patirtą žalą, dėl atsisakymo atlikti tam tikrus veiksmus, o ne ginčydamas Vyriausybės nutarimą, priimtą įgyvendinant valstybės valdymo reikalų sprendimą), prašydamas individualią bylą nagrinėjančio teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimo, kuris turėtų būti taikomas tokioje individualioje byloje, teisėtumo ištyrimo (Konstitucijos 110 str. 2 d., ABTĮ 4 str. 2 d.). Be to, pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad administraciniai teismai gali nagrinėti inter alia bylas dėl Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veiklos (neveikimo), kuria buvo (galėjo būti) pažeistos asmens teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia žalos atlyginimo (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą). Atitinkamai, pareiškėjas šiuo atveju nurodytais būdais galėtų įgyvendinti teisę į teisminę gynybą (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.).

Pastebėtina, jog iš esmės tokios išvados atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (žr. mutatis mutandis 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-630/2012, 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-622/2012).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju pareiškėjas pateiktu skundu jokio individualaus ginčo (bylos) dėl konkrečių jų teisių pažeidimo nekelia, o tiesiogiai ginčija vien tik Vyriausybės priimto teisės akto dalių teisėtumą ir prašo jas panaikinti. Atitinkamai, toks pateiktas pareiškėjo skundas, kaip jau buvo minėta, negali būti priimtas nagrinėti administraciniame teisme (ABTĮ 16 str. 2 d.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys