A-143-974-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-974/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00760-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. P. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 4–6) į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2013 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 85-11-IL-1226 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus“ ir įpareigoti atsakovą išduoti jai leidimą įsigyti ir turėti šaunamąjį ginklą medžioklei.

Pareiškėja nurodė, jog nesutinka su atsakovo sprendimo motyvais, kad jos anksčiau padaryti administraciniai teisės pažeidimai yra šiurkštūs, daromi sistemingai ir kad paskirtos nuobaudos nepasiekia tikslų bei kad jos atžvilgiu pradėti du ikiteisminiai tyrimai ir jos nuteisimas pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį yra pagrindas pripažinti, jog ji įgydama ir turėdama ginklus gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai bei nuosavybei. Pažymėjo, kad Tauragės rajono prokuratūros prokuroro 2006 m. birželio 29 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas jos atžvilgiu buvo nutrauktas Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pareiškėjos teigimu, atsakovas nepagrįstai neišdavė leidimo įsigyti ginklą medžioklei Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytu pagrindu. Argumentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, kurioje konstatuota, kad nurodytos teisės normos taikymui nepakanka sprendime dėl leidimo ginklui įsigyti remtis vien aplinkybe, jog praeityje asmuo teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu, nenurodant kitų papildomų duomenų ar argumentų, jog asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Reikalavimą grindė tuo, jog atsakovas sprendime būtent nenurodė papildomų duomenų ar argumentų.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 16–17) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja sistemingai daro teisės pažeidimus, nes nuo 2006 m. iki 2013 m. administracinėn atsakomybėn patraukta 15 kartų, iš jų 2 kartus už nedidelį chuliganizmą, pažeidimus darė pakartotinai. Pažymėjo, kad faktiniai duomenys leidžia teigti, jog įgijusi ir turėdama ginklus pareiškėja gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai bei nuosavybei. Atsikirtimą grindė tuo, jog pareiškėja pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatas nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo. Nurodė, kad jos atžvilgiu buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai, ji buvo nuteista pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir kad visa tai neigiamai charakterizuoja jos asmenybę ir gali būti laikoma pakankamu pagrindu apriboti jos teisę laikyti (nešiotis) ginklus. Argumentavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išdėstytomis sąvokų „teistumas“ ir „turintis teistumą“ turiniu. Teigė, kad pareiškėjai, kaip praradusiam nepriekaištingą reputaciją asmeniui, apribota teisė laikyti (nešiotis) ginklą, taip siekiant išvengti galimybės naudoti ginklą kaip didesnio pavojaus šaltinį.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 31 d. sprendimu (b. l. 63–65) atmetė pareiškėjos skundą.

Teismas nustatė, kad administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 85-11-IL-1226 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus“ panaikinimo ir įpareigojimo išduoti leidimą įsigyti, turėti (nešiotis) šaunamąjį ginklą medžioklei teisėtumo ir pagrįstumo. Remdamasis rašytiniais bylos duomenimis, teismas nustatė, kad 2013 m. birželio 17 d. pareiškėja kreipėsi į atsakovą, prašydama išduoti leidimą įsigyti ir turėti ilgąjį lygiavamzdį šaunamąjį ginklą medžioklei.

Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2013 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 85-11-IL-1226 atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, motyvuodamas tuo, kad 2007 m. sausio 4 d. įsiteisėjusiu Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėja buvo pripažinta kalta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (už viešosios tvarkos pažeidimą), pagal 2006 m. spalio 12 d. pareiškimą Nr. 85-AP-Č-6, 2007 m. vasario 6 d. bausta administracine tvarka pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 174 straipsnį, 2007 m. balandžio 10 d.

– pagal ATPK 134 straipsnį, 2007 m. gegužės 22 d. – pagal ATPK 134 straipsnį, 2008 m. birželio 12 d. – pagal ATPK 174 straipsnį, 2008 m. rugpjūčio 21 d. – pagal ATPK 1331 straipsnio 1 dalį, 2008 m. spalio 17 d. – pagal ATPK 124 straipsnio 3 dalį, 2009 m. rugsėjo 8 d. – pagal ATPK 134 straipsnio 1 dalį, 2009 m. lapkričio 14 d. – pagal ATPK 124 straipsnio 2 dalį, 2010 m. gegužės 12 d. – pagal ATPK 124 straipsnio 3 dalį, 2010 m. vasario 13 d. – pagal ATPK 123 straipsnio 5 dalį, 2010 m. kovo 2 d. – pagal ATPK 1241 straipsnio 6 dalį, 2011 m. gegužės 22 d. surašytas protokolas su administraciniu nurodymu (vairavo automobilį, kuris neapdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu), 2011 m. gruodžio 21 d. surašytas protokolas su administraciniu nurodymu (vairavo automobilį, įvažiuodama į sankryžą, kirto dvigubą ištisinę kelio ženklinimo liniją), 2013 m. gegužės 7 d. surašytas protokolas su administraciniu nurodymu (vairavo automobilį, kuris neapdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu).

Atsakovas, remdamasis nurodytais duomenimis, sprendime padarė išvadą, jog pareiškėja sistemingai daro šiurkščius teisės pažeidimus, dėl nusikalstamų veikų jos atžvilgiu buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai, taikomos administracinės nuobaudos jos nedrausmina, yra neveiksmingos, pažeidimus ji daro pakartotinai, todėl įgydama ir turėdama ginklus gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai bei nuosavybei.

Teismas vadovavosi Įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintomis Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Pažymėjo, jog įstatymų leidėjas ne kiekvieną pažeidimą sieja su asmenų galbūt keliama grėsme kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl reikalauja iš institucijos, priimančios sprendimus dėl leidimų įsigyti ir laikyti ginklus, konkrečių atsisakymo išduoti leidimą motyvų, kurie neabejotinai ir patikimai patvirtintų, kad asmuo realiai kelia grėsmę visuomenei. Teismas, vertindamas skundžiamame sprendime išdėstytus atsisakymo išduoti leidimą motyvus, konstatavo, kad atsakovas, taikydamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, pagrindė šia teisės norma nustatytas sąlygas. Sprendime atsakovas, išdėstęs pareiškėjos administracinių teisės pažeidimų ir nuteisimo faktus, padarė išvadą, jog ji daro teisės pažeidimus pakartotinai, o taikytos poveikio priemonės neveiksmingos ir tai kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai bei nuosavybei. Pareiškėja Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 17 d. nuosprendžiu pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir jai buvo paskirta 6 mėn. laisvės apribojimo bausmė. Pareiškėja nuo 2006 m. iki 2013 m. administracinėn atsakomybėn patraukta 15 kartų, iš jų 2 kartus už nedidelį chuliganizmą. Teismo vertinimu, atsakovo sprendime išdėstyta motyvacija yra aiški ir nedviprasmiška, ir teismas su ja sutiko. Skundžiamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, yra motyvuotas.

Teismas nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatavo, kad skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo panaikinti skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjai leidimą įsigyti ir turėti ginklą medžioklei, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 70–73) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėja nurodo, kad ji nemotyvuotai teismo pripažinta kaip kelianti grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Teismas analogiškai vadovavosi policijos suformuluotais motyvais, tačiau tokia motyvacija yra nepagrįsta ir nepakankama atsisakyti išduoti leidimą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytu pagrindu. Pareiškėja nesutinka, kad sistemingai vykdo šiurkščius teisės pažeidimus. Praeityje yra ne kartą bausta už smulkius Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimus, daugiau nei prieš šešerius metus buvo bausta už nedidelį chuliganizmą.

Iš padarytų pažeidimų šiurkščiausiu galima laikyti ATPK 1241 straipsnio 6 dalies pažeidimą, nes šio straipsnio sankcijoje numatyta didžiausia iš padarytų pažeidimų administracinė nuobauda. Pažeidimai nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų galima daryti išvadą, jog įgydama ir turėdama ginklus gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai bei nuosavybei. Atkreipia dėmesį, kad vienas ikiteisminis tyrimas Tauragės rajono apylinkės prokuratūros 2006 m. birželio 29 d. nutarimu buvo nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, todėl ši aplinkybė negali turėti jokios reikšmės jos pavojingumo vertinimui.

Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 17 d. nuosprendžiu buvo pripažinta kalta, įvykdžiusi nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Ji buvo nuteista daugiau kaip prieš šešerius metus ir teistumas jau yra išnykęs. Pareiškėja pripažįsta praeityje padariusi klaidų, dėl kurių šiandien labai gėda, tačiau nemano, kad dėl to turi būti baudžiama visą likusį gyvenimą. Pažymi, kad, išklausiusi medžioklės taisyklių kursus ir įgijusi teisę medžioti, turėjo teisėtus lūkesčius dalyvauti medžioklėse.

Atitinka Įstatymo nustatytus reikalavimus asmenims, siekiantiems įsigyti ir naudotis šaunamaisiais ginklais. Teismas iš esmės nenurodė nei vienos esamos faktinės aplinkybės, patvirtinančios, kad ji gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai bei nuosavybei. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją, jog Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymui nepakanka duomenų vien apie tai, kad asmuo yra praeityje teistas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012).

Būtent skundžiamame teismo sprendime, be to, kad ji padarė administracinės teisės pažeidimus, kad praeityje buvo bausta administracine tvarka ir pripažinta kalta įvykdžiusi nusikaltimą, nėra nurodyta jokių kitų papildomų duomenų ar argumentų dėl jos grėsmės visuomenei. Pareiškėjos nuomone, teismas netinkamai vadovavosi Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas, priimtas netinkamai pritaikius paminėtą materialinės teisės normą bei pažeidus jos teisėtus lūkesčius.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 79–80) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teisės aktų nustatyta tvarka atlikto patikrinimo metu gauti dokumentai patvirtina, jog pareiškėja sistemingai vykdo teisės pažeidimus. Akivaizdu, kad administracinio poveikio priemonės, kaip drausminanti priemonė, yra neveiksmingos, nes pažeidimus ji įvykdė pakartotinai. Todėl, atsižvelgiant į esamus faktinius duomenis, galima teigti, jog pareiškėja, įgydama ir turėdama ginklus, gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai bei nuosavybei. Pažymi, kad dėl pareiškėjos veiksmų buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai. Šie faktai neigiamai charakterizuoja jos asmenybę ir gali būti laikoma pakankamu pagrindu apriboti jos teisę laikyti (nešiotis) ginklus, nes leidimas laikyti (nešiotis) ginklus siejamas su asmenybe, o faktas, kad dėl pareiškėjos veiksmų pradėti du ikiteisminiai tyrimai, jau konstatuoja, jog asmuo nėra nepriekaištingos reputacijos (Įstatymo 18 str. 2 d.). Teistumo pasibaigimas negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas. Teigia, kad sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjai išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, apribojo teisę jai, praradusiai nepriekaištingą reputaciją, ateityje laikyti (nešiotis) ginklą, taip išvengiant galimybės naudoti ginklą kaip didesnio pavojaus šaltinį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš bylos matyti, kad 2013 m. birželio 17 d. pareiškėja padavė atsakovui prašymą išduoti leidimą įsigyti ir laikyti šaunamąjį ginklą medžioklei. Atsakovas (institucija, kuri yra kompetentinga nagrinėti tokio pobūdžio prašymus ir spręsti jų tenkinimo klausimą) 2013 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 85-11-IL-1226 atsisakė patenkinti šį pareiškėjos prašymą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu. Faktiniu tokio atsisakymo pagrindu atsakovas nurodė duomenis apie pareiškėjos patraukimą baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 4 d. (kai šią dieną įsiteisėjusiu Tauragės rajono apylinkės teismo 2006-10-17 nuosprendžiu ji buvo nuteista pagal BK 284 str. 1 d. laisvės apribojimu 6 mėn.) iki 2010 m. gegužės 12 d. (kai iki tol ji 11 kartų buvo patraukta administracinėn atsakomybėn už administracinius teisės pažeidimus) bei aplinkybę, kad 3 kartus (2011-05-22, 2011-12-21 ir 2013-05-07) jai buvo surašyti protokolai su administraciniais nurodymais už KET pažeidimus. Atsakovas, remdamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, nurodė, kad šie duomenys patvirtina, jog, įgydama ir turėdama ginklus, pareiškėja gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai bei nuosavybei. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu jos elgesio praeityje vertinimu, nurodo, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo požiūriu atsakovo nurodyti faktai (jų pareiškėja nekvestionuoja) nesudaro pagrindo neišduoti jai prašomo leidimo.

Atsižvelgiant į šio administracinio ginčo šalių išreikštas pozicijas, yra būtina pateikti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto aiškinimą bei aptarti šios materialinės teisės normos taikymą byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011-03-01), B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Aiškindama šią teisės normą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, kolegija pažymi, kad joje yra kalbama ne apie bent kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje. Todėl, vertinant tokius duomenis, yra reikšmingas ir jų atsiradimo laike aspektas.

Kolegija taip pat pažymi, kad (kaip jau buvo paminėta) aptariama teisės norma pradėjo galioti nuo 2011 m. kovo 1 d. Iki tol galiojusiame Įstatymo 17 straipsnyje (2007-12-04 įstatymo Nr. X-1348 redakcija), kuriame taip pat buvo nustatyti teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai, analogo aptariamam 17 straipsnio 1 dalies 11 punktui (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nebuvo. Nagrinėjamai bylai aktualios ir reikšmingos pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės dėl pareiškėjos patraukimo baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn atsirado iki 2011 m. kovo 1 d., t. y. atsirado galiojant Įstatymo 17 straipsnio redakcijai, kurioje tokio pagrindo taikyti teisės įsigyti ir turėti ginklus apribojimą nebuvo. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir šios (aptariamos) teisės normos taikymo laike klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad tokio, palyginus su iki 2011 m. kovo 1 d. buvusiu teisiniu reguliavimu, aptariamo apribojimo naujo pagrindo atsiradimas gali būti traktuojamas kaip leidimų išduoti ir turėti ginklus išdavimo sugriežtinimas. Tai, atsižvelgiant į bylos faktinę situaciją, suponuoja būtinumą aptarti, ar toks sugriežtinimas yra leistinas principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) bei konstitucinio teisinės valstybės principo laikymosi prasme. Šiame kontekste kolegija pažymi, kad leidimų ginklams turėti ir išduoti tvarkos nustatymas, jos pakeitimas (tuo pačiu ir sugriežtinimas) yra įstatymų leidėjo kompetencija, kurią įgyvendinant, kartu su žmogaus teisių ir laisvių apsauga, turi būti maksimaliai užtikrintas ir viešasis interesas, t. y. visuomenės saugumas bei viešoji tvarka. Šių, asmens individualių ir viešojo, interesų suderinamumas yra pasiekiamas, atsižvelgiant į daugelį visuomeninių ir socialinių faktorių, siekiant nustatyti tarp jų (skirtingų interesų) tam tikrą pusiausvyrą. Tai suponuoja, kad įstatymų leidėjas nėra saistomas savo jau nustatytos leidimų turėti ginklus tvarkos, o, atsižvelgdamas į tam tikrus aplinkybių ar tam tikrų tendencijų pakitimus, gali nustatyti kitokią, kai kuriais aspektais griežtesnę, aptariamų leidimų išdavimo tvarką. Tai, kolegijos manymu, leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamai bylai aktualaus naujo (Įstatymo 17 str. 1 d. 11 p. nustatyto) apribojimo turėti ginklus įvedimas negali būti laikomas lex retro non agit ir konstitucinio teisinės valstybės principų pažeidimu. Pastebėtina, kad iš esmės toks pats įsigaliojusių nuo 2011 m. kovo 1 d., palyginus su iki tol buvusiomis, griežtesnių Įstatymo nuostatų aiškinimas (kalbant apie Įstatymo 18 str. 2 d. nuostatas) buvo pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, kurioje, be kita ko, buvo remiamasi Konstitucinio Teismo doktrininiais išaiškinimais, pateiktais 1997 m. vasario 13 d., 2001 m. balandžio 12 d. ir 2012 m. balandžio 12 d. nutarimuose.

Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjos atžvilgiu galėjo būti taikomos nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusios Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatos ir ta apimtimi, kuri paliečia pareiškėjos iki šios datos padarytus nusižengimus, įvertinant juos pagal jau aptartus „kokybinį“ ir aktualumo kriterijus.

Pasisakydama dėl Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija taip pat pažymi, kad pretenduojančio gauti leidimą turėti ginklus asmens patraukimo baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn faktai abiejų nurodytų Įstatymo redakcijų (galiojusios iki 2011-03-01 ir įsigaliojusios po to) buvo reikšmingi asmens nepriekaištingos reputacijos, taip, kaip ji buvo apibūdinta abiejų nurodytų redakcijų Įstatymo 18 straipsnyje, turėjimo ar jos neturėjimo prasme. Šioje teisės normoje yra (ir buvo) išsamiai nurodyti konkretūs atvejai, kai asmens patraukimas baudžiamojon ar (ir) administracinėn atsakomybėn nėra suderinamas su jo nepriekaištingos reputacijos turėjimu. Pažymėtina, kad nepriekaištingos reputacijos neturėjimas yra (ir buvo) nurodytas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte kaip vienas iš savarankiškų (t. y. su kitais šioje straipsnio dalyje nurodytais pagrindais nesietinų) pagrindų taikyti asmeniui paminėtą apribojimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad tokio pobūdžio faktinės aplinkybės (asmens patraukimo baudžiamojon ir (ar) administracinėn atsakomybėn faktai) gali turėti tiesioginę teisinę reikšmę tik Įstatymo 18 straipsnio (Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p.) taikymo kontekste. Tačiau Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo požiūriu tokios reikšmės jos neturi. Jos gali turėti tik tam tikrą papildomą, kartu su kitomis faktinėmis aplinkybėmis (kitais duomenimis apie norintį įsigyti ginklus asmenį), įrodomąją reikšmę, sprendžiant klausimą, ar toks asmuo kelia šiame punkte nurodytą grėsmę.

Atskirai pasisakydama dėl pareiškėjos paminėto (buvusio nuo 2007-01-04 iki 2010-05-12) patraukimo baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn reikšmės Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo prasme, kolegija pažymi, kad nuo nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (už viešosios tvarkos pažeidimą) praėjo daugiau negu 6 metai. Tokios nusikalstomos veikos padarymas, pagal abiejų paminėtų Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies redakcijų nuostatas, neturi įtakos nepriekaištingos reputacijos praradimo prasme. (Šiame kontekste pažymėtina, kad Įstatymo 18 str. nurodyta asmens nepriekaištingos reputacijos ir Įstatymo 17 str. 1 d. 11 p. panaudota keliamos grėsmės sampratos pagal savo prigimtį yra skirtingos ta prasme, kad pirmajai iš jų yra taikytinas platesnis tam tikrų reikalavimų asmeniui ratas, t. y. tam, kad asmuo būtų pripažintas neturinčiu nepriekaištingos reputacijos, įtaką gali turėti menkesni faktoriai, palyginus su faktoriais, kurie nulemtų asmens grėsmę, nurodytą Įstatymo 17 str. 1 d. 11 p.). Iš pareiškėjos paminėtu laikotarpiu padarytų administracinių nusižengimų daugumą sudaro KET pažeidimai, tik 2 iš jų (ATPK 174 str. pažeidimai) yra sietini su pavojumi visuomenei. Tačiau jie buvo padaryti 2007m. ir 2008 m., todėl, kolegijos manymu, šie nusižengimai prarado aukščiau aptartą aktualumą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo prasme. Pastebėtina, kad paminėti administraciniai nusižengimai nėra reikšmingi ir Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu. Paskutiniai iš skundžiamame atsakovo 2013 m. liepos 15 d. sprendime nurodytų pareiškėjos nusižengimų (padaryti 2011-05-22, 2011-12-21 ir 2013-05-07) pasireiškė automobilio, kuris neapdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu (2 nusižengimai), vairavimu ir nedideliu KET pažeidimu. Tokio pobūdžio nusižengimai dėl jų mažareikšmiškumo negali būti siejami su Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytos grėsmės atsiradimu.

Apibendrindama nurodytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad atsakovo 2013 m. liepos 15 d. sprendime nurodytas faktinis jo pagrindimas, nors ir (savo visuma) neigiamai charakterizuojantis pareiškėją, paminėtų „kokybiniu“ ir aktualumo kriterijų taikymo požiūriu nėra pakankamas tam, kad galima būtų taikyti pareiškėjos atžvilgiu Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Todėl šios materialinės teisės normos taikymo prasme atsakovo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino materialinės teisės normą (Įstatymo 17 str. 1 d. 11 p.). Todėl jo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas (ABTĮ 143 str.).

Kolegija netenkina pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą išduoti jai leidimą įsigyti ir turėti šaunamąjį ginklą medžioklei, nes tokio pobūdžio sprendimų priėmimas yra viešojo administravimo subjekto (atsakovo) prerogatyva. Dėl šios priežasties atsakovas įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 17 d. prašymą iš naujo (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti.

Panaikinti atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 85-11-IL-1226 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus“ ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos A. P. 2013 m. birželio 17 d. prašymą, įregistruota Nr. 85-11-A8-773, iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė