A-710-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-710-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01430-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. Č. su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas nuo 2011 m. birželio 17 d. iki 2011 m. rugpjūčio 17 d. ir nuo 2012 m. vasario iki 2012 m. lapkričio 19 d. Minėtais laikotarpiais jam nebuvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos – sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, kameros perpildytos, jose nėra galimybės pasivaikščioti ar pasimankštinti, o būnant 23 valandas perpildytoje kameroje tokios sąlygos tampa nepakenčiamomis. Apgyvendinimo kameros nėra ventiliuojamos, jose trūksta oro, kaupiasi drėgmė, sunku išsimiegoti, o gyvenant tokiomis sąlygomis neretai kyla konfliktai tarp kalinamųjų. Pareiškėjas teigė, kad kalėdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo užsikrėtęs odos infekcija ir tokios ligos atsiradimą kildino iš netinkamų kalėjimo sąlygų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą buvo etapuotas 2011 m. birželio 17 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2012 m. lapkričio 19 d. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,4 kv. m (kameroje Nr. 93) iki 8,7 kv. m (kameroje Nr. 74) gyvenamojo ploto, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas 312 dienų. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimų. Kamera Nr. 54, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2012 m. gegužės 9 d. iki 2012 m. gegužės 12 d., buvo patikrinta 2012 m. birželio 25 d. ir nustatyta, kad kameros sienos purvinos, ant sienų ir lubų yra pelėsis, patalpoje reikalingas paprastasis remontas, nustatyti dirbtinės bei natūralios apšvietos pažeidimai.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, o nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu. Remiantis aukščiau paminėtomis aplinkybėmis bei tuo, kad įstaiga veikė pagal galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs byloje surinktus duomenis nustatė, jog pareiškėjui apie 300 dienų galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3, 6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytą neturtinę žalą įvertintino 5 000 Lt.

III. Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą – pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. pirmosios instancijos teismas nenustatė Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų, kadangi konstatavo, jog pareiškėjui apie 300 dienų galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei yra nustatyta norma. Be to, teismas nurodė, kad pareiškėjo pateikti paaiškinimai iš dalies neatitinka tikrovės, kadangi byloje nėra duomenų apie jo nurodytus sveikatos sutrikimus, pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatorių dėl netinkamų kalinimo sąlygų, delsė pasinaudoti teismine gynyba;

2. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą, nes atsižvelgus į nustatytas aplinkybes buvo pagrindas nepriteisti neturtinės žalos pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, pareiškėjo teigimu, atsirado dėl neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui V. Č. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, pateiktu apeliaciniu skundu iš esmės ginčija tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, susijusią su priteistos neturtinės žalos dydžiu. Pasak atsakovo, šiuo atveju galima apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose tenkantis minimalus plotas negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Remiantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktais duomenimis (b. l. 34-35), pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu laikotarpiais nuo 2011 m. birželio 17 d. iki 2011 m. rugpjūčio 17 d. ir nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d., 320 dienų pareiškėjui nebuvo užtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos, kadangi vienam kalinamam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma kamerose svyravo nuo 1,4 kv. m iki 3,37 kv. m. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų buvo padaryta neturtinė žala, todėl jis turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo laikymas Šiaulių tardymo izoliatoriuje pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Tačiau atsižvelgtina į tai, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui 320 dienas teko ženkliai mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus kameros plotas ir tam tikromis dienomis jam tenkantis kameros plotas buvo itin mažas (nuo 1,4 kv. m). Taigi pareiškėjas iš esmės neturėjo pakankamai vietos, kurioje galėtų judėti, dėl to jis neabejotinai patyrė pakankamai intensyvius neigiamus išgyvenimus. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju pagrįstai priteistina neturtinė žala pinigais. Šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę ir mastą, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą.

Kaip minėta, pareiškėjo dėl nustatytų neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų (neveikimo) patirti neigiami dvasiniai išgyvenimai buvo pakankamai intensyvaus pobūdžio. Įvertinus pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje trukmę (netinkamomis sąlygomis jis buvo kalinamas 320 dienų), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, spręstina, jog pirmosios instancijos teismo priteista 5 000 Lt suma nėra aiškiai per didelė ir jos mažinti, remiantis atsakovo išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Tad, remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius