AS-502-817-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS502-817/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01203-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. G. individualios įmonės (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. individualios įmonės (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas R. G. individuali įmonė (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas, IĮ (duomenys neskelbtini)) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–5), kuriuo prašė panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) Mokesčių administratoriaus 2014 m. balandžio 29 d. nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Nurodymas) (b. l. 7), kuriame nurodyta, jog pareiškėjas už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. turi pateikti bendrąjį žurnalą, pirminiai teikiamų prekių ir paslaugų apskaitos dokumentus, prekių ir paslaugų pirminius įsigyjimo dokumentus, EKA žurnalus, pirkimų ir partdavimų apskaitos suvestinius registrus, buhalterinės apskaitos dokumentus, pagrindžiančius parduotų prekių savikainos apskaičiavimą, prekių inventorizavimo aktus 2005 m. gruodžio 31 d. ir 2006 gruodžio 31 d.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi (b. l. 54–56) pareiškėjo skundą atsisakė priimti tuo pagrindu, kad skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ABTĮ 15 straipsniu, 5 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas) 144 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, 2011 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-145/2011, 2010 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-533/2010).

Nurodė, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, jog savarankišku administracinės bylos (skundo, reikalavimo) dalyku administraciniame teisme negali būti: mokesčių administravimo (administracinės) procedūros metu priimami (atliekami) tarpiniai (procedūriniai) sprendimai (veiksmai), kurie yra tiesiogiai susiję su šią procedūrą užbaigiančio (galutinio) konkrečias materialias teisines pasekmes sukeliančio sprendimo priėmimu ir nesukelia savarankiškų materialių teisinių pasekmių. Ginti su mokesčių administravimo (administracinės) procedūros atlikimu susijusias bei tikrai ar tariamai pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus mokesčių mokėtojas gali kitais būdais, o ne skundžiant tarpinį (procedūrinį) sprendimą (veiksmą).

Administraciniam teismui atskirai ir savarankiškai neskundžiamais tarpiniais (procedūriniais) sprendimais (veiksmais) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, be kita ko, laikomi mokestinio patikrinimo, taip pat ir operatyvaus, ar mokestinio tyrimo metu tikrinamam mokesčių mokėtojui duodami nurodymai pateikti duomenis, dokumentus ar kitą informaciją (pvz., 2011 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-275/2011; 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-432/2011; 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62- 299/2011; 2011 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2527/2011; 2011 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-338/2011), atvykti pas mokesčių administratorių (pvz., 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2917/2011).

Pareiškėjas R. G. individuali įmonė (duomenys neskelbtini) pateikė atskirąjį skundą (b. l. 58–61), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Netenkinus pareiškėjo atskirojo skundo – kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), kad nustatytų, ar toks Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 21 d. sprendimas, ribojantis pareiškėjo teisę gintis nuo neteisėtų institucijos veiksmų neprieštarauja Lietuvos Respublikai Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Atsisakius priimti pareiškėjo skundą dėl jo atžvilgiu atliekamų neteisėtų mokesčių administratoriaus veiksmų – Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokesčių administratoriaus 2014 m. balandžio 29 d. nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) – pateikti dokumentus, kai tokia mokesčių mokėtojo teisė yra įtvirtinta Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnyje, neabejotinai pažeidžia ne tik paties mokesčio mokėtojo teises gintis nuo jo atžvilgiu atliekamų neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų, bet ir Konstituciją.

2. Iš pirmosios instancijos teismo nutarties turinio akivaizdu, kad Nurodymas, kuriuo IĮ (duomenys neskelbtini), įpareigotas pateikti dokumentus, teismo manymu yra nepažeidžiantis pareiškėjo teisių, todėl jis nėra nagrinėtinas. Tačiau tai, kad šis mokesčių administratoriaus sprendimas yra neteisėtas ir esmingai pažeidžiantis pareiškėjo teises, patvirtina pirmosios instancijos teismui paduoto skundo turinys, o būtent tai, kad pareiškėjas nuolat yra persekiojimas Mokesčių administratoriaus, o skundžiamu Nurodymu prašomų dokumentų pateikimas, yra siekis nubausti IĮ (duomenys neskelbtini). Tik kreipdamasis į teismą pareiškėjas gali apsiginti nuo jo atžvilgiu atliekamų neteisėtų veiksmų, jų neteisėtumo. Mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtas teisės aktas, šiuo atveju reikalavimas pateikti dokumentus, daro įtaką pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

3. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnyje numatyta mokesčių mokėtojo teisė nėra absoliuti, tačiau, remiantis Konstitucija asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti. Taip pat, tokia pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja suformuotai Konstitucinio teismo praktikai (1997 m. spalio 1 d. nutarimas; 2008 m. birželio 30 d. nutarimas; 2006 m. birželio 6 d. nutarimas; 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas; 2006 m. sausio 16 d. nutarimas) bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

II. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, nes jis nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka ir prašo ją panaikinti, o bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Netenkinus pareiškėjo atskirojo skundo – kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), kad nustatytų, ar tokia Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartis, ribojanti pareiškėjo teisę gintis nuo neteisėtų institucijos veiksmų neprieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, remiantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009). Kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnis nustato, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs, kad šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. Aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, administraciniams teismams priskirta nagrinėti tik tokias administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), kurios daro įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011 m., 254-263 p.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011 (skelbta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje Nr. 21, 2011 m., p. 254–263) pateiktais išaiškinimais, iš kurių galima daryti išvadą, kad Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnyje numatyta mokesčių mokėtojo teisė nėra absoliuti, o ši teisės norma, kiek ji susijusi su apskundimu teismui, negali būti aiškinama priešingai teisminio proceso paskirčiai ir negali būti traktuojama kaip suteikianti teisę skųsti teismui ir tokius mokesčių administratoriaus veiksmus, kurie teisinių pasekmių nesukelia ir kurių nagrinėjimas teisme būtų beprasmis (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-533/2010).

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad savarankišku administracinės bylos dalyku negali būti mokesčių administratoriaus nurodymai, duoti mokestinio patikrinimo metu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-338/2011 ir joje nurodyta praktika). Todėl nustačius, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra kildinami iš Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokesčių administratoriaus 2014 m. balandžio 29 d. nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini), konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog pareiškėjo skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, todėl, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, jį atsisakytina priimti nagrinėjimui administraciniame teisme.

Vertinant mokesčių administratoriaus pateikto mokesčių mokėtojui nurodymo įtaką pareiškėjo (mokesčių mokėtojo) teisėms ir pareigoms, pastebėtina, kad mokestinio patikrinimo procedūros prasme šis nurodymas yra tik tarpinis procedūrinis (ne galutinis) dokumentas, priimtas mokesčių administratoriaus teisės aktų nustatyta tvarka atliekamo mokestinio patikrinimo eigoje, jokių materialiųjų teisinių pasekmių mokesčių teisinių santykių srityje šis nurodymas pareiškėjui nesukelia, todėl jis negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku. Šioje administracinėje byloje skundžiamas toks mokesčių administratoriaus nurodymas, kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, niekaip nelemia mokesčių mokėtojo materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Nurodymu duodamas kompetentingo subjekto patvarkymas pateikti atitinkamus duomenis bei dokumentus, kurie gali suponuoti tiek teigiamo sprendimo, tiek neigiamo sprendimo priėmimą tikrinamojo asmens atžvilgiu. Nurodymas – dokumentas, turintis užtikrinti maksimalų įrodymų surinkimą bei visapusišką jų įvertinimą, tarnaujantis mokesčių administratoriaus baigiamojo akto priėmimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-432/2011). Šios išvados taip pat negali paneigti ir pareiškėjo atskirojo skundo argumentas, kad reikalavimas pateikti dokumentus, daro įtaką pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems.

Remiantis išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas teisingai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, todėl skundžiama 2014 m. gegužės 21 d. nutartis paliekama galioti kaip pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjo atskirasis skundas jame nurodytais argumentais negali būti tenkinamas, todėl atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginti su mokesčių administravimo (administracinės) procedūros atlikimu susijusias bei tikrai ar tariamai pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus mokesčių mokėtojas gali kitais būdais, o ne skundžiant tarpinį (procedūrinį) sprendimą (veiksmą). Pavyzdžiui, nereikšdamas savarankiško reikalavimo dėl tarpinio (procedūrinio) sprendimo, mokesčių mokėtojas įstatymų nustatyta tvarka gali ginčyti galutinį mokesčių administratoriaus sprendimą, priimtą atlikus šią mokesčių administravimo (administracinę) procedūrą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011, p. 254–263).

Papildomai akcentuotina, jog administraciniam teismui atskirai ir savarankiškai neskundžiamais tarpiniais (procedūriniais) sprendimais (veiksmais) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, be kita ko, laikomi mokestinio patikrinimo, taip pat ir operatyvaus ar mokestinio tyrimo metu tikrinamam mokesčių mokėtojui duodami nurodymai pateikti duomenis, dokumentus ar kitą informaciją (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-275/2011, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-432/2011, 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-299/2011, 2011 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2527/2011).

Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai. O ABTĮ 16 straipsnis nustato, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą ir tai, jog pareiškėjas į Konstitucinį teismą prašo kreiptis dėl pirmosios instancijos teismo nutarties atitikties Konstitucijai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta ir pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą.

Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo atskirasis skundas jame nurodytais motyvais atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. G. individualios įmonės (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas