A-492-1389-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A492-1389/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02068-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 11.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. B. (toliau – ir pareiškėja) su prašymu (b. l. 6–9) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti terminą pateikti prašymą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, siekiant atkurti nuosavybės teises į išlikusį jos senelio A. V. nekilnojamąjį turtą – žemės sklypus Nr. 20 3,4569 ha ploto ir Nr. 127 1,1228 ha ploto, buvusius (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja nurodė, kad 2013 metais, lankant senelių kapus, sužinojo apie senelio A. V. (duomenys neskelbtini) turėtą žemės sklypą ir mišką. Gavus pažymas iš Alytaus apskrities ir Lietuvos centrinio valstybės archyvų, tapo žinoma, kad senelis A. V. nuosavybės teise valdė sklypus Nr. 20 ir Nr. 127, buvusius (duomenys neskelbtini). Senelis mirė (duomenys neskelbtini), kai pareiškėjai buvo dveji metai, tėvas, senelio sūnus, mirė (duomenys neskelbtini.) Pareiškėja patenka į asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, tačiau praleistas terminas tokiam prašymui paduoti. Pareiškėja paaiškino, kad terminą praleido dėl silpnos sveikatos, jai reikalinga nuolatinė priežiūra, be to, apie senelio turėtą turtą nieko nežinojo. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) buvo priimtas tėvams jau mirus, apie žemę niekada niekas nekalbėjo. Nuo 1998 m. gruodžio 8 d. pareiškėjai nustatytas neįgalumas, o nuo 2009 m. vasario 20 d. 65 procentų netektas darbingumas. Terminą prašymui atkurti nuosavybės teises praleido dėl blogos sveikatos būklės ir dėl to, kad nežinojo apie senelio turėtas žemes.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 43–48) prašė pareiškėjos prašymo netenkinti.

Nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais, apie jį ne kartą viešai buvo skelbiama. Pareiškėja, žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo interesais, turėjo galimybę tinkamai pasinaudoti buvusio savininko turėta nuosavybe. Nežinojimas apie turimą teisę nelaikytinas objektyvia priežastimi. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybė atkuriama, kai prašymai pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o pagal 10 straipsnio 4 dalies nuostatas, giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus reikėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas prašymams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė pakankamai ilgus – 10 ir 12 metų terminus. Pažymėjo, kad liga pripažintina svarbia termino praleidimo priežastimi tik tuomet, kai ji buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, jog jis pats negalėjo surašyti dokumento ir išsiųsti jo paštu ar kitaip pasirūpinti tinkamu atstovavimu. Pareiškėja, dėl ligos negalėjusi įgyvendinti savo teisių, galėjo padaryti tai per atstovą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu (b. l. 64–68) pareiškėjos prašymą atmetė.

Teismas nustatė, kad įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d., nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turi egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi, todėl pareiškėjos prašyme atnaujinti terminą nurodytos aplinkybės, egzistavusios po įstatymo nustatytų terminų pasibaigimo, nenagrinėtinos.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos įvardytos aplinkybės nelaikytinos pagrindu konstatuoti, jog pareiškėja neturėjo objektyvios galimybės laiku aktyviai domėtis ir rinkti informaciją apie turėtą žemę žymiai anksčiau, dar iki įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo. Nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių. Pareiškėja tik 2013 metais ėmėsi veiksmų informacijai apie senelio turėtą žemę surinkti valstybės archyvuose. Pareiškėja nenurodo, jog kokios nors institucijos ją suklaidino ar nepateikė informacijos apie turėtą žemę. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat yra (buvo) numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į atitinkamas archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus. Iš pareiškėjos pateiktų dokumentų apie jos ligas teismas nustatė, jog pareiškėjos sveikatos būklė, per visą laikotarpį nuo nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios iki terminų pateikti prašymą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pabaigos, negalėjo sutrukdyti kreiptis su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo per įstatymų nustatytą terminą. Pareiškėja būdama atidi bei rūpestinga ir siekdama tinkamai įgyvendinti savo teises, esant tokiai sveikatos būklei, turėjo objektyvią galimybę pati arba pasitelkdama kitus asmenis (pvz. sutuoktinį) kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo laiku.

III. Pareiškėja A. B. apeliaciniu skundu (b. l. 72–80) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti, atnaujinti terminą pateikti prašymą ir teisės bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, siekiant atkurti nuosavybės teises į senelio A. V. nekilnojamąjį turtą.

Nurodo, kad jos senelis A. V. mirė (duomenys neskelbtini), tėvai mirė (duomenys neskelbtini) metais. 2013 metų pavasarį, lankant senelių kapus, sužinojo, kad senelis A. V. (duomenys neskelbtini) turėjo žemės sklypą ir mišką. Pareiškėjos sveikata labai silpna, serga lėtinėmis ligomis, nuo 1998 metų nustatytas neįgalumas. Pagerėjus sveikatai, kreipėsi į Alytaus apskrities ir Lietuvos centrinį valstybės archyvus, iš kurių gavo pažymas, kad A. V. nuosavybės teise valdė sklypus Nr. 20 ir Nr. 127, buvusius (duomenys neskelbtini), viso 4,5797 ha. Įstatymo nustatytą terminą kreiptis dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo praleidimą sąlygojo labai silpna sveikata, reikalaujanti nuolatinio gydymo ir priežiūros, bei aplinkybė, kad apie senelio turėtą žemę nieko nebuvo žinoma. Šios aplinkybės lėmė terminų praleidimo priežastis, kurios nepriklausė nuo pareiškėjos valios.

Pareiškėja taip pat teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalį bei 81 straipsnį. Pagrįsdama sunkią sveikatos būklę, dėl kurios buvo praleisti terminai, ji pateikė pažymas, kad jai nustatytas centrinės nervų sistemos susirgimas, kuris vargina pastoviais paūmėjimais, kuomet jai sunku susivokti kasdieniuose dalykuose, nekalbant apie nuosavybės teisių atkūrimą. Teismas paviršutiniškai, neišsamiai vertino šias aplinkybes, neatsižvelgė į psichikos susirgimą, stacionarų gydymą psichiatrijos ligoninėje, neišreikalavo pažymų, kurios išduodamos tik teismo pareikalavimu. Pareiškėja Šilainių poliklinikos Psichikos sveikatos centre gydoma nuo 1998 metų. Nuo 1991 metų jai diagnozuotas organinis kliedesinis sutrikimas, pasireiškiantis persekiojimo, žmonių baime, mąstymu apie savižudybę, nesiorientavimu laike, sunkiu bendravimu su artimaisiais, organine depresija. Ji penkis kartus gydėsi Respublikinės Kauno ligoninės padalinio psichiatrijos ligoninėje, nuolat buvo gydoma stipriais trankvilizatoriais. Būtent kamuojama psichikos liga, senyvas amžius, išsilavinimo stoka, neleido laiku įgyvendinti savo teisių nuosavybės atkūrimo procese bei pasirūpinti savo atstovavimu. Nuo 2009 m. vasario 20 d. pareiškėjai nustatytas 65 procentų netektas darbingumas.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 90–93) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei Atkūrimo įstatymo nuostatomis. Iki Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų pareiškėja visiškai nesiėmė jokių veiksmų – nesidomėjo senelio žeme, neieškojo jos archyvuose. Toks pareiškėjos pasyvus elgesys – nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu – reiškia jos pačios subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino kreiptis į teismą praleidimo atnaujinimui praėjus 12 metų. Teismui pateiktos ligos išrašai tik patvirtina, kad pareiškėja galėjo jeigu ne pati, tai per atstovą įgyvendinti savo teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas laikantis Atkūrimo įstatyme įtvirtintų nuostatų. Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis).

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).

Pareiškėja tiek prašyme pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde termino pateikti prašymą praleidimo priežastimis nurodo nežinojimą apie senelio valdytą nekilnojamąjį turtą (teigia šią aplinkybę sužinojusi 2013 metais), taip pat itin sunkią savo sveikatos būklę.

Pagal administracinių teismų praktiką, nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-246/2013); kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1624/2008; 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-353-14); įrodžius, kad tikrai asmuo neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1876-08). Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008; 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja teigė, kad tėvai apie senelio turėtą turtą nieko nekalbėjo, tikrasis turto savininkas, pareiškėjo senelis A. V., mirė (duomenys neskelbtini) metais, kai jai buvo dveji metai. Pareiškėjos tėvai mirė (duomenys neskelbtini) metais. Taigi pareiškėja neneigia, kad iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų pabaigos ji apskritai neatliko jokių aktyvių veiksmų – nesidomėjo senelio valdyta nuosavybe, atsitiktinai apie senelio nuosavybę sužinojo 2013 metais, lankant senelių kapus, tik 2013 metais ėmėsi veiksmų informacijai apie senelio turėtą žemę surinkti valstybės archyvuose.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos tėvas J. V. mirė (duomenys neskelbtini). Duomenų, jog būtų rūpinęsis nuosavybės teisių atkūrimu į jo tėvui A. V. iki nacionalizacijos priklausiusią žemę, byloje nėra.

Nors, pareiškėjos teigimu, jos senelis mirė, kai pareiškėjai tebuvo dveji metai, nuosavybės teisių į pareiškėjos senelio turėtą turtą atkūrimo procese ji buvo brandaus amžiaus (gimusi (duomenys neskelbtini) m.), kuris asmeniui suteikia atitinkamą gyvenimišką patirtį, kad jis, elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, pasirinktų tokį elgesio variantą, kuris jam užtikrintų įstatymu suteiktos teisės įgyvendinimą. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas, jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad toks pareiškėjos pasyvus elgesys, nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jos pačios subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą.

Dėl pareiškėjos argumentų, kad, vertinant jos veiksmus šioje situacijoje pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą, būtina atsižvelgti į tai, jog pareiškėja yra senyvo amžiaus, neišsilavinusi, neįgali, įvairiomis ligomis sergantis asmuo, pažymėtina, kad šios aplinkybės, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teismų praktiką, nesudaro pagrindo tenkinti prašymą atnaujinti praleistus terminus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šios aplinkybės turi būti įvertintos kartu su kitomis reikšmingomis terminui atnaujinti aplinkybėmis, kadangi asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą. Taip pat ne kartą buvo konstatuota, kad asmens liga svarbia termino praleidimo priežastimi gali būti pripažinta tik tuo atveju, jeigu ji buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galimybes tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo dokumento surašyti ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, pvz., 2006 m. birželio 15 d. Nr. AS403-219/2006; 2008 m. balandžio 18 d. Nr. A556-680/2008; 2010 m. kovo 8 d. Nr. A146-423/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. Nr. A261-1249/2010 ir kt.).

Byloje pareiškėjos pateikti medicininiai dokumentai, darbingumo lygio pažyma patvirtina, kad jai suteikta antra invalidumo grupė, nuo 2009 m. vasario 20 d. nustatytas 65 procentų netektas darbingumas, taip pat nustatytas centrinės nervų sistemos susirgimas, diagnozuoti kiti lėtinio pobūdžio susirgimai, tačiau pagal šiuos duomenis nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėja sirgo tokia liga, kuri jai buvo reali kliūtis pasirūpinti dėl nuosavybės teisių atkūrimo per visą laikotarpį iki įstatymu nustatyto termino pabaigos.

Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus – medicininių dokumentų išrašus apie gydymą VšĮ Kauno psichiatrijos ligoninėje, prašydama šiuos dokumentus priimti, kadangi pareiškėjai sudėtinga buvo gauti šiuos išrašus apie gydymą anksčiau.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, prideda prie bylos pareiškėjos pateiktus rašytinius įrodymus apie jos sveikatos būklę.

Pareiškėjos pateiktas VšĮ Kauno psichiatrijos ligoninės epikrizės iš ligos istorijos nuorašas Nr. 3772/2000 patvirtina, kad pareiškėja Kauno psichiatrijos ligoninėje gydyta 2000 m. lapkričio 14 d. – 2000 m. gruodžio 22 d., pagerėjus būsenai išrašyta. Šis pareiškėjos išrašas vertintinas kaip įrodymas apie jos sveikatos būklę ginčui aktualiu laikotarpiu, tačiau jis neturi įtakos galutiniam bylos rezultatui. Įvertinusi visus byloje esančius medicininius dokumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos sveikatos sutrikimai nebuvo tokio pobūdžio, kurie jai būtų objektyviai sukliudę padedant šeimos nariams ar per kitą įstatymų nustatyta tvarka įgaliotą atstovą iki įstatymu nustatyto termino pasirūpinti informacijos apie senelio turėtą nekilnojamąjį turtą surinkimu, prašymo bei dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimu įstatymu įgaliotai valstybės institucijai. Pateikti įrodymai neleidžia teigti, kad tuo metu pareiškėja buvo tokios būklės, jog apskritai negalėjo išreikšti savo valios, pasirūpinti savo teisių atstovavimu. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėja aptariamu laikotarpiu buvo neveiksni, kad jai teisės aktų nustatyta tvarka buvo skirta globa.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos prie apeliacinio skundo pridėti kiti medicininių dokumentų išrašai patvirtina, jog pareiškėja VšĮ Kauno psichiatrijos ligoninės stacionare gydyta 2005, 2006, 2010 ir 2011 metais. Tačiau šie rašytiniai dokumentai nėra teisiškai reikšmingi bylai, kadangi nenustačius aplinkybių, kurios pareiškėjai objektyviai sukliudė pateikti prašymą iki Atkūrimo įstatymu nustatyto termino, nėra pagrindo vertinti aplinkybių, kurios egzistavo po šio termino pabaigos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama. Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Virginija Volskienė