A-598-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-598-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02579-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), kuriame prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 18 d. iki 2013 m. spalio 4 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad apie 7 kv. m ploto kamerose buvo laikomi 4 asmenys, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Be to, kameros buvo netinkamai vėdinamos, jose buvo drėgna, ant sienų buvo įsiveisęs pelėsis, nebuvo šilto vandens, todėl tekdavo valgyti iš riebaluotų indų. Taip pat kamerose nebuvo pakankamai inventoriaus visiems jose laikomiems asmenims, t. y. trūko spintelių, sėdimų vietų, pakabų, stalas buvo nepakankamo dydžio. Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad Lukiškių TI-K patalpos įrengtos naudojant asbestą, kurį naudoti yra uždrausta dėl neigiamo poveikio sveikatai. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo kalinamas žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žeminančiomis jo orumą sąlygomis ir dėl tokių neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė netutinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, nerimą, pablogėjo jo sveikata, jis prarado daug svorio, atsirado nemiga, nusilpo imuninė sistema, sutriko visavertis gyvenimas, jis tapo dirglus ir uždaras, prarado pasitikėjimą savimi.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Šiame kontekste akcentavo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliais, sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, taip pat kamerose įrengta kabelinė televizija. Kartu paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems.

Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau esant tokiai situacijai administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o reikalingas inventorius ir valymo priemonės yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“. Akcentavo, kad nuolat yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Taip pat atkreipė dėmesį, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotiną remontą. Remdamasis Higienos normos HN 76:2010 21 punktu, Lukiškių TI-K pabrėžė, kad kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema, o tualetas nuo likusio kameros ploto atskiriamas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele.

Tuo tarpu pagal Higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atitinkamai Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad jis neturėjo galimybės judėti, mankštintis bei vaikščioti, Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas turėjo galimybę kasdien ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti gryname ore.

Lukiškių TI-K taip pat nurodė, kad įstaigoje asbesto dirbiniai nenaudojami. Papildomai akcentavo, jog patikrinus dokumentų valdymo sistemą, nebuvo rasti iš pareiškėjo gauti skundai, prašymai ar pareiškimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Lukiškių TI-K kartu pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais teiginiais ir bendro pobūdžio nusiskundimais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 2 d. sprendimu (b. l. 76–79) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, pažymėjo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu apie 10 mėnesių buvo laikomas pažeidžiant teisės aktais nustatytą minimalaus vienam kameroje laikomam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimą. Tuo tarpu netinkamos kalinimo sąlygos vertintinos kaip objektyviai darančios neigiamą poveikį asmens psichinei būklei. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad tai, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje, konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (toliau – ir LVAT) (rėmėsi administracinėmis bylomis Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).

Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra ne kartą nustatęs Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą panašiose bylose dėl nuteistiesiems ir suimtiesiems skiriamos minimalios asmeninės erdvės reikalavimo pažeidimo (rėmėsi EŽTT sprendimais bylose Ciorap prieš Moldovą, Nr. 12066/02; Kalashnikov prieš Rusiją, Nr. 47095/99). Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju atsakovo atsakomybės nepašalina atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytos aplinkybės dėl suėmimo ir bausmių vykdymo vietų perpildymo bei tai, kad Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo atsisakyti priimti suimtuosius ir (ar) nuteistuosius.

Valstybės ribotos finansinės galimybės užtikrinti tinkamas laisvės atėmimo ar suėmimo vykdymo sąlygas, šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės (rėmėsi EŽTT sprendimais bylose Kehayov prieš Bulgariją, Nr. 41035/98; Iovchev prieš Bulgariją, Nr. 41211/98). Tačiau, pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teismas atkreipė dėmesį, kad jie yra abstraktūs, pareiškėjo nusiskundimai rišliai nesusieti su konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais pareigūnų veiksmais, todėl teismas neturi galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos ir ar dėl tokio pažeidimo atsirado žala.

Be to, dalis pareiškėjo nurodytų aplinkybių yra nulemtos byloje nustatyto vienam asmeniui kameroje turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo ir vertintinos kaip dalis minėto pažeidimo. Tai įvertinęs, teismas sprendė, jog dauguma aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro pagrindo konstatuoti asmens teisės į orumą pažeidimą. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovo veiksmų neteisėtumą, priežastinį ryšį su nurodoma žala, taip pat neįrodė pačios žalos padarymo fakto, o nenustačius šių atsakomybės sąlygų, negalima atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atsižvelgė į administracinių teismų praktiką analogiškose bylose, pareiškėjo teisių pažeidimo mastą ir trukmę, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, vadovavosi teisingumo ir protingumo kriterijais.

III. Pareiškėjas D. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 85–87), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, netinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes ir neteisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nepagrįstai nenustatė kitų pažeidimų, t. y. kad kamerose ant sienų buvo pelėsis, sienos išgriuvusios, nuo jų byrėjo tinkas, grindyse buvo duobės, palangės išlūžusios, neveikė ventiliacija, o inventorius buvo pasenęs, netvarkingas ir netinkamas naudojimui, taip pat nebūdavo išduodamas inventorius kameroms valyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 18 d. iki 2013 m. spalio 4 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Be to, pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių dėl vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos neužtikrinimo pareiškėjui ginčo laikotarpiu, todėl teisėjų kolegija dėl to nepasisakys.

Tačiau pareiškėjas šiuo atveju mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo kitų pažeidimų, taip pat nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildino iš to, jog Lukiškių TI-K patalpos įrengtos naudojant asbestą, kamerose buvo netinkamas vėdinimas, dėl to jose buvo drėgna, ant sienų buvo įsiveisęs pelėsis, taip pat nebuvo šilto vandens, todėl tekdavo valgyti iš riebaluotų indų, be to, kamerose trūko būtinojo inventoriaus, o jose buvęs inventorius buvo pasenęs, galimybė nusiprausti po šiltu dušu buvo suteikiama tik vieną kartą per savaitę, kamerose nebuvo galimybės pajudėti. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad Lukiškių TI-K I–III korpusų, kuriuose laikomi visi nuteistieji ir suimtieji, konstrukcijose asbestas ir jo dirbiniai nepanaudoti (b. l. 17, 30).

Be to, pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atitinkamai Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui (b. l. 16, 30), o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Higienos normos HN 76:2010 21 punktas numato, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių sanitariniuose mazguose turi būti įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema.

Tuo tarpu šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta tik sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje (Higienos normos HN 76:2010 27 p.). Be to, pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentas, kad kamerose nebuvo šilto vandens, todėl nebuvo galimybės išsiplauti indus ir teko nuolat valgyti iš riebaluotų indų, atmestinas kaip nepagrįstas. Juolab kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas priemonės indams plauti į kameras išduodamos pagal jų vartojimo instrukcijose nurodytas normas, o byloje nėra duomenų, kad tokios priemonės pareiškėjui nebuvo išduotos.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“), o vėliau – su UAB „Dezinfa“, buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys ir nuolat atliekamo buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbai, patalpų priežiūra (b. l. 20–29). Tuo tarpu kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės (Higienos normos HN 76:2010 58 p.).

Kartu pabrėžtina, kad Higienos normos HN 76:2010 68 punktas įtvirtina, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, o pareiškėjas iš esmės neneigia, kad jam tokia galimybė buvo sudaryta. Taigi, sudarant galimybę pareiškėjui vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti, todėl šis pareiškėjo skundo argumentas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, akcentuotina, jog iš byloje esančios Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2014 m. gegužės 16 d. pažymos Nr. 24-3286 (b. l. 30), be kita ko, matyti, jog visose kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kuri yra pertvara atskirta nuo likusio kameros ploto ir padengta lengvai valoma, drėgmei bei dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, kamerose įrengtas praustuvas ir kitas būtinas inventorius.

Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Kita vertus, sutiktina su pareiškėjo skundo argumentu dėl inventoriaus trūkumo tuo aspektu, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo taburečių kiekvienam asmeniui, kaip tai numato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos.

Tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų skundęsis dėl šios aplinkybės Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Tuo tarpu pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad kamerose nebuvo galimybės pajudėti, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Taigi, pasisakydama dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nustatytas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito ir dalį ginčui aktualaus laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus (b. l. 14). Be to, Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas.

Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat pabrėžtina, kad įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją ir kitus duomenis apie jo sveikatą (b. l. 9, 31–40, 50–60), pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti.

Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes ir į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, tai, kad pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma dalį ginčui aktualaus laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus, bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 7 mėnesiams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 ir kt.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys