AS-552-680-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-680/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00470-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos B. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. K. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja B. K. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama nustatyti, ar Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2013 m. birželio 12 d. įsakymas Nr. A-1795 dalyje dėl žemės sklypo / valdos, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), apmokestinimo 2 procentais yra teisėtas ir ar šiuo sprendimu nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymas; patenkinti skundą ir panaikinti kaip neteisėtą Administracijos direktoriaus 2013 m. birželio 12 d. įsakymą Nr. A-1795 dalyje dėl žemės sklypo / valdos, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), apmokestinimo 2 procentais; ištirti, ar Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. T-286 patvirtinti Nenaudojamos žemės nustatymo tvarkos aprašas atitinka Žemės mokesčio įstatymą.

Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą. Prašyme nurodė, jog ginčijamas įsakymas buvo priimtas 2013 m. birželio 12 d., tačiau paties įsakymo iki šiol negavo. Apie jį pareiškėja buvo informuota tik Administracijos Finansų skyriaus 2013 m. birželio 17 d. raštu, kurį gavo 2013 m. liepos 2 dieną. Rašte nebuvo nurodyta priimto sprendimo apskundimo tvarka ir terminai. 2013 m. liepos 17 d. kreipėsi į Administraciją ir (duomenys neskelbtini) seniūniją. Pareiškėjos teigimu, ji terminą praleido, nes nebuvo tinkamai ir laiku informuota apie priimtų sprendimų apskundimo laiką ir tvarką, gyvena Vilniuje, todėl bendravimas su savivaldybe vyksta tik raštu. Pareiškėja taip pat prašė atsižvelgti į jos amžių bei tai, kad turi II grupės neįgalumą, nuolat gydosi.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 11 d. nutartimi neatnaujino skundo padavimo termino ir skundą atsisakė priimti.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad pirmą kartą dėl pažeistų teisių gynimo pareiškėja skundą teismui pateikė tik 2014 m. vasario 13 d., tačiau pareiškėjos skundą administracinėje byloje Nr. I-2327/422/2014 Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartimi atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Teismo vertinimu, ši aplinkybė, kad pareiškėja nebuvo tinkamai ir laiku informuota Kauno miesto savivaldybės atstovų apie priimtų sprendimų apskundimo tvarką ir terminus, negali būti pripažinta objektyvia termino praleidimo priežastimi, nes net keturis mėnesius pareiškėja jokių veiksmų neatliko. Teismas nustatė, kad 2013 m. birželio 17 d. raštu Nr. 09-2-516 pareiškėja buvo informuota apie jos atžvilgiu priimtą ir teisines pasekmes sukeliantį bei šioje byloje ginčijamą įsakymą. Rašte buvo pateikta ne tik ta informacija apie patį aktą ir jį priėmusį viešojo administravimo subjektą (nurodyta akto priėmimo data, numeris, pavadinimas, aktą priėmęs subjektas), bet ir aprašytas jo turinys, tokios informacijos gavimas ABTĮ 33 straipsnio prasme laikytinas akto, kuris asmeniui neturėjo būti įteiktas, paskelbimu. Be to, 2013 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. R15-536 pareiškėjai buvo atsisakyta pateikti šioje byloje ginčijamą sprendimą, rašte taip pat buvo nurodyta, jog atsisakymas gali būti skundžiamas teismui. Teismas nustatė, kad pirmą kartą skundą teismui pareiškėja pateikė tik 2014 m. vasario 13 d., todėl darė išvadą, kad terminas praleistas dėl pačios pareiškėjos neveikimo ir vangaus požiūrio į susiklosčiusią situaciją.

Teismas nustatė, kad 2014 m. kovo 26 d. išrašas iš medicininių dokumentų patvirtina, jog pareiškėja turi rimtų sveikatos problemų, tačiau minėtoji pažyma nepatvirtina, jog laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 9 d. iki 2014 m. vasario 13 d. pareiškėjos sveikata stipriai pablogėjo, kas užkirto kelią laiku paduoti skundą teismui. Teismas pažymėjo, jog skundas teismui gali būti paduodamas tiesiogiai arba per atstovą (ABTĮ 23 str. 3 d.). Bloga sveikatos būklė svarbia skundo pateikimo termino praleidimo priežastimi pripažintina priklausomai nuo to, kiek ji galėjo įtakoti sergančiojo asmens valią ar fizines galimybes paštu ar per atstovą savalaikiai paduoti skundą. Tik tuo atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo skundo surašyti ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-247/2006), todėl teismas pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis – bloga sveikata bei gyvenamoji vieta Vilniuje, nelaikė objektyviomis termino praleidimo skundui paduoti priežastimis.

Kadangi apie skundžiamo akto neigiamas pasekmes pareiškėja sužinojo 2013 m. birželio 17 d., 2013 m. rugpjūčio 7 d. raštu, kuris pareiškėjai buvo įteiktas 2013 m. rugpjūčio 9 d., ginčijamą šioje byloje įsakymą atsisakyta pateikti, o skundą Kauno apygardos administraciniam teismui pareiškėja padavė pirmą kartą tik 2014 m. vasario 13 d., t. y. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą praleidus keturiais mėnesiais, ir nenurodė jokių priežasčių, kurias teismas galėtų pripažinti svarbiomis, objektyviai trukdžiusių paduoti skundą teismui, todėl skundo padavimo termino teismas neatnaujino ir skundą atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

II. Pareiškėja B. K. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėja tvirtina, kad Kauno miesto savivaldybė niekada jos neinformavo, kokia tvarka apskųsti jai nepateiktą, tačiau mokestines prievoles sukūrusį, įsakymą. Pareiškėja pažymi, kad jai yra 85 metai, ji yra neįgali, gyvena Vilniuje, jos sveikatos būklė reikalauja nuolatinės priežiūros. Pareiškėja nurodo, jog neturi sąlygų kreiptis į teismą per atstovą, nes gauna nedidelę pensiją.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Nagrinėjamos bylos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutarties, kuria pareiškėjos skundą atsisakyta priimti dėl to, jog pareiškėja praleido skundo padavimo terminą ir nėra svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą jį atnaujinti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek ir tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau ši teisė turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos. Viena teisės kreiptis į administracinį teismą prielaidų – reikalavimas, kad nebūtų pažeisti kreipimosi į teismą terminai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Taigi ši taisyklė suponuoja išvadą, kad teisė pasinaudoti teismine gynyba yra ribojama laike ir siejama su faktine aplinkybe, nuo kurios ir pradedamas skaičiuoti laikas, per kurį suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. Pasibaigus šiam terminui teisminės gynybos realizavimo teisė eliminuojama, paliekant teisinę galimybę taikyti termino atnaujinimo institutą (ABTĮ 34 str.).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja praleido terminą kreiptis į teismą dėl Administracijos 2013 m. birželio 12 d. įsakymo. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundu pirmosios instancijos teismui iš esmės siekia panaikinti atsakovo 2013 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. A-1795 dalį dėl žemės sklypo / valdos, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), apmokestinimo 2 procentais. Skunde pareiškėja nurodo, kad 2013 m. liepos 2 d. gavo Administracijos Finansų skyriaus 2013 m. birželio 17 d. raštą Nr. 09-2-516 (b. l. 10), kuriuo buvo informuota, jog Administracijos direktorius 2013 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. A-1795 patvirtino Nenaudojamos žemės sklypų sąrašą, pagal kurį pareiškėjai už nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune, už 2013 m. nustatytas 2 procentų žemės mokestis. Taip pat pati pareiškėja skunde nurodė, jog Administracijos filialas (duomenys neskelbtini) seniūnija 2013 m. liepos 26 d. raštu Nr. 23-2-255 informavo pareiškėją apie šioje byloje siekiamo apskųsti Administracijos direktoriaus 2013 m. birželio 12 d. įsakymą, jo esmę pareiškėjos atžvilgiu. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja pirmą kartą į Kauno apygardos administracinį teismą dėl Administracijos direktoriaus 2013 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. A-1795 kreipėsi tik 2014 m. vasario 13 d., t. y. praėjus daugiau nei pusei metų nuo sužinojimo apie skundžiamo įsakymo priėmimą.

Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Netinkamas savo teisių realizavimas, priklausantis nuo paties pareiškėjo valios, nėra svarbi priežastis, dėl kurios turėtų būti atnaujintas terminas. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai.

Pažymėtina, kad pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl garbaus amžiaus negali būti pagrindu atnaujinti ženkliai praleistą skundo padavimo terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-361/2014, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-544/2011). Sunki materialinė padėtis taip pat negali būti pripažinta svarbia aplinkybe, galėjusia turėti įtakos skundo padavimo termino praleidimo priežastis, kadangi tai negali būti trukdis pareiškėjai būti aktyviai, apdairiai bei rūpestingai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-367/2014, 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-649/2012). Pažymėtina, kad, nesugebėdama tinkamai ginti savo galimai pažeistas teises (dėl teisinio neišprusimo ar dėl sunkios turtinės padėties), pareiškėja galėjo kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau ji to nepadarė.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad terminas skundui paduoti dėl ligos gali būti atnaujinamas tik tokiu atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad ji apriboja pareiškėjo galimybes pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis nustatyta tvarka, siekiant apginti galimai pažeistas jo teises (liga, susijusi su judėjimo apribojimais, gulėjimas gydymo įstaigos stacionare ir pan.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-147/2014). Pareiškėjai, norintys termino praleidimą pateisinti pablogėjusia sveikata, termino atnaujinimo klausimą nagrinėjančiam teismui privalo pateikti konkrečius įrodymus apie sveikatos būklę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA442-9/2012). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad visu laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2014 m. vasario 13 d. pareiškėjos sveikatos būklė būtų pablogėjusi taip, jog neleistų jai pačiai arba pasitelkiant kitus asmenis kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo iškart po sužinojimo apie priimtą atsakovo sprendimą, kuriuo galimai pažeidžiamos jos teisės.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja nepateikė pirmosios instancijos teismui įrodymų, kad buvo objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, kurios jai buvo kliūtis pateikti teismui skundą per nustatytą terminą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėja nenurodė svarbių (objektyvių) priežasčių praleistam skundo padavimo terminui atnaujinti, todėl teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą dėl šio termino atnaujinimo bei atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl pagrindinio bei išvestinių reikalavimų (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjos nurodytomis termino praleidimo priežastimis, ir, remdamasis ištirtų įrodymų visuma, priėjo prie pagrįstos išvados, kad pareiškėja terminą paduoti skundą praleido dėl subjektyvių priežasčių. Tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, ir naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos B. K. atskirojo skundo netenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas