A-1145-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1145-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02178-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. T. su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 600 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. su pertraukomis buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir ten buvo laikomas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Nors kameros pagal įstatymo reikalavimus turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus, jam normalios suėmimo sąlygos sudarytos nebuvo. Kameros buvo perpildytos, nebuvo galimybės mankštintis, negalėjo išsimiegoti, trūko oro, kildavo konfliktai, tapo irzlus ir nervingas. Dėl tokių prastų sąlygų neteko svorio, pašlijo sveikata. Manė, jog sąlygos, kuriomis jis buvo laikomas izoliatoriuje, buvo nežmoniškos, netinkamos, dėl ko jis patyrė didžiulę emocinę ir psichologinę žalą, tuo pačiu patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014 m. rugsėjo 18 d. pažymos Nr. 69/06-4146 „Dėl D. T. laikymo tardymo izoliatoriuje“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2010 m. gegužės 13 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2012 m. lapkričio 22 d. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 60, Nr. 7 su dar 2–8 asmenimis. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,21 kv. m iki 5,89 kv. m. gyvenamasis plotas. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje per aptariamą laikotarpį iš viso buvo laikomas 327 dienas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kameroje Nr. 60 buvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, kurių metu nustatyta, kad vėdinimas atliekamas per langus ir natūralios traukos kanalais, kameroje yra sanitariniai mazgai, veidrodis, tualeto reikmenų lentynėlė, įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetai kamerose įrengti pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, suteikiama galimybė pagal teisės aktų reikalavimus naudotis dušu, atliekama kamerų deratizacija ir dezinfekcija. Pagal galiojančias teisės normas suimtiesiems yra nustatytas 1 val. trukmės pasivaikščiojimas gryname ore, šis teisės aktų reikalavimas pažeistas nebuvo. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3 800 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, atsakovo prašymu, pritaikė trejų metų senaties terminą ir sprendė dėl pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 4 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d. Pareiškėjo skundo reikalavimo dalį dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. rugsėjo 3 d. atmetė.

Remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d. Šiaulių TI buvo kalinamas 312 dienų, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 2,21 kv. m iki 5,89 kv. m kameros ploto. Nustatyti tiksliai, kiek kokią dieną kameros ploto teko pareiškėjui, galimybės nėra. Laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 22, viso 2 dienas, pareiškėjui teko nuo 4,4 kv. m iki 5,5 kv. m. Pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 310 dienų, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas konstatavo, kad Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat nurodė, kad iš byloje pateikto 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo akto matyti, jog kameroje vėdinimas atliekamas per langus ir natūralios traukos kanalais, kameroje yra sanitariniai mazgai, veidrodis, tualeto reikmenų lentynėlė, įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Kameroje gali būti reikalingas paprastasis remontas.

Teismas nurodė, jog įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus daugiau kaip metams nuo išvykimo iš Šiaulių TI, laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės, nebuvo ilgas, dalyje šio laikotarpio pareiškėjui galimai teko kameros plotas, didesnis nei nustato normatyvai, pareiškėjui priteistinas 3 800 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

III. Pareiškėjas D. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo skundo papildymo argumentus dėl senaties taikymo, pabrėžia, kad Šiaulių TI nuteistųjų ir suimtųjų supažindinimas su jų teisėmis yra formalumas, asmenys realiai nėra supažindinami su teisės aktais. Be to, byloje nėra pareiškėjo parašu patvirtinto dokumento, patvirtinančio, jog jis buvo supažindintas su taikytinais teisės aktais. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI pateikta informacija yra netiksli, dažnai klaidinga, todėl Šiaulių apygardos administracinis teismas turėjo išsireikalauti informacijos apie asmenis, esančius kamerose, valandos tikslumu. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik atsakovo argumentais, tokiu būdu diskriminavo pareiškėją dėl jo socialinės padėties ir taip pažeidė Konstitucijos 29 straipsnio, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio bei tarptautinių ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjas laikymo Šiaulių TI metu, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų, išdėstytų Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Pabrėžia, kad pareiškėjas buvo supažindintas su tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis, vadovaujantis 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 1/01-316 patvirtintu „Naujai atvykusių į Šiaulių tardymo izoliatorių suimtųjų supažindinimo su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, jų teisėmis, pareigomis, draudimais bei atsakomybe tvarkos apraše“ bei 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 1/01-108 patvirtinto tvarkos aprašo „Dėl naujai atvykusių į Šiaulių tardymo izoliatorių suimtųjų supažindinimo su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, jų teisėmis, pareigomis, draudimais bei atsakomybe tvarkos aprašo“ nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo teigimu, atsirado dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas, be kita ko, grindžia tuo, jog jam nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus plotas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d. (b. l. 21–27, 29–30), į teismą kreipėsi 2014 m. rugsėjo 2 d. (b. l. 4). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, prieina išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu daromus pažeidimus. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 21–27), todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. rugsėjo 2 d. turėjo pagrindą taikyti ieškinio senatį.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo. Pareiškėjo pateiktame skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo papildyme (b. l. 66–67) nurodyti bei apeliaciniame skunde pakartoti argumentai, jog apie pažeidžiamas teises jis nežinojo, kadangi nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis bei taikytinais teisės aktais, vertintini kaip subjektyvūs, neatitinkantys nurodytų kriterijų, kuriems esant praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas, todėl negali pateisinti trejų metų ieškinio senaties termino nesilaikymo. Juolab, kad pareiškėjas skunde (b. l. 2–3) nurodė, jog dėl prastų sąlygų negalėjo pasimankštinti, išsimiegoti, tapo irzlus ir nervingas, siekdamas atkreipti į tokias jo laikymo sąlygas dėmesį, badavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, jei pareiškėjas jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jautė diskomfortą, tai turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos, ir siekti jas apginti. Aplinkybės, kokiu būdu pareiškėjas buvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, neturi teisinės reikšmės sprendžiant praleisto senaties atnaujinimo klausimą, todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo kreiptis į atsakovo atstovą dėl papildomų dokumentų, susijusių su pareiškėjo supažindinimu su jo teisėmis ir pareigomis, išreikalavimo.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Atitinkamai, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. rugsėjo 2 d.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateikta informacija apie pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygas yra netiksli, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo išreikalauti informaciją apie kamerose laikomų asmenų skaičių valandos tikslumu.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje yra pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014 m. rugsėjo 18 d. pažyma dėl D. T. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje Nr. 69/06-4146, kurioje pateikiama informacija apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas plotus ir jose tam tikrais laikotarpiais kalinamų asmenų skaičių (b. l. 29–30). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti duomenys, atsižvelgus į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, yra pakankami, sprendžiant neturtinės žalos, kildinamos iš minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto neužtikrinimo, atlyginimo klausimą nagrinėjamoje byloje.

Bylos duomenimis (b. l. 29) nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 3 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d. pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo periodiškai laikomas 312 dienų. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius nebuvo pastovus, pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis kameros minimalus plotas svyravo nuo 2,21 kv. m iki 5,89 kv. m. Per visą pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį, 2 dienas minimalaus ploto reikalavimai buvo užtikrinti, 239 dienas plotas svyravo nuo atitinkančio teisės aktų reikalavimus iki pažeidžiančio, likusią 71 dieną minimalaus ploto reikalavimai nebuvo užtikrinti, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Nors byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo laikymas Šiaulių TI pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais ir, atsižvelgęs, į pareiškėjo teisių pažeidimo, t. y. jo laikymo perpildytose kamerose trukmę, taip pat atsižvelgęs į tokio laikymo pasekmes bei į teisingumo ir protingumo kriterijus, priteisė proporcingą neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą ir remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 3 800 Lt (1 100,56 Eur) – yra proporcingas dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą buvo šališkas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 47 straipsnio 1 dalis numato, kad teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu. ABTĮ 47 straipsnio 2 dalyje numatyti pagrindai, kuriems esant teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas, t. y.: 1) jeigu jis pirmiau nagrinėjant tą bylą dalyvavo kaip liudytojas, specialistas, ekspertas, vertėjas, atstovas, prokuroras, teismo posėdžių sekretorius; 2) jeigu jis yra šalių, kitų proceso dalyvių ar kolegijos teisėjų giminaitis; 3) jeigu jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba jeigu yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. Pareiškėjas, teigdamas, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, turėjo pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą manyti egzistuojant aplinkybes, keliančias abejonių bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2012 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo konkrečių aplinkybių, o nurodyti abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip teisėtas ir pagrįstas, paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys