eA-1079-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1079-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07854-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. M. ir T. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos pensijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai V. M. ir T. M. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydami:

1) atnaujinti dėl svarbių priežasčių galimai praleistą 3 metų terminą ginčyti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) teritorinio skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimus mokėti V. M. ir T. M. sumažintą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją;

2) panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. (10.1) S-75988 dalį, kuria atsisakyta išmokėti V. M. senatvės pensijos dalį (18 608,89 Lt);

3) panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. (10.1) S-74932 dalį, kuria buvo atsisakyta išmokėti T. M. senatvės pensijos dalį (16 022,58 Lt);

4) panaikinti VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (6.5E) I-8443;

5) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių pervesti 18 608,89 Lt neišmokėtos pensijos sumą į V. M. banko sąskaitą bei 16 022,58 Lt – į T. M. banko sąskaitą.

Pareiškėjai paaiškino, kad atsakovas 2010 metais išmokėdamas jiems sumažintą pensiją, vykdė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas, kurios dar nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), tuomet teismai nebuvo net kreipęsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl šių nuostatų atitikties Konstitucijai. Todėl akivaizdu, kad delsimas kreiptis į teismą šioje byloje buvo sąlygotas ir susidariusios teisinės situacijos: apskųsti įstatymo Konstituciniam Teismui pilietis teisės neturi, o pagal bylos medžiagą ir Laikinojo įstatymo nuostatas akivaizdu, kad atsakovai 2010 m.

– 2012 m. nebuvo priėmę jokio savarankiško sprendimo, galinčio būti teisminio ginčo objektu. Dėl to teisė į reikalavimo patenkinimą neturi būti ribojama formaliai suėjusio 3 metų termino, per kurį objektyviai pareiškėjai negalėjo ginti savo teisių teisme ar Konstituciniame Teisme. V. M. 2013 m. lapkričio 26 d., o T. M. 2013 m. lapkričio 28 d. gavo atsakovo – VSDFV sprendimus, kuriais atsisakoma nagrinėti kiekvieno jų pateiktus skundus dėl atskirai priimtų VSDFV Kauno skyriaus sprendimo dalių, motyvuojant tuo, kad praleistas skundo padavimo terminas.

Abiem pareiškėjams pasiūlyta (atitinkamai iki 2013 m. lapkričio 14 d. ir 2013 m. gruodžio 9 d.) pateikti papildomus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. sprendime Nr. (6.5E) I-8443 abiem pareiškėjams nurodė, kad papildomoje informacijoje nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo terminui atnaujinti ir skundus atsisakoma nagrinėti, kaip paduotus praleidus apskundimo terminą. Pareiškėjų manymu, skundžiami VSDFV bei VSDFV Kauno skyriaus sprendimai yra neteisėti, o VSDFV veiksmai, priimant minėtus skundžiamus sprendimus, yra atsisakymas atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus bei vilkinimas atlikti tokius veiksmus.

Gautame VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. sprendime nenurodoma, kokiam, kokio numerio ir kokios datos VSDFV Kauno skyriaus sprendimui apskųsti terminas yra neatnaujinamas, todėl negalima suprasti, ar toks sprendimas iš viso buvo priimtas. 2013 m. lapkričio 18 d. skunduose VSDFV pareiškėjai nurodė, kad skundžia VSDFV Kauno skyriaus sprendimus, kuriais atsisakyta išmokėti sumažintų pensijų dalį ir jokio termino atnaujinti pareiškėjai neprašė. Sužinoję apie savo teisių pažeidimą, pareiškėjai kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių ir jokių apskundimo terminų nepraleido.

VSDFV netiksliai suprato pareiškėjų skundo dalyką, todėl 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimas yra nepagrįstas. VSDFV skundų padavimo terminus skaičiuoja ne nuo sužinojimo apie VSDFV Kauno skyriaus priimtus sprendimus momento, o nuo 2010 metų sausio mėnesio, kuomet pagal galiojantį ir Konstitucijai prieštaraujančiu dar nepripažintą Laikinąjį įstatymą pareiškėjams buvo mokamos kitokio dydžio pensijos. Pareiškėjų nuomone, VSDFV siūlo pateikti įrodymus, kodėl jie neskundė Laikinojo įstatymo Konstituciniam Teismui, nors tai pagal galiojantį reglamentavimą neįmanoma.

Kai 2012 m. vasario 6 d. buvo priimtas ir 2012 m. rugsėjo 21 d. „Valstybės žiniose“ paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas, pareiškėjai tikėjosi, kad atsakovai geruoju išmokės neteisėtai neišmokėtas pensijos dalis. Atsižvelgiant į suformuotą teisminę praktiką analogiškose bylose bei Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pripažintina, kad pareiškėjai nepraleido jokio termino pateikti pradinių prašymų VSDFV Kauno skyriui dėl pensijos dalies išmokėjimo ar 2013 m. lapkričio 18 d. skundų VSDFV, kadangi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio dabartinė redakcija nebenumato jokio termino skųsti kokius nors atsakovo veiksmus, o Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik tada, kai po viešo paskelbimo įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas.

Todėl VSDFV, kaip išankstinė ginčų nagrinėjimo institucija, tiesiog atmetė pareiškėjų 2013 m. lapkričio 18 d. tris skundus ir vilkina dviejų skundų išsprendimą, nors tai yra tiesiogiai priskirta jos kompetencijai.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime prašė pareiškėjų skundo netenkinti.

Atsakovas atsiliepimą grindė Pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), taip pat Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatomis. Paaiškino, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog laikinas pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštarauja. Prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos tik Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu negu tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Minėto nutarimo įsigaliojimo data – 2012 m. rugsėjo 21 d. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Į V. M. 2013 m. spalio 25 d. ir T. M. 2013 m. spalio 23 d. prašymus buvo pateiktos pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuotos senatvės pensijos sumos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. bei paminėta, kad atsakovas neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjams senatvės pensijos nepriemoką, nes nėra galiojančio teisės akto, reglamentuojančio pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų pensijų kompensavimo tvarką ir terminus.

Atsakovo atstovės nuomone, skundžiami VSDFV sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, kadangi pareiškėjai pirmąją sumažintą senatvės pensiją gavo 2010 m. sausio mėnesį, todėl 3 metų apskundimo terminas skaičiuojamas nuo šios datos, o ne nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. priimto nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjai per nustatytą 3 metų terminą savo pažeistų teisių dėl senatvės pensijos sumažinimo ir nepriemokos išmokėjimo VSDFV neskundė ir nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas terminas turėtų būti atnaujintas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 konstatuota, kad pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises ir interesus. Minėta nutartimi patvirtinta taisyklė, kad pirmos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintos pensijos išmokėjimo momentas yra laikytinas termino skundui paduoti pradžia.

Pareiškėjai jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jie negalėjo objektyviai inicijuoti savo teisių gynimo, nepateikė, todėl VSDFV pagrįstai atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 2 d. sprendimu skundą tenkino:

1) atnaujino pareiškėjams V. M. ir T. M. dėl svarbių priežasčių praleistą 3 metų terminą skundui paduoti;

2) panaikino VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. (10.1) S-75988 dalį, kuria buvo atsisakyta išmokėti V. M. senatvės pensijos dalį (18 608,89 Lt);

3) panaikino VSDFV Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. (10.1) S-74932 dalį, kuria buvo atsisakyta išmokėti T. M. senatvės pensijos dalį (16 022,58 Lt);

4) panaikino VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (6.5E) I-8443;

5) įpareigojo VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui V. M. 18 608,89 Lt (5389,50 EUR);

6) įpareigojo VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai T. M. 16 022,58 Lt (4640,46 EUR);

7) VSDFV Kauno skyriui nustatė šio sprendimo dalies dėl neišmokėtų pensijos dalių priteisimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui V. M. VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus paskirta ir mokama senatvės pensija nuo 1994 m. gruodžio 17 d. buvo 1 351,11 Lt per mėnesį, pareiškėjai T. M. VSDFV Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus senatvės pensija buvo paskirta ir mokama nuo 2005 m. lapkričio 26 d. – 1 003,83 Lt iki 2010 m. sausio 1 d., t. y. iki pensijos perskaičiavimo pagal Laikinąjį įstatymą. Kaip matyti iš skundo ir prie jo esančių dokumentų, pareiškėjas V. M. 2013 m. spalio 25 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Kauno skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių, o pareiškėja T. M. 2013 m. spalio 23 d. į VSDFV Kauno skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių grąžinti (išmokėti) jiems neišmokėtą senatvės pensijos sumą, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinąjį įstatymą. VSDFV Kauno skyriaus 1-asis pensijų skyrius pareiškėjui V. M. 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. (10.1) S-75988 nurodė neišmokėtos pensijos sumą ir prašymo netenkino. Pareiškėjai T. M. VSDFV Kauno skyriaus 2-asis pensijų skyrius 2013 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. (10.1) S-74932 taip pat nurodė neišmokėtos pensijos sumą ir prašymo netenkino. Pareiškėjai šiuos sprendimus skundė VSDFV, iš kurios pareiškėjas V. M. 2013 m. lapkričio 26 d., o pareiškėja T. M. 2013 m. lapkričio 28 d. gavo sprendimus, kuriais buvo atsisakyta nagrinėti kiekvieno jų pateiktus skundus dėl atskirai priimtų VSDFV Kauno skyriaus sprendimo dalių, motyvuojant tuo, kad praleistas skundo padavimo terminas ir pasiūlant pareiškėjams pateikti papildomus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. sprendime Nr. (6.5E) I-8443 abiem pareiškėjams nurodė, kad papildomoje informacijoje nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo terminui atnaujinti ir skundus atsisakoma nagrinėti, kaip paduotus praleidus apskundimo terminą.

Teismas, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 45 straipsniu ir atsižvelgdamas į LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (2014 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-456/2014), pažymėjo, kad reikalavimams dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Teismo teigimu, pagal praktiką, formuojamą LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų nutartyse administracinėse bylose Nr. A552-519/2013 bei Nr. A444-2232/2013, kurios iš esmės tinka ir ginčams dėl valstybinių senatvės pensijų nepriemokų, taip pat ir LVAT 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 bei išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje bylose Nr. A143-816/2014, konstatuota, jog valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir, kad termino eiga prasideda tuomet, kai asmuo gavo pirmąją pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą pensiją.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus akivaizdu, jog sumažinta pensija pareiškėjams buvo mokama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas V. M. su prašymu išmokėti jam Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies galiojimo laikotarpiu nepagrįstai sumažintą ir neišmokėtą senatvės pensijos dalį į VSDFV Kauno skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių kreipėsi 2013 m. spalio 25 d., į VSDFV 2013 m. lapkričio 26 d., į teismą kreipėsi – 2013 m. gruodžio 16 d.; pareiškėja T. M. su prašymu išmokėti jai to paties įstatymo dalies galiojimo laikotarpiu nepagrįstą sumažintą ir neišmokėtą senatvės pensijos dalį į VSDFV Kauno skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių kreipėsi 2013 m. spalio 23 d., į VSDFV 2013 m. lapkričio 28 d., į teismą kreipėsi – 2013 m. gruodžio 16 d., t. y. praleidę 3 metų procesinį terminą, kurį prašo atnaujinti, kadangi jį praleido dėl svarbių priežasčių, t. y. atsakovas nepriėmė konkretaus sprendimo dėl pensijos sumažinimo, o nesant teisinio akto, nebuvo pagrindo skundui paduoti. Be to, jie laukė iki įsigalios 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimas, kadangi tik Konstituciniam Teismui konstatavus, jog minėti įstatymai prieštarauja Konstitucijai, atsirado pagrindas ginti savo pažeistas teises.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, taip pat LVAT praktika administracinėse bylose Nr. TA858-36/2012, Nr. TA492-6/2012, Nr. TA858-44/2011, Nr. AS6-219/2006 (svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka), nagrinėjamu atveju, spręsdamas pareiškėjų prašymą dėl termino atnaujinimo, pažymėjo, jog pareiškėjų kreipimosi į administracinį teismą teisminės gynybos metu, t. y. 2013 m. gruodžio 16 d., teisinių santykių srityje metu vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo apsunkintas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjų argumentais, kuriais jie grindžia prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, t. y. kad pareiškėjai turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybės pensijos dalį, tačiau įsitikinę, kad įstatymų leidėjas to nedaro, prašo teisminės gynybos. Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonominės krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjai įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad turtiniai praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jiems kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Išvardytas priežastis teisėjų kolegija pripažįsta svarbiomis priežastimis, kurios pareiškėjams V. M. ir T. M. sudarė objektyvias kliūtis paduoti teismui skundą per 3 metų procesinį terminą, todėl terminas atnaujintinas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka LVAT praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: Nr. AS502-169/2014, Nr. AS143-219/2014, Nr. AS502-212/2014, Nr. AS756-215/2014, Nr. AS525-267/2014, Nr. AS756-279/2014, Nr. AS143-467/2014, Nr. AS502-472/2014, Nr. AS525-469/2014, Nr. AS602-205/2014 ir kt.).

Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., paskelbus jį „Valstybės žiniose“, todėl minėtos Konstitucijai prieštaraujančios teisės aktų nuostatos šioje byloje negali būti taikomos. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad dirbantiems valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gavėjams taikytiną teisinį reguliavimą valstybė pakeitė Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, teisėjų kolegija turi pagrindą konstatuoti pareiškėjų teisių pažeidimą ir atsižvelgiant į tai teismui kyla pareiga užtikrinti veiksmingą šių teisių gynybą.

Atsakovas pateikė pareiškėjų V. M. ir T. M. senatvės pensijos detalius apskaičiavimus, pagal kuriuos nustatyta, jog senatvės pensiją mokančiai institucijai vykdant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, kuri vėliau buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, reikalavimus per 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį pareiškėjas V. M. negavo 18 608,89 Lt priklausančios senatvės pensijos dalies, o pareiškėja T. M. – 16 022,58 Lt priklausančios senatvės pensijos dalies, todėl skundas tenkintinas, priteisiant pareiškėjui V. M. 18 608,89 Lt, o pareiškėjai T. M. 16 022,58 Lt.

Šį turtinį praradimą teismas privalo visiškai pašalinti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai. Todėl VSDFV Kauno skyrius įpareigotinas išmokėti pareiškėjams dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią nepriemoką. Tokią praktiką bylose dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, formuoja LVAT (žr., pvz., 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-474/2013; 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-432/2013). Pabrėžtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju teismui atsisakius ginti pažeistas pareiškėjų teises būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į nuosavybę, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Taigi, atsakovams nepateikus jokių duomenų, kad anksčiau minėtais sprendimais apgynus pareiškėjų konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra, jų argumentai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas (t. y. įsigaliojo) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. ir jo nuostatos taikytinos tik ateičiai, todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjams V. M. ir T. M. 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu sumažintą ir neišmokėtą pensijos dalį, laikytini nepagrįstais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčijamuose sprendimuose yra pateikiama informacija apie pareiškėjams mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama. Be to, juose išreikšta ir VSDFV, ir VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo ir 2-ojo pensijų skyrių valia atsisakyti mokėti pareiškėjams jų pageidaujamo dydžio pensijas. Būtent šie atsisakymai ir yra administraciniai aktai, kuriuos ir skundžia pareiškėjai.

Reikia pažymėti, kad pareiškėjų teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems senatvės pensijų gavėjams sumažinta senatvės pensija, taikymo. Atsižvelgus į tai, yra pagrindas panaikinti ginčijamus VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. (10.1) S-75988 dalį, kuria buvo atsisakyta išmokėti V. M. senatvės pensijos dalį bei VSDFV Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. (10.1) S-74932 dalį, kuria buvo atsisakyta išmokėti T. M. senatvės pensijos dalį. Tai yra konstatavęs ir LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013.

Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų, kurias Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažinta ir neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjams V. M. ir T. M. priteistina iš atsakovo. Panaikinus VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. (10.1) S-75988 dalį bei VSDFV Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. (10.1) S-74932 dalį atsiranda pagrindas naikinti ir VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. bendrą sprendimą Nr. (6.5E) I-8443, kuriuo buvo atsisakyta atnaujinti praleistą terminą panaikintiems sprendimams skųsti.

Pažymėtina, kad teismo priimtą sprendimą turi būti galima realiai įvykdyti, nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų, taip pat atsižvelgdama į byloje pateiktus argumentus bei informaciją apie reikalingų lėšų poreikį, siekiant pašalinti praradimus dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, kad dėl to gali kilti grėsmė, jog negalės būti tinkamai vykdomi Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d. (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują – bylą pagal pareiškėjų V. M. ir T. M. skundą ta apimtimi, kuria jie prašo atnaujinti terminą skundui paduoti nutraukti, kitoje dalyje pareiškėjų skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjams išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, į VSDFV teritorinį skyrių pareiškėjai kreipėsi 2013 m. spalio mėnesį, t. y. praleidę 3 metų terminą. VSDFV nustatė terminą pateikti papildomus įrodymus, sudarančius pagrindą praleistą terminą atnaujinti, tačiau pareiškėjų pateikti papildomi įrodymai nebuvo pakankami terminui atnaujinti. Taigi VSDFV pagrįstai atsisakė šį terminą atnaujinti.

2. Teismas, atnaujindamas praleistą terminą, nepagrįstai rėmėsi LVAT praktika, suformuota bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų. Be to, teismas nenurodė objektyvių, individualaus pobūdžio priežasčių, kurios pateisintų praleisto termino atnaujinimą, taip pat nepagrįstai vadovavosi ABTĮ 34 straipsniu (neįeina į jo kompetenciją), todėl byla šioje dalyje turi būti nutraukta.

3. Apeliantas nesutinka su teismo teiginiais, jog ginčijamuose sprendimuose yra pateikta visa informacija apie pareiškėjams mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija apskaičiuojama, ir kad juose išreikšta VSDFV ir VSDFV Kauno skyriaus valia atsisakyti mokėti pareiškėjų pageidaujamo dydžio pensijas. VSDFV nenagrinėjo pareiškėjų prašymų iš esmės, t. y. pareiškėjai nėra pasinaudoję privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su VSDFV apeliaciniu skundu ir prašo jį tenkinti. Atsakovas remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė VSDFV.

Pareiškėjai V. M. ir T. M. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjai nurodo, kad šioje byloje galėtų būti taikoma Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią valstybinės socialinio draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laikotarpį neribojant kokiu nors terminu. Vietoj šios normos taikoma jau net nebegaliojančios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostata. Nepagrįstas apelianto teiginys dėl termino neatnaujinimo, kadangi naujausioje LVAT praktikoje analogiškos termino atnaujinimo priežastys vertinamos pareiškėjų naudai (pvz., administracinė byla Nr. A525-409/2014). Be to, pasak pareiškėjų, VSDFV teritorinis padalinys iš esmės išnagrinėjo jų skundus, todėl privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra baigta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams V. M. ir T. M. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo susidariusios senatvės pensijos nepriemokos priteisimo.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendime, atnaujinęs 3 metų terminą skundui paduoti, panaikino VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. (10.1) S-75988 bei 2013 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. (10.1) S-74932 dalis, kuriose atsisakyta pareiškėjams išmokėti susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, taip pat panaikino VSDFV 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (6.5E) I-8443 bei įpareigojo VSDFV Kauno skyrių išmokėti V. M. 18 608,89 Lt (5 389,50 EUR), o T. M. 16 022,58 Lt (4 640,46 EUR) neišmokėtos senatvės pensijos dalį; VSDFV Kauno skyriui nustatė sprendimo dalies dėl neišmokėtų pensijos dalių priteisimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, netinkamai aiškino LVAT praktiką, todėl nepagrįstai atnaujino praleistą 3 metų terminą bei išmokėjo senatvės pensijos nepriemoką.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde pateiktais argumentais sutinka. Kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, iš esmės teisingai nustatė, jog 3 metų terminas, per kurį pareiškėjai turėjo paduoti skundą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (VSDFV) turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, t. y. to mėnesio, kurį pareiškėjai gavo pirmą sumažintą (pritaikius Laikinąjį įstatymą) senatvės pensiją. Pareiškėjo V. M. kreipimosi į šią instituciją data Pensijų įstatymo 45 straipsnio prasme laikytina 2013 m. spalio 25 d., o pareiškėjos T. M. – 2013 m. spalio 23 d. (skundų VSDFV teritoriniame skyriuje gavimo data). Taigi byloje iš esmės pagrįstai buvo nustatyta, kad pareiškėjai savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio senatvės pensiją gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidę įstatymu nustatytą terminą. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjams priėmė neatsižvelgdamas į aplinkybę, kad jie nėra pasinaudoję privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, kadangi 2013 m. gruodžio 6 d. sprendime Nr. (6.5E) I-8443 VSDFV, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, nusprendė, jog pareiškėjų nurodytos kreipimosi į VSDFV termino praleidimo priežastys nėra svarbios ir atsisakė nagrinėti jų prašymus. Tai, kad VSDFV nurodė, jog atitinkamais VSDFV teritorinio skyriaus informacinio pobūdžio raštais pareiškėjams buvo pateikta išsami, teisinga informacija (duomenys apie paskirtų, pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų bei išmokėtų pensijų sumas) ir VSDFV neturi pagrindo tenkinti reikalavimą šiuos raštus panaikinti, nereiškia, kad VSDFV pasisakė ir dėl ginčo esmės, t. y. išreiškė pritarimą (ar nepritarimą) VSDFV teritorinio skyriaus sprendimams mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintas senatvės pensijas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija šią išvadą daro atsižvelgusi į LVAT praktiką, suformuluotą nagrinėjant ginčus dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, taip pat nutartis administracinėse bylose Nr. AS502-654/2014, Nr. AS624-618/2014, Nr. A143-1522/2014, Nr. AS-156-556/2015, Nr. A-171-143/2015, Nr. AS-17-520/2015, Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Be to, teisėjų kolegija pritaria apelianto teiginiams, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai, t. y. remdamasis nagrinėjamam ginčui neaktualia teismų praktika, nusprendė atnaujinti pareiškėjų praleistą 3 metų terminą. Pažymėtina, kad LVAT praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, jog Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (nagrinėjamoje byloje tokių individualaus pobūdžio priežasčių pareiškėjai nenurodė). Atsižvelgiant į tai, bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014, 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014, 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-61-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.). Be to, LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sprendžiant dėl praleisto 3 metų termino skundui VSDFV (dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo) padavimo atnaujinimo, neturi būti remiamasi LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo, kadangi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (t. y. iki 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 priėmimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, o valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-870-146/2015).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą ir atmetant pareiškėjų skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų V. M. ir T. M. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė