A-822-129-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr. A822-129/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02959-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. P. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl nutarimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4) prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 28-1-957 skirtą drausminę nuobaudą; 2) iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujančio Lietuvos valstybės interesus, priteisti 20 000 Lt žalos atlyginimo.

Skundžiamu nutarimu už Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 73.11 punkto reikalavimų pažeidimą pareiškėjui paskirta nuobaudą – draudimas pirkti maisto produktus 1 mėnesį. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimu Nr. 2S-5017 atmetė pareiškėjo skundą dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 28-1-957.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad 2012 m. rugsėjo 25 d. apie 13.30 val. buvo išėjęs į darbą, stovėjo lauko pusėje prie instrumentinio baro ir kalbėjosi su nuteistuoju S. N. Į instrumentinį cechą nebuvo užėjęs. Per instrumentinį barą tenka vaikščioti į liftą, kuriuo atvežama produkcija, ten yra pirtis, kurioje maudosi po darbo, ir kurioje yra skalbimo mašina. Teritorija, kurioje pareiškėjas dirba ir eina, nėra pažymėta draudžiamais ženklais. Mano, kad tokiu būdu su pareiškėju siekiama susidoroti. Teigia, kad kamerų įrašai patvirtintų, jog 2012 m. rugsėjo 25 d. jis nesilankė instrumentiniame bare. Nuobaudos paskyrimas gali turėti įtakos priimant sprendimą dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos. Atleidus pareiškėją iš darbo jam atimta teisė kaupti pinigines santaupas, apribota teisė produktyviai atlikti bausmę ir teisė į stažo tęstinumą. Šiais veiksmais Vilniaus pataisos namai pareiškėją paveikė psichologiškai, įtakojo požiūrį į pareigūnų teisingumo vykdymą bei įstatymus. Kalėjimų departamentas nepagrįstai pateisina Vilniaus pataisos namų administracijos elgesį.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 12–13) paaiškino, kad pareiškėjo teiginiai melagingi. Skundžiamas nutarimas priimtas remiantis Vilniaus pataisos namų Vidaus tyrimų tarnybos vyriausiojo specialisto I. K. 2012 m. rugsėjo 25 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 43-1-1497, kuriuo pareigūnas informavo, kad 2012 m. rugsėjo 25 d. apie 13.30 val. 8-ojo būrio nuteistasis I. P. buvo pastebėtas išeinantis iš instrumentinio baro, esančio 1-ame gamybinės zonos pastato aukšte, t. y. iš ten, kur jis negyvena ir nedirba. I. P. nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2012 spalio 9 d. dirbo Pravieniškių valstybės įmonės prie pataisos namų Vilniaus filiale kompiuterių surinkėju. Gamybinės patalpos, kuriose dirbo nuteistasis, įsikūrusios gamybos cecho II aukšte. Atkreipė dėmesį į tai, jog iš 2012 m. rugsėjo mėnesio nuteistųjų darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti, jog pareiškėjas I. P. 2012 m. rugsėjo 25 d. nedirbo. Skundžiamas Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimas priimtas atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, surinktą dokumentinę medžiagą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas su skundu nesutiko.

Atsiliepime (b. l. 27–30) dėl paskirtos nuobaudos paaiškino, kad pareiškėjas nesilaikė Taisyklių 73.11 punkte nuteistiesiems nustatytos elgesio taisyklės – nesilankyti patalpose, būriuose, teritorijose, kuriose nedirba ir negyvena, išskyrus atvejus, kai pataisos įstaigos direktorius leidžia. Kadangi I. P. instrumentiniame bare nedirbo bei neturėjo Vilniaus pataisos namų direktoriaus leidimo lankytis minėtose patalpose, Vilniaus pataisos namų direktorius 2012 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 28-1-957 nuobaudą – draudimą vieną mėnesį pirkti maisto produktus – skyrė pagrįstai. Dėl pareiškėjo atleidimo iš darbo Kalėjimų departamentas nurodė, kad Vilniaus pataisos namuose buvo atliktas tarnybinis tyrimas ir surašyta 2012 m. spalio 8 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. 33-201 „Dėl nuteistojo E. M. elgesio“. Tyrimo metu nustatyta, kad nuteistieji E. M. ir I. P. metalo apdirbimo ceche, 3-ame aukšte, pagalbinėje patalpoje, išėmę stiklo blokelius ir užlipę ant stogo, imdavo jiems permestus paketus su draudžiamais daiktais, t. y. su telefonais ir medikamentais, kuriuos vėliau platindavo nuteistiesiems. Pravieniškių valstybės įmonės prie pataisos namų direktorius, remdamasis anksčiau minėta tarnybinio tyrimo išvada, 2012 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. 7/05-68 „Dėl nuteistųjų atleidimo iš darbo“ atleido nuteistąjį I. P. iš Vilniaus filialo surinkėjo laikininko pareigų. I. P. atleidimas iš darbo yra pagrįstas ir teisėtas, pareiškėjas darbo metu užsiimdavo neteisėta veikla, todėl jo palikimas darbo vietoje prieštarautų nuteistųjų įtraukimo į darbą pagrindiniam tikslui. Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo argumentaciją, kad jis nebuvo užėjęs į instrumentinį barą, tik stovėjo lauko pusėje prie instrumentinio baro ir kalbėjosi su nuteistuoju S. N., teisme paneigė apklaustas liudytojas I. K., kuris minėtą dieną (2012 m. rugsėjo 25 d.) apie 13.30 val. jis akivaizdžiai matė, kaip I. P. išėjo iš instrumentinio baro, esančio 1-ame aukšte, kur jis nedirba ir negyvena. Šias aplinkybes jis paaiškino Vilniaus pataisos namų direktoriui pateikdamas tarnybinį pranešimą. I. P. teisme pripažino, kad minėtą dieną jis nedirbo instrumentiniame bare, tik kalbėjosi su S. N., į instrumentinį barą užėjęs nebuvo. Teismas nematė pagrindo abejoti Vilniaus pataisos namų pareigūno I. K. paaiškinimų nuoseklumu, nešališkumu, todėl jie buvo vertinami kaip objektyvūs. Teismas konstatavo, kad surinkti byloje įrodymai (I. K. tarnybinis pranešimas, jo paaiškinimai teisme, laiko apskaitos žiniaraštis, I ir II aukšto išdėstymo planai ir kt.) neabejotinai patvirtina pareiškėjo padarytą pažeidimą, todėl jam pagrįstai paskirta nuobauda. Atsakovas, skirdamas pareiškėjui nuobaudą, vadovavosi BVK nuostatomis, atsižvelgė į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo, nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, nuobauda paskirta direktoriaus nutarimu. Vadinasi skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti ar teigti, kad jis kaip nors pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

Nustatyta, kad išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir su įvykiu susijusią medžiagą, Kalėjimų departamentas nustatė, kad pareiškėjas padarė pažeidimą, nuobauda paskirta pagrįstai ir yra adekvati padarytam pažeidimui (BVK 143 str. 8 d.). Kalėjimų departamento atsakyme pareiškėjui įvertinti ir su skundu pateikti įrodymai, todėl pareiškėjo argumentai, kad Kalėjimų departamentas neištyrė visų įrodymų, yra nepagrįstas. Kalėjimų departamentas nepažeidė teisės aktų reikalavimų, skundas išnagrinėtas kompetentingo pareigūno, nustatytais terminais.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktus reglamentuojančius ginčo santykį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui drausminė nuobauda paskirta pagrįstai, pagal teisės aktus, visapusiškai ištyrus nurodytas aplinkybes, atsakovas laikėsi nuobaudos skyrimo procedūrų, pagrindo naikinti ginčo sprendimų skunde išdėstytais argumentais nėra. Nenustačius Kalėjimų departamento darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas I. P. apeliaciniame skunde (b. l. 96–99) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas rėmėsi tik pareigūno I. K. parodymais ir atsakovo nutarimais, neatsižvelgęs į tai, kad nebuvo atliktas išsamus ir objektyvus tyrimas dėl pareiškėjo lankymosi instrumentiniame bare, taip pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 1 d.). Patalpų vaizdo įrašas nebuvo išsaugotas, nors pareiškėjas to prašė 2012 m. rugsėjo 26 d. pataisos namų direktoriui pateiktame skunde. Neišsaugodama vaizdo įrašo pataisos namų administracija suvaržė pareiškėjo teisę gintis ir rinkti įrodymus. Pareiškėjas atleistas iš darbo remiantis dėl kito asmens surašyta tarnybinio tyrimo išvada, nesurinkus įrodymų dėl pareiškėjo kaltės. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, nepagrįstai paskirtos nuobaudos ir atleidimo iš darbo pareiškėjui padaryta neturtinė žala.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 111–112) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas nei skunde teismui, nei bylos nagrinėjimo metu, argumentuotai nepaaiškino ir nenurodė aplinkybių, kurios duotų pagrindą abejoti surinktų byloje įrodymų objektyvumu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui I. P. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 28-1-957 paskirtos nuobaudos – draudimo 1 mėnesį pirkti maisto produktus, kurios teisėtumą patvirtinto Kalėjimų departamentas 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimu Nr. 2S-5070.

Iš skundžiamo Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimo matyti, kad drausminė nuobauda pareiškėjui paskirta už Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punkto pažeidimą. Atsakovo nutarime nurodyta, kad pareiškėjo pažeidimas pasireiškė tuo, kad 2012 m. rugsėjo 25 d. apie 13.30 val. pareiškėjas buvo sulaikytas išeinantis iš instrumentinio baro, kur jis negyvena ir nedirba.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nusprendęs, kad pareiškėjas pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus, pažeidimas įrodytas, o procesinių pažeidimų, nulemiančių sprendimo neteisėtumą, nepadaryta, 2013 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų ir pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 1 d. 1 p.). Nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – drausminėmis nuobaudomis, kurių rūšis ir skyrimo tvarką nustato Bausmių vykdymo kodeksas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-589/2010).

Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalis 1 punktas yra blanketinė bendro pobūdžio norma, kuri (dėl šio savo pobūdžio) turi būti taikoma kartu su paminėtą tvarką reglamentuojančio ir detalizuojančio teisės akto atitinkama norma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2211/2012). Šiuo atveju – su teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punktu, nustatančiu, kad nuteistieji privalo nesilankyti patalpose, būriuose, teritorijose, kuriose nedirba ir negyvena, išskyrus atvejus, kai pataisos įstaigos direktorius leidžia. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog Vilniaus pataisos namų direktorius tokį leidimą pareiškėjui būtų išdavęs.

Paskirtą nuobaudą pareiškėjas ginčija teigdamas, kad nebuvo užėjęs į instrumentinį barą, stovėjo lauko pusėje ir kalbėjosi su nuteistuoju S. N. Paaiškino, kad per instrumentinį barą tenka vaikščioti į liftą, kuriuo atvežama produkcija, ten yra pirtis, kurioje maudosi po darbo, ir kurioje yra skalbimo mašina. Teritorija, kurioje pareiškėjas dirba ir eina, nėra pažymėta draudžiamais ženklais. Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas pareigūnas I. K. paaiškino, kad 2012 m. rugsėjo 25 d. apie 13.30 val. jis akivaizdžiai matė, kaip I. P. išėjo iš instrumentinio baro, esančio 1-ame aukšte, kur jis nedirba ir negyvena. Apie tai jis pranešė Vilniaus pataisos namų direktoriui pateikdamas tarnybinį pranešimą (b. l. 14). Konstatavęs, kad Vilniaus pataisos namų pareigūno I. K. paaiškinimai yra nuoseklūs, logiški, atitinka rašytinę bylos medžiagą, byloje nenustatyta, kad šis pareigūnas būtų suinteresuotas bylos baigtimi, teismas rėmėsi jo parodymais. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2012 m. spalio 9 d. dirbo Pravieniškių valstybės įmonės prie pataisos namų Vilniaus filiale kompiuterių surinkėju. Šios patalpos, kuriose dirbo nuteistasis, įsikūrusios gamybos cecho II aukšte (b. l. 21), o instrumentinis baras yra I aukšte (b. l. 22), kur ir buvo pastebėtas pareiškėjas. Iš 2012 m. rugsėjo mėnesio nuteistųjų darbo laiko apskaitos žiniaraščio (b. l. 23) matyti, jog pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 25 d. nedirbo. Šią aplinkybę teismo posėdyje patvirtino ir pats I. P.

Įstatymas nustato, kad tiek pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, tiek atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str.2 d.6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 57 str. 2 d.). Pareiškėjas byloje pareikštus reikalavimus grindė vien tik savo paaiškinimais. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio nuostatas proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimai yra vienas iš faktinių duomenų nustatymo priemonių. Proceso šalis, be kitų savo teisių, turi teisę dalyvauti tiriant įrodymus, pareikšti savo nuomonę dėl atitinkamų įrodymų (ABTĮ 52 str. 2 d., 57 str. 4 d.), tačiau proceso šalių pozicija dėl įrodymų teismui nėra privaloma. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojas I. K. parodymus teismo posėdyje davė įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Byloje nenustatyta, kad šis pareigūnas pareiškėjo atžvilgiu yra neobjektyvus ar suinteresuotas bylos baigtimi, todėl teismas neturėjo pagrindo nesiremti minėto pareigūno parodymais, kurie atitiko ir byloje esančius rašytinius įrodymus. Pabrėžtina, kad pataisos įstaigų administracijos pareigūnai, į kurių pareigas įeina teisės aktais nustatytų nuteistųjų elgesio taisyklių ir drausmės priežiūra, turi ne tik teisę, bet ir pareigą fiksuoti laisvės atėmimo bausme režimo reikalavimų pažeidimų faktus (surašyti atitinkamus dokumentus ir kt.). Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalis nustato, kad nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikantys nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Vadovaujantis Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. 3-48 „Dėl Vilniaus pataisos namų vaizdo stebėjimo sistemų“ 5.2 punktu, įstaigos vaizdo stebėjimo įrašai saugomi 20 parų. Pareiškėjui tai buvo išaiškinta Vilniaus pataisos namų 2012 m. spalio 22 d. rašte Nr. 42-1-676, atsakant į jo 2012 m. rugsėjo 26 d. skundą, taigi pareiškėjui ši tvarka buvo žinoma, jo argumentai, kad neišsaugodama vaizdo įrašo pataisos namų administracija suvaržė pareiškėjo teisę gintis ir rinkti įrodymus, atmestini kaip nepagrįsti.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, ir iš esmės sutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, kuriuo remdamasis pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nuobauda pareiškėjui paskirta pagrįstai ir teisėtai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog pataisos įstaigų vidaus tvarka yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių, o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus yra specialiosios, Bausmių vykdymo kodekse atskirai aptartos ir nustatytos nuteistųjų pareigos (Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 112 straipsnio 2 dalis). Pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnį laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam šių pareigų (bausmės atlikimo režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas skirti jam šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-539/2009, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1235/2009, 2010 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1068/2010).

Nuobaudų skyrimo nuteistiesiems tvarką reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Teikti paaiškinimą yra nuteistojo teisė, o ne pareiga. Pareiškėjas šia teise pasinaudojo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo teisė žinoti kokiu nusižengimu jis įtariamas bei teisė pasiaiškinti nepažeista.

Atsakovo nutarimu pareiškėjui buvo paskirta Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta nuobauda – draudimas iki vieno mėnesio pirkti maisto produktų. Nuobaudą pareiškėjui paskyrė kompetentingas pareigūnas, laikydamasis nustatytos tvarkos ir terminų (BVK 143 str. 4, 7 d.).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimo Nr. 2S-5017, kuris buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo skundą privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, turinys leidžia konstatuoti, kad Kalėjimų departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą. Sprendimas pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konkrečiomis Bausmių vykdymo kodekso normomis, yra aiškus ir motyvuotas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad buvo neteisėtai atleistas iš darbo, nesurinkus įrodymų dėl jo kaltės. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Pravieniškių valstybės įmonės prie pataisos namų Vilniaus filialo surinkėjo laikininko pareigų pareiškėjas buvo atleistas 2012 m. spalio 9 d. šios įmonės direktoriaus įsakymu Nr. 7/05-68. Šis įsakymas nėra skundžiamas nagrinėjamoje byloje, todėl pareiškėjo argumentai, susijusių su jo atleidimu iš darbo šioje byloje nevertinami.

Kadangi nagrinėjamu atveju neteisėti valdžios institucijos veiksmai byloje nenustatyti, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus dėl žalos atlyginimo atmetė pagrįstai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje ištyrė ir įvertino įrodymus pagal įrodymų vertinimo taisykles, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės ir procesines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas Arūnas Sutkevičius Skirgailė Žalimienė