A-143-816-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-816/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01472-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja B. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), kurį patikslino (b. l. 15-17; 48-49), prašydama: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2220; įpareigoti VSDFV išnagrinėti jos skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius) 2013 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. (10.1)3-33545; panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (10.1)3-3354; įpareigoti atsakovą išmokėti valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos (toliau – ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos) nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo; priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio procesines palūkanas, skaičiuotinas nuo skundo teismui padavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. jai mokama sumažinta senatvės pensija ir nukentėjusiųjų asmenų pensija. Manydama, jog šis sumažinimas neteisėtas, pareiškėja 2013 m. vasario 22 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių, prašydama informuoti, kokiu pagrindu nuo 2010 m. sausio 1 d. jai mokamos sumažintos pensijos, jei dėl to buvo priimti individualūs sprendimai – juos pateikti, taip pat pateikti apskaičiavimus, kokia pensijų dalis ir kokių teisės aktų ar sprendimų pagrindu nebuvo išmokėta nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d., bei išmokėti šią pensijų nepriemoką.

3. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius 2013 m. kovo 15 d. sprendime Nr. (10.1)3-33545 išaiškino, kad pensijos buvo mažinamos vadovaujantis Laikinuoju įstatymu. Be to, nors nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis buvo mažinamos pensijos, pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), tačiau pažymėjęs, kad šis nutarimas taikytinas į ateitį, atsakovas atsisakė išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką.

4. Nesutikdama su atsakovo sprendimu, pareiškėja 2013 m. balandžio 1 d. kreipėsi į Fondo valdybą, prašydama šį sprendimą panaikinti bei išmokėti minėtą pensijų dalį. Tačiau Fondo valdyba 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2220 pareiškėjos skundą nagrinėti atsisakė, nurodydama, kad praleistas Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (redakcijos, galiojusios iki 2012 m. gruodžio 31 d.) 45 straipsnyje nustatytas trejų metų terminas.

5. Pareiškėja teigė, kad pensijos jai buvo pervedamos į (duomenys neskelbtini) banke esančią sąskaitą: senatvės pensija už 2010 m. sausio mėnesį buvo pervesta 2010 m. sausio 27 d., o nukentėjusiųjų asmenų pensija – 2010 m. vasario 25 d. Kaip matyti iš sąskaitos išrašų, jokios bankinės pinigų pervedimo operacijos iki 2010 m. vasario 25 d. nebuvo vykdomos, kas patvirtina, jog iki nurodytos datos ji nežinojo ir objektyviai negalėjo žinoti, jog jai nuo 2010 m. sausio mėnesio mokamos sumažintos pensijos. Taigi kreipdamasi į atsakovą 2013 m. vasario 22 d., ji nepraleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nurodyto 3 metų termino. Be to, pensijos buvo perskaičiuojamos kiekvieną mėnesį, atsižvelgiant į jos gaunamas draudžiamąsias pajamas, ir sumažinta senatvės pensija buvo mokama iki 2011 m. gruodžio mėnesio, o nukentėjusiųjų asmenų pensija – iki 2012 m. liepos mėnesio. Taigi skaičiuojant minėtą terminą nuo skundo pateikimo atsakovui ar Fondo valdybai, jis nėra praleistas.

6. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimuose (b. l. 22-25; 61-65) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo šiuos argumentus:

6.1. VSDFV teritoriniai skyriai valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas ir nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas apskaičiuoja ir moka vadovaudamiesi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, Valstybinių pensijų įstatymu ir nuo 2010 metų – Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu.

6.2. Pareiškėjai atsakovo 2009 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 15-17-4628 nuo 2009 m. sausio 30 d. paskirta 1 441,09 Lt dydžio senatvės pensija, kuri vėlesniais sprendimais paskirta iš naujo (2010 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 15-17-4201 – 1 467,46 Lt, 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. 11-17-4505 – 1 483,73 Lt). Pareiškėjos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribinį 650 Lt pensijos dydį, todėl pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, be to, kadangi pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį jai buvo mokama senatvės pensijos dalis, atsižvelgiant į jos praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas.

6.3. Pareiškėjai atsakovo 2009 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 15-1-7-4630 nuo 2009 m. sausio 1 d. paskirta valstybinių pensijų bazės dydžio (200 Lt) nukentėjusiųjų asmenų pensija. Ši pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, taikant šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę, o kadangi pareiškėja Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu dirbo, vadovaujantis šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, jai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. buvo mokama nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalis, apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę.

6.4. Lietuvos teisėje galioja teisėtumo prezumpcija, taigi įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas tik nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Atsakovas laikėsi pozicijos, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnio 1 dalis, taikytos perskaičiuojant pareiškėjos pensijas, taikytinas tik į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo ir išmokėti jai negautą senatvės pensijos bei nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalį.

6.5. Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad sumažintų pensijų kompensavimo tvarką turi parengti Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projektą. Kol šis įstatymas nėra priimtas, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies.

6.6. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos reikalavimu dėl palūkanų priteisimo. Kadangi pareiškėjos ir atsakovo sutartiniai santykiai nesiejo ir nei Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas, nei Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai palūkanų mokėjimo nenustato, Civilinio kodekso 6.210 straipsnio nuostata dėl palūkanų mokėjimo negali būti taikoma.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime (b. l. 33-38) prašo administracinę bylą pagal B. D. skundą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą. Be argumentų, analogiškų nurodytiems atsakovo atsiliepime, trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo šiuos nesutikimo su pareiškėjos skundu argumentus:

7.1. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai; Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta senatvės pensija į pareiškėjos sąskaitą banke buvo pervesta 2010 m. sausio 27 d., o valstybinė pensija – 2010 m. vasario 25 d. Pareiškėja su prašymu į Fondo valdybą įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti jai negautą senatvės bei nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalį kreipėsi 2013 m. balandžio 1 d. skundu, taigi ji praleido nustatytą 3 metų apskundimo terminą. Pabrėžė, kad apskundimo terminas negali būti siejamas su pareiškėjos 2013 m. vasario 22 d. prašymu, kuriuo ji kreipėsi į sprendimą priėmusį VSDFV teritorinį skyrių. Ginčo inicijavimas nagrinėjamu atveju – pareiškėjos 2013 m. balandžio 1 d. skundas, kuriuo pareiškėja kreipėsi į Fondo valdybą kaip privalomo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

7.2. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-364/2003), sprendžiant klausimą dėl pareiškėjai neišmokėtos pensijų dalies priteisimo, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata, taip pat Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas netaikytini, kadangi sprendimai dėl pareiškėjos senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos įvykdyti iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.

7.3. Pagal Laikinąjį įstatymą neišmokėtų pensijų dalių priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą – jame šiuo metu nėra numatyta tam lėšų. 2013 metų pirmojo ketvirčio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitas yra 669 mln. Lt, o ketvirčio pabaigoje skolintų ir negrąžintų lėšų suma sudarė 10 mlrd. 253,1 mln. Lt. Taigi mokant priteistas neišmokėtas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensijų dalių sumas, gali kilti grėsmė, kad negalės būti tinkamai vykdomi Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, taip pažeidžiant kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir jų pusiausvyrą. Todėl tuo atveju, jei pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą senatvės pensijos ir valstybinės pensijos dalį būtų patenkintas, trečiasis suinteresuotas asmuo prašo įpareigoti šias sumas išmokėti dalimis.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu B. D. skundą tenkino iš dalies: panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2220 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (10.1)3-33545, priteisė B. D. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 5 008,12 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos ir 1 270,60 Lt nukentėjusiųjų asmenų pensijos, iš viso – 6 278,72 Lt, o kitą skundo dalį atmetė.

9. Teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2009 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 15-17-4628 pareiškėjai nuo 2009 m. sausio 30 d. paskirta 1 441,09 Lt dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, o 2009 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 15-17-4630 nuo 2009 m. sausio 30 d. – 200 Lt dydžio nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2010 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 15-17-4201 B. D. nuo 2010 m. sausio 30 d. paskirta 1 467,46 Lt valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, o 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. 11-17-4505 nuo 2011 m. vasario 1 d. paskirta 1 483,73 Lt valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Pareiškėja 2013 m. vasario 22 d. prašymu dėl pensijų mokėjimo kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių, kuris 2013 m. kovo 15 d. sprendime Nr. (10.1)3-33545 paaiškino pareiškėjai valstybinių socialinio draudimo senatvės bei nukentėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų skaičiavimo tvarką ir nurodė, kad neturi pagrindo išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalį. Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja Fondo valdybai 2013 m. balandžio 1 d. pateikė skundą, kuriame prašė sprendimą panaikinti ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių išmokėti pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo susidariusias senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos nepriemokas. Fondo valdyba 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2220 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, kadangi jis buvo paduotas praleidus VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų apskundimo terminą.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais, o nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas skiria ir moka VSDFV teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi Valstybinių pensijų įstatymu, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais. Be to, 2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas, kuriuo, siekiant sumažinti valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas, buvo sumažintos, be kita ko, ir valstybinės bei valstybinės socialinio draudimo pensijos.

11. Teismas nustatė, kad atsakovas pareiškėjos valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją perskaičiavo remdamasis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi bei 8 straipsnio 1 dalimi, o nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją – remdamasis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtame 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, o šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Taip pat buvo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai, tačiau Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

12. Teismas nurodė, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta, jog VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Pažymėjęs, kad senaties teisės normos yra materialinės, o ne procesinės teisės normos, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad taikytina teisinių santykių susidarymo metu galiojusi įstatymo redakcija. Be to, laikėsi pozicijos, kad sprendimas dėl pareiškėjos pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį bei 8 straipsnio 1 dalį buvo priimtas apskaičiuojant pensiją už 2010 metų sausio mėnesį ir tęsėsi visą pensijos mokėjimo laiką.

13. Teismas nurodė, kad į VSDFV su skundu pareiškėja kreipėsi 2013 m. balandžio 1 d. Vadovaudamasis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 20 ir 31 punktais, teismas darė išvadą, jog prieš priimdama sprendimą dėl skundo nenagrinėjimo, Fondo valdyba turi nustatyti terminą pareiškėjui, per kurį šis galėtų nurodyti svarbias termino praleidimo priežastis bei pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus, ir tik per nustatytą terminą nepagrindus priežasčių, Fondo valdyba turi teisę priimti sprendimą neatnaujinti termino ir pareiškėjo skundo nenagrinėti iš esmės. Todėl buvo pripažinta, kad Fondo valdybos 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas Nr. (6.5)I-2220 priimtas neatlikus šių Taisyklių 20 ir 31 punktuose numatytos procedūros, todėl yra neteisėtas ir turi būti naikinamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 3 p.).

14. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos skundas yra priimtas nagrinėti teisme ir visi proceso dalyviai yra išdėstę aiškias teisines pozicijas ginčijamu klausimu, siekdamas administracinių santykių efektyvumo ir operatyvaus sprendimo, nusprendė negrąžinti pareiškėjos 2013 m. balandžio 1 d. skundo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai nagrinėti iš naujo ir išspręsti termino atnaujinimo klausimą, ir nutarė pats pasisakyti dėl pagrindų terminui atnaujinti buvimo.

15. Remdamasi Asmenų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69, 20 punktu, nustatančiu, kad Fondo administravimo įstaigoje gauti prašymai, kuriuos nagrinėti privalo kita Fondo administravimo įstaiga, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas turi būti persiunčiami nagrinėti toms įstaigoms, teisėjų kolegija nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius, gavęs pareiškėjos 2013 m. vasario 22 d. prašymą, kuriuo buvo skundžiamasi dėl pensijų sumažinimo, t. y. iš esmės prašoma pakeisti VSDFV skyriaus sprendimus dėl pensijų sumažinimo, šį prašymą turėjo persiųsti Fondo valdybai. Tokiu atveju pareiškėjos 2013 m. vasario 22 d. prašymas būtų buvęs peržiūrėtas kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka pateiktas skundas.

16. Teismas nustatė, kad už 2010 m. sausio mėnesį senatvės pensija pareiškėjai buvo pervesta 2010 m. sausio 27 d., o nukentėjusiųjų asmenų pensija – 2010 m. vasario 25 d. Pareiškėja teigė, kad iki 2010 m. vasario 25 d. jokios bankinės pinigų pervedimo operacijos nebuvo vykdomos, todėl iki šios datos ji nežinojo ir objektyviai negalėjo žinoti, kad jai nuo 2010 m. sausio mėnesio yra mokamos sumažintos pensijos. Pasisakydamas dėl šio argumento, teismas nurodė, jog nors per žiniasklaidos priemones ir buvo informuojama apie pensijų sumažinimą pagal Laikinąjį įstatymą, tačiau nėra pagrįsta ir teisinga teigti, kad asmuo pensijos pervedimo dieną žinojo apie jos sumažinimą. Taigi pastebėjęs, kad pareiškėja neviršijo protingo laiko tarpo, per kurį atsakingas asmuo būtų galėjęs sužinoti apie teisių pažeidimą, ir į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi 2013 m. vasario 22 d. skundu, kuris pagal gero administravimo taisykles turėjo būti persiųstas Fondo valdybai nagrinėti išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka, teismas laikė, jog yra pagrindas taikyti Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktą ir atnaujinti terminą pareiškėjai skundui Fondo valdybai paduoti.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai tiek valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, tiek nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija buvo sumažintos taikant Konstitucijai prieštaraujančius teisės aktus, o būtent – Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnius. Nustatęs, kad pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėta 5 008,12 Lt valstybinės socialinio draudimo pensijos, o nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo neišmokėta 1 270,60 Lt nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, nusprendė, kad pareiškėjos skundo dalis dėl šios pensijos dalies priteisimo tenkintina.

18. Pareiškėja taip pat prašė priteisti palūkanas, tačiau teismas nurodė, kad palūkanų priteisimas teisiniuose pensijų santykiuose nenumatytas, o civilinės teisės normos viešojoje teisėje netaikomos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1565-08).

19. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti VSDFV išnagrinėti jos skundą iš naujo nesuderintas su kitais skundo reikalavimais, kadangi įpareigojus skundą iš naujo nagrinėti išankstine tvarka, teisiškai neįmanoma priteisti pensijos nepriemokos, o atsižvelgiant į tai, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. (10.1)3-33545 buvo priimtas remiantis antikonstituciniais pripažintais įstatymais, tenkino pareiškėjos reikalavimą dėl jo panaikinimo.

20. Nors trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV prašė atidėti sprendimo vykdymą, motyvuodamas tuo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžete nėra pakankamai lėšų sprendimui įvykdyti, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja yra pensininkė, jos turtinė padėtis, sprendžiant iš paskirtos pensijos dydžio, nėra gera bei įvertinus nuolat deficitinę Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto būklę, darė išvadą, kad sprendimo vykdymo atidėjimas netaikytinas.

III. 21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba apeliaciniame skunde (b. l. 82-89) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – bylą pagal pareiškėjos B. D. skundą nutraukti. Be argumentų, analogiškų išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjos skundą, apeliacinis skundas grindžiamas taip pat šiais argumentais:

21.1. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai. Pareiškėja apie tai, kad jai mokama ne viso dydžio senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensija, sužinojo atitinkamai 2010 m. sausio mėnesį ir 2010 m. vasario mėnesį. Remdamasis, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad pareiškėja, su prašymu į Fondo valdybą kreipdamasi 2013 m. balandžio 1 d., o Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą padavusi 2013 m. gegužės 21 d., praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą.

21.2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas, gavęs pareiškėjos 2013 m. vasario 22 d. prašymą, jį turėjo persiųsti Fondo valdybai, taip pat nusprendė, kad terminas pareiškėjai paduoti skundą Fondo valdybai atnaujintinas, tačiau, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, šios išvados prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai bei Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktui, kuriame nustatyta, kad praleistą terminą skundui paduoti gali atnaujinti Fondo valdyba, o ne teismas. Taip pat, apelianto nuomone, kritiškai vertintinas pirmosios instancijos teismo sprendimas atnaujinti praleistą terminą, kadangi nustatytas 3 metų apskundimo terminas, per kurį asmuo gali apginti savo teises, yra pakankamai ilgas, o pareiškėja į Fondo valdybą kreipėsi praėjus daugiau kaip vieneriems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo. Taigi pareiškėjai nenurodžius jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių terminas galėjo būti atnaujintas, teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja neviršijo protingo laiko tarpo, per kurį atsakingas asmuo būtų galėjęs sužinoti apie savo teisių pažeidimą.

21.3. Civilinio kodekso 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Todėl vadovaujantis šiomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjos reikalavimui dėl nuo 2010 m. sausio mėnesio neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo senaties terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. sausio mėnesio, o dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo – nuo 2010 m. vasario mėnesio.

21.4. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (administracinės bylos Nr. A5-264/2003, Nr. A502-683/2013, A12-219/2004), trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad sprendžiant dėl pareiškėjai neišmokėtos senatvės pensijos ir valstybinės pensijos dalies Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata netaikytina.

21.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloj Nr. AS438-818/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-716/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013) išaiškino, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnis patvirtina, kad valstybinio socialinio draudimo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma ikiteisminė tvarka, skundžiant šiuos sprendimus Fondo valdybai, bei kad terminas dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo. Todėl atsižvelgiant į tai, kad ginčas dėl pareiškėjos senatvės pensijos ir valstybinės pensijos neišmokėtos dalies neišnagrinėtas privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kadangi Fondo valdyba 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. (6.2)I-2220 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. balandžio 1 d. skundą, byla pagal pareiškėjos skundą dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo 5 008,12 Lt senatvės pensijos dalį ir 1 270,60 Lt nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalį nutrauktina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1200/2013).

22. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 92) prašo apeliacinį skundą tenkinti, nurodydamas, kad palaiko trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos bei nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalies. Nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2009 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 15-17-4628 pareiškėjai nuo 2009 m. sausio 30 d. paskirta 1 441,09 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 29) (ši pensija pagal naujus duomenis iš naujo paskirta 2010 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 15-17-4201 – 1 467,46 Lt (nuo 2010 m. sausio 30 d.) (b. l. 30), o 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. 11-17-4505 – 1 483,73 Lt (nuo 2011 m. vasario 1 d.) (b. l. 31). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2009 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 15-17-4630 pareiškėjai nuo 2009 m. sausio 30 d. paskirta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija – 200 Lt (b. l. 32).

24. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui, pareiškėjai paskirtos socialinės išmokos – valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija – buvo perskaičiuotos, taikant inter alia šio įstatymo atitinkamai 8 straipsnio 1 dalį bei 5 straipsnio 1 dalį. Dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo pareiškėjai buvo išmokėta atitinkamai mažesnė šių socialinių išmokų dalis, nei paskirta minėtais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimais: dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėta senatvės pensijos dalis sudarė 5 008,12 Lt, o dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 30 d. neišmokėta nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalis sudarė 1 270,60 Lt (b. l. 26-28). Dėl nurodytų faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra.

25. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, taip pat 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

26. Pareiškėja 2013 m. vasario 22 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu pateikti informaciją apie jai paskirtų pensijų skaičiavimą ir mokėjimą bei išmokėti jai pensijos dalies nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius pareiškėjai atsakė 2013 m. kovo 15 d. raštu Nr. (10.1)3-33545, kuriame, be kita ko, nurodė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalį (b. l. 5-8). Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja 2013 m. balandžio 1 d. su skundu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą, prašydama panaikinti šį sprendimą ir įpareigoti teritorinį skyrių išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo susidariusias senatvės pensijos bei nukentėjusiųjų asmenų pensijos nepriemokas (b. l. 39-40). Į šį pareiškėjos skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsakė 2013 m. balandžio 8 d. raštu Nr. (6.5)I-2220 (b. l. 41-42).

27.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu B. D. skundą tenkino iš dalies: panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2220 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (10.1)3-33545, priteisė B. D. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 5 008,12 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos ir 1 270,60 Lt nukentėjusiųjų asmenų pensijos, iš viso – 6 278,72 Lt, o kitą skundo dalį atmetė.

28. Taigi nagrinėjamoje byloje keliami klausimai, susiję su asmens teisės į pensiją pažeidimu ir jos gynimu teisme. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinio skundo argumentai iš esmės susiję su tuo, jog pareiškėja, apelianto nuomone, praleido įstatymuose nustatytą terminą apskųsti sprendimus dėl sumažintų pensijų mokėjimo, sprendžia, jog prieš pasisakant dėl pareiškėjos reikalavimo pagrįstumo ir galimybės juos tenkinti, pirmiausia būtina įvertinti, ar nagrinėjamu atveju pareiškėja, siekdama apginti savo galbūt pažeistas teises bei teisėtus interesus socialinio aprūpinimo srityje, tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą.

V. 29. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.).

30. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis laiduoja kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Ši teisė, kaip nuosekliai akcentuoja Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje, yra absoliuti (pvz., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. sausio 22 d., 2011 m. birželio 9 d. ir kt. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas; šios teisės negalima paneigti (žr., pvz., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai). Asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai).

31. Tačiau pažymėtina, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principai lemia, jog kiekvienas asmuo, siekdamas apginti savo galbūt pažeistas teises bei interesus, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau šios teisės įgyvendinimas yra neatsiejamai susijęs su tam tikrais procesiniais reikalavimais, kurių būtina laikytis, inter alia susijusiais su ginčų inicijavimo tvarka bei terminais.

32. Reikalavimai, keliami siekiant realizuoti savo teisę kreiptis į administracinį teismą, yra įtvirtinti Administracinių bylų teisenos įstatyme. Šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalis nustato, kad įstatymo numatytais atvejais skundas (prašymas) pirmiausia turi būti paduodamas administracinių ginčų komisijai ar kitai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, po to skundas gali būti paduodamas ir administraciniam teismui. Taip pat Administracinių bylų teisenos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šiuo aspektu pastebėtina, jog Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje, pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą turinio, teisminės gynybos veiksmingumo, ne kartą yra pažymėjęs, kad teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2012 m. gruodžio 10 d. ir kt. nutarimai). Tai, kad teisės aktai nustato pareigą tam tikrą visuomeninį konfliktą iš pradžių spręsti ikiteismine tvarka, nepaneigia konstitucinės teisės pasinaudoti teismine gynyba (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-298/2007).

VI. 33. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje kreipėsi į teismą, prašydama inter alia įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti jai senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo.

34. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Nuostatos dėl Fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo įtvirtintos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje, kurio 2 dalis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato skundų Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) padavimo terminus, inter alia kad skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas; taip pat nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas; skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius.

35. Pažymėtina, jog iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1 dalis nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai; skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, o pagal šio straipsnio 2 dalį, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.

36. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, galiojusi tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.) nustato, jog draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai; Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

37. Išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi nurodytas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas, konstatuoja, jog ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Tai ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir joje nurodytą praktiką šiuo klausimu).

38. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje iškėlė klausimą ir dėl nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalies, neišmokėtos jai dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog nors nukentėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų skyrimas reguliuojamas Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme (šio įstatymo 1 str. 1 d. 2 p. ir 2 d., 11-14 str.), tačiau pagal šio įstatymo 15 straipsnio (2009 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-531 redakcija) 1 dalį, nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, o pagal 3 dalį nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai dėl šių pensijų nagrinėjami Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo V skyriaus bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų nustatyta valstybinėms socialinio draudimo pensijoms tvarka. Taigi tiek, kiek aktualu nagrinėjamam klausimui – dėl tinkamo asmens teisės į teismą, siekiant apginti savo galbūt pažeistas teises, susijusias su nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos mokėjimu, realizavimo, inter alia ginčų šiais klausimais nagrinėjimo – Valstybinių pensijų įstatymo 15 straipsnio 3 dalis nukreipia į Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo V skyrių, taigi ir į jau minėtą 45 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų nukentėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų klausimais, kaip ir dėl sprendimų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų klausimais, yra nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

VII. 39. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant įstatymuose nustatytus procesinius (procedūrinius) reikalavimus, kurių būtina laikytis, siekiant tinkamai pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų klausimais, reikšmingas yra termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčo nagrinėjimą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, pradžios momento aiškinimas.

40. Minėta, kad asmens teisės kreiptis į teismą tinkamas įgyvendinimas įstatymų nustatytais atvejais gali būti saistomas būtinybės iš pradžių pasinaudoti privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kuriai, savo ruožtu, taip pat yra nustatyti tam tikri reikalavimai, inter alia susiję su atitinkamų terminų laikymusi. Tiek iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija), termino kreiptis su skundu į Fondo valdybą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimų įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Šiuo aspektu yra reikšmingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimai, pateikti 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013.

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pasisakydamas dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios sprendžiant ginčą dėl valstybinės pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, pažymėjo, kad tam būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad dėl pareiškėjo sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo, pareiškėjui neįteikta jokių pranešimų apie ginčijamus veiksmus, o sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, todėl konstatavo, kad pareiškėjui (minėtoje konkrečioje nagrinėtoje byloje) apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) tada, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, t. y. pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

42. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog minėtoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl, be kita ko, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo. Ir nors šio pobūdžio ginčams privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nėra nustatyta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), t. y. teismas minėtoje byloje pasisakė dėl skundo padavimo teismui, o ne ikiteisminei ginčų nagrinėjimo institucijai termino pradžios, tačiau nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė yra tai, jog, visų pirma, termino eigos pradžios momentas apibrėžiamas analogiškai (t. y. nuo dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą), be to, pažeidimai kildinami iš analogiško pobūdžio sprendimų (veiksmų). Taigi termino skaičiavimo pradžios apibrėžimo aspektu tiek minėta administracinė byla, tiek ir nagrinėjama administracinė byla yra iš esmės panašios, kadangi dėl asmenims sumažintos pensijos mokėjimo atskiri administraciniai sprendimai priimti nebuvo, o sumažintos pensijos faktiškai mokėtos kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Šios aplinkybės, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų sekantį imperatyvą užtikrinti vienodą (nuoseklią, neprieštaringą) teismų praktiką (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, lemia būtinybę nenukrypti nuo minėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotų taisyklių dėl termino inicijuoti ginčą dėl pensijos dalies, neišmokėtos tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, pradžios momento.

43. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą Fondo valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti. Būtent ši objektyvi aplinkybė – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena – yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus.

44. Pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl, be kita ko, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjai buvo išmokėta (pervesta į pareiškėjos asmeninę sąskaitą banke) 2010 m. sausio 27 d., o pirmoji nukentėjusiųjų asmenų pensija, sumažinta dėl, be kita ko, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, išmokėta 2010 m. vasario 25 d. (b. l. 9-10). Taigi konstatuotina, jog būtent nuo nurodytų datų – 2010 m. sausio 27 d. ir 2010 m. vasario 25 d. – skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, susijusias su atitinkamai senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į Fondo valdybą, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

VIII. 45. Pareiškėja dėl senatvės pensijos bei nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalies, neišmokėtos dėl atitinkamai Laikinojo įstatymo 8 dalies 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies taikymo, į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių kreipėsi 2013 m. vasario 22 d. Nuo 2013 m. sausio 1 d., kaip minėta, kito teisinis reguliavimas, reglamentuojantis sprendimų pensijų klausimais apskundimo tvarką, o būtent – nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-87 atlikti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-88 atlikti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio pakeitimai, kuriais sutrumpintas skundų Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais padavimo terminas – vietoj iki tol buvusio 3 metų termino nustatytas 6 mėnesių terminas.

46. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl nagrinėjamu atveju taikytino skundo padavimo Fondo valdybai termino, sprendė, kad senaties teisės normos yra materialinės, o ne procesinės teisės normos, todėl, atsižvelgdamas į tai, kad taikomos tos materialinės teisės normos, kurios galiojo tuo metu, kai įvyko asmens teisių pažeidimas ir apie jį buvo sužinota, nurodė, jog netaiko 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija išdėstytos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies, nustačiusios 6 mėnesių terminą, taigi sprendė, jog taikytinas 3 metų terminas. Nors apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju iš esmės sutinka su išvada dėl taikytino 3 metų termino skundui Fondo valdybai paduoti, tačiau būtinybę daryti tokią išvadą lemia kiti argumentai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas.

47. Pažymėtina, kad minėti terminai – tiek iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs 3 metų terminas, tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. nustatytas 6 mėnesių terminas – nustato laiko tarpą, per kurį asmuo, manydamas, kad jo teisės ar interesai pažeisti, gali kreiptis į atitinkamą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, t. y. inicijuoti ginčo nagrinėjimą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka. Taigi savo teisine prigimtimi tai procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje.

48. Sprendžiant dėl nagrinėjamoje situacijoje taikytino termino, per kurį asmuo turi paduoti skundą ikiteisminei ginčų nagrinėjimo institucijai, siekdamas tinkamai inicijuoti ginčo nagrinėjimą privaloma ikiteismine tvarka, kas, savo ruožtu, yra įstatymais nustatyta prielaida teisei į teisminę gynybą realizuoti, pirmiausia pastebėtina, jog, kaip minėta, Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, garantuojančios asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, yra ne kartą pažymėjęs, kad ši asmens teisė negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių (pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimas).

49. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja savo teisių pažeidimą kildina iš Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo perskaičiuojant pensijas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 30 d. (dėl senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo – iki 2011 m. gruodžio 31 d.), t. y. laikotarpio, kuriuo galiojo Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų įstatymo 45 straipsnis (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), nustatęs 3 metų terminą kreiptis su skundu į Fondo valdybą dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais. Pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl, be kita ko, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjai buvo išmokėta (pervesta į pareiškėjos asmeninę sąskaitą banke) 2010 m. sausio 27 d., o pirmoji nukentėjusiųjų asmenų pensija, sumažinta dėl, be kita ko, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, išmokėta 2010 m. vasario 25 d. (b. l. 9-10). Taigi pagal laikotarpiu, kai pareiškėjai buvo mokama mažesnė senatvės bei nukentėjusiųjų asmenų pensija dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies taikymo, galiojusį teisinį reguliavimą, pareiškėja skundą Fondo valdybai dėl nurodytų veiksmų turėjo teisę paduoti per 3 metus nuo nurodytos datos, t. y. atitinkamai iki 2013 m. sausio 28 d. (2013 m. sausio 27 d. – ne darbo diena) ir 2013 m. vasario 25 d. Savo ruožtu teisinio reguliavimo, įsigaliojusio nuo 2013 m. sausio 1 d., kuriuo skundų Fondo valdybai padavimo terminas buvo sutrumpintas iki 6 mėnesių, taikymas nagrinėjamoje situacijoje lemtų, jog terminas paduoti skundą Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų senatvės pensijos bei nukentėjusiųjų asmenų pensijos mokėjimo klausimu jau būtų pasibaigęs atitinkamai 2010 m. liepos 27 d. ir 2010 m. rugpjūčio 25 d., t. y. dar iki minėto teisinio reguliavimo įsigaliojimo. Pastebėtina, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio (jo 2 dalies) pakeitimai, įsigalioję nuo 2013 m. sausio 1 d., buvo padaryti atitinkamai 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-87 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-88, oficialiai leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtais 2012 m. gruodžio 29 d.

50. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, kai dar nepasibaigus anksčiau galiojusio teisinio reguliavimo nustatytam ilgesniam skundo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai padavimo terminui, įsigalioja naujas teisinis reguliavimas, nustatantis iš esmės trumpesnį skundo padavimo terminą (nenustačius jokių pereinamojo laikotarpio nuostatų), kuris šio naujojo teisinio reguliavimo įsigaliojimo momentu jau būtų pasibaigęs, tai iš esmės lemtų negalimumą inicijuoti ginčo nagrinėjimą privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, ir, atitinkamai, iš esmės apribotų asmens galimybę kreiptis į teismą. Taigi konkrečiu atveju šio – naujai nustatyto – teisinio reguliavimo taikymas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nebūtų suderinamas su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje garantuojama asmens teise į teisminę gynybą, taip pat su konstituciniu teisinės valstybės principu, inter alia iš jo kylančiais teisingumo, teisinio aiškumo ir saugumo imperatyvais, teisėtų lūkesčių principu. Todėl, pabrėždama iš Konstitucijos kylantį negalimumą apriboti ar iš esmės paneigti asmens galimybę ginti savo teises teisme, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) taikymas šioje administracinėje byloje susiklosčiusioje konkrečioje situacijoje, kaip iš esmės apribojantis asmens galimybę veiksmingai ginti savo teises teisme, nebūtų suderinamas su minėtais Konstitucijoje įtvirtintais imperatyvais dėl asmens teisės į teisminę gynybą absoliutumo. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog sprendžiant klausimą dėl to, ar pareiškėja tinkamai realizavo savo teisę inicijuoti ginčo nagrinėjimą privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, konkrečiu atveju taikytinas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nustatytas 3 metų terminas skundui Fondo valdybai paduoti.

51. Išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju taip pat sprendžia esant būtina pasisakyti ir dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus sprendimų, kuriais, pasikeitus duomenims (įgijus papildomą, ne mažesnį kaip vienerių metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą), pareiškėjai iš naujo paskirta senatvės pensija, galimos įtakos termino inicijuoti ginčo nagrinėjimą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka skaičiavimui.

52. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2010 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 15-17-4201 B. D. paskirta 1 467,46 Lt per mėnesį valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 30 d. iki gyvos galvos, taip pat nurodyta, kokiais duomenimis remiantis apskaičiuotas šis pensijos dydis, bei pažymėta, kad pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos dydis 2010 m. sausio 30 d. yra 1 322,95 Lt (b. l. 30). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. 11-17-4505 B. D. paskirta 1 483,73 Lt per mėnesį valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2011 m vasario 1 d. iki gyvos galvos, taip pat nurodyti dydžiai, kuriais remiantis apskaičiuotas šis pensijos dydis, bei nurodyta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu pensija mokama perskaičiuota pagal šio įstatymo nuostatas, pensijos dydis nuo 2011 m. vasario mėnesio – 1 338,05 Lt (b. l. 31).

53. Išplėstinė teisėjų kolegija nekvestionuoja to, jog šie sprendimai, kaip ir kiti įgaliotų Valstybinio socialinio draudimo administravimo įstaigų sprendimai, priimti pensijų klausimais ir sukeliantys teisines pasekmes suinteresuotiems asmenims, gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais inicijuojant ginčo nagrinėjimą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir, nesutinkant su atitinkamais sprendimais, – kreipiantis į administracinį teismą. Tačiau būtina pastebėti, jog kiek tai aktualu nagrinėjamo ginčo dėl senatvės pensijos dalies neišmokėjimo, taikant prieštaraujančia Konstitucijai pripažintą Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, atveju, minėtuose atsakovo sprendimuose pateikta nuoroda, kad pensija bus perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, akivaizdu, yra neabejotinai tik informacinio pobūdžio.

Teisines pasekmes pareiškėjai sukėlė konkretūs atsakovo – pensijas, inter alia senatvės pensijas įgalioto mokėti subjekto – veiksmai (sprendimai), pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. mokant perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, inter alia pagal Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, mažesnę senatvės pensiją. Taigi minėti sprendimai ta apimtimi, kuria tik pateikiama informacija, jog pensijų perskaičiavimui bus (ir toliau) taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos, negali būti vertinami kaip sprendimai, kuriais būtų modifikuoti atitinkami susiklostę teisiniai santykiai.

Nurodyta apimtimi (dėl informacijos apie Laikinojo įstatymo taikymą) šie sprendimai naujų teisių ar pareigų nenustatė ir (ar) jų nepakeitė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nepaisant to, kad atsakovo 2010 m. kovo 16 d. sprendimas Nr. 15-17-4201 ir 2012 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. 11-17-4505 ta apimtimi, kuria jais išreikštas įgalioto viešojo administravimo subjekto – Fondo valdybos teritorinio skyriaus – sprendimas (valia) paskirti naujo dydžio senatvės pensiją, kaip ir kiti sprendimai, kuriais sukeliamos atitinkamos teisinės pasekmės, gali būti skundžiami (kaip ir nurodyta juose) įstatymų nustatyta tvarka, tačiau šie sprendimai nagrinėjamoje situacijoje nedaro įtakos sprendžiant klausimą dėl termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčą dėl pensijos dalies nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, skaičiavimo.

Taigi šie sprendimai neleidžia teigti, jog skundo dėl atitinkamu laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo nuostatas nesumokėtos pensijos dalies padavimo terminas galėtų būti skaičiuojamas būtent nuo šių sprendimų priėmimo.

IX. 54. Pareiškėja į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių kreipėsi 2013 m. vasario 22 d. prašymu, kuriame, be kita ko, prašė išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos bei nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalį. Taigi pripažintina, jog jau šiuo prašymu pareiškėja išreiškė nesutikimą su atitinkamais Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmais, prašydama pašalinti šių veiksmų nulemtas pasekmes, t. y. siekė inicijuoti ginčą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų).

55. Tiek Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką – t. y. skundai turi būti paduodami Fondo valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Taigi pripažintina, jog pareiškėja, siekdama inicijuoti ginčą dėl galbūt neteisėtų ir nepagrįstų atitinkamos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos (t. y. atsakovo nagrinėjamoje byloje – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus) veiksmų, perskaičiuojant senatvės bei nukentėjusiųjų asmenų pensijas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir jas išmokant, tam tikru aspektu veikė netinkamai, skundą paduodama ne įgaliotam ginčą nagrinėti subjektui – Fondo valdybai, o teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutinka. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (jo 4-asis pensijų skyrius), kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas inter alia gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013).

56. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d.

įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 32 punkte. Atsižvelgdama į minėtą Viešojo administravimo įstatymo nuostatą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjos 2013 m. vasario 22 d. prašymą gavęs Fondo valdybos teritorinis skyrius, vadovaudamasis inter alia gero administravimo principu, iš jo kylančiais reikalavimais veikti atidžiai ir rūpestingai, įstatymuose esant aiškiai nustatytam teisiniam reguliavimui dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų kompetencijos, turėjo imtis veiksmų ir prašymą nurodytoje dalyje – dėl pensijų dalies išmokėjimo – perduoti ginčus dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų nagrinėti įgaliotai institucijai, t. y.

Fondo vadybai. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ne tik dėl informacijos pateikimo, tačiau ir dėl savo paties veiksmų (pastebėtina, jog išplėstinė teisėjų kolegija nekvestionuoja atsakovo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus – kompetencijos nagrinėti pareiškėjos prašymo dalį dėl informacijos apie jos pensijų apskaičiavimą, neišmokėtą pensijų dydį ir pan. pateikimo). Nurodyta išvada – kad pareiškėja 2013 m. vasario 22 d. prašymu, adresuotu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (jo 4-ajam pensijų skyriui), suformulavusi prašymą inter alia išmokėti pensijų dalies nepriemoką, iš esmės inicijavo ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, taigi atsakovas šį prašymą (dalį dėl pensijų dalies išmokėjimo) turėjo perduoti įgaliotai tokį ginčą nagrinėti institucijai – iš esmės lemia, jog būtent nurodyta data, t. y. 2013 m. vasario 22 d., laikytina pareiškėjos kreipimusi į Fondo valdybą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme.

Taip pat nurodyta išvada lemia, kad yra pagrindas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (10.1)3-33545 ta apimtimi, kuria išspręstas klausimas dėl pareiškėjos prašymo išmokėti jai senatvės pensijos bei nukentėjusiųjų asmenų pensijos nepriemoką, kadangi, kaip minėta, Fondo valdybos teritorinis skyrius tokių įgaliojimų neturėjo.

57. Nagrinėjamu atveju susiklosčiusiomis aplinkybėmis, kai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos 2013 m. vasario 22 d. prašymą, 2013 m. kovo 15 d. raštu Nr. (10.1)3-33545 pasisakė (nusprendė) ne tik dėl informacijos pareiškėjai suteikimo (kas, akivaizdu, priskirtina šio viešojo administravimo subjekto kompetencijai), tačiau ir dėl pensijų dalies nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo taikymo, todėl pareiškėja dėl šio atsakovo sprendimo (jo dalies, kuria atsisakyta pareiškėjai išmokėti pensijų dalies nepriemoką) 2013 m. balandžio 1 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybą, nėra pakankamas pagrindas kreipimusi į Fondo valdybą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka traktuoti šio – 2013 m. balandžio 1 d. – skundo padavimo.

58. Konstatavus, jog pareiškėjos 2013 m. vasario 22 d. prašymas laikytinas kreipimusi į Fondo valdybą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme, darytina išvada, jog pareiškėja praleido šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo perskaičiuotą (sumažintą) valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, tačiau akivaizdu, jog terminas kreipimuisi į Fondo valdybą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo perskaičiuotą (sumažintą) nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją, nebuvo praleistas.

59. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, gavusi pareiškėjos 2013 m. balandžio 1 d. skundą, 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2220, padarė išvadą, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos pateiktą skundą. Kita vertus, pastebėtina, jog šiuo sprendimu Fondo valdyba, be kita ko, paaiškino, kad kol Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymas nėra priimtas, Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų ir nukentėjusiųjų asmenų pensijų dalies, todėl nurodė, kad neturi teisinio pagrindo įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos ir dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. liepos 31 d. laikotarpiu negautą nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalį. Taigi nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad šiuo sprendimu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, nors ir konstatavo, kad pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą, dėl ko nurodė, kad atsisako jį nagrinėti, tačiau tuo pačiu išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, kas leidžia konstatuoti, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

60. Minėta, kad išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėja praleido terminą skundui dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų) senatvės pensijos mokėjimo klausimu paduoti, tačiau nepraleido termino išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka apskųsti atitinkamą sprendimą (veiksmus) dėl nukentėjusiųjų asmenų pensijos. Taigi šiuo aspektu pripažintina, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išvada šia apimtimi – kad pareiškėja, kreipdamasi su prašymu įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo vadybos Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių išmokėti jai 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. liepos 31 d. laikotarpiu negautą nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalį, praleido nustatytą 3 metų terminą – yra nepagrįsta, dėl ko ji negalėjo atsisakyti nagrinėti pareiškėjos prašymo šia apimtimi. Kita vertus, kaip minėta, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba aiškiai išreiškė savo valią dėl pareiškėjos iškelto ginčo, nuspręsdama, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti atitinkamą Fondo valdybos teritorinį skyrių išmokėti pareiškėjai pensijų dalis, neišmokėtas dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, kas lemia, kad šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra (pastebėtina, kad pareiškėja į pirmosios instancijos teismą kreipėsi nepažeisdama Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvidešimties dienų termino nuo sprendimo, t. y. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2220 gavimo dienos (b. l. 10-11).

61. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog kitoks nagrinėjamoje situacijoje nustatytų aplinkybių vertinimas – t. y. kad nepaisant aiškiai išreikštos ginčus ikiteismine tvarka įgaliotos nagrinėti institucijos teisinės pozicijos ginčijamu klausimu (dėl ginčo esmės), juolab išreiškus ją bylą nagrinėjant teisme, vis tiek asmuo būtų įpareigotas iš naujo pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka – nebūtų suderinamas su minėtais iš Konstitucijos kylančiais teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo imperatyvais, nuo kurių neatsiejami taip pat ir ikiteisminei ginčų nagrinėjimo tvarkai keliami veiksmingumo bei operatyvumo reikalavimai. Taigi toks aiškinimas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sudarytų prielaidas pažeisti nurodytus principus, paverčiant reikalavimą laikytis ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos formaliu ir iš esmės apsunkinančiu asmens teisių bei jo interesų gynybą. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad, kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal bendrąją išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmę jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas), maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis (t. y. esant maksimaliai vienodam aiškumui dėl ginčo esmės, asmens reikalavimų bei šių reikalavimų teisinio pagrindo), kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai – papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-191/2010). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat yra nurodžiusi, kad ikiteismine ginčo sprendimo tvarka sukurtas teisių gynimo mechanizmas turi būti efektyvus (2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007).

62. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendime, įvertinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 ir 31 punktus, padarė išvadą, kad Fondo valdyba, prieš priimdama sprendimą dėl skundo nenagrinėjimo, turi nustatyti terminą pareiškėjui, per kurį šis galėtų nurodyti svarbias termino paleidimo priežastis bei pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus, ir tik per nustatytą terminą nepagrindus priežasčių, Fondo valdyba turi teisę priimti sprendimą neatnaujinti termino ir pareiškėjo skundo nenagrinėti. Pažymėjęs, kad pareiškėjos ginčijamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimas priimtas neatlikus minėtuose punktuose numatytos procedūros, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šis sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas. Išplėstinė teisėjų kolegija su nurodytu pirmosios instancijos teismo pateiktu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimo neteisėtumo vertinimu iš esmės sutinka, šiame kontekste atkreipdama dėmesį į Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus, kad leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d nutarimai). Tačiau atsižvelgdama į anksčiau nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2220 neteisėtumą ir nepagrįstumą lemia ir kitos pirmiau minėtos priežastys, o būtent – tai, kad Fondo valdyba nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėja praleido terminą kreiptis su skundu dėl nukentėjusiųjų asmenų pensijos nepriemokos, o taip pat ir minėti šio sprendimo trūkumai, susiję su neaiškumu (dviprasmiškumu), kai, nepaisant to, kad suformuluojamas sprendimas atsisakyti nagrinėti prašymą, tačiau tuo pačiu pasisakoma (išreiškiama valia) ir dėl ginčo esmės, taip iš dalies lemiant teisinio neapibrėžtumo situaciją, asmeniui siekiant ginti savo teises.

63. Pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad pareiškėjos skundas yra priimtas nagrinėti teisme ir visi proceso dalyviai yra išdėstę teisines pozicijas ginčijamu klausimu, siekdamas administracinių santykių efektyvumo ir operatyvaus sprendimo, negrąžino pareiškėjos 2013 m. balandžio 1 d. skundo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai nagrinėti iš naujo, o pats pasisakė dėl pagrindų terminui atnaujinti ir šį terminą atnaujino. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes, dėl kurių šis terminas buvo atnaujintas – išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju keliamas ginčas dėl sprendimų pensijų klausimais, kurių apskundimui anksčiau minėti įstatymai nustato aiškią tvarką bei įtvirtina pakankamai ilgą terminą ginčui inicijuoti, taigi termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

X. 64. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad nagrinėjamoje byloje aktuali Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, taip pat 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

65. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame inter alia buvo nustatyta senatvės pensijų ir valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka, suponavusi laikiną jų sumažinimą. Vertindamas iškeltas abejones dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcija) bei 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą; valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės ir / ar valstybinė pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Taigi Konstitucinis Teismas pripažino, kad įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės ir / ar valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės ir / ar valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės ir / ar valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės ir / ar valstybinių pensijų gavėjams.

66. Minėta, kad nėra ginčo, jog pareiškėjai, turinčiai draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija ir nukentėjusiųjų asmenų pensija buvo perskaičiuota taikant, be kita ko, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį. Taigi pripažintina, jog atitinkamais laikotarpiais pareiškėjai buvo mokama mažesnė senatvės bei nukentėjusiųjų asmenų pensija inter alia dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, taikymo. Pažymėtina, kad pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1821 redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktus, šio įstatymo taikymas senatvės pensijoms buvo numatytas iki 2011 m. gruodžio 31 d., o valstybinėms (taip pat ir nukentėjusiųjų asmenų pensijoms) – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsniai 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195 buvo pripažinti netekusiais galios (įsigaliojo atitinkamai 2012 m. rugsėjo 1 d. ir 2012 m. liepos 13 d.). Taigi nagrinėjamam ginčui aktualios teisės normos buvo pašalintos iš Lietuvos teisės sistemos. Tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tai pareiškėjos teisių pažeidimo pasekmių nepašalina.

67. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas dėl asmens konstitucinės teisės į pensiją, kylančios iš Konstitucijos 52 straipsnio. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymuose nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityse laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Be to, teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuosavybės teisių apsaugą garantuoja ir tarptautiniai teisės aktai – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnis, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnis.

68. Minėta, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą; iš šio konstitucinio imperatyvo kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Taip pat minėta, jog asmens teisės kreiptis į teismą realizavimas yra neatsiejamas nuo atitinkamų įstatymais nustatytų procesinių reikalavimų, kurių būtina laikytis. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėja tinkamai – laikydamasi įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų – realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjos teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirtas senatvės pensiją bei nukentėjusiųjų asmenų pensiją. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad pažeistas pareiškėjos teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi – asmuo, laikydamasis įstatymais nustatytų reikalavimų kreipęsis į teismą dėl iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai šių savo teisių apginti negalėtų. Tai lemtų, kad teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, kas nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, draudžiančiais teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

69. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba savo poziciją grindė taip pat ir argumentais, kad Konstitucinio Teismo nutarimų teisinė galia yra nukreipiama tik į ateitį. Vertindama šiuos argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

70. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

71. Dėl nurodytų teisinių argumentų išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų. Todėl nagrinėjamoje byloje, asmeniui laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos ir terminų pareiškus reikalavimą teisme apginti Konstitucijos 52 straipsniu garantuojamą teisę į pensiją, pažeistą taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, taip pat įvertinus nagrinėjamu atveju pažeistų asmens teisių pobūdį bei jų reikšmę, siekiant, be kita ko, užtikrinti socialinį teisingumą bei asmens pasitikėjimą teise, teismas privalo pažeistas pareiškėjos teises ginti realiai ir veiksmingai.

72. Pastebėtina, jog tokia pozicija dėl asmens teisių teisminės gynybos, pripažinus atitinkamą teisinį reguliavimą prieštaraujančiu Konstitucijai, atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, ).

73. Pažymėtini taip pat atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens argumentai dėl to, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, nesant įstatymo dėl sumažintų senatvės pensijų bei valstybinių pensijų kompensavimo. Dėl šių argumentų pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju galimybė asmeniui apginti savo teises teisme negali būti saistoma nurodyto pobūdžio sąlygos, t. y. kad galbūt bus nustatytas atitinkamas teisinis reguliavimas (įstatymas), kuriuo bus sureguliuoti teisiniai santykiai dėl pensijų dalies, sumažintos taikant inter alia Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kompensavimo. Toks aiškinimas, be kita ko, būtų iš esmės nesuderinamas su Konstitucijoje garantuojama asmens teise į teisminę gynybą, taip pat sukurtų neapibrėžtumo situaciją. Taigi nėra jokių teisinių argumentų teigti, kad asmuo turi susilaikyti nuo kreipimosi į teismą, kol nebus įtvirtintas atitinkamas teisinis reguliavimas, juolab kad, kaip konstatuota anksčiau, galimybė kreiptis į teismą yra saistoma atitinkamų terminų. Pastebėtina, kad ir Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo nepaneigta asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeidimo, kilusio taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, pasekmių pašalinimo, ir, atitinkamai, nenurodyta jokių aplinkybių, kurios neleistų teismui užtikrinti realią ir veiksmingą asmens teisių gynybą nagrinėjamu atveju.

74. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jos senatvės bei nukentėjusiųjų asmenų pensijas, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa pensijų nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Pastebėtina, be kita ko, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, pasisakydamas dėl minėto nutarimo nuostatų, susijusių su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi. Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus visą dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies neišmokėtą pensijų dalį: valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 5 008,12 Lt ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalį – 1 270,60 Lt.

75. Pareiškėja, be kita ko, prašė priteisti jai iš atsakovo procesines palūkanas, skaičiuotinas nuo skundo teismui padavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada netenkinti šio pareiškėjos reikalavimo. Viešosios teisės normos, reglamentuojančios pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenumato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ir pan., todėl jos negali būti priteisiamos. Be to, pareiškėjos teisės iš esmės yra apginamos priteisiant jai visą pensijų nepriemoką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-673/2013).

76. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas iškeltą ginčą, pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir priteisė pareiškėjai valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos bei nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos sumas, neišmokėtas dėl atitinkamai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies, minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, taikymo. Taip pat pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas, nors iš dalies ir vadovaudamasis kitais teisiniais argumentais, tačiau iš esmės padarė teisingą išvadą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. (10.1)3-33545 dalies, kuria atsisakyta pareiškėjai išmokėti senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalį, taip pat Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2220 neteisėtumo ir nepagrįstumo, ir juos panaikino. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinį skundą.

XI. 77. Išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje pastebi, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į skundą prašė, be kita ko, atsižvelgti į tai, jog neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, todėl mokant priteistas neišmokėtas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensijų dalies sumas, gali kilti grėsmė, kad negalės būti tinkamai vykdomi Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, taip pažeidžiant ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir jų pusiausvyrą (b. l. 33-38). Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija pateikė teismui informaciją apie valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų bei valstybinių pensijų praradimų, patirtų dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio ir 5 straipsnio taikymo, kompensavimui reikalingą lėšų dydį.

78. Teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė