A-789-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-789-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03292-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. Š. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), atlyginimą. Prašė priteisti po 150 Lt už kiekvieną laikymo netinkamomis sąlygomis dieną, iš viso 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 20 d. yra laikomas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis Lukiškių TI-K. Skundžiamu laikotarpiu buvo pažeidžiamas teisės aktų nustatytas minimalaus vienam asmeniui tenkančio 3,6 kv. m ploto reikalavimas, dėl to patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Patalpose buvo įsiveisę graužikai, buitiniai parazitai. Stalas kameroje yra tik vienas, sanitarinis mazgas neatitvertas, kamera buvo netvarkinga, neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų. Atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus reikalavimus, susiklosčiusią Lietuvos ir tarptautinių teismų praktiką, patyrė neturtinę žalą, kurią prašo atlyginti iš Lietuvos valstybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą teigė, kad pareiškėjas savo reikalavimo negrindžia konkrečiais įrodymais, nusiskundimai yra deklaratyvaus pobūdžio, be to, pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs 3 metų skundo padavimo terminą, todėl prašė jį taikyti ir nagrinėti pareiškėjo reikalavimų dalį tik dėl žalos, patirtos per 3 metus iki skundo padavimo. Pažymėjo, kad tam tikri nepatogumai yra neatsiejama laisvės atėmimo bausmės pasekmė. Pareiškėjas buvo laikomas lygiomis sąlygomis su kitais nuteistaisiais, byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K su juo būtų sąmoningai elgtasi nežmoniškai. Nurodė, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, dėl nuo Lukiškių TI-K nepriklausančių aplinkybių. Lukiškių TI-K stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarant galimybes pasivaikščioti, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Visos kameros yra aprūpinamos reikalingu inventoriumi, jų langai pritaikyti vėdinimui. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, atsakovui prašant, pritaikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų senaties terminą. Pareiškėjas skundė laikymo sąlygas Lukiškių TI-K nuo 2010 m. sausio 20 d., kadangi jis kreipėsi į teismą 2014 m. birželio 30 d., pritaikius ieškinio senaties terminą, žala nepriteisiama, jeigu ji buvo patirta iki 2011 m. birželio 30 d. Nuo šio momento pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K tik laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 15 d. iki 2014 m. gegužės 22 d.

Teismas konstatavo, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą, įtvirtintą Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ – kamerose, kuriose buvo laikomas, atsižvelgiant į kartu laikytų asmenų skaičių, vienam asmeniui tenkančio plotas viršijo 3,6 kv. m. Nurodė, kad kiti pareiškėjo nusiskundimai dėl laikymo sąlygų yra bendro pobūdžio, grindžiami abstrakčiais argumentais, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, byloje nėra duomenų, kad su pareiškėju būtų siekta nežmoniškai elgtis, žeminti jo orumą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nėra patyręs žalos, todėl skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: kameros, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų; kameroje buvo graužikų ir parazitų, patalpos nebuvo dezinfekuojamos, nebuvo tinkamo apšvietimo; minėti veiksniai sukėlė pareiškėjui nežmoniškas kančias.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, pareiškėjo teigimu, atsirado dėl netinkamų kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas neturtinę žalą prašė priteisti už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 20 d., pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymu pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.) ir sprendė tik dėl pareiškėjo reikalavimų laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2014 m. birželio 30 d.

Bylos duomenimis (b. l. 9–13) nustatyta, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2014 m. gegužės 15 d. iki 2014 m. gegužės 22 d. kamerose, kuriose jam teko nuo 3,69 kv. m iki 20,20 kv. m kameros ploto, todėl nebuvo pažeistas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumas šiuo aspektu nenustatytas. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra abstraktaus pobūdžio ir neindividualizuotos, todėl jomis remiantis nėra pagrindo nustatyti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys

Veslava Ruskan