A-556-1695-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1695/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00633-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1.; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Kauno rajono savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. V. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės 416 371,76 Lt turtinės žalos ir 120 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno rajono (duomenys neskelbtini) sklype esančiam gyvenamajam namui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) paruošė rekonstrukcijos projektą, kuriam atlikti buvo reikalingas papildomas žemės sklypas. Kadangi Registrų centras 1990 m. rugsėjo 6 d. suteikė minėtam gyvenamam namui adresą Kauno rajonas (duomenys neskelbtini), pareiškėjas kreipėsi į Raudondvario apylinkės viršaičio pavaduotoją V. V., kuris buvo įgaliotas apylinkės tarybos pasirašyti sutartis su statytojais ir jam buvo išskirtas papildomas sklypas rekonstrukcijai 675 kv.m. bei sudaryta nuomos sutartis su notaro tvirtinimu.

Viršaičio pavaduotojas V. V. priėmė 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkį Nr. 72 p. skirti 0,675 ha papildomą žemės sklypą prie pareiškėjui priklausančio gyvenamojo namo, kurį pasirašė viršaitis A. M. Kai rekonstrukcijai buvo paskirtas papildomas sklypas, 1992 m. gegužės 20 d. buvo gautas statybos leidimas rekonstruoti gyvenamą namą ir statyti kiemo įrengimus valstybinėje išnuomotoje žemėje. Dėl to pareiškėjas pradėjo gyvenamojo namo rekonstrukciją ir iki 1995 metų gyvenamojo namo baigtumas jau buvo 79 procentai. Tačiau gyvenamojo namo statyba sustojo 1994 m. lapkričio 9 d., nes Kauno rajono Raudondvario apylinkės viršaitis P. Z. 1994 m. lapkričio 9 d. potvarkiu Nr. 43-p nutarė panaikinti 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkį Nr. 72-p. dėl žemės sklypo skyrimo 0,675 ha R.

V., kadangi statomas namas randasi (duomenys neskelbtini) apylinkėje, o ne (duomenys neskelbtini). Dėl 1994 m. lapkričio 9 d. potvarkio Nr. 43-p pareiškėjas kreipėsi į teismą ir 2001 m. gegužės 9 d. Lietuvos vyriausiojo teismo nutartimi byloje Nr. A-440-01 Kauno rajono Raudondvario apylinkės viršaičio 1994 m. lapkričio 9 d. potvarkis Nr. 43-p buvo panaikintas, nes potvarkio priėmimo metu galiojusios teisės normos nenustatė apylinkės viršaičiui teisės panaikinti viršaičio potvarkį. Panaikinus ginčijamą potvarkį, liko galioti 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkis Nr. 72-p. todėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo klausimas galėjo būti svarstomas iš naujo.

Pasak pareiškėjo, atsakovas vis tiek nesutiko parduoti jam skirtą papildomą 0,675 ha žemės sklypą, todėl, negalėdamas įforminti savo nuosavybės teisių į 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkiu Nr. 72 p. skirtą papildomą 0,675 ha žemės sklypą, pareiškėjas kreipėsi teismą, prašydamas pripažinti galiojančiu R. V. ir Kauno apskrities viršininko administracijos sandorį dėl minėto sklypo pirkimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 24 d. nutartimi (civ. byla Nr. 3K-3-498/2005) konstatavo, kad žemės sklypas pareiškėjui Kauno Raudondvario apylinkės viršaičio 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkiu Nr. 72-p. buvo suteiktas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, todėl negali būti pagrindu pareiškėjui įgyti ginčo žemės sklypą nuosavybėn. Pareiškėjo teigimu, dėl tokio Kauno rajono savivaldybės Raudondvario apylinkės viršaičio P. Z. neteisėto akto, pareiškėjo gyvenamo namo statyba buvo sustabdyta 1994 m. lapkričio 9 d., dėl ko nebuvo galima tęsti namo rekonstrukcijos, išskyrus fizinio nusidėvėjimo atstatymą, drabužių siuvimo verslas buvo sužlugdytas.

Dėl viršaičio A. M. bei viršaičio pavaduotojo V. V. žemės suteikimo nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, pareiškėjas negalėjo įgyti nuosavybėn ginčo žemės sklypo. Nurodė, kad turtinė žala pareiškėjui kilo dėl atsakovo darbuotojų - P. Z., A. M. ir V. V. išleistų neteisėtų aktų, dėl kurių neteko nupirkto ginčo žemės sklypo ir turėjo sustabdyti kiemo įrengimų statybas, kas neigiamai palietė R. V. individualios drabužių siuvimo įmonės pajamas netekus verslo partnerių, iš kurių buvo finansuojama namo rekonstrukcija.

Dėl minėtų tarnautojų neteisėtų aktų pareiškėjui kilo ir neturtinė žala, pasireiškusi dideliais dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, reputacijos netekimu tarp verslo partnerių, kurie buvo priversti jį palikti. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti, nes terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas negalėjo ginti savo pažeistų teisių ir pareikšti skundą dėl kilusios žalos, kadangi nebuvo aiškus konkretus skundo reikalavimų dydis, nes žala augo.

Be to, pareiškėjas iki pat kreipimosi į teismą dienos aktyviai domėjosi žemės įsigijimo nuosavybėn klausimais, ne kartą kreipėsi tiek į atsakovą, tiek į trečiąjį suinteresuotą asmenį dėl ginčo žemės sklypo įsigijimo, todėl nėra pagrindo laikotarpį nuo atsakovo priimtų neteisėtų aktų priėmimo dienos priskirti senaties terminui.

Atsakovas Kauno rajono savivaldybė su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad pareiškėjas prieš daugiau nei 10 metų jau buvo kreipęsis į Kauno rajono apylinkės teismą, prašydamas pripažinti galiojančiu R. V. ir Kauno apskrities viršininko administracijos sandorį dėl valstybinio 0,675 ha ploto žemės sklypo, esančio, (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, pirkimo bei Kauno apskrities viršininko administracijos 2003 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 02-05-3459 dėl 0,6756 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, paskyrimo J. A. ir 2000 m. rugsėjo 12 d. įsakymo Nr. 02/05-6624 dalies, kuria patvirtintos J. A. suteikto sklypo ribos, panaikinimo. Byla baigta Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2005 m. spalio 24 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2005 atmesti pareiškėjo kasacinį skundą motyvuojant tuo, jog apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 1991 m. gruodžio 23 d. Kauno rajono Raudondvario apylinkės viršaičio potvarkis Nr. 72-p (67-p), kaip neatitinkantis tuo metu galiojusių teisės normų, reglamentuojančių žemės suteikimą naudotis, negalėjo būti pagrindas ieškovui įgyti ginčo žemės sklypą nuosavybėn.

Atsakovo manymu, pareiškėjui apie jo pažeistas teises buvo žinoma daugiau nei 10 metų (pažeistas teises R. V. aktyviai gynė civilinėse bylose bendrosios kompetencijos teismuose). Todėl atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti, ieškinio senaties terminą pradedant skaičiuoti nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. priimtos nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2005, kuria buvo konstatuota, kad žemės sklypas 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkiu Nr. 72-p R. V. buvo suteiktas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Teigė, kad nuo šios nutarties priėmimo pareiškėjas galutinai sužinojo apie savo teisės pažeidimą ir galėjo savo pažeistą teisę ginti, tačiau į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik 2013 m. birželio 19 d., t. y. praėjus daugiau nei trims metams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-498 priėmimo turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Kadangi pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, prašė teismo taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo R. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas byloje prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pirmiausia spręstina, ar pareiškėjas praleido Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti ir jei praleido, tai ar nėra pagrindo terminą atnaujinti. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą kildina iš Kauno rajono savivaldybės neteisėtų veiksmų, t. y. 1991 m. gruodžio 23 d. Raudondvario apylinkės viršaičio V. V. išleisto potvarkio Nr. 72-p skirti 0,675 ha papildomą žemės sklypą bei 1994 m. lapkričio 9 d.

Raudondvario apylinkės viršaičio P. Z. priimto potvarkio Nr. 43-p, kuriuo buvo panaikintas 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkis Nr. 72-p. Minėtu 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkiu Nr. 72-p pareiškėjui prie statomo sodo namelio, rekonstruojamo į gyvenamąjį namą sodininkų bendrijoje „Lazdynas“ sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), buvo skirtas 0,675 ha žemės sklypas. 1994 m. lapkričio 9 d. potvarkiu Nr. 43-p buvo panaikintas minėtas 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkis Nr. 72-p. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-440-01 Kauno rajono Raudondvario apylinkės viršaičio 1994 m. lapkričio 9 d. potvarkis Nr. 43-p buvo panaikintas, o 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkis Nr. 72-p liko galioti.

Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-498 konstatavo, jog pagal Kauno rajono Raudondvario apylinkės viršaičio 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkį Nr. 72-p (67-p) 0,675 ha žemės sklypas prie pareiškėjo statomo sodo namelio sodininkų bendrijoje „Lazdynas“, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno r., pareiškėjui buvo suteiktas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, kaip neatitinkantis tuo metu galiojusių teisės normų, reglamentuojančių žemės suteikimą naudotis, ir negali būti pagrindas pareiškėjui įgyti 0,675 ha žemės sklypą nuosavybėn šalia pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo.

Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas vertino, kad po šio galutinio ir neskundžiamo teismo sprendimo pareiškėjui tapo žinoma ir aišku, jog 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkio Nr. 72-p pagrindu jis ginčo žemės sklypo nuosavybėn jis neįgys. Kadangi pareiškėjas jam padarytą turtinę bei neturtinę žalą kildina iš atsakovės priimtų neteisėtų aktų (1991 m. gruodžio 23 d. potvarkio Nr. 72-p ir 1994 m. lapkričio 9 d. potvarkio Nr. 43-p), todėl pareiškėjas apie jo teisių pažeidimą (kad negalės nuosavybėn įgyti žemės sklypo minėto akto pagrindu) galutinai sužinojo 2005 m. spalio 24 d., Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus minėtą nutartį.

Nuo šios dienos ir skaičiuotinas ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties terminas, kuris baigėsi 2008 m. spalio 24 d. Teismas nurodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2013 m. birželio 19 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjo nurodytos prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą priežastys yra nepagrįstos ir nesvarbios, nes 2005 m. spalio 24 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui konstatavus, jog 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkis Nr. 72-p negali būti pagrindas pareiškėjui įgyti 0,675 ha žemės sklypą nuosavybėn, tapo visiškai aišku, kad R.

V. negalės nuosavybėn įgyti žemės sklypo minėto akto pagrindu. Pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas asmuo bei suprasdamas, kad jo teisės minėtais aktais buvo pažeistos (pareiškėjo manymu, jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą, nes negalėjo užbaigti namo rekonstrukcijos, žlugo siuvimo verslas), turėjo realią galimybę pasinaudoti savo teise kreiptis į teismą dėl jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tačiau ja pasinaudojo tik praėjus beveik 8 metams nuo jo teisių pažeidimo sužinojimo dienos.

Pareiškėjo motyvą, kad nebuvo aiškus konkretus skundo reikalavimų dydis, nes žala augo, teismas laikė visiškai nepagrįstu, nes teisių pažeidimo sužinojimo dieną pareiškėjas turėjo galimybę nustatyti, ar jam atsakovo priimtais neteisėtais aktais buvo padaryta žala, o jei padaryta, tai kokio dydžio. Nenustatęs svarbių priežasčių terminui atnaujinti, teismas atmetė pareiškėjo prašymą dėl senaties termino atnaujinimo ir nurodė, kad pareiškėjo skundas atmetamas dėl pasibaigusio ieškinio senaties termino.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas R. V. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas, nes teismas tinkamai neištyrė visų svarbių senaties termino atnaujinimo priežasčių ir į bylą neįtraukė tinkamo atsakovo. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas 2014 m. vasario 3 d. posėdžio metu priėmė nutartį priimti pareiškėjo pašymą dėl senaties termino atnaujinimo ir iškart nagrinėjo bylą, nesuteikdamas laiko pareiškėjui raštu atskirai paaiškinti priežastis, bei nepriėmė ir nenagrinėjo įrodymų apie svarbių priežasčių egzistavimą.

Teismas taip pat nepagrįstai nesprendė klausimo dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos trečiojo suinteresuoto asmens – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, įtraukimo į bylą atsakovu. Paaiškina, kad tik 2012 m. lapkričio 26 d. gavus naują statybos leidimą atsirado galimybė pareikšti skundą dėl žalos, kilusios dėl neteisėtų statybos sąlygų pakeitimo, atlyginimo. Todėl senaties terminas gali būti taikomas tik skundo reikalavimui atlyginti žalą už negautas pajamas ir pareiškėjo įmonės likvidavimo pasekmes.

Mano, kad teismo trukdydamas leisti pareiškėjui remtis visomis skunde ir pasisakymuose nurodytomis aplinkybėmis bei skundo pagrindo susiaurinimas, nevertinant svarbių aplinkybių dėl statybos sąlygų neteisėto keitimo mažinant sklypą ir keičiant pastato aukštį, nekeičiant bendro ploto, yra grubus pareiškėjo procesinių teisų pažeidimas. Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti ir paskutinį 2011 m. lapkričio 8 d. atsakovo neteisėtą aktą dėl statybos sąlygų pakeitimo, kuriam nėra suėjęs senaties terminas bei nepagrįstai 2014 m. vasario 3 d. teismo posėdyje atsisakė priimti papildomus įrodymus apie svarbių priežasčių buvimą, leidžiančių spręsti, kad senaties termino pradžia dėl skundo reikalavimų dalies dėl statybos sąlygų pakeitimo padarytos žalos laikytina 2012 m. lapkričio 26 d.

Teismas nenustatinėjo, kad svarbios priežastys yra tai, jog pareiškėjas sprendė statybos leidimo atnaujinimo klausimus nuo 2004 m. gruodžio 7 d. Mano, kad kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai patvirtina skundo senaties termino skaičiavimą nuo 2012 m. lapkričio 26 d. ar nuo 2011 m. lapkričio 8 d. Tvirtina, kad tai, jog tik nuo 2012 m. lapkričio 26 d. galėjo tęsti statybos užbaigimą ir turėti teisę į lengvatinį žemės sklypo pirkimą namų valdai, yra svarbios priežastys, dėl kurių pareiškėjas negalėjo pareikšti skundo per tris metus ne dėl savo kaltės. Tuo tarpu skundo padavimas prieš 8 metus buvo galimas tik dėl žalos, padarytos pareiškėjo įmonei, atlyginimo, bet ne dėl statybos sąlygų neteisėto pakeitimo.

Teigia nežinojęs, jog galima pateikti skundą tik dėl vieno 1991 m. gruodžio 23 d. neteisėto akto. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė visą skundą ir atsisakė vertinti visas aplinkybes bei teismo posėdžio metu liepė neišeiti iš skundo ribų nagrinėjant tik vieną neteisėtų aktų epizodą, kadangi, pareiškėjo manymu, atskiras savivaldybės neteisėtų veiksmų pagal laikotarpius nagrinėjimas yra procesinis pažeidimas. Todėl teismo sprendimas naikintinas kaip šališkas, suteikiant teisę pareiškėjui remtis visomis minėtomis aplinkybėmis pagrindžiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų statybos sąlygų pakeitimo priėmus neteisėtus aktus ir juos vykdžius.

Atsakovas Kauno rajono savivaldybė su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodo, kad pareiškėjas prašė atnaujinti senaties terminą reikalavimams pareikšti, nurodydamas, kad jam nebuvo įmanoma ginti savo pažeistas teises ir pareikšti skundą dėl kilusios žalos, nes nebuvo aiškus konkretus skundo reikalavimų dydis, žala augo. Pirmosios instancijos teismas šias pareiškėjo priežastis pagrįstai pripažino nepagrįstomis ir nesvarbiomis. Pasak atsakovo, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai bei prie skundo pateikti dokumentai apie tai, kad 2004-2005 metais R. V. susirašinėjo su Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus specialistais dėl statybos leidimo pratęsimo, Kauno apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus specialisto 2004 m. rugpjūčio 26 d. raštas Nr. 386, pareiškimai-prašymai Kauno apskrities Žemėtvarkos departamentui dėl žemės pirkimo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuoto fakto, kad nenustačius byloje priežasčių senaties termino atnaujinimui, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 3 d. nutartimi, kurios pareiškėjas neskundė įstatymų nustatyta tvarka, apibrėžė šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas. Minėta įsiteisėjusia nutartimi buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės biudžeto ir Nacionalinės žemės tarnybos biudžeto solidariai 416 371,76 Lt turtinę žalą, 120 000 Lt neturtinės žalos ir 1 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Taip pat šia nutartimi buvo atmestas pareiškėjo prašymas dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama. Todėl šioje byloje buvo sprendžiamas tik ginčas tarp pareiškėjo R. V. ir atsakovo Kauno rajono savivaldybės dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas nesprendė klausimo dėl trečiojo asmens įtraukimo bendraatsakovu ir tai yra pagrindas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą, yra visiškai nepagrįsi. Mano, kad pareiškėjas neveikė tokiu būdu, kuris užtikrintų greičiausią ginčo išsprendimą, uždelsė beveik 8 m. paduoti skundą teismui ir tokiais veiksmais pats sau sukūrė neigiamas pasekmes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Tikrinamos administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, kildinamas iš savivaldybės veiksmų, priimant potvarkį dėl papildomo žemės sklypo išskyrimo pareiškėjui (apeliantui).

Bylos nagrinėjimo ribos buvo apibrėžtos paduodant skundą bei pirmosios instancijos teismui išsprendus jo priėmimo klausimą (kartu pasisakant ir dėl administracinės bylos proceso dalyvių), todėl būtent tose ribose ir bus atliekamas tikrinimas. Tai reiškia, kad apeliacinio skundo argumentai susiję su pirmosios instancijos teismo atsisakymu vertinti paskutinį 2011 m. lapkričio 8 d. atsakovo neteisėtą aktą dėl statybos sąlygų pakeitimo, neišsprendimas klausimo dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos trečiojo suinteresuoto asmens – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, įtraukimo į bylą atsakovu, yra atmestini.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo, priimtą sprendimą iš principo grindė CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, pagal kurią reikalavimui dėl žalos atlyginimo yra taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, kurį pareiškėjas praleido, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir ji buvo pritaikyta. Taip pat pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, sąlygojančių ieškinio senaties termino atnaujinimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnyje numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atitinkamai privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. To paties straipsnio dalys pateikia sąvokų „valdžios institucija“ ir „aktas“ išaiškinimus:

- šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (Civilinio kodekso 6.271 str. 2 d.)

- šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (Civilinio kodekso 6.271 str. 3 d.)

Vadinasi, nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. O Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 23 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A4-417/2007; procesinio sprendimo kategorija 15.2) yra pažymėjusi, kad norint taikyti ieškinio senatį, būtinas suinteresuotos ginčo šalies reikalavimas. Be to, svarbu nustatyti tikslią termino pradžią, išsiaiškinti, ar šis terminas nebuvo sustabdytas, nutrauktas, ar nėra priežasčių, dėl kurių jis (terminas) galėtų būti atnaujintas (CK 1.126, 1.127, 1.129-1.132 str.).

Įvardytas teisinis reguliavimas, administracinių teismų praktika leidžia tvirtinti, jog net ir praleidus ieškinio senatį, esant ir prašymui ją taikyti, turėtų būti priimamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo bei sprendžiama dėl ieškinio senaties taikymo. Kadangi, šiuo atveju toks reikalavimas buvo išreikštas, pirmosios instancijos teismui tapo aktualu nustatyti atskaitos tašką nuo kurio skaičiuotina ieškinio senatis, o konstatavus apie jos praleidimą spręsti klausimą, ar šis terminas nebuvo sustabdytas, nutrauktas, ar nėra priežasčių, dėl kurių jis (terminas) galėtų būti atnaujintas.

Apibrėžtos bylos nagrinėjimo ribos leidžia tiksliai identifikuoti momentą nuo kurio prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Tai - 2005 m. spalio 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas (bendrine prasme), kuriame nurodyta, jog 1991 m. gruodžio 23 d. potvarkis Nr. 72-p negali būti pagrindas pareiškėjui įgyti 0,675 ha žemės sklypą nuosavybėn. Taigi, nuo šio momento pareiškėjui (apeliantui) tapo suprantama, kad jis nebegalės nuosavybėn įgyti ginčo žemės sklypo minėto akto pagrindu. 2005 m. spalio 24 d. – diena, nuo kurios ir prasidėjo ieškinio senaties eiga dėl žalos atlyginimo kildinimo iš savivaldybės veiksmų, suteikiant aptariamą žemės sklypą statybai. Tai reiškia, kad nuo šios dienos atsirado ir teisė pasinaudoti teismine gynyba dėl žalos atlyginimo, kildinamo iš savivaldybės akto, kuri nustatyta laiku nebuvo realizuota ir dėl to nekyla jokių abejonių.

Tačiau teisinė galimybė pasinaudoti teismine gynyba, net ir praleidus ieškinio senatį, neliko visiškai paneigta. Įstatymų leidėjas tam numatė atitinkamus reikalavimus – nurodyti svarbias priežastis, kodėl tai nebuvo padaryta laiku, bet pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo aplinkybių, lemiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą.

Akivaizdu, kad tokios priežastys, kaip naujas statybos leidimo gavimas, statybos atnaujinimo klausimų sprendimas nuo 2004 m. gruodžio 7 d., galėjimas nuo 2012 m. lapkričio 26 d. tęsti statybos užbaigimą, nežinojimas apie galimybę teikti skundą tik dėl 1991 m. gruodžio 23 d. sukelto akto neigiamų pasekmių, negalėjo ir negali tarnauti ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Administracinėje byloje taip pat nėra jokių duomenų apie ieškinio senaties termino sustabdymą ar nutraukimą (ieškinio senaties terminą gali nutraukti tik kreipimasis į teismą įstatymų nustatyta tvarka).

Pasisakant dėl aplinkybių, kurios galėtų ar galėjo suponuoti ieškinio termino atnaujinimą, laikytina, kad tokiomis priežastimis turėtų būti tik tokios, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu realizuoti savo teises, tai yra nepriklausė nuo jo valios. Net ir liga svarbia priežastimi pripažintina priklausomai nuo to, kiek ji galėjo padaryti įtaką sergančiojo asmens valiai ar fizinėms galimybėms savalaikiai paduoti skundą. Tik tuo atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, galėtų būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi.

Subjektyvaus pobūdžio priežastys, kurios priklausė nuo paties pareiškėjo valios, nepripažįstamos pagrindu atnaujinti praleistą terminą. Neapsisprendimas, patiklumas, neryžtingumas - subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, ir negali būti laikomos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.

Laikytina, kad siekiant atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl žalos atlyginimo būtina nustatyti tokias aplinkybes, kurių atsiradimui padarė įtaką ne paties pareiškėjo pasirinktas elgsenos variantas, priklausantis nuo jo valios, bet kitos priežastys, nepriklausančios nuo suinteresuoto asmens. O šioje administracinėje tokių duomenų nėra.

Dėl išdėstytų aplinkybių tvirtintina, kad pirmosios instancijos teismas, tiksliai identifikavęs žalos kildinimą, teisingai nustatė ieškinio senaties pradžią bei neturėjo pagrindo atnaujinti praleistą terminą, todėl priimtas sprendimas pripažintinas teisėtu bei pagrįstu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius