A-143-1758-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1758/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01121-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinei dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į ankstesnes pareigas ir kompensacijos už priverstinį pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 5–7) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės (toliau – ir atsakovas, Varėnos rinktinė) vado 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymą Nr. TE-183 „Dėl D. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“, grąžinti jį į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės Sargybų skyriaus vyresniojo pasieniečio (statutinio valstybės tarnautojo, C lygio, 4 kategorijos) pareigas bei priteisti iš atsakovo kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laiką ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu įsakymu jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Šis įsakymas yra neteisėtas ir naikintinas, nes prašymas būti atleistam iš vidaus tarnybos buvo išgautas prieš jo valią. Teigė, kad 2013 m. rugsėjo 12 d., įtarus piktnaudžiavimu tarnyba, bendrininkavimu vykdant kontrabandą ir neteisėtu akcizinių prekių laikymu, buvo sulaikytas ir iš pasienio ruožo pristatytas į Varėnos rinktinę. Varėnos rinktinės vado pavaduotojas E. J., Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiasis tyrėjas A. I. darė jam psichologinį spaudimą, kad išgautų prisipažinimą dėl reiškiamų įtarimų, grasino, kad, neparašius prašymo atleisti iš tarnybos pačiam prašant, bus suimtas, sulaikyta jo žmona, kad bus nemalonumų pas atsakovą dirbančiam jo broliui. Varėnos rinktinės Imuniteto poskyrio viršininkas D. G., grasindamas konvojumi, vešiančiu į teismą suėmimui, privertė jį parašyti prašymą būti atleistam iš tarnybos nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. Šio prašymo pagrindu jis nedelsiant buvo atleistas iš tarnybos. Tą pačią dieną jis kreipėsi teisinės pagalbos ir advokato patarimu parašė prašymą laikyti negaliojančiu jo prašymą atleisti iš tarnybos savo noru, kurį įteikė Varėnos rinktinės budėtojui. Pažymėjo, kad pareigūnas turi teisę atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per tris kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos. Atsakovas, privertęs pasirašyti prašymą būti atleistam iš vidaus tarnybos savo noru ir tą pačią dieną jį atleidęs, nepatenkino jo pareiškimo dėl valios būti atleistam pačiam prašant pakeitimo, pažeidė jo teisę atšaukti prašymą, taip pažeisdamas Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 55 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą garantiją.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 17–19) prašė atmesti skundą.

Atsakovas nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 12 d. Aleksandro Barausko užkardos veikimo teritorijoje buvo sulaikytas kontrabandinis krovinys. Įtariant padarius nusikalstamą veiką, į Varėnos rinktinės tarnybines patalpas buvo pristatytas bei laikinai sulaikytas pareiškėjas, kuris niekieno neverčiamas, nespaudžiamas savo valia parašė prašymą atleisti iš vidaus tarnybos savo noru, nurodydamas atleidimo datą – 2013 m. rugsėjo 12 d. Varėnos rinktinės vadas pareiškėjo prašymą patenkino ir, sutikdamas su jo prašyme nurodyta atleidimo data, tą pačią dieną atleido iš vidaus tarnybos. 2013 m. rugsėjo 12 d., pasibaigus darbo laikui, 22 val. 35 min. pareiškėjas Varėnos rinktinės budėtojui paliko prašymą dėl prašymo, kuriuo prašėsi atleidžiamas savo noru, pripažinimo negaliojančiu. Kadangi Varėnos rinktinės budėtojas neturi teisės registruoti gaunamų dokumentų, šis prašymas Bendrųjų reikalų skyriuje buvo užregistruotas kitą darbo dieną ir pateiktas rinktinės vadui. Į paminėtą prašymą buvo atsakyta 2013 m. rugsėjo 13 d. raštu, nurodant, jog įsakymas dėl atleidimo nebus pripažintas negaliojančiu. Tvirtino, kad pareiškėjo atžvilgiu psichologinė ar kitokia prievarta bei grasinimai, siekiant išgauti prašymą būti atleistam iš tarnybos savo noru, nebuvo taikomi, prašymas buvo parašytas laisva valia, pačiam nurodant konkrečią datą, nuo kurios jis pageidavo būti atleistas. Remdamasis teismų praktika, atsakovas teigė, kad tais atvejais, kai darbuotojas prašyme dėl atleidimo savo noru nurodo konkrečią atleidimo iš tarnybos datą ir laikotarpis tarp šios dienos ir prašymo padavimo dienos yra mažesnis nei trys dienos, darbdavys turi teisę patenkinti darbuotojo prašymą ir atleisti jį nuo pareiškime nurodytos datos. Darbdaviui šia teise pasinaudojus, darbuotojas savo pareiškimo nebegali atšaukti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu (b. l. 73–76) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Varėnos rinktinės 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymo Nr. TE-183, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiamu įsakymu pareiškėjas, statutinis valstybės tarnautojas, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei atsižvelgiant į jo paties 2013 m. rugsėjo 12 d. parašytą prašymą atleisti iš užimamų pareigų pačiam prašant, buvo atleistas iš vidaus tarnybos nuo prašyme nurodytos datos. Pareiškėjas, ginčydamas šį įsakymą, teigė, kad prašymą dėl atleidimo iš tarnybos parašė ne savo valia, dėl jo atžvilgiu aukštesnių rinktinės pareigūnų daromos psichologinės prievartos, spaudimo bei grasinimų. Be to, buvo nepagrįstai apribota Statuto 55 straipsnio 3 dalyje nustatyta teisė atšaukti prašymą.

Teismas pažymėjo, jog Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas vienas iš pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindų – jo paties prašymu. Atleidimo iš vidaus tarnybos pareigūno prašymu tvarką reglamentuoja Statuto 55 straipsnis, pagal kurį pareigūno prašymas nutraukti vidaus tarnybą pateikiamas vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų (1 d.). Pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną po šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino pasibaigimo, o vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, sutikimu – ir nepasibaigus šiam terminui (2 d.). Pareigūnas turi teisę atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik vidaus reikalų įstaigos vadovo sutikimu (3 d.). Šia teisės norma įstatymų leidėjas suteikė darbuotojui teisę apsvarstyti savo valią bei ją pakeisti. Tai imperatyvaus pobūdžio teisės norma, kuria darbuotojui suteikiama teisė ne vėliau kaip per tris dienas atšaukti parašytą prašymą. Sutrumpinti šį terminą darbdavys neturi teisės. Lemiamą reikšmę Statuto 55 straipsnio nuostatų taikymui turi darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį, kurios išreiškimas įstatymo reikalaujama forma sukelia tam tikras pasekmes, t. y. visų pirma turi būti nustatyta aplinkybė, ar darbuotojas savo laisva valia pateikė prašymą atleisti jį iš darbo nuo nurodytos datos, ar tokį prašymą nulėmė jam daromas psichologinis poveikis, prievarta, grasinimai.

Teismas pabrėžė, kad, pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Administracinėje teisenoje teismui pavestas aktyvus vaidmuo, o tai reiškia, kad teismas, prireikus, gali pasiūlyti proceso šalims ir dalyviams pateikti papildomų įrodymų arba išreikalauti reikiamus dokumentus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d., 68 str. 1 d. 2, 4, 6 p., 80 str. 1, 3 d., 81 str.). Spręsdamas dėl tarnybą nutraukti pareiškusio pareigūno tikrosios valios turinio, jos išraiškos, teismas savo iniciatyva tyrė aplinkybes, susijusias su psichologinės prievartos taikymo faktu, ir apklausė kaip liudytojus kviestus asmenis, kuriuos pareiškėjas įvardijo dariusiais jam psichologinę prievartą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1475/2010.

Teismas, vertindamas byloje apklaustų kaip liudytojų E. J., A. I., D. G. parodymus, byloje surinktus įrodymus ir kitas tiek šių asmenų, tiek ir paties pareiškėjo nurodytas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes jų nuoseklumo, logiškumo, pakankamumo, patikimumo aspektais, konstatavo, jog byloje nepateikta objektyvių bei patikimų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos paties prašymu pateikė dėl neteisėtų prievartinio pobūdžio atsakovo veiksmų, psichologine prasme suvaržiusių tikrąją pareiškėjo valią bei lėmusių prašymo dėl atleidimo parašymą. Taigi pareiškėjo teiginiai, kad jis prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos nuo nurodytos datos pateikė ne savo valia, buvo paneigti, surinkti duomenys neleido manyti, kad pareiškėjui buvo daromas pakankamai efektyvus spaudimas elgtis kitaip, negu jis norėjo, todėl, teismo vertinimu, manyti, kad dėl tokio spaudimo pareiškėjo veiksmų pasirinkimo laisvė galėjo būti suvaržyta ir jis buvo priverstas elgtis kitaip, nei tuo metu norėjo, nėra pagrindo. Akivaizdu, kad tokie procesiniai veiksmai kaip laikinas sulaikymas, asmens krata, pareikšti įtarimai dėl piktnaudžiavimo, kontrabandos galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrą nervinę įtampą, psichologinį poveikį, tačiau, teismo nuomone, tai nekliudė jam sąmoningai, laisva valia nuspręsti dėl priimtiniausio tolesnio elgesio modelio. Pareiškėjas tokį pasirinkimą padarė, nuspręsdamas nebetęsti vidaus tarnybos ir paduodamas rašytinį prašymą atleisti jį iš tarnybos savo noru, beje, pats nurodydamas ir konkrečią atleidimo datą. Pareiškėjo teiginiai dėl tariamo psichologinio spaudimo pagrįsti ne teisiniais argumentais, bet emocijomis ir sietini su jo pasirinkta gynybine taktika. Teismo nuomone, prašymą atleisti iš užimamų pareigų sąlygojo ne jo atžvilgiu taikyta psichologinė prievarta, bet siekis išvengti galimos tarnybinės atsakomybės taikymo ir atleidimo iš tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Atkreipė dėmesį, jog reiškiant įtarimus dalyvavo advokatas Gintaras Česnulevičius, todėl pareiškėjas dėl tolimesnių vidaus tarnybos santykių turėjo realią galimybę apsispręsti ne tik pats, bet ir pasinaudodamas teisine pagalba.

Teismas nurodė, kad, nustačius, jog pareiškimas dėl atleidimo iš tarnybos paduotas savo valia, tirtina, ar nebuvo pažeistos Statuto 55 straipsnio 3 dalyje numatytos nuostatos, numatančios pareigūno teisę atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos. Nustatė, kad 2013 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą, prašydamas jo „prašymą savo noru atleisti iš tarnybos laikyti negaliojančiu, kadangi atšaukti nespėjo laiku, vadovaujantis Statuto nuostatomis“. Įrašas ant paminėto pareiškėjo prašymo patvirtino, jog šis prašymas buvo pateiktas Varėnos rinktinės budėtojui 22 val. 35 min., o, pagal dokumentų registravimo sistemos „Kontora 2000“ duomenis, registruotas 2013 m. rugsėjo 13 d. 8 val. 06 min.

Ginčijamas atsakovo įsakymas buvo priimtas jau prašymo atleisti iš tarnybos pateikimo dieną, dokumentų registravimo sistemoje „Kontora 2000“ registruotas 16 val. 38 min. Taigi pareiškėjas siekė įgyvendinti savo teisę atšaukti prašymą po to, kai Varėnos rinktinės vadas jau buvo patenkinęs jo prašymą ir įforminęs savo valią administraciniu aktu. Be kita ko, su skundžiamu įsakymu jau atleidimo dieną (dar iki antrojo prašymo pateikimo momento) buvo supažindintas ir pats pareiškėjas, jis buvo suderintas su kitais atsakingais Varėnos rinktinės pareigūnais.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjui padavus pareiškimą atleisti jį iš tarnybos nuo pareiškime nurodytos dienos (2013 m. rugsėjo 12 d.) atsakovas turėjo diskrecijos teisę savo nuožiūra pasirinkti – arba reikalauti, kad pareiškėjas dirbtų Statuto 55 straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką, arba patenkinti jo prašymą atleisti iš tarnybos nuo pareiškime nurodytos dienos. Atsakovui apsisprendus ir patenkinus pareiškėjo prašymą atleisti jį iš tarnybos nuo pareiškimo padavimo dienos, abiejų šalių valia dėl atleidimo iš tarnybos datos sutapo.

Tokiu atveju pripažintina, jog pareiškėjas, sąmoningai nesilaikydamas Statuto 55 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo, savo paties valia apribojo galimybę įgyvendinti Statuto 55 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisę per 3 kalendorines dienas atšaukti savo prašymą. Pareiškėjas, prašydamas atleisti jį iš tarnybos nuo prašymo padavimo dienos, prarado teisę pasinaudoti Statuto 55 straipsnio 3 dalyje nustatytu terminu prašymui atšaukti, o atsakovas, patenkinęs pareiškėjo prašymą, Statuto reikalavimų nepažeidė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-1045/2004;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-706/2007). Nustatytų aplinkybių visumos pagrindu teismas padarė išvadą, jog esant tokiai situacijai, kai darbuotojas rašytiniame prašyme dėl atleidimo iš vidaus tarnybos nurodo konkrečią atleidimo iš tarnybos dieną ir laikotarpis tarp šios datos ir pareiškimo padavimo dienos yra mažesnis negu trys dienos, vadovas, turintis teisę skirti į pareigas, turi teisę patenkinti pareigūno prašymą atleisti nuo pareiškime nurodytos datos.

Jeigu abiejų šalių valia dėl atleidimo iš tarnybos datos sutampa ir įstaigos vadovas (ginčo atveju Varėnos rinktinės vadas) šia teise pasinaudoja, patenkindamas pareigūno prašymą ir priimdamas įsakymą, kaip buvo padaryta ir nagrinėjamu atveju, dėl atleidimo nuo pareiškime nurodytos dienos, pareigūnas savo pareiškimo negali atšaukti. Teismas pabrėžė, jog tokios praktikos, aiškinant Darbo kodekso (toliau – ir DK) 127 straipsnio 4 dalies nuostatas, kurios iš esmės yra analogiškos Statuto 55 straipsnio 3 dalies nuostatoms, laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/1999, „Teismų praktika“ Nr. 12;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2004, 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2007 ir kt.).

Teismas konstatavo, kad, nepatenkinus pareiškėjo reikalavimo dėl įsakymo panaikinimo, atmestini ir kiti išvestiniai jo reikalavimai dėl grąžinimo į ankstesnes pareigas ir kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 79–84) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą, taip pat priteisti iš atsakovo 500 Lt, sumokėtų advokatui už apeliacinio skundo parengimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teisme išsamiai paaiškino, kokiomis aplinkybėmis ir kas iš pareigūnų psichologiškai privertė jį parašyti prašymą dėl atleidimo iš tarnybos, kada buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo byloje, kada buvo paleistas, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jam buvo paskirtas valstybės garantuojamas gynėjas, su kuriuo buvo supažindintas maždaug 16 val., t. y. tada, kai jau buvo išgautas jo prašymas būti atleistam iš vidaus tarnybos. Teismas neobjektyviai išnagrinėjo bylą, pažeidė jo teisę į objektyvią teisminę gynybą, ir toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu (ABTĮ 86 str. 1 d.).

2. Teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 3 dalį, nes sprendime neišdėstė liudytojų E. J., A. I., D. G. parodymų, todėl neteisingai įvertino ir ištyrė įrodymus bei priėmė nepagrįstą sprendimą. Šie liudytojai praktiškai patvirtino visas jo skunde išdėstytas aplinkybes, tik neigė faktą dėl psichologinio spaudimo. Tačiau iš liudytojų parodymų matyti, kad jam buvo daromas psichologinis spaudimas. Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje naudojamą psichologinės prievartos aiškinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1475/2010).

3. Teismas neteisingai aiškino ir taikė Statuto 55 straipsnį bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A4-644/2004; 2009 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-27/2009; 2014 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-362/2014). Teismas, kaip precedentą šioje byloje taikydamas dvi kasacines Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos.

4. Iš vidaus tarnybos buvo atleistas 2013 m. rugsėjo 12 d., bet atsakovas su juo atsiskaitė 2013 m. rugsėjo 17 d. Teismas visiškai nesprendė klausimo dėl atsakovo Statuto 58 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir netaikė DK 141 straipsnio 3 dalies.

5. Už apeliacinio skundo surašymą sumokėjo advokatui 500 Lt, todėl apeliacinio skundo patenkinimo atveju ši suma priteistina iš atsakovo (ABTĮ 44 str. 1, 6 d.).

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 89–91) prašo atmesti apeliacinį skundą.

Atsakovas nurodo, kad visiškai nepagrįsti pareiškėjo skundo teiginiai, jog jis buvo verčiamas parašyti prašymą atleisti iš vidaus tarnybos pačiam prašant, kad jam buvo grasinama ir kad jam buvo daromas psichologinis spaudimas. Pareiškėjas pats, niekieno neverčiamas, parašė prašymą dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos savo noru, jis pats padarė tokį pasirinkimą ir pats nurodė konkrečią atleidimo datą. Akivaizdu, kad pareiškėjas siekė tą pačią dieną būti atleistas iš vidaus tarnybos, taip siekdamas išvengti galimo atleidimo iš vidaus tarnybos neigiamais motyvais. Pažymi, kad, vadovaudamasis suformuota teismine praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-1045/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2007), Varėnos rinktinės vadas nepatenkino pareiškėjo prašymo dėl prašymo atleisti jį iš vidaus tarnybos pačiam prašant laikymo negaliojančiu. Pareiškėjas, prašydamas tą pačią dieną atleisti jį iš vidaus tarnybos, pats sau užkirto kelią pasinaudoti Statuto 55 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybe atšaukti prašymą per 3 kalendorines dienas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymo Nr. TE-183 matyti, kad, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir remiantis pareiškėjo tos pačios datos prašymu, jis (pareiškėjas) buvo atleistas iš C lygio 4 kategorijos vyresniojo pasieniečio pareigų nuo 2013 m. rugsėjo 12 d., t. y. tą pačią dieną, kuri buvo nurodyta paminėtame jo prašyme atleisti jį iš užimamų pareigų savo noru – 2013 m. rugsėjo 12 d. (b. l. 21, 22). Todėl, sprendžiant tokio atleidimo iš vidaus tarnybos teisėtumo klausimą, yra būtina pateikti pareiškėjo skundžiamame įsakyme nurodytos materialinės teisės normos bei su jos taikymu tiesiogiai sietino Statuto 55 straipsnio aiškinimą bei išaiškinti šių teisės normų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 86 str. 2 d.).

Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte (bylai aktuali 2008-07-15 įstatymo Nr. X-1705 redakcija) numatytas statutinio pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas – atleidimas iš tarnybos jo paties prašymu. Šios Statuto nuostatos taikymas yra sietinas su kitos Statuto normos – 55 straipsnio, kuriame yra nurodyta (sureglamentuota) atleidimo iš vidaus tarnybos savo noru tvarka, taikymu. Pagal pastarąjį straipsnį, pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą paties prašymu (šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktai). Prašymas pateikiamas vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų (1 d.); pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną po šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino pasibaigimo, o vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, sutikimu - ir nepasibaigus šiam terminui (2 d.); pareigūnas turi teisę atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik vidaus reikalų įstaigos vadovo sutikimu (3 d.).

Aiškindama nurodytas Statuto 55 straipsnio nuostatas, kolegija pirmiausia pažymi, kad jose yra įtvirtinta pareigūno (pareiškėjo) teisė nutraukti tarnybinius santykius savo noru ir vadovo, kuris turi teisę skirti pareigūną į šias pareigas (atsakovo), pareiga įvykdyti pareigūno (pareiškėjo) norą būti atleistam iš vidaus tarnybos. Pažymėtina, kad nei aptariamose Statuto nuostatose, nei kitose šio įstatymo normose nėra kalbama apie pareigūno atsistatydinimo priežastis ir jų reikšmę, sprendžiant pareigūno atsistatydinimo savo noru klausimą. Tai, viena vertus, reiškia, kad norintis palikti vidaus tarnybą asmuo nėra saistomas nei būtinumo nurodyti tokio savo apsisprendimo priežastis, nei jas pateisinti arba pagrįsti. Kita vertus, tai reiškia, kad kitas nurodytų tarnybinių santykių dalyvis (atsakovas) taip pat nėra saistomas kitų, negu pareikšto noro atsistatydinti, aplinkybių, t. y. jis neturi kitokio, negu aptariamose teisės normose jam nustatyto, elgesio modelio varianto.

Kolegija taip pat pažymi, kad nurodytose teisės normose pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos savo noru tvarka turi dvejopo pobūdžio paskirtį: subalansuoti tarnybinių santykių šalių interesus dėl tarnybos palikimo savo noru pasekmių bei nustatyti norinčiam palikti tarnybą pareigūnui tam tikras (Statuto 55 str. 3 d. specialiai aptartas) garantijas, kurios pasireiškia pareigūno teise atšaukti savo prašymą dėl atsistatydinimo savo noru ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos. Pasisakydama dėl šių garantijų, kolegija pažymi, kad, viena vertus, jos yra skirtos apsaugoti norintį atsistatydinti asmenį nuo laikino pobūdžio išorinio poveikio aplinkybių, kurios galėtų daryti lemiamą įtaką jo apsisprendimui palikti tarnybą (suteikti jam laiko įvertinti savo padėtį ir priimti kitokį sprendimą). Kita vertus, pažymėtina, kad aptariamoje teisės normoje numatyta galimybė atleisti norintį palikti tarnybą pareigūną anksčiau (negu po 14 kalendorinių dienų) ir kitos tarnybinių santykių šalies teisė (o ne pareiga) patenkinti tokį pareigūno norą suponuoja šios teisės normos leistiną situaciją, kad tarnybiniai santykiai šalių susitarimu gali būti nutraukti ir dar nesuėjus paminėtam 3 kalendorinių dienų galimo prašymo atšaukimo terminui. Tačiau pabrėžtina, kad tokios situacijos atsiradimą nulemia paties pareigūno apsisprendimas nurodyti (prašyti), kad jis būtų atleistas anksčiau negu sueis paminėtos 3 kalendorinės dienos.

Atskirai pasisakydama dėl nurodytame straipsnyje pareigūno išreikšto noro palikti tarnybą anksčiau, negu suėjus Statuto 55 straipsnio 1 dalyje numatytam 14 kalendorinių dienų terminui (tuo pačiu ir anksčiau, negu sueitų šio straipsnio 3 d. numatytas 3 kalendorinių dienų terminas), kolegija, turėdama omenyje, kad tai yra paties pareigūno apsisprendimo dalykas, kartu pažymi, jog tokį apsisprendimą gali nulemti įvairaus pobūdžio priežastys, kurių (kaip jau buvo pasakyta pirmiau) pareigūnas prašyme dėl atleidimo iš tarnybos neprivalo nurodyti. Tokiomis priežastimis gali būti ir tam tikros situacijos jo paties įvertinimo rezultatas, kuris, praėjus tokiai situacijai arba jai pasikeitus, pareigūno gali būti laikomas ir klaidingu. Tačiau tai savaime negali reikšti, kad pareigūnas pareiškė norą būti atleistas iš vidaus tarnybos nuo jo nurodytos datos prieš savo valią. Tam, kad pareigūno darbdaviui išreikštas noras palikti tarnybą teismo būtų pripažintas iš jo išgautu prieš jo tikrąją valią, yra būtina nustatyti, kad tai buvo daroma panaudojant prieš pareigūną tiesioginį psichologinį spaudimą (psichologinę prievartą, kuri pagal savo prigimtį savaime yra neteisėta), kuris, įvertinus konkrečią prašymo dėl atleidimo iš tarnybos padavimo situaciją, teismo būtų pripažintas tikrąja tokio prašymo padavimo priežastimi. Tai yra nustatytina teismui įvertinant byloje esančius įrodymus pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nurodytas ABTĮ 57 straipsnyje.

Iš bylos matyti, kad 2013 m. rugsėjo 12 d. - dieną, kurią pareiškėjas padavė paminėtą prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos ir buvo priimtas šioje byloje jo skundžiamas įsakymas bei nuo kurios jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos, jis buvo faktiškai sulaikytas jo tarnybos metu (6 val. 15 min.), jam buvo pareikšti įtarimai dėl sąlygų kontrabandiniam cigarečių įvežimui sudarymo, jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, padaryta krata ir buvo surašytas laikino sulaikymo protokolas (9 val. 30 min.), taip pat buvo paskirta kardomoji priemonė – dokumentų (paso) paėmimas. Pastebėtina, kad jis buvo paleistas iš laikino suėmimo taip pat tą pačią dieną 16 val. 30 min. Byloje nėra ginčijama, kad paminėtas prašymas dėl atleidimo iš tarnybos savo noru pareiškėjo buvo surašytas jo laikinojo sulaikymo metu.

Išvardytų faktorių visuma, kolegijos manymu, neabejotinai turėjo poveikį pareiškėjo apsisprendimui palikti vidaus tarnybą savo noru nuo jo pasirinktos dienos. Tačiau, kaip jau buvo pasakyta aukščiau, tam, kad toks apsisprendimas būtų pripažintas išgautu iš pareiškėjo, panaudojant tam tikrą psichologinį spaudimą, yra būtina nustatyti, jog lemiamą įtaką nurodytam pareiškėjo apsisprendimui turėjo ne pati (ne tik pati) situacija su jo suėmimu ir kitų paminėtų procesinių veiksmų atlikimu, o tam tikri atsakovo pareigūnų (tarp jų ir atlikusių paminėtus procesinius veiksmus pareigūnų) veiksmai, kurie būtų specialiai nukreipti į tai, kad pareiškėjas nedelsiant paliktų vidaus tarnybą. Kaip jau buvo paminėta, pastaroji nagrinėjamai bylai reikšminga aplinkybė gali būti nustatyta arba paneigta įvertinant byloje esančius įrodymus.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atleidimo iš vidaus tarnybos dieną (2013-09-12) pareiškėjas pasirašė ant įsakymo, tuo patvirtindamas, kad su juo susipažino, o, praėjus šešioms valandoms po jo paleidimo iš laikinojo suėmimo (22 val. 35 min.) padavė prašymą dėl pirmiau paduoto prašymo atleisti jį iš tarnybos atšaukimo (b. l. 9). Pastebėtina, kad nei pačiame įsakyme dėl jo atleidimo iš tarnybos, nei pastarajame prašyme pareiškėjas nenurodė jokių užuominų apie jam galbūt padarytą arba daromą spaudimą palikti tarnybą savo noru. Iš pirmosios instancijos teismo apklaustų liudytojų A. I., D. G. ir E. J. parodymų, kurie yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaraujantys, galima daryti išvadą, kad pareiškėjo apsisprendimas nedelsiant palikti vidaus tarnybą buvo jo paties susiklosčiusios situacijos įvertinimo rezultatas. Tokiam apsisprendimui paminėti pareigūnai jokios įtakos, kuri galėtų būti kvalifikuojama kaip psichologinis spaudimas, nedarė. Pastebėtina, kad paminėtų liudytojų apklausos metu pareiškėjas nenurodė jokių šiuos parodymus paneigiančių argumentų. Atsižvelgdama į tai, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo reikalavimas pripažinti atsakovo 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymą neteisėtu ir jį panaikinti negali būti pripažintas pagrįstu.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto reikalavimo taikyti atsakovo atžvilgiu DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl uždelsimo su juo atsiskaityti, kolegija pažymi, kad toks reikalavimas pirmosios instancijos teismui nebuvo pareikštas, todėl jis negali būti keliamas apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 130 str. 5 d.).

Taigi konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų pagrindų pakeisti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Arūnas Sutkevičius