AS-865-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-865-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02050-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. I. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. I. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. balandžio 3 d. išsiuntė skundą teismui, prašydamas: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2015 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 1D-2701 (11); 3) priteisti iš atsakovo VRM neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 2 055,20 Eur už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad termino kreiptis į teismą nepraleido, kadangi, jo vertinimu, terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos – 2012 m. rugsėjo 21 d. Gavęs pirmą sumažintą pensiją, buvo įsitikinęs, kad toks mažinimas yra laikinas ir pensijos bus atstatytos į buvusį lygį, o patirti praradimai kompensuoti. Susipažinęs su minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu suprato, kad pensijas įstatymų leidėjas sumažino pažeisdamas konstitucinius principus. Jeigu teismas vertintų, kad terminas praleistas, prašė jį atnaujinti dėl nurodytų objektyvių ir svarbių aplinkybių. Taip pat prašė atsižvelgti į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pripažinęs, jog įstatymų leidėjas iki šiol nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjams teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, o ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl dėl šių priežasčių buvo žymiai apsunkinta asmenų teisė į teisminę gynybą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš VRM dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo iki 2012 m. gruodžio 31 d. susidariusią pensijos nepriemoką. Teismas priėmė pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma panaikinti VRM 2015 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 1D-2701 (11) ir priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 8 p.).

Teismas nustatė, kad, taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, pirma sumažinta pensija pareiškėjui buvo apskaičiuota ir išmokėta už 2010 m. sausio mėnesį, o nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. birželio 31 d. pareiškėjo gaunama pensija buvo perskaičiuojama taikant ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taigi pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip pirmosios perskaičiuotos pensijos gavimo metu.

Skundas teismui pateiktas (išsiųstas paštu) tik 2015 m. balandžio 3 d., t. y. gerokai (apie du metus) praleidus skundo reikalavimo, kuriuo prašoma priteisti pensijos nepriemokos dalį, pateikimo terminą. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašyme atnaujinti praleistą terminą nurodytos aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas bei atidus ir siekdamas teisminės savo pažeistų teisių gynybos, galėjo skundą teismui pateikti įstatyme nustatytu terminu. Pareiškėjo pozicija, kad termino skundui pateikti eigos pradžia laikytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo data, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., grindžiama paties pareiškėjo subjektyviu teisinės situacijos vertinimu, prieštarauja aptartai teisminei praktikai, todėl sprendžiant prašymo pagrįstumą nėra teisiškai reikšminga.

Teismas pažymėjo ir tai, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo – 2012 m. vasario 6 d., taip pat ir nuo jo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti, jog jo teisės galbūt yra pažeidžiamos. Taip pat praėjo dveji metai nuo LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, ir tokiu būdu buvo pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; daugiau nei metai po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo.

Tačiau nurodytais laikotarpiais pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui. Teismo vertinimu, aptartos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas kreiptis į teismą su skundu dėl pensijos nepriemokos priteisimo delsė nepateisinamai ilgai, veikė nepakankamai rūpestingai ir atidžiai, todėl terminą praleido ne dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, o dėl savo pasirinkto elgesio varianto. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą yra nepagristas, todėl atmestinas.

Kadangi prašymas atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies nuostatas iki 2012 m. gruodžio 31 d., netenkintas, pareiškėjo šią skundo dalį atsisakyta priimti. Teismas pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų galiojimas 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 buvo pratęstas 2013 metams. Atsižvelgus į tai, po 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, asmenų, gaunančių valstybines pensijas, kurios perskaičiuojamos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisinė padėtis iš esmės pasikeitė.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad skundo dalies, kurioje prašoma priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2013 m. sausio 1 d. susidariusią pensijos nepriemoką, pateikimo 3 metų procesinis terminas skaičiuotinas nuo pensijos už 2013 m. sausio mėn. išmokėjimo ir šis terminas nagrinėjamu atveju nėra praleistas. Pareiškėjo skundo reikalavimai, kuriais prašoma panaikinti VRM 2015 m. vasario 5 d. sprendimą bei priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, priimti.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio l dalies nuostatų, patenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir skundą priimti.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog teismo nutartis yra nepagrįsta ir neatitinka jau suformuotos teismų praktikos panašiose administracinėse bylose. Remdamasis anksčiau susiklosčiusia praktika, kai po Konstitucinio Teismo nutarimų paskelbimo dėl teisės normų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, patirti turtiniai praradimai buvo išmokami be teismų sprendimų, pareiškėjas dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies į teismą nesikreipė. LVAT 2014 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014 pažymėjo, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialusis trijų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo numatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje. Šioje nutartyje taip pat nurodyta, kad Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonominės krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo nustatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisinės valdžios įsikišimo. Pažymi, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymiškai nėra išspręstas iki šiol.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo, kuri susidarė dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu taikytų Laikinojo įstatymo nuostatų.

Nustatyta, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (LVAT 2015 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015).

Pagal LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d., o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį buvo pradėtas nuo 2010 m. balandžio 1 d., atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 metų vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, ir 2010 metų gegužės mėnesį, t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu išmokėtą už 2010 m. balandžio mėn. Į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2015 m. balandžio 3 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį apribota valstybinė pensija pareiškėjui turėjo būti išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl trejų metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. balandžio 3 d. taip pat yra pasibaigę, t. y. pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą ir dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. negautos valstybinės pensijos dalies išieškojimo dėl taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr. LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Reikia pažymėti, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje. Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus daugiau kaip 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei vieneriems metams.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 konstatavo, kad „administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą.“.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tačiau skundo padavimas 2015 m. balandžio 3 d., teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų.

Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpį priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjo skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. I. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius