AS-261-1152-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS261-1152/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00485-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. A., K. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. A., K. L. pareiškimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. P., R. L., V. M., K. J., D. Š., M. J., A. G., S. V. K., B. T. J., R. J., A. J. dėl praleisto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėja V. A., jos atstovė ir pareiškėjos K. L. atstovai kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (b. l. 6-8), prašydami atnaujinti V. A. ir K. L. terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. L. teisių perėmėjo K. L. nuosavybės teisėmis turėtą 8,75 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Paaiškino, kad pareiškėjų senelis J. L. nuosavybės teisėmis valdė 8,75 ha žemės (duomenys neskelbtini). Pareiškėjoms buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. L. žemę. 2014 m. kovo 10 d. ir 2014 m. vasario 26 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos raštais pareiškėjos buvo informuotos, kad J. L. mirė 1939 m. gruodžio 31 d., t. y. iki 1940 m. visuotinio žemės nacionalizavimo, todėl nei faktiškai, nei juridiškai negalėjo būti žemės savininku. Pareiškėjoms buvo pasiūlyta pateikti įrodymus, kas buvo žemės savininku po J. L. mirties, nes priešingu atveju bus inicijuotas teisminis procesas, reikalaujant panaikinti administracinius aktus, kuriais pareiškėjoms buvo atkurtos nuosavybės teisės.

Pažymėjo, kad 2014 m. kovo pradžioje pareiškėjos K. L. anūkė L. D. surado naminį testamentą, surašytą 1939 m. gruodžio 20 d., pagal kurį J. L. visą savo turtą, tiek kilnojamąjį, tiek ir nekilnojamąjį, iš ko jis besusidėtų, paliko savo sūnui K. L.. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 9 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje (toliau – ir Atkūrimo tvarka) taip pat reglamentuota, kad įstatymų nustatyta tvarka sudaryti testamentai, nors juose ir nebūtų duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo palikimo faktą, jeigu testatorius mirė iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo dienos, yra nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas. Aukščiau nurodytų teisės normų pagrindu atstovai manė, kad testamentas yra tinkamas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, nagrinėjamu atveju nustatantis, kad K. L. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdė 8, 75 ha žemės (duomenys neskelbtini). Manė, kad priežastys, dėl kurių buvo praleistas terminas pateikti naminį testamentą buvo svarbios, nes pareiškėjos aktyviai įgyvendino savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė ir A. P., R. L., V. M., K. J., D. Š., M. J., A. G., S. V. K., B. T. J. atstovė prašė pareiškėjų pareiškimą atmesti (b. l. 26-28; 31-34; 38-39).

Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento 1930 m. sausio 28 d. ištrauką iš Kauno apskrities Pažaislio valsčiaus Neveronių kaimo išskirstymo vienkiemiais projekto planą ir eksplikaciją, J. L. nuosavybės teise valdė 8,76 ha žemės, buvusiame (duomenys neskelbtini), pagal dabartinį suskirstymą esantį Kauno mieste, (duomenys neskelbtini) – 4,70 ha ir Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) – 4,06 ha. Prašymus atkurti nuosavybės teises į J. L. turėtą žemę pateikė jo sūnaus K. L. dukros pareiškėjos V. A. ir K. L. bei J. L. dukters T. J. vaikai. V. A. ir K. L. nuosavybės teisės į žemę atkurtos visiškai, kitiems pretendentams nuosavybės teisės atkurtos iš dalies. Nacionalinei žemės tarnybai nagrinėjant savininko J. L. atkūrimo byloje esančius dokumentus kilo neaiškumų dėl žemės valdymo iki 1940 m. Dėl šios priežasties J. L. nuosavybės teisių atkūrimo byla buvo perduota nagrinėti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus Komisijai žemės valdymo nuosavybės teisėms faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti. Minėta komisija, 2013 m. rugsėjo 23 d. pakartotinai nagrinėjusi J. L. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus, nustatė, kad esamų dokumentų nepakanka nustatyti, kokie asmenys ir kokio dydžio žemės sklypus valdė nuosavybės teise po J. L. mirties žemės nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d. Kartu buvo pateiktas pasiūlymas kreiptis į pareiškėjas informuojant apie būtinybę teismo tvarka nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kokie asmenys ir kokiomis dalimis nacionalizacijos metu nuosavybės teisėmis valdė žemę, kurią iki 1939 m. gruodžio 31 d. valdė J. L..

Manė, jog esant naminiam testamentui, būtina kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjų pateiktas testamentas būtų nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, jeigu jis būtų sudarytas įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad tuo metu galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymo sąvado X tomo 1 1063 straipsnyje buvo numatytas 1 metų terminas testamentui vykdyti skaitant nuo palikėjo mirties dienos, o praėjus tam terminui testamentas tapdavo niekiniu (1065 str.). Minėtas įstatymų sąvadas numatė, kad naminiai testamentai turėjo būti pateikti tvirtinti taikos teisėjui, tačiau byloje nėra duomenų, ar pareiškėjų nurodytas testamentas buvo pateiktas vykdyti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi pareiškėjų pareiškimas priimtas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartimi (b. l. 81-84) bylą dėl termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti nutraukė.

Teisėjų kolegija, vertindama byloje susiklosčiusius teisinius santykius, visų pirma pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo preambulėje yra pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, kad 1992 metais priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises bei nuosavybę. Kita vertus, pastebėta, jog absoliučios nuosavybės teisių atkūrimo teisės nebuvo įtvirtinta, nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas laikantis Atkūrimo įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, numatytų reikalavimų.

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei Atkūrimo tvarkos 5 ir 11 punktais, piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistą terminą atnaujina teismas. Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi, terminas prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo teikti baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d., remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 11 punkto 1 dalimi, terminas giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d.

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad 1992 m. kovo 16 d. pareiškėjos V. A. ir K. L. Kauno miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į senelio J. L. 8,76 ha žemę, esančią Kauno mieste ir Kauno rajone, pagal dabartinį administracinį susiskirstymą (b. l. 36). V. A. ir K. L. buvo parengtos išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurios vėliau buvo patikslintos, 2006 m. lapkričio 17 d. buvo patvirtintos pažymos Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, todėl Kauno apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu V. A. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią 1,02 ha J. L. valdytos žemės, o 2009 m. gegužės 5 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės K. L. į 1,1750 ha J. L. valdytos žemės (b. l. 37). Paminėti Kauno apskrities viršininko sprendimai nėra ginčijami ar nuginčyti.

Teismas pažymėjo, kad terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti, gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika dėl šių teisės normų aiškinimo bei taikymo (pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011, 2012 m. gegužės 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS858-336/2012), teismas nusprendė, jog suinteresuoto asmens (Nacionalinės žemės tarnybos) veiksmai, kai 2014 m. kovo 10 d. ir 2014 m. vasario 26 d. raštais pareiškėjos buvo informuotos, kad J. L. mirė 1939 m. gruodžio 31 d. iki 1940 m. visuotinio žemės nacionalizavimo, todėl nei faktiškai, nei juridiškai negalėjo būti žemės savininku, pareiškėjoms pasiūlyta pateikti įrodymus, kas buvo žemės savininku po J. L. mirties, nes priešingu atveju bus inicijuotas teisminis procesas, reikalaujant panaikinti administracinius aktus, kuriais pareiškėjoms buvo atkurtos nuosavybės teisės (b. l. 10-12), pažeidė gero administravimo principą, kuris inter alia apima teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kitus reikalavimus. Taip pat pažeidė teisėtų lūkesčių principą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Teismas pažymėjo ir tai, kad teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovai ne kartą tvirtino, jog pareiškimu dėl termino atnaujinimo pareiškėjos siekia ne nuosavybės teisių atkūrimo į J. L. teisių perėmėjo K. L. nuosavybės teisėmis turėtą 8,75 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bet siekia to, kad nebūtų inicijuotas teisminis procesas, reikalaujant panaikinti administracinius aktus, kuriais pareiškėjoms buvo atkurtos nuosavybės teisės. Be to, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjoms nuosavybės teisės atkurtos ir į K. L. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą (b. l. 46-47).

Taigi šiuo atveju, kai Kauno apskrities viršininkas 2007 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu V. A. atkūrė nuosavybės teises į jai tenkančią 1,02 ha J. L. valdytos žemės, o 2009 m. gegužės 5 d. sprendimu atkūrė nuosavybės teises K. L. į 1,1750 ha J. L. valdytos žemės, taip pat atkūrė nuosavybės teises ir į K. L. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą, teismo sprendimas, kuriuo būtų atnaujinti terminai nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, pareiškėjoms nesukeltų jokių teisinių pasekmių, todėl byla nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu (kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai).

III. Pareiškėjos V. A. ir K. L. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo nutraukti bylos, kadangi tokiu bylos nutraukimu pareiškėjų teisinė padėtis ir toliau lieka neapibrėžta, kadangi suinteresuotas asmuo (Nacionalinė žemės tarnyba) ir toliau teigia, kad inicijuos bylą dėl viešojo intereso gynimo, jeigu nebus pateikti papildomi dokumentai, patvirtinantis nuosavybės teises.

Pačioje Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus komisijos, kuri nagrinėjo pareiškėjų pateiktus žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančius dokumentus, išvadoje yra nurodyta, kad pareiškėjos turi pateikti arba papildomus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, tokiu atveju turi būti pateiktas ir teismo sprendimas atnaujinti terminą tokių dokumentų pateikimui, arba kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinio fakto nustatymo, kas buvo savininku po J. L. mirties. Taip pat pirmosios instancijos teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens atstovė patvirtino, kad pareiškėjoms pateikus papildomus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, kad jų tėvas K. L. nuosavybės teisėmis valdė turtą, likusį po J. L. mirties, administraciniai aktai bus pakeisti administracine tvarka.

Kadangi po 2014 m. kovo 10 d. ir 2014 m. vasario 26 d. Nacionalinės žemės tarnybos raštų gavimo, pareiškėjos surado J. L. naminį testamentą, kuris, atsižvelgiant į Atkūrimo tvarkos nuostatas, yra nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, jos kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti joms terminą šiam dokumentui pateikti, kadangi tik tada jos galės pateikti šį dokumentą suinteresuotam asmeniui, kad šis administracine tvarka pakeistų pareiškėjų atžvilgiu priimtus administracinius aktus, kuriais joms buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. L. žemę. Todėl akivaizdu, kad teismo sprendimas sukeltų pareiškėjoms teisines pasekmes, t. y. sudarytų viešojo administravimo subjektui galimybę keisti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo administracine tvarka.

Be to, pažymi, kad pareiškėjos yra labai senyvo amžiaus, sunkios sveikatos, ir tik po teismo posėdžio suprato, kad galimai ne dėl visos žemės nuosavybės teisės į J. L. žemę joms yra atkurtos. Pareiškėjai K. L. nuosavybės teisės buvo atkurtos tik 2009 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 9648, iš kurio matyti, kad jai buvo atkurtos nuosavybės teisės tik į 0,0555 ha ir į 0,0045 ha žemės. Sprendimo 6 punkte yra nurodyta, kad plotui 1,1150 yra parengta Kauno apskrities 2006 m. gruodžio 21 d. išvada Nr. 754. Tačiau pagal šia išvadą ji žemės nėra gavusi. Analogiškai yra ir su pareiškėja V. A.. Nors pareiškėjų kreipimosi į teismą tikslas buvo tas, kad jų atžvilgiu nebūtų inicijuota procedūra viešajam interesui ginti, tačiau paaiškėjus, kad joms nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, kuri teisėtai joms priklauso, pareiškėjos norėtų, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra būtų tęsiama ir nuosavybės teisių atkūrimo klausimas būtų išspręstas iki galo. Be to, testamentas yra tinkamas dokumentas, patvirtinantis nuosavybės teises, todėl jį pateikus suinteresuotam asmeniui, būtų galima spręsti tiek dėl pareiškėjų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo patikslinimo administracine tvarka, tiek ir dėl tolesnės nuosavybės teisių atkūrimo procedūros.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba, atstovaujama Kauno rajono skyriaus, atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Nurodo, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises, piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Remiantis šia nuostata, pareiškėjų argumentai, kad į bylą pateiktas testamentas yra tinkamas dokumentas, patvirtinantis nuosavybės teises, yra nepagrįsti. Pateiktas naminis testamentas negali patvirtinti fakto, kad žemės savininku Atkūrimo įstatymo prasme po J. L. mirties iki 1940 m. nacionalizacijos buvo K. L.. Šiam faktui nustatyti privalu kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba, atstovaujama Kauno miesto skyriaus, atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Nurodo, kad palaiko Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus išdėstytus argumentus ir motyvus.

Mano, jog pareiškėjos, radusios naminį testamentą, iš kurio jų manymu, galima spręsti, kokie asmenys iki nacionalizacijos valdė turtą nuosavybės teise, turi kreiptis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino dokumentams pateikti atnaujinimo (Atkūrimo įstatymo 9 str., Atkūrimo tvarkos 12 p.). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010), terminą atnaujinus vien naminio testamento pateikimui, nesant teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pareiškėjų siekis, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės, negalėtų būti realizuotas, nes naminis testamentas neturi jokios teisinės reikšmės nuosavybės teisių atkūrimui.

Tretieji suinteresuoti asmenys A. P., V. M., R. L., S. V. K., B. T. J. atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą prašo jo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad byloje esant pakankamai duomenų, patvirtinančių tai, kad dokumentas, dėl kurio pateikimo prašoma atnaujinti terminą, negali patvirtinti nuosavybės teisių nacionalizacijos metu ar dokumentas nėra teisiškai reikšmingas, turi būti daroma išvada, kad ir termino atnaujinimas tokiam dokumentui yra negalimas. Šiais atvejais teismas tokį prašymą turėtų atsisakyti priimti, kaip nenagrinėtiną teisme (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), o jeigu jis priimtas – bylą nutraukti (ABTĮ 101 str. 1 p.). Todėl, vertinant praleisto termino atnaujinimo galimybę, svarbu įvertinti, ar atnaujintas terminas sukels pareiškėjoms teisines pasekmes.

Tačiau šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjų prašomo termino atnaujinimas nesukels joms jokių teisinių pasekmių, kadangi 2014 m. surastas ir teismui pateiktas naminis testamentas nepatvirtina fakto, kad po J. L. mirties jo turtą paveldėjo ir iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė jo sūnus K. L.. J. L. palikimo atsiradimo vietoje palikimo atsiradimo momentu galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo I dalis, pagal kurios 1063 straipsnį buvo numatytas 1 metų terminas testamentui pristatyti patvirtinti vykdyti skaitant nuo palikėjo mirties dienos. 1060 straipsnis nustatė, kad „bet koks testamentas, palikėjui mirus, turėjo būti pristatytas patvirtint vykdyti Taikos Teisėjui, ten, kur yra užrašytasai turtas, arba kur gyvena palikėjas“. Praėjus šiam terminui testamentas tapdavo niekiniu (1065 str.). Tad, jei ir buvo J. L. surašęs pareiškėjų pateiktą naminį testamentą, nėra duomenų, kad jis buvo Taikos Teisėjo patvirtintas.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis 5 punktas nustato, kad asmenys, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), norintys atkurti nuosavybės teises, turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Ta pati nuostata įtvirtinta ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punkte.

Pareiškėjų surastas testamentas, jei toks ir buvo, niekada nebuvo vykdomas, kadangi po J. L. mirties 1939 m., faktiškai jo turtą paveldėjo ir lygiomis dalimis iki nacionalizacijos valdė jo vaikai K. L. (miręs 1945 m.), T. J. (L.) (mirusi 1981 m.), M. K. (L.) (mirusi 1970 m.) ir sutuoktinė E. L. (mirusi 1952 m.) (Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo I dalies 1104-1380 str.). Šias aplinkybes tretieji suinteresuoti asmenys įrodinėja Kauno apylinkės teisme iškeltoje civilinėje byloje Nr. 2-12172-435/2014. To pareiškėjos neginčijo ir per visą nuosavybės teisių į J. L. žemę atkūrimo procesą. Jos niekuomet neprieštaravo dėl to, kad nuosavybės teisės į ginčo žemę būtų atkurtos ir K. L. sesers T. J. (L.) įpėdiniams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria byla nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog teismo sprendimas, kuriuo būtų atnaujinti terminai nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, pareiškėjoms nesukeltų jokių teisinių pasekmių, kadangi Kauno apskrities viršininkas 2007 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu pareiškėjai V. A. atkūrė nuosavybės teises į jai tenkančią 1,02 ha J. L. valdytos žemės dalį, o 2009 m. gegužės 5 d. sprendimu atkūrė nuosavybės teises pareiškėjai K. L. į 1,1750 ha J. L. valdytos žemės dalį.

Kaip matyti iš pirminio pareiškėjų pareiškimo (b. l. 6-8), jos į Kauno apygardos administracinį teismą kreipėsi prašydamos atnaujinti joms terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. L. teisių perėmėjo K. L. nuosavybės teisėmis turėtą 8,75 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Su tokiu prašymu į teismą pareiškėjos kreipėsi po to, kai iš Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus bei Kauno rajono skyriaus gavo 2014 m. vasario 26 d. ir 2014 m. kovo 10 d. raštus (b. l. 10-12), kuriuose jos informuotos apie tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2014 m. vasario 14 d. pavedimu Nr. 1PAV-(1.8)-90 atlikus nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų patikrinimą, nustatyta, jog pareiškėjų senelis J. L. mirė 1939 m. gruodžio 31 d., t. y. iki 1940 m. liepos 22 d. įvykusio žemės nacionalizavimo, todėl pareiškėjos turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kokie asmenys ir kokiomis dalimis nuo 1939 m. gruodžio 31 d. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė J. L. paliktą žemę. Priešingu atveju bus kreipiamasi į prokuratūrą dėl sprendimų, kuriais pareiškėjoms atkurtos nuosavybės teisės į J. L. turėtą žemę, bei kitų dokumentų panaikinimo.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjai V. A. Kauno apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 52/22249 atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią J. L. turėto nekilnojamojo turto (žemės) dalį (b. l. 37). Taip pat pareiškėjai K. L. Kauno apskrities viršininko 2009 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 6948 atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią J. L. turėto nekilnojamojo turto (žemės) dalį (b. l. 22-23). Taigi, nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjoms procesas pasibaigė (Atkūrimo įstatymo 18 str.).

Pagal Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, 18 straipsnį bei 19 straipsnio 1 dalį sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui. Taip pat pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, 18 straipsnio 1, 3, 4 dalis sprendimas atkurti nuosavybės teises skundžiamas teismui.

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad minėti Kauno apskrities viršininko sprendimai, kuriais pareiškėjoms atkurtos nuosavybės teisės į jų senelio J. L. turėtą žemę, yra apskųsti ar panaikinti teisme. Taigi, jie yra galiojantys ir sukelia pareiškėjoms teisines pasekmes. Šiuo atveju Nacionalinei žemės tarnybai kilus neaiškumų dėl J. L. žemės iki 1940 m. valdymo ji pati negali pakeisti ar panaikinti tokių sprendimų (Žemės reformos įstatymo 18 str. 9 d.), kadangi jie nebuvo priimti Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo, be to, dėl J. L. žemės iki 1940 m. valdymo yra kilęs ginčas, t. y. pareiškėjų pateikto naminio testamento Nacionalinė žemės tarnyba nepripažįsta, su juo nesutinka ir tretieji suinteresuoti asmenys, kurių iniciatyva Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-12172-435/2014 dėl aplinkybių, kad po J. L. mirties 1939 m., faktiškai jo turtą paveldėjo ir lygiomis dalimis iki nacionalizacijos valdė jo vaikai K. L., T. J. (L.), M. K. (L.) ir sutuoktinė E. L..

Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog teismo sprendimas, kuriuo būtų atnaujinti terminai nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, pareiškėjoms nesukeltų jokių teisinių pasekmių, be to, apskritai procesas dėl prašymo atnaujinti terminus nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti šiuo atveju negalimas, kadangi, kaip minėta, procesas dėl nuosavybės teisių pareiškėjoms į jų senelio turėtą iki nacionalizacijos žemę atkūrimo jau yra pasibaigęs ir iš naujo prasidėti galėtų tik nuginčijus Kauno apskrities viršininko sprendimus atkurti joms nuosavybės teises.

Remiantis tuo, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl pagrįstai administracinę bylą nutraukė, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.), dėl ko pareiškėjų atskirasis skundas netenkinamas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų V. A. ir K. L. atskirojo skundo netenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys