A-502-1657-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė

byla Nr. A502-1657/2014

Teisminio

proceso Nr. 3-61-3-02369-2013-9

Procesinio sprendimo

kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS

VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų

kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno

Gadliausko (kolegijos pirmininkas), apeliacine

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje

byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos

Respublikos energetikos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei

bendrovei „Lesto“ dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t

ė:

I. Pareiškėjas L. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą,

prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir

Energetikos ministerija), 4 102,29 Lt žalos atlyginimą bei

5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos,

skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo

dienos.

Skunde (b. l.

1–8, 94–95) pareiškėjas paaiškino, kad Energetikos ministerija 2012 m. sausio 5 d.

išdavė jam leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-0763

(toliau – ir Leidimas plėsti). 2013 m. sausio 17 d.

Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) priėmė Lietuvos Respublikos

atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių

pakeitimo ir papildymo įstatymą (toliau – ir AIEĮ pakeitimo įstatymas) ir

Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13,

14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo

įstatymą, kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Šie teisės aktai iš esmės

pakeitė ankstesnės redakcijos Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių

energetikos įstatymo (toliau – ir Atsinaujinančių išteklių energetikos

įstatymas, AIEĮ) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d.

nutarimu Nr. 827 patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo

energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas,

reglamentuojančias atsinaujinančių energetikos išteklių naudojimo elektros

energijai gaminti skatinimą bei leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš

atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumų galiojimą. Remiantis ankstesne AIEĮ

redakcija pareiškėjui turėjo būti taikomas 2012 metams nustatytas

fiksuotas tarifas, nes leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą jam

buvo išduotas 2012 m. sausio 5 d., t. y. elektros

supirkimo tarifas lygus 1,44 Lt/kWh. Tuo tarpu pasikeitus AIEĮ pareiškėjui buvo

pritaikytas 1,25 Lt/kWh 2013 metų tarifas. Pareiškėjas pabrėžė, kad pagrįstai

tikėjosi, jog pastačius elektros energijos jėgainę, naudojančią saulės

energiją, pagamintą elektros energiją 12 metų (nuo elektrinės pastatymo)

galės parduoti 1,44 Lt/kWh tarifu, todėl dėl AIEĮ pakeitimų buvo pažeistas

teisėtų lūkesčių apsaugos principas, ir pareiškėjas, nors ir investavęs nemažas

lėšas, ateityje negaus pagrįstai tikėtų pajamų už parduotą elektros energiją.

Šiuo atveju atsakovo neteisėtais veiksmais laikytinos Seimo priimtos AIEĮ 20 straipsnio

6 dalies nuostatos, nes jos galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 straipsnio 2 daliai,

69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui. Priežastinis

ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų taip pat egzistuoja, nes žalą tiesiogiai

sukelia Seimo priimtos galimai neteisėtos AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies

nuostatos, kuriomis vadovaudamasis pareiškėjas su akcine bendrove (toliau – ir AB)

„Lesto“ sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos

išteklių gamintojo sutartį. Jei Seimas nebūtų priėmęs AIEĮ pakeitimo ir

papildymo įstatymo, sudarant šią sutartį būtų taikomas Leidimo plėsti išdavimo metu

galiojęs 1,44 Lt/kWh elektros energijos supirkimo tarifas. Pareiškėjas

paaiškino, kad patirtą žalą sudaro pagrįstai tikėtos, bet negautos pajamos už

parduodamą elektros energiją.

Atsakovas

Lietuvos valstybė, atstovaujama Energetikos ministerijos, su pareiškėjo skundu

nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b.

l. 40–51, 115–121) paaiškino, kad 2012 m. Energetikos ministerijai buvo

pateikta apie 16 000 prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus,

statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Dėl to susidarė

situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė

įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją

galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.)

13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo

sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų

poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros

energijos vartotojų. Atsakovas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, AIEĮ

nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo

galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie

16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne

didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei

galiai, sukels grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos

išteklių naudojimo plėtrą. Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, proporcingai

ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus,

užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui.

Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos

elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių,

todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai

patyrė ar patirs nuostolius. Elektros energijos gamybos skatinimas iš

atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos

energetinį nepriklausomumą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra

viešasis interesas AIEĮ kontekste, todėl viešuoju interesu pripažintina taip

pat galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams

poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti

teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Atsakovo manymu, AIEĮ pakeitimo ir

papildymo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant

pusiausvyrą tarp šių interesų. Pakeitimo įstatymo tikslas, kaip ir AIEĮ (redakcija

iki 2013 m. vasario 1 d.), buvo užtikrinti darnią

atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atsižvelgiant į vartotojų

teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą,

tinkamumą ir pakankamumą. Dar prieš gaudamas Leidimą plėtoti, būdamas apdairus

rinkos dalyvis, pareiškėjas galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų,

todėl šiuo atveju jis negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, todėl

nelaikytina, kad jo teisinė padėtis pablogėjo. Nagrinėjamu atveju reikia

vertinti ir kitų – visų Lietuvos gyventojų, verslo subjektų – elektros

energijos vartotojų teisėtus lūkesčius mokėti teisingą, pagrįstą elektros

energijos kainą. Bendrieji Bendrijos teisės teisinio tikrumo ir atgalinio

negaliojimo principai neprieštarauja tam, kad valstybė narė, siekdama pasiekti

tikslą bei atsižvelgusi į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius, galėtų

priimti reikalingus naujus teisės aktus.

II. Vilniaus

apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d.

sprendimu (b. l. 128–133) pareiškėjo L. V. skundą

atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas

nurodė, kad pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d.,

tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos

gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų

pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Vadinasi, iki

2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas

plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių

pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir

įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros

energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus

ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems

nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos

pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido

ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti,

atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl

vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos

ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių.

Pirmiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį į jos įgyvendinimą įgijo ir

pareiškėjas, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog jis minėtas sąlygas

išpildė. Ši pareiškėjo teisė sietina su jo nuosavybės teise, nes bylos duomenys

akivaizdžiai rodo, kad gavęs leidimą plėtoti elektros energijos gamybos

pajėgumus, pareiškėjas atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą,

iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų

pajamų. Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra

laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje

visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje

įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra

paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio

proporcingumo principo. Teismo įsitikinimu, analizuojamas ribojimas pagrįstas

teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti)

vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Iš

Pakeitimo įstatymo parengiamosios medžiagos matyti, jog AIEĮ nuostatų

pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo

vartotojams didėjimui. Kaip nurodoma Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo

įstatymo aiškinamuosiuose raštuose, nuo 2011 m. gegužės 24 d.

elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5 199 leidimai plėsti elektros energijos

gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei

saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams

padidėtų 0,12 ct/kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct/kWh,

pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct/kWh ir t. t. Duomenų, kurie paneigtų

tokį ženklų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą, byloje nėra. Valstybė

reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei

(Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai

įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys

ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į

ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą

laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina

laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų.

Nagrinėjamu

atveju byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo

priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis

reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus

atitinkančių paslaugų lėšas. Toks šios srities pobūdis, be kita ko, suponuoja

itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į

visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius. Visa tai lemia, jog AIEĮ

siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti

suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius

interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius,

socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą.

Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam

tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant

bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se

yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės

aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks

nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie

gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie

pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių

esmę, pažeisti proporcingumo principą. Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d.

nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 yra

išaiškinusi, jog įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos

egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka

prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali

įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus. Šiuo atveju

skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai

panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų

laikotarpiu (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.). Byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėjas

neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš

esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali

net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti

elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti

pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių

konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta

pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia

AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta

konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Atsižvelgiant į tai, taip pat nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teismas pažymėjo, kad naujosios redakcijos AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis

pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros

energiją. Leidimą gaminti pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui,

todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai. Pareiškėjui

pagrįstai taikomas mažesnis elektros supirkimo tarifas, nei buvo numatytas 2011 m. gegužės 12 d.

AIEĮ redakcijoje ir toks tarifo sumažinimas, kaip minėta, nepažeidžia

proporcingumo principo, todėl nagrinėjamu atveju nėra vienos iš viešosios

civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų.

III. Pareiškėjas L. V. padavė apeliacinį skundą, kuriuo

prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą

ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi

išlaidas. Taip pat pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo

Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje

priėmimo; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Atsinaujinančių

išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d.

įstatymo Nr. XII-169 redakcija) 20 straipsnio 6 dalies nuostata

neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai,

69 straipsnio 1 dalies ir teisinės valstybės principui.

Apeliacinis skundas (b. l. 137–148) grindžiamas šiais pagrindiniais

argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pats nagrinėjo Atsinaujinančių išteklių

energetikos įstatymo atitikimą Konstitucijai, pats pasisakė dėl šio įstatymo

priėmimo tikslų, įgytos teisės esmės, proporcingumo principo, nors tokia

išimtinė teisė suteikta Konstituciniam Teismui.

2. Teismo sprendimas priimtas visiškai nenagrinėjant individualių

pareiškėjo reikalavimų, jame nepasisakoma dėl Seimo neteisėtų veiksmų,

teisėkūros proceso pažeidimo, kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Beveik visa

teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra perrašyta nuo Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos

2013 m. gruodžio 23 d. nutarties administracinėje byloje

Nr. A143-2834/2013, kurioje taip pat buvo keliamas įstatymo

konstitucingumo klausimas.

3. Pagal nustatytą mažesnį elektros supirkimo tarifą sutartis su AB „Lesto“

dar nėra įvykdyta, todėl sprendimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo

72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas ir neteisėtų

veiksmų atsiradimo momentu turėtų būti laikomas Atsinaujinančių išteklių

energetikos įstatymo įsigaliojimas.

4. Seimas, priimdamas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą,

neatsižvelgė į 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento

ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių

energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios Direktyvas 2001/77/EB

ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva) valstybėms narėms iškeltus tikslus. Įstatymo

nuostatos panaikino pareiškėjui Direktyvos užtikrinamą privalomą stabilumą

plėtojant atsinaujinančius energijos išteklius, neužtikrino tinkamo paramos

schemų veikimo.

5. Teismo nurodyti skaičiavimai dėl elektros energijos tarifo vartotojams

ženklaus padidėjimo yra hipotetinio pobūdžio. Atsakovas byloje nepaaiškino ir

nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų; tokias papildomai patiriamas

išlaidas pripažįsta pati Europos Komisija.

6. Europos Komisija pripažįsta, kad sąskaitos vartotojams ir papildomos

išlaidos pereinamuoju laikotarpiu augs, tačiau jos bus kompensuojamos kitomis

priemonėmis. Europos Komisija yra numačiusi, kad „papildomos gamybos išlaidos

palyginti su įprastais tiekimo ištekliais priklausys nuo būsimų pažangos tempų

ir įprastos energijos kainų ir sudarys nuo 10,6 iki 18 mlrd. EUR per metus.

Remiantis tuo darytina išvada, kad Seimas, priimdamas Atsinaujinančių išteklių

energetikos įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, t. y. ne tik neužtikrino

pareiškėjui konstitucinių teisių, bet ir pažeidė Europos Sąjungos teisės aktus.

7. Direktyva yra neatskiriamai susijusi su 2001 m. rugsėjo 27 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš

atsinaujinančių energijos išteklių, rėmimo vidaus elektros rinkoje“ (toliau – ir

Skatinimo direktyva), kurios pagrindinis tikslas – remti atsinaujinančių

energijos šaltinių naudojimą gaminant elektros energiją vidaus rinkoje ir padėti

pamatus jo būsimai Europos Sąjungos sistemai. Skatinimo direktyvos 4 straipsnio

2 dalyje aiškiai bei nedviprasmiškai pažymima, kad „kiekvienas pasiūlymas

dėl kokios nors sistemos turėtų numatyti pakankamus bent septynerių metų

pereinamuosius laikotarpius nacionalinėms rėmimo sistemoms ir palaikyti

investuotojų pasitikėjimą“.

8. Seimas, priimdamas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą:

neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą; šis įstatymas prieštarauja

Europos Sąjungos teisei; įstatymu yra stabdoma atsinaujinančių energijos

išteklių plėtra; įstatymu Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus

įsipareigojimus Europos Sąjungai; įstatymu buvo pažeisti pagrindiniai Europos

Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje; įstatymas

neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis yra

aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu; įstatymu

yra pažeidžiamas Teisingumo Teismo pripažįstamas bei Konstitucijoje įtvirtintas

Europos Sąjungos teisės viršenybės principas.

9. Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio

nuostatas bei Teisingumo Teismo suformuotą praktiką, Lietuvos vyriausiajam administraciniam

teismui, kaip galutinės instancijos nacionaliniam teismui, kyla pareiga

kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašant priimti prejudicinį

sprendimą šioje byloje.

Atsakovas

Lietuvos valstybė, atstovaujama Energetikos

ministerijos, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos

administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 157–167) paaiškina, kad pagal Konstitucijos 46 straipsnio

3 dalį, valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai

tautos gerovei. Ši nuostata suponuoja pareigą valstybės valdžią

įgyvendinančioms bei kitoms valstybės institucijoms, paisant Konstitucijos

normų ir principų, atsižvelgiant į tautos ūkio būklę, ekonomikos ir socialinio gyvenimo

įvairovę bei kintamumą, imtis visų priemonių siekiant šio tikslo. Vadovaujantis

to paties Konstitucijos straipsnio 5 dalimi valstybė gina vartotojo interesus.

Fiksuoti tarifai nustatomi vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos

kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) 2011 m. liepos 29 d.

nutarimu Nr. 03-233 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtinta Elektros

energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų

nustatymo metodika. Metodikos 9 punktas numato, kad VKEKK nustato

supirkimo tarifą, maksimalų tarifą, užtikrinantį skatinimo laikotarpiu elektros

energijos jėgainės būsimųjų pinigų srautų grynąją dabartinę vertę (NPV), lygią

nuliui, t. y. diskontuoto neigiamo pinigų srauto (investicijų ir būsimų pinigų

išlaidų grynosios dabartinės vertės) atitikimą diskontuotam teigiamam pinigų

srautui (būsimų piniginių pajamų grynajai dabartinei vertei). Ši nuostata

įpareigoja nustatyti supirkimo tarifą tokio dydžio, kuris suteiktų galimybę

gauti pelną tik pasibaigus skatinimo laikotarpiui, tai yra po 12 metų nuo

leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Seimas, priimdamas AIEĮ

pakeitimo ir papildymo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros

tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros

energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Atsakovas pažymi, kad AIEĮ

pakeitimo ir papildymo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos

elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, konkrečių

tarifų dydžių. Todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas

galimai patyrė ar patirs nuostolius. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad

verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės

gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui. Tačiau vartotojas (elektros energijos)

turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio

šalis. Taigi įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju

elektros energijos vartotoją, pakeitė įstatymo nuostatas. Pareiškėjas,

pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai

ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat elektros kainų

pasikeitimus. Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas,

kaip ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje

Nr. A143-2834/2013, neperžengė Lietuvos Respublikos administracinių

bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje ir 15

straipsnyje nustatytos kompetencijos. Lietuvos statistikos departamentas 2013 m. spalio 14 d.

raštu Nr. SD-978 Energetikos ministerijai pateikė informaciją apie

atsinaujinančių energijos išteklių suvartojimą 2011–2012 metais. Prie šio rašto

pridedamoje lentelėje Nr. 1 „Sektoriaus (elektros energijos, šildymo ir

aušinimo, transporto) ir bendra atsinaujinančių išteklių energijos dalys“ informuojama,

kad 2012 m. visa atsinaujinančių išteklių energijos dalis sudarė 21,72 procentus.

Šiame kontekste reikia įvertinti, kad 2013 m. yra užfiksuotas veikiančių saulės

elektrinių suminės įrengtosios galios padidėjimas iki 70 MW, taip

viršijant AIEĮ 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą tikslą

septynis kartus. Todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad Seimas, priimdamas

AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, neatsižvelgė į valstybėms narėms

Direktyvoje iškeltus tikslus. Direktyvos preambulės 25 punkte

deklaruojama, kad Direktyva yra priimama, kadangi valstybių narių

atsinaujinančių išteklių energijos potencialas yra skirtingas ir jos

nacionaliniu lygmeniu naudoja įvairias paramos schemas atsinaujinančių išteklių

energijai remti. Dauguma valstybių narių taiko paramos schemas, pagal kurias

parama teikiama tik tai atsinaujinančių išteklių energijai, kuri gaminama jų

teritorijoje. Tam, kad nacionalinės paramos schemos tinkamai veiktų, itin

svarbu, jog valstybės narės galėtų kontroliuoti nacionalinių paramos schemų

poveikį ir sąnaudas, atsižvelgdamos į savo skirtingą potencialą. Tai

patvirtina, jog nacionalinių paramos schemų poveikis ir sąnaudos turi būti

kontroliuojamos. Paramos schemos poveikio ir sąnaudų kontrolę Seimas įgyvendina

nustatydamas AIEĮ tikslus (1 str. 2 d., 13 str. 3 d. 2 p.)

bei neleisdamas viršyti šiems tikslams pasiekti būtinų lėšų poreikį. Suteikiant

VKEKK galimybę greičiau reaguoti į sparčiai kintančius įrangos kaštus ir

atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius,

skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgių nebuvo panaikintas.

Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad jam klausimas dėl Direktyvos

nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla. Apeliantas taip pat nenurodo dėl turinio

ar dėl galiojimo jam nesuprantamų Direktyvos nuostatų. Pareiškėjo minima 2001 m. rugsėjo 27 d.

Europos Parlemento ir Tarybos direktyva 2001/77EB „Dėl elektros energijos,

pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, rėmimo vidaus elektros

rinkoje“ 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta (Direktyvos

26 str. 3 d.). Be to, Teisingumo Teismas atmeta ieškinius dėl žalos atlyginimo,

pareikštus dėl ekonominės politikos sprendimų. Teisingumo Teismas griežtas

šiais klausimais todėl, kad galimybė prisiteisti žalos atlyginimą tokiais atvejais

ženkliai apribotų Europos Bendrijos veiklos laisvę formuojant ir vykdant

ekonominę politiką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepime prieštarauja

pareiškėjo apeliacinio skundo tenkinimui (b. l. 155–156).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje vyksta ginčas dėl turtinės

žalos, kurią pareiškėjas kildina iš įstatymų leidėjo neteisėtų veiksmų,

atlyginimo.

Nustatyta, kad

Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu buvo pakeistas fiksuoto tarifo,

už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama

energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs

AIEĮ fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą

siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimu šiam subjektui (Įstatymo 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės

12 d. įstatymo Nr.

XI-1375 redakcija).

Pareiškėjui L. V. leidimas plėsti elektros energijos

gamybos pajėgumą buvo išduotas 2012 m. sausio 5 d, tačiau

nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusios AIEĮ pakeitimo

įstatymo nuostatos fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui,

nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam

subjektui diena (Įstatymo 20 str. 6 d. (2013 m. sausio

17 d. įstatymo Nr.

XII-169 redakcija).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas leidimą gaminti elektros energiją

gavo 2013 m. vasario 19 d., t. y. jau po atliktų pakeitimų.

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama

dėl ginčo teisinių santykių reguliavimo, 2013 m. gruodžio 23 d.

nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pažymėjo,

jog pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., tik

tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos

gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų

pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Vadinasi, iki

2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas

plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių

pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir

įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros

energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus

ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems

nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos

pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido

ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti,

atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl

vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos

ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų

nuostolių. Pirmiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį į jos įgyvendinimą įgijo

ir pareiškėjas, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog jis minėtas sąlygas

išpildė. Ši pareiškėjo teisė sietina su jo nuosavybės teise, nes bylos duomenys

akivaizdžiai rodo, kad gavęs leidimą plėtoti elektros energijos gamybos

pajėgumus, pareiškėjas atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą,

iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų (Konstitucijos 23 str.;

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 str.).

Vadinasi, minėtos teisės turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Kita vertus, Konstitucija tam tikrais atvejais leidžia asmens teisių ir

laisvių ribojimą, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu,

ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų

teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas

vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama

teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio

proporcingumo principo (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d.,

2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo ir

tai, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas

skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip

išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius,

socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą.

Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam

tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant

bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali

turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui naudojantis savo diskrecija,

esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų

pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Žinoma, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti

įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą, todėl kiekvienu konkrečiu

atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės

esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Išplėstinė teisėjų kolegija

atkreipė dėmesį į tai, kad įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei

jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka

prasmingas, ir teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi

gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog Lietuvos

vyriausiasis administracinis teismas išplėstinės teisėjų kolegijos

2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi

aiškindamas šiai individualiai bylai reikšmingą teisinį reguliavimą (nors pirmuoju

atveju ir nebuvo keliamas žalos atlyginimo klausimas, tačiau taip pat siekta

didesnių tarifų už pagamintą energiją iš atsinaujinančių šaltinių, tai

pagrindžiant teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo

principais), pripažino teisėta atliktą tarifų dydžių korektūrą į mažąją pusę Atsinaujinančių

išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d.

įstatymo Nr. XII-169 redakcija)

pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės

bylos Nr. A556-1545/2014, A556-1655/2014).

Kadangi tikrinamu atveju nėra iš esmės kitokių faktinių aplinkybių nei

išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtoje byloje,

t. y. į šią administracinę bylą nepateikta jokių faktinių duomenų apie

tai, kad ūkinės veiklos objekto tolesnis eksploatavimas nebeteko ekonominės

prasmės, visiškai paneigė pajamų gavimą iš valstybės skatinamos veiklos, teisėjų

kolegija neturi objektyvių priežasčių nukrypti nuo jau suformuotos

administracinių teismų praktikos.

Pažymėtina, jog AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis

(2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija)

pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros

energiją. Leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus AIEĮ pakeitimo įstatymui,

todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo

prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas, nagrinėdamas analogišką prašymą,

2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje administracinėje byloje

Nr. A556-1655/2014 atkreipė dėmesį į šio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. A556-1545/2014, kurioje buvo pasisakyta dėl kreipimosi į Konstitucinį

Teismą su prašymu ištirti, ar Atsinaujinančių

išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d.

įstatymo Nr. XII-169 redakcija) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2

daliai, 69 straipsnio 1 daliai

ir teisinės valstybės principui, sieto su įstatymų leidėjo nepaisymu

asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip vienas iš teisinės

valstybės principo elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos.

Prašymas dėl kreipimosi grįstas ir tuo, kad Seimas, nenustatydamas pereinamojo

laikotarpio įstatymo įsigaliojimui ir skubotai priimdamas AIEĮ nuostatas, kurios pakeitė

elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą, galiojantį leidimo gaminti

elektros energiją išdavimo dieną), ne tik galbūt pažeidė Konstitucijoje 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą,

jog įstatymai Seime priimami

laikantis įstatymo nustatytos

procedūros, bet ir pakeistą reguliavimą iš esmės pritaikė retrospektyviai.

Teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės

teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas pašalino abejones dėl

to, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d.

įstatymo Nr. XII-169 redakcija) 20 straipsnio 6 dalis gali

prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio

1 daliai, teisinės valstybės principui, todėl nesant pagrindo manyti, kad nagrinėjamai

bylai aktualios įstatymo normos prieštarauja Konstitucijai, minėtas

prašymas netenkintas.

2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje administracinėje

byloje Nr. A556-1655/2014 Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas konstatavo, kad abiem minėtais atvejais kreipimasis į

Konstitucinį Teismą iš principo savo turiniu bei siekiamybe, nepaisant kiek

kitokio teisinio pagrindimo, yra tapatus – patikrinti įstatymų leidėjo veiksmų atitikimą pagrindiniam

šalies įstatymui, atlikus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimus,

suponavusius mažesnių tarifų taikymą ūkio subjektams gaminant energiją iš atsinaujinančių

šaltinių. Taigi esant įvardytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas

neturi pagrindo priimti kitokio sprendimo nei Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas priėmė 2014 m. rugpjūčio 13 d.

nutartyje.

Apeliaciniame

skunde pareiškėjas taip pat prašo kreipimosi į

Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi įstatymų

nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos

teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės

aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pabrėžtina, kad pagal nusistovėjusią

Teisingumo Teismo praktiką būtent tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas,

kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos

aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį

sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, bei įvertinti Teisingumo Teismui

pateikiamų klausimų svarbą (pvz.: 2006 m. birželio 15 d.

sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A143-250/2012). Kreipimosi į Teisingumo

Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės

aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų

būti taikomos konkrečioje byloje.

Kaip matyti, šiuo

atveju patirtus nuostolius pareiškėjas sieja su nacionalinio teisėkūros

subjekto veikla, nulėmusia mažesnio tarifo nustatymą. Tačiau padarytais AIEĮ

pakeitimais Seimas nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų,

apibrėžiančių atsinaujinančių išteklių energijos gamybą, jos skatinimą bei

paramą. Skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo

panaikinta ir į bylą nepateikta faktinių duomenų dėl ūkinės veiklos, sumažėjus

elektros supirkimo tarifui, nuostolingumo, todėl pareiškėjui neįrodžius ir

apeliacinės instancijos teismui nenustačius principinės reikšmės klausimų,

reikalaujančių Teisingumo Teismo išaiškinimo, toks prašymas atmetamas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija

konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės aktus,

reglamentuojančius ginčo teisinius santykius, teisingai vertino faktines bylos

aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą, ABTĮ 86 straipsnio nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką,

suformuotą panašiose bylose, atitinkantį procesinį sprendimą, kuris

paliekamas galioti.

Teisėjų

kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d.

sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas