2K-460/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–460/2014

Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00094-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. N. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jai paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys patenkintas – iš V. N. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui priteista 164 376,70 Lt. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, panaikinta V. N. teisė į motinystės pašalpą už dukrą L. N., kuri Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus buvo apskaičiuota už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. vasario 6 d. ir V. N. neišmokėta; ši pinigų suma, saugoma Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriuje, konfiskuota, paliekant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus žinioje.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista G. S., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 5 d. nutartis, kuria nuteistosios V. N. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. N. nuteista už tai, kad nuo 2008 m. rugpjūčio 14 d. fiktyviai įsidarbinusi UAB „S. C.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), kurioje ji niekada nedirbo, žinodama, kad neturi teisės gauti Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme numatytų motinystės pašalpų, kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių dėl šių pašalpų gavimo ir laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 6 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. apgaule įgijo svetimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos turtą – 164 376,70 Lt dydžio motinystės pašalpų, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Kasaciniu skundu nuteistoji V. N. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio dalį dėl jos nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 5 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorė teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes ji be pagrindo nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nors turėjo būti išteisinta (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas padarytas, nes teismų išvados nėra grindžiamos bylos įrodymų visuma, išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, teismai rėmėsi prielaidomis, spėjimais, vienas kitam prieštaraujančiais įrodymais, išsamiai nepatikrino visų reikšmingų bylos duomenų, nepalygino jų tarpusavyje, formaliai, atskirai ir fragmentiškai vertino iš skirtingų šaltinių gautą informaciją, nepaneigė kaltinimui prieštaraujančių duomenų, nevertino kasatorę teisinančių įrodymų, buvo tiriami tik ją kaltinantys įrodymai. Taip, be kita ko, buvo pažeisti ir teisės į teisingą procesą, gynybą bei rungimosi principai (BPK 7, 10, 44 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas nuteistosios apeliacinį skundą atmetė perrašydamas apylinkės teismo motyvus, tariamai pagrindžiančius jos kaltę, tačiau apeliacinio skundo iš esmės netyrė.

Kasatorės nuomone, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ji sukčiavo, priešingai – yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos nekaltumą. Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – sukčiavimo – esminis požymis yra apgaulės panaudojimas siekiant savo ar kitų naudai įgyti svetimą turtą, todėl šioje byloje, sprendžiant, ar kasatorė veikė apgaule, teisiškai reikšminga yra tai, ar darbo sutartis tarp UAB „S. C.“, atstovaujamos direktoriaus D. S., ir jos atitiko tikrovę ar buvo fiktyvi, t. y. ar sutartis buvo sudaryta joje nurodytiems ir iš jos kylantiems darbo teisiniams santykiams įgyvendinti ir tokius santykius sukūrė, ar buvo kaip priemonė, sudaryta kitam tikslui – siekiant iš valstybės neteisėtai gauti socialinio draudimo motinystės pašalpas, ir buvo suklastota. Siekdami tai išsiaiškinti, teismai privalėjo išnagrinėti ir įvertinti visus bylos duomenis, galinčius patvirtinti ar paneigti šias aplinkybes. Be to, sukčiavimas yra tyčinė nusikalstama veika, todėl teismai privalėjo įrodymais pagrįsti kasatorės siekį tyčia užvaldyti svetimą turtą.

Kasatorė pažymi, kad ji buvo sudariusi darbo sutartį su jai prisistačiusiu UAB „S. C.“ direktoriumi D. S., turėjo reikiamą išsilavinimą ir darbo patirtį, atliko jai pavestą darbą – vertė pristatytus dokumentus darbo sutartyje nurodytoje darbo vietoje – savo namuose, už tai jai buvo mokamas darbo užmokestis, ji pasirašinėjo ant algalapių, darbo laiko apskaitos žiniaraščių, be to, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus darbuotojų ji buvo patikinta, kad visi reikalingi dokumentai motinystės pašalpai gauti iš bendrovės pristatyti tinkamai.

Dėl visų šių aplinkybių jai nekilo jokių įtarimų dėl bendrovės veiklos fiktyvumo. Kasatorė mano, kad šiuo atveju būtent „Sodros“ atstovai, turėdami visus įgalinimus, privalėjo tikrinti šią bendrovę ir nustatyti, ar yra teisėtas pagrindas skirti jai motinystės pašalpą. Kasatorės teigimu, jai mokamas darbo užmokestis nebuvo per didelis, nes vertimo paslaugos darbo rinkoje tiek ir kainuoja, be to, darbo užmokestis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-448/2010).

Kasatorė pateikė vieną vertinimą, kurį ji atliko UAB „S. C.“ užsakymu. Vien tai rodo, kad ji realiai dirbo ir galėjo atlikti darbo sutartyje numatytas funkcijas. Teismai laikė, kad šis dokumentas neįrodo, jog darbas buvo atliktas būtent UAB „S. C.“ užsakymu, tačiau kasatorė pažymi, kad šiuo atveju galioja nekaltumo prezumpcijos principas ir nė vienas įrodymas nepaneigia šio rašytinio įrodymo. Byloje specialistai patvirtino faktą, kad atlikti UAB „S. C.“ patikrinimo nėra galimybės, nes nepateikti bendrovės buhalteriniai dokumentai, todėl teismai neturėjo pagrindo teigti, jog ši bendrovė jokios veiklos nevykdė.

Nei liudytojas D. S., nei nuteistoji G. S. nepaneigė fakto, kad bendrovės vardu veikė asmuo, prisistatinėjęs jos direktoriumi D. S., jo kompetencijai priklausė visi įmonės dokumentai, antspaudas, buvo įnešami pinigai, daromi mokėjimai, pateikiami dokumentai „Sodrai“ ir kitoms institucijoms. Bylos proceso metu nebuvo nustatytas asmuo, kasatorei prisistatęs bendrovės direktoriumi D. S. Vien tai, kad G. S. bendrovėje dirbo fiktyviai, dar neleidžia daryti išvados, jog kasatorės darbo santykiai taip pat buvo fiktyvūs. Teismai netyrė, kaip ji viena sugebėjo įvykdyti inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Ji negalėjo viena to padaryti, nes neturėjo bendrovės dokumentų, įgaliojimų, galimybės teikti dokumentų ir daryti mokėjimų tiek socialinio draudimo institucijoms, tiek ir kitoms valstybės įstaigoms. Be to, teismai nepagrindė, kuo reiškėsi kasatorės veiksmuose tyčia įvykdyti nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnyje. Ji praeityje neteista, nebausta administracine tvarka. Kasatorės teigimu, ji pati buvo apgauta. Be pagrindo teismas nekreipė dėmesio į jos apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad buvo būtina nustatyti asmenį, kuris kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūnus su skundu, nes liudytojas R.

L. pareiškimo prokuratūrai dėl to, kad kasatorė ir G. S. buvo fiktyviai įdarbintos UAB „S. C.“, nerašė (liudytojo R. L. parodymai). Be kita ko, atliekant ikiteisminį tyrimą kasatorei buvo siūloma už pinigus nutraukti tyrimą. Dėl to ji mano, kad buvo apgauta ir prieš ją buvo veikiama sąmoningai, siekiant pasipelnyti, galbūt padedant policijos pareigūnams. Jos nuomone, ikiteisminio tyrimo pareigūnams yra žinomas asmuo, veikęs pasinaudodamas D. S. duomenimis, tačiau jam jokie įtarimai nėra pareikšti.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistosios V. N. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad šią bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai esminių BPK pažeidimų nepadarė ir pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Darbo santykių fiktyvumą teismai konstatavo tinkamai ištyrę ir įvertinę byloje esančių duomenų visumą: V. N. tariamai buvo įdarbinta vadybininke, nors atliko vertėjos funkcijas; jokių dokumentų ar kitų duomenų (išskyrus V. N. parodymus), kad ji buvo realiai įdarbinta, pasirašė darbo sutartį ir atliko kokias nors darbo funkcijas, byloje nėra;

UAB „S. C.“ nevykdė jokios veiklos, neturėjo pajamų ir apyvartinių lėšų, nemokėjo mokesčių, neteikė ataskaitų VMI, teikė tik duomenis „Sodrai“ apie draudžiamus asmenis; kitiems UAB „S. C.“ darbuotojams joks darbo užmokestis nebuvo mokamas ir jie jokių darbo funkcijų nevykdė; „Sodrai“ priskaičiuotos įmokos už V. N. buvo sumokėtos grynaisiais pinigais nenustatytų asmenų; tuo pačiu laikotarpiu ir iš esmės analogiškomis aplinkybėmis bendrovėje įdarbinta G. S. parodė, jog realiai darbo santykių sukurti nebuvo siekiama, įdarbinimas buvo fiktyvus siekiant užvaldyti VSDFV lėšas (motinystės pašalpas).

Visi šie faktai, nustatyti specialisto išvada dėl UAB „S. C.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, VSDFV pateiktais raštais, kitais byloje esančiais dokumentais, asmenų parodymais, specialisto paaiškinimais, patvirtina teismų išvadas dėl darbo santykių fiktyvumo ir nuteistosios tyčios kryptingumo, t. y. kad, fiktyviai įdarbinus bendrovėje V. N., buvo siekiama ne sukurti realius darbo santykius, bet apgaule įgyti teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą, mokamą iš VSDFV biudžeto. Prokuroro nuomone, bylą nagrinėję teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai ir nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų vertino įrodymus, todėl nėra pagrindo abejoti teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Pirmosios instancijos teismas nuteisdamas V. N. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį motyvavo priimamą nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistosios apeliacinį skundą, motyvuotai ir detaliai aptarė, kokias įrodymais grindžiamas priimtas nuosprendis, kuo remdamasis teismas priėmė sprendimą dėl nusikaltimo sudėties nuteistosios veiksmuose buvimo, ir motyvuotai atsakė į pagrindinius nuteistosios apeliacinio skundo argumentus. Kasacinio skundo teiginiai, kad buvo tiriami tik nuteistąją kaltinantys įrodymai, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis, prieštarauja bylos medžiagai, todėl atmestini.

Nuteistosios V. N. kasacinis skundas netenkintinas.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji V. N. ginčija veikos, už kurią ji nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, įrodytumą ir tai grindžia, jos nuomone, teismų neišsamiu, šališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, netinkamu, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įrodymų vertinimu bei neteisingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Su tuo siejami ir kiti kasaciniame skunde nurodyti teismų padaryti esminiai BPK 7, 10, 44 straipsnių pažeidimai, apeliacinės instancijos teismo netinkamas nuteistosios apeliacinio skundo išnagrinėjimas bei neteisingas baudžiamojo įstatymo (BK 182 straipsnio 2 dalies) taikymas.

Visų pirma pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis, 369 straipsnis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, netiria, iš naujo jų nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja, o nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes visa tai nėra teisės taikymo sritis.

Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, t. y. paisydamas įrodymų liečiamumo ir leistinumo reikalavimų, ir vertinti juos vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis – pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra teismo prerogatyva, o kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, todėl proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime šių BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sukčiavimo neteisėtai įgijus motinystės (tėvystės) pašalpą bylose kaip apgaulės elementas įrodinėtina aplinkybė yra darbo santykių fiktyvumas. Šioje byloje teismai darbo santykių fiktyvumą konstatavo tinkamai ištyrę ir įvertinę bylos duomenų visumą. Nuteistosios V. N. kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismų padaryto BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistosios V.

N. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, buvo įrodyta kitos nuteistosios G. S., liudytojų D. S., J. S. parodymais, 2012 m. liepos 12 d. specialisto išvada dėl UAB „S. C.“ ūkinės veiklos tyrimo rezultatų ir specialisto A. Kero paaiškinimais, dėl D. S. priimtu 2012 m. spalio 11 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, kitais byloje surinktais ir ištirtais rašytiniais įrodymais („Sodros“ pateikti duomenys, Valstybinės mokesčių inspekcijos raštai, VSDFV pranešimas). Tiek nuteistąją teisinantys, tiek ją kaltinantys įrodymai teismų sprendimuose aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo ir bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, t. y. išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

Skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmosios instancijos teismas ir šio teismo atliktą įrodymų vertinimo pagrįstumą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdami į byloje surinktų įrodymų visumą, motyvuotai atmetė nuteistosios parodymus bei jos iškeltą versiją, kad darbo santykiai nebuvo fiktyvūs ir kad ji galbūt pati buvo apgauta UAB „S. C.“ direktoriaus D.

S. vardu veikusio asmens. Pažymėtina, kad nuteistosios nurodytų aplinkybių nepatvirtino jokie byloje surinkti ir teisme ištirti duomenys. Nustatyta, kad UAB „S. C.“ jokios veiklos nedeklaravo ir nevykdė, mokesčių (išskyrus valstybinio socialinio draudimo įmokas, būtinas motinystės pašalpai gauti) nemokėjo, neteikė ataskaitų, kitų dokumentų valstybės institucijoms, teikė tik duomenis „Sodrai“ apie draudžiamus asmenis, nes tai buvo reikalinga nusikalstamai veikai vykdyti, taip pat bendrovė nepateikė jokių buhalterinių ir kitų duomenų, patvirtinančių, kad V.

N. realiai būtų dirbusi bendrovėje, tokių dokumentų nurodė neišsaugojusi ir nuteistoji; V. N. bendrovėje buvo įdarbinta vadybininke, nors teigė dirbusi vertėjos darbą; be fiktyvaus direktoriaus D. S., bendrovėje buvo įdarbinta tik V. N. ir G. S., pastaroji prisipažino iš tikrųjų jokių darbo funkcijų nevykdžiusi ir buvusi įdarbinta fiktyviai, siekiant neteisėtai gauti motinystės pašalpas. Teismai įvertino ir nuteistosios V. N. pateiktą dokumentą, kuris, anot jos, patvirtina, kad ji bendrovėje dirbo vertėjos darbą, tačiau iš dokumento negalima spręsti, kad vertinimas buvo atliktas būtent V.

N. ir UAB „S. C.“ užsakymu. Be to, nuteistoji parodė atlikusi daug vertimų (dėl to jai buvo mokamas didelis – apie 5000 Lt per mėnesį atlyginimas), tačiau pateikė vienintelį dokumentą, kurio turinį iš esmės sudaro tik skaičiai, kurių versti nereikia. Visų šių aplinkybių pagrindu teismai kritiškai vertino nuteistosios V. N. parodymus apie tai, kad ji realiai dirbo UAB „S. C.“, todėl jai teisėtai buvo mokama motinystės pašalpa, ir turėjo pakankamą pagrindą jais nesivadovauti nustatydami nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei daryti išvadą apie darbo santykių fiktyvumą.

Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad teismai įrodymų vertinimo aspektu BPK normų nepažeidė.

Įvertinę įrodymų visumą, teismai šioje byloje nustatė, kad V. N. fiktyviai įsidarbino UAB „S. C.“ ir, nors niekada šioje bendrovėje realiai nedirbo ir žinojo, kad neturi teisės gauti motinystės pašalpų, kreipėsi į VSDFV dėl šių pašalpų gavimo, kurias jai išmokėjus, apgaule įgijo VSDFV turtą – 164 376,70 Lt dydžio motinystės pašalpų. Taip pasireiškusi V. N. veika atitinka visus BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl teismai, kvalifikuodami jos veiksmus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Pažymėtina ir tai, kad pati kasatorė, nurodydama netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, to nepagrindžia jokiais teisiniais argumentais ir BK 182 straipsnio taikymą ginčija tik įrodymų vertinimo aspektu, dėl kurio atitikties baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimams nėra pagrindo abejoti.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus, tenkinti kasacinį skundą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios V. N. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Vladislovas Ranonis

Aldona Rakauskienė