A-575-605-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-605/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00079-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimą Nr. 62-1050 (toliau – ir Nutarimas Nr. 62-1050) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 2S-5810 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2S-5810). Pareiškėjas teigė, kad prižiūrėtojai, kerštaudami jam už 2012 m. spalio 23 d. Lukiškių TI-K direktoriui pateiktą pranešimą dėl jų neteisėtų veiksmų, surašė melagingus tarnybinius pranešimus, kurių pagrindu Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu pareiškėjui už tai, jog jis nesilaikė dienotvarkės ir neleistinu laiku buvo nepasiklojęs lovos bei gulėjo po antklode, buvo paskirta nuobauda – teisės pirkti maisto produktus atėmimas vienam mėnesiui. Pareiškėjas tvirtino, kad jam inkriminuoto pažeidimo nepadarė, todėl minėtą Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimą apskundė Kalėjimų departamentui. Tačiau, pareiškėjo manymu, Kalėjimų departamentas netinkamai išnagrinėjo jo skundą ir priėmė nepagrįstą, biurokratišką bei formalų sprendimą, kuris turi būti panaikintas.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 40–42) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas atvykimo į Lukiškių TI-K dieną, t. y. 2010 m. gegužės 10 d., buvo pasirašytinai supažindintas su Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ), Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimais bei įspėtas dėl atsakomybės už minėtų teisės aktų pažeidimą. Tačiau pareiškėjas 2012 m. lapkričio 11 d. apie 10 val., būdamas kameroje Nr. 223, nesilaikė nustatytos dienotvarkės reikalavimų ir miegojo po antklode, jo lova buvo nepaklota, į daugkartinius prižiūrėtojo reikalavimus atsikelti ir pasikloti lovą pareiškėjas nereagavo, taip pažeisdamas SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1-23 patvirtintų Suimtųjų elgesio taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2.1 ir 2.7 punktus, t. y. pareiškėjas padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimą. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas jau anksčiau buvo baustas už suėmimo vykdymo režimo pažeidimus ir nagrinėjamo pažeidimo padarymo metu turėjo dvi galiojančias nuobaudas. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pasiaiškinti raštu dėl padaryto pažeidimo atsisakė, paaiškindamas žodžiu, kad jis režimo reikalavimų nepažeidė, bet vėliau 2012 m. lapkričio 12 d. įteikė Lukiškių TI-K direktoriui rašytinį pasiaiškinimą. Atsakovas papildomai paaiškino, kad Lukiškių TI-K direktorius, vertindamas pareiškėjo drausmės pažeidimą, rėmėsi galiojančiais teisės aktais, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, atsižvelgė į pareiškėjo vėliau pateiktą rašytinį pasiaiškinimą ir, įvertinęs visas aplinkybes, paskyrė padarytam pažeidimui adekvačią bei pagrįstą nuobaudą. Be to, atsakovas pabrėžė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neturi tikslo kenkti pareiškėjui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimu (b. l. 117–120) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pagal SVĮ 32 straipsnio 1 dalį suimtieji, be kita ko, privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos (SVĮ 32 str. 1 d. 1 p.) bei vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus (SVĮ 32 str. 1 d. 2 p.). Vidaus tvarka Lukiškių TI-K, be kita ko, yra reglamentuota Taisyklėse, kuriose įtvirtinta suimtųjų pareiga griežtai laikytis dienotvarkės, patvirtintos įstaigos direktoriaus (Taisyklių 2.1 p.), dienotvarkėje nustatytu ne miego laiku pasikloti lovą (Taisyklių 2.7 p.).

Pagal Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę, patvirtintą 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-64, nuo 06.30 val. iki 12.30 val. Lukiškių TI-K laikomi asmenys išvedimi į darbą, mokytis, sanitariniam švarinimui, pasivaikščioti, pas pareigūnus ir pan. Tuo tarpu kėlimasis ir kamerų tvarkymas pagal dienotvarkę vyksta nuo 06.00 val. iki 06.10 val. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas buvo supažindintas su teisės aktais, reglamentuojančiais jo teisinę padėtį, tarp jų ir su Taisyklių bei dienotvarkės reikalavimais, taip pat buvo įspėtas, jog už teisės aktų bei dienotvarkės reikalavimų pažeidimus gali būti baudžiamas drausmine tvarka.

Teismas pabrėžė, kad byloje esančiuose Lukiškių TI-K pareigūnų M. L. (M. L.) ir Z. S. (Z. S.) tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, jog pareiškėjas V. K. 2012 m. lapkričio 11 d. apie 10.00 val., būdamas kameroje Nr. 223, buvo pastebėtas miegantis po antklode, į pareigūnų reikalavimus pakloti lovą nereagavo. Atitinkamai teismo posėdyje liudytoju apklaustas Lukiškių TI-K prižiūrėtojas M. L. nurodė, kad eidamas pro pareiškėjo kamerą pastebėjo, jog apie 10.00 val. pareiškėjas gulėjo lovoje užsiklojęs, į nurodymus keltis ir pasikloti lovą nereagavo, apie tai pareigūnas pranešė korpuso vyresniajam Z.

S.. Be to, minėtas pareigūnas paaiškino, kad su pareiškėju nekonfliktuoja, nes teisėtų nurodymų davimas nelaikytinas konfliktais, tuo tarpu pareiškėjas dažnai daro įvairius pažeidimus. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas Lukiškių TI-K korpuso vyresnysis Z. S. nurodė, kad nagrinėjamo įvykio metu apie 10.00 val. prižiūrėtojas M. L. jam pranešė, jog pareiškėjas V. K. guli lovoje ir neklauso nurodymų. Z. S. priėjus prie pareiškėjo, pastarasis teigė, jog nori miego ir Z. S. nurodymų taip pat neklausė. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas Lukiškių TI-K posto prižiūrėtojas P. U. (P. U.) teigė, jog pamena, kad kolegos buvo pastebėję pareiškėjo padarytą pažeidimą, tačiau jis pats tarnybinio pranešimo nerašė ir detaliau apie minėtą įvykį neatsimena.

Įvertinęs byloje esančius Lukiškių TI-K pareigūnų tarnybinius pranešimus bei liudytojų parodymus, teismas sprendė, kad jie patvirtina Nutarime Nr. 62-1050 konstatuotas aplinkybes, jog pareiškėjas nesilaikė nustatytos dienotvarkės, su kuria buvo susipažinęs, reikalavimų ir laiku, kada pagal dienotvarkę pareiškėjas turėjo būti jau atsikėlęs ir susitvarkęs kamerą, jis gulėjo nepasiklojęs lovos, be to, kaip nustatyta iš prižiūrėtojų paaiškinimų, pareiškėjas neklausė prižiūrėtojų nurodymų bei lovos nepasiklojo.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas buvo pagrįstai pripažintas minėtais veiksmais pažeidęs SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei Taisyklių 2.1 ir 2.7 punktų reikalavimus. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nei skunde teismui, nei teisminio nagrinėjimo metu jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė savo teiginių, jog minėti pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu yra nusiteikę priešiškai ir tyčia siekia jam pakenkti ar teikti kalėjimo administracijai apie jį neobjektyvią, klaidinančią bei melagingą informaciją, todėl pareiškėjo teiginius apie pareigūnų kerštą jam teismas vertino kritiškai, kaip pareiškėjo gynybinę poziciją, siekiant išvengti atsakomybės už padarytus pažeidimus.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad skundžiamu Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 62-1050 pareiškėjui drausminė nuobauda buvo paskirta pagrįstai, ji yra adekvati ir proporcinga padarytam pažeidimui. Konstatavęs, jog Nutarimas Nr. 62-1050 yra teisėtas ir pagrįstas, teismas padarė išvadą, kad skundžiamu Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 2S-5810 pareiškėjo skundas buvo atmestas pagrįstai, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti šį sprendimą taip pat yra nepagrįstas.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde (b. l. 127–132) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimą Nr. 62-1050 bei Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 2S-5810 ir priteisti pareiškėjui 5 500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, neobjektyviai, neteisingai, šališkai ir formaliai. Teigia, jog dėl to patyrė moralinę žalą, kurią vertina 5 500 Lt. Be to, pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir į bylos nagrinėjimą kviesti liudytojais Lukiškių TI-K pareigūną P. U. bei nagrinėjamo įvykio metu kartu su pareiškėju kameroje buvusį suimtąjį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniu skundu pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir į bylos nagrinėjimą kviesti liudytojus. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Šiuo atveju pareiškėjas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės motyvuoja būtinybe žodinio bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojus, galinčius išsamiau paaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir kviesti į teismo posėdį liudytojus, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, be kita ko, į teismo posėdį kviečiant ir apklausiant liudytojus, galinčius nurodyti bylai reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimo Nr. 62-1050 ir Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 2S-5810 teisėtumo bei pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjo ginčijami Nutarimas Nr. 62-1050 bei Sprendimas Nr. 2S-5810 yra teisėti ir pagrįsti. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Kaip matyti iš pareiškėjo ginčijamo Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimo (b. l. 8), šiuo nutarimu pareiškėjui už tai, kad jis 2012 m. lapkričio 11 d. apie 10.00 val., būdamas kameroje Nr. 223, nesilaikė nustatytos dienotvarkės reikalavimų, t. y. miegojo po antklode, lova buvo nepaklota, į daugkartinius prižiūrėtojų reikalavimus atsikelti ir pasikloti lovą jis nereagavo, taip savo veiksmais pažeisdamas SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto bei Taisyklių 2.1 ir 2.7 punktų reikalavimus, buvo skirta nuobauda – teisės pirkti maisto produktus atėmimas vienam mėnesiui.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1–2 punktai numato, jog suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos, vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus. Atitinkamai Taisyklių 2.1 punktas įtvirtina, kad suimtieji privalo griežtai laikytis dienotvarkės, patvirtintos įstaigos direktoriaus. Be to, suimtieji privalo dienotvarkėje numatytu ne miego laiku pasikloti lovą (Taisyklių 2.7 p.). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, 2010 m. gegužės 10 d. asmeniškai ir pasirašytinai, be kita ko, buvo supažindintas su pagrindinėmis minėtų teisės aktų nuostatomis ir perspėtas, jog už šių teisės aktų, vidaus tvarkos ir dienotvarkės reikalavimų pažeidimą gali būti nubaustas drausmine tvarka (b. l. 17).

Tačiau byloje esantys Lukiškių TI-K pareigūnų tarnybiniai pranešimai (b. l. 49–50) ir pirmosios instancijos teismo posėdyje jų duoti parodymai (b. l. 70, 115, bylos priedas su teismo posėdžių garso įrašais), patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas minėtų teisės aktų nuostatų nesilaikė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą įspėtų (b. l. 69, 114) minėtų pareigūnų duoti parodymai atitinka jų iš karto po nagrinėjamo įvykio surašytuose tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes, jie yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, pareigūnų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių objektyvių duomenų apie tai, jog jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti pareiškėją, nėra, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šiais duomenimis, kadangi jais netikėti nėra pagrindo.

Tuo tarpu pareiškėjas iš karto po nagrinėjamo įvykio rašyti pasiaiškinimą atsisakė ir žodžiu tik nurodė, kad nepažeidė režimo reikalavimų (b. l. 48). Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, kreipėsi į Lukiškių TI-K, Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrą bei kitas institucijas dėl informacijos, ar pareiškėjas yra kreipęsis į prokuratūrą dėl Lukiškių TI-K prižiūrėtojų galimai neteisėtų veiksmų, kas nagrinėjamo 2012 m. lapkričio 11 d.

įvykio metu buvo laikomas toje pačioje kameroje kartu su pareiškėju ir kas tuo metu buvo posto prižiūrintis, taip pat nagrinėjamo įvykio dienos vaizdo kamerų įrašų bei kitų duomenų pateikimo (b. l. 72–73, 94–95, 100, 108). Pirmosios instancijos teisme, be kita ko, buvo gauti atsakymai, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės pateikti informaciją, su kuo 2012 m. lapkričio 11 d. kameroje buvo laikomas pareiškėjas, kadangi tokia apskaita nėra vedama; 2012 m. lapkričio 11 d. priežiūros poste Nr. 12 esančių kamerų Nr. 201–224 posto prižiūrėtojas buvo P. U.; pareiškėjas Lukiškių TI-K direktoriui nebuvo pateikęs jokių skundų dėl prižiūrėtojo M.

L.; dėl ribotų vaizdo stebėjimo sistemos galimybių nėra galimybės pateikti vaizdo medžiagą, susijusią su 2012 m. lapkričio 11 d. įvykiais; pagal V. K. pareiškimą dėl Lukiškių TI-K prižiūrėtojų veiksmų buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau, apskundus nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir prokuroro nutarimą palikti galioti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, Vilniaus miesto apylinkės teismas panaikino minėtus nutarimus, bet vėliau pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pranešimai apie įtarimą byloje niekam pareikšti nebuvo (b. l. 78–81, 99, 101–104, 107, 109–112).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo nurodyta versija, jog jis jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, o Lukiškių TI-K pareigūnai yra priešiškai nusistatę jo atžvilgiu ir melagingai jį apkalba, vertintina kritiškai, kaip siekis išvengti atsakomybės, todėl atmestina kaip nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo kaltė dėl Nutarime Nr. 62-1050 nurodyto pažeidimo padarymo įrodyta byloje esančiais duomenimis, jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir kurios sudarytų pagrindą abejoti dėl pareiškėjo kaltės padarius minėtą pažeidimą, pareiškėjas iš esmės nenurodė, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, plačiau dėl to nepasisako.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjo skundžiamas Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimas Nr. 62-1050 yra teisėtas ir pagrįstas, jis priimtas įgalioto pareigūno, laikantis teisės aktuose numatytos nuobaudų skyrimo tvarkos ir terminų, o pareiškėjui paskirta nuobauda nėra per griežta ir atitinka padarytų pažeidimų pobūdį. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir surinktą dokumentinę medžiagą, taip pat nustatė, kad šiuo atveju nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai ir nėra jokio pagrindo ją naikinti. Pabrėžtina, kad Kalėjimų departamento Sprendimas Nr. 2S-5810 yra pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, jis yra pakankamai aiškus ir motyvuotas, priimtas laikantis teisės aktuose numatytos tvarkos ir pasirašytas įgalioto asmens, taigi taip pat laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Remdamasi tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas