AS-552-300-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-300/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01564-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. P. skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1-7, 16-23) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-3980(11); priteisti iš Ministerijos 19 633,31 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn.; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam nuo 2008 m. sausio 21 d. Ministerijos sprendimu neterminuotai buvo paskirta pareigūno valstybinė pensija už tarnybą – 1 044,70 Lt per mėnesį, taip pat laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 25 d. iki 2010 m. kovo 1 d. valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, pareiškėjui buvo mokama sumažinta pensija. Dėl sumažintos pensijos pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Ministeriją, kuri 2013 m. balandžio 18 d. raštu Nr. 1D-3980(11) atsisakė nagrinėti jo prašymą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tai, jog valstybė netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams, konstatavo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime. Pareiškėjo manymu, įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo jo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją.

Pareiškėjas prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti (b. l. 60-64) nurodė, kad apie tai, jog jam mokama sumažinta pensija, jis sužinojo tik 2010 m. birželio 29 d., kai iš sąskaitos, į kurią buvo vedama pensija, nuėminėjo pinigus. Tuo atveju, jei senaties termino pradžia yra laikytina pirmosios sumažintos pensijos pervedimo (gavimo) diena, prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti grindė Konstitucinio Teismo suformuotomis doktrinomis, iš kurių darė išvadą, jog pareiškėjas, kaip lojalus Lietuvos valstybei pilietis, įstatymu jam sumažinus pensiją, šį įstatymą laikė pagrįstu, o Konstituciniam Teismui atitinkamas teisės nuostatas pripažinus prieštaraujančias Konstitucijai, pagrįstai tikėjosi, kad valstybės institucijos nauju įstatymu pašalins pažeistas turtines teises. Be to, susipažinus su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjas dar turėjo pagrindo manyti, jog valstybės institucijos priims atitinkamus sprendimus, kuriais pašalins neteisėto teisės akto sukeltus padarinius. Pareiškėjas nurodė, jog termino ginti savo pažeistas teises nėra praleidęs, tačiau, jei teismas manytų, kad terminas yra praleistas, prašė atsižvelgti į tokias aplinkybes kaip pasitikėjimas valstybe, viltis, kad bus imtasi veiksmų pašalinti antikonstitucinio įstatymo padarinius ir atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pensija yra periodinė išmoka, o tai reiškia, kad per ginčo laikotarpį jis kas mėnesį gaudavo nepagrįstai sumažintą pensiją.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į skundą (b. l. 38) prašė skundą atmesti. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ikiteismine tvarka ginčyti pensijos perskaičiavimą, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo Ministerijai padavimo dienos buvo praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Pažeidimo paaiškėjimo diena atsakovai laikė Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dieną – 2012 m. rugsėjo 21 dieną.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punktu ir darė išvadą, jog pareiškėjui pirmoji sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. vasario mėn., o į teismą R. P. kreipėsi tik 2013 m. gegužės 13 d., t. y. praėjus daugiau nei trims metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Teismas konstatavo, kad ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje trejų metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, yra atnaujinamasis terminas. Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į teismų praktiką ir darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos priežastys nagrinėjamu atveju laikytinos priklausančiomis nuo jo valios ir nelaikytinos priežastimi atnaujinti terminą skundui paduoti. Teismas pažymėjo, kad iš byloje pateikto Swedbank sąskaitos išrašo nors ir matyti, kad pareiškėjas per laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. liepos 3 d. su šioje sąskaitoje esančiais pinigais neatliko jokių finansinių operacijų, tačiau teismas šio sąskaitos išrašo nelaikė vienareikšmiškai įrodančio aplinkybę, kad pareiškėjas nežinojo, jog jam pensija nuo 2010 m. sausio mėn. bus mokama sumažinta, t. y. teismas šios aplinkybės termino atnaujinimo klausimo kontekste nelaikė įtikinama ir pažymėjo, kad sprendimas mažinti pensijas nuo 2010 m. buvo visuotinai žinomas reiškinys.

Teismas nurodė, kad priėmus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ginčui aktualių teisės nuostatų prieštaravimas Konstitucijai buvo plačiai aptarinėjamas įvairiomis viešosiomis priemonėmis, iš kurių pareiškėjas, teismo teigimu, turėjo suprasti su tuo susijusias pasekmes. Teismas pareiškėjo prašyme išdėstytas termino praleidimo priežastis – pasitikėjimą valstybe, lojalumą, viltį, kad bus imtasi veiksmų pašalinti antikonstitucinio įstatymo padarinius, vertino kaip subjektyvaus, o ne objektyvaus pobūdžio ir darė išvadą, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl nuo jo priklausančių priežasčių. Teismas konstatavo, kad ši teisiškai reikšminga aplinkybė – skundo (prašymo) padavimo termino praleidimas – sudaro teisinį pagrindą teismo procesą nutraukti (ABTĮ 101 str. 7 p.).

Dėl pareiškėjo prašomo panaikinti Ministerijos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 1D-3980(11) teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pažymėjo, kad pareiškėjas ginčą kelia praleidęs trejų metų terminą kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, todėl darė išvadą, kad procesas negali būti beprasmis ir begalinis, nes, jeigu ginčui dėl pensijos nepriemokos priteisimo yra praleistas procesinis terminas kreiptis į teismą, tai ir sprendimui dėl ginčo iškėlimo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką taip pat yra praleistas terminas, t. y. šis skundžiamas aktas pareiškėjui akivaizdžiai nesukels jokių teisinių pasekmių, nes teismas šiuo atveju asmens teisių apginti negalėtų.

Netenkinęs pagrindinių reikalavimų teismas netenkino ir prašymo dėl teismo išlaidų atlyginimo (ABTĮ 44 str.).

III. Pareiškėjas R. P. atskiruoju skundu (b. l. 81-86) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir pripažinti, kad pareiškėjas procesinio termino skundui paduoti nėra praleidęs, o manant, kad terminas yra praleistas – atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas pažymi, kad atsižvelgus į viešus oficialių pareigūnų pasisakymus jis ir šiuo metu turėtų teisėtus ir pagrįstus lūkesčius manyti, jog pensijos nepriemoka jam bus kompensuota net nesikreipus į Ministeriją ir teismą. Pareiškėjas pabrėžia, kad asmens teisė reikalauti, jog valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir mokėtų pareiškėjui skirtą pensiją, kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų, teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, nuostatos dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą, taip pat galioja skiriant bei mokant valstybines pensijas už tam tikrą tarnybą.

Pareiškėjo teigimu, padaryto teisių pažeidimo nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, o tai būtų nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu. R. P. daro išvadą, kad jis, kaip lojalus Lietuvos valstybei pilietis, įstatymo pagrindu sumažinus jam pensiją, laikė įstatymą pagrįstu, teisėtu ir Konstituciją atitinkančiu teisės aktu, o Konstituciniam Teismui iš dalies pripažinus įstatymo nekonstitucingumą, pagrįstai tikėjosi, kad valstybės institucijos nauju įstatymu pašalins turtinių teisių pažeidimus.

Pareiškėjas pažymi, kad jokio individualaus akto dėl sumažintos pensijos mokėjimo jo atžvilgiu nebuvo priimta, jokio informacinio pranešimo jis negavo, iki 2010 m. birželio 29 d. jokių operacijų su banko sąskaita, į kurią pareiškėjui buvo mokama pensija, neatliko, todėl nežinojo, kad gauna sumažintą pensiją. Vėliau, būdamas lojaliu Lietuvos valstybei ir manydamas, kad Lietuvos Respublikos Seimas bei kitos valstybės institucijos neveikia ultra vires, preziumavo, kad Laikinasis įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, todėl neatliko jokių veiksmų.

Pareiškėjas tvirtina, kad apie tai, jog jo teisės pažeistos, sužinojo tuomet, kai kreipęsis į Ministeriją gavo atsakymą, jog jam pensijos nepriemoka nebus išmokėta. Pareiškėjo manymu, siekis taikyti senatį tokio pobūdžio teisminiame ginče reiškia mėginimą pagrįsti valstybės institucijų neveiklumą.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad nesidomėjimas savo sąskaitos turiniu nėra svarbi priežastis praleisti terminą. Atsakovai sutinka, kad nesikreipimas į teismą iki Konstitucinio Teismo nutarimo yra pateisinamas, tačiau teigia, jog pasibaigus šiam terminui pareiškėjas į teismą kreipėsi neoperatyviai. Atsakovų manymu, iki 2012 m. rugsėjo 21 d. įstatymu nenustačius pensijos nepriemokų grąžinimo, nebuvo ir teisėtų lūkesčių dėl pažeidimo pašalinimo įstatymu. Atsakovų teigimu, kitos atskirajame skunde nurodytos priežastys nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismui, todėl negali būti atskirojo skundo pagrindu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Tarnyba sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nuoroda į Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnį nėra pagrįsta, nes pensijos buvo mažinamos ne dėl Ministerijos kaltės.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nutraukė bylą pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą. Ši teisės norma nustato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus jo padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013) reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavus pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. gegužės 10 d., t. y. praleidęs paminėtą 3 metų terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėn. gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus paminėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis nutraukti bylą pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą naikinama kaip neteisėta bei nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir, atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, administracinę bylą perduoda iš esmės nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Tokia išvada iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014, 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-225/2014) (ABTĮ 13 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Iš atskiruoju skundu skundžiamos nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Ministerijos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-3980(11) nurodė, jog minėtas atsakovo sprendimas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, kadangi ginčui dėl pensijos nepriemokos priteisimo yra praleistas procesinis terminas kreiptis į teismą. Įvertinus tai, kad terminas kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo nagrinėjamu atveju yra atnaujintinas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme iš naujo spręstinas ir pareiškėjo reikalavimas dėl Ministerijos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 1D-3980(11) panaikinimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3, 4 punktais, 34 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu straipsniais teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. P. atskirąjį skundą tenkinti.

Pareiškėjo R. P. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti tenkinti ir terminą atnaujinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas