A-146-134-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-134/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00090-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1;

15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 15 000 Lt turtinei ir 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę nuo 2005 m. rugpjūčio mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. dirbo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau - Pravieniškių PN-AK), o 2009 m. balandžio – liepos mėn. dirbo staliumi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, tačiau atsakaičius mokesčius gaudavo per mėnesį daugiausia 176 Lt. Europos socialinės chartijos, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2001 metais, 1(2) straipsnis reikalauja laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims mokėti tokį pat atlyginimą kaip ir laisvėje esantiems asmenims (šiuo atveju ne mažiau nei 850 Lt). Atsižvelgdamas į Europos socialinės chartijos 4 (1) straipsnį, pareiškėjas teigė, kad Lietuva taip pat įsipareigojo padengti skirtumą tarp realiai gauto atlyginimo ir nustatytos minimalios mėnesinės algos (šiuo atveju 850 Lt), tačiau pareiškėjas bausmės atlikimo metu dirbdamas šių pajamų negavo. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, SADM) pažeidė minėtas Europos socialinės chartijos nuostatas.

Pareiškėjo skaičiavimu, per jo nurodytą laikotarpį susidarė 15 000 Lt darbo užmokesčio nepriemoka (turtinė žala). Be to, pareiškėjas teigė, kad dėl tokios skriaudos patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, t.y. patyrė neturtinę žalą, kurią pareiškėjas įvertino 5 000 Lt.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 36–39) paaiškino, kad pataisos namuose atliekančių bausmę asmenų teisių ir pareigų apimtį nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau –Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) ir kiti bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai. Dirbančių nuteistųjų darbo užmokesčio dydžio ir apmokėjimo klausimus reglamentuoja BVK XI skyriaus Antrasis skirsnis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 228 patvirtinta Nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarka (toliau – Apmokėjimo tvarka).

Bausmių vykdymo kodekso 131 straipsnyje nustatyta, kad nuteistųjų darbas apmokamas pagal jo kiekį ir kokybę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, į stropiai dirbančių nuteistųjų, kurie atlieka bausmę pataisos namuose lengvosios bei paprastosios grupių laikymo sąlygomis ir kalėjimuose paprastosios grupės laikymo sąlygomis, asmeninę sąskaitą turi būti įrašoma, nepaisant visų išskaitų, ne mažiau kaip dvidešimt procentų, o į nuteistųjų I ir II grupių invalidų bei ribotai pakaltinamų asmenų asmeninę sąskaitą – ne mažiau trisdešimt procentų jiems per mėnesį priskaičiuoto darbo užmokesčio, atvirose kolonijose bausmę atliekantiems nuteistiesiems, nepaisant visų išskaitų, turi būti mokama ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų bendro per mėnesį priskaičiuoto darbo užmokesčio.

Šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatytos taisyklės gali būti netaikomos tik nuteistiesiems, kurie moka alimentus nepilnamečiams vaikams (pareiškėjas alimentų nemokėjo, todėl šios išimtys jam negalėjo būti taikomos). Taigi dirbantiems nuteistiesiems į jų asmeninę sąskaitą privaloma įrašyti ne mažiau kaip dvidešimt procentų jiems per mėnesį priskaičiuoto darbo užmokesčio. Bausmių vykdymo kodekso 132 straipsnyje nustatyta, kad iš nuteistųjų darbo užmokesčio į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą pataisos namuose, gydymo-pataisos namuose bei kalėjimuose yra atskaitoma dvidešimt penki procentai.

Šios išskaitos nedaromos iš darbo užmokesčio dalies, priskaičiuotos už nustatytų išdirbio normų viršijimą, ir premijų. Socialinės paramos nuteistiesiems fondo sudarymo ir jo lėšų naudojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų išskaitų, iš bendros darbo užmokesčio sumos taip pat atskaitomi penki procentai į nuteistojo neliečiamąją asmeninės sąskaitos dalį, kurios naudoti nuteistasis neturi teisės. Ypatingais atvejais bausmės atlikimo metu pataisos įstaigos direktoriaus leidimu nuteistasis gali panaudoti pinigus, turimus neliečiamojoje asmeninės sąskaitos dalyje.

Likusi šioje sąskaitoje pinigų suma nuteistajam išduodama tik paleidimo iš pataisos įstaigos metu. Atlikus Bausmių vykdymo kodekso 132 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas išskaitas, iš likusios uždirbtos sumos atskaitoma pagal vykdomuosius raštus ir kitus vykdomuosius dokumentus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka. Apmokėjimo tvarkoje nurodyta, kad nuteistiesiems, atliekantiems bausmę ir įdarbintiems įstaigose ir įmonėse, už darbą mokama pagal jo kiekį ir kokybę arba dirbtą laiką nustatant atitinkamos kategorijos darbų valandinius tarifinius atlygius koeficientais (nesudėtingas arba pagalbinis darbas – 0,43; vidutinio sudėtingumo darbas – 0,50; sudėtingas darbas – 0,60; itin sudėtingas darbas – 0,75) nuo minimalaus valandinio atlygio, o esant pastoviems konkrečios apimties ilgalaikiams nenormuotiems darbams – nustatant mėnesinę algą koeficientais (ūkio darbai: 0,43–0,55; atsakingi darbai: 0,55–0,75) nuo minimalios mėnesinės algos.

Pravieniškių PN-AK pareiškėjui mokėjo atlyginimą vadovaudamiesi paminėtais teisės aktais, todėl pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas prašė atmesti pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo kaip nepagrįstą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 20–22) paaiškino, kad pareiškėjas atvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – Ligoninė) 2009 m. kovo 27 d., išvyko – 2009 m. liepos 24 d. Ligoninės direktorius 2009 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 13/21 paskyrė pareiškėją eiti staliaus pareigas ir nustatė minimalios mėnesinės algos 0,43 dydžio mėnesinį atlyginimą vadovaudamasis Apmokėjimo tvarkos nuostatomis. Apmokėjimo tvarkos 4 punkte nustatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems, dirbantiems nuolatinius konkrečios apimties ilgalaikius darbus, mokama mėnesinė alga. Mėnesinę algą nustato laisvės atėmimo vietų ar valstybės įmonių prie pataisos įstaigų vadovai, taikydami koeficientus, kurie nustatomi pagal darbų rūšis (2 priedas). Darbo užmokesčio koeficiento vienetas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydis. Mėnesinė alga apskaičiuojama atitinkamą koeficientą dauginant iš minimaliosios mėnesinės algos dydžio. Ligoninės direktorius 2009 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 13/34 „Dėl nuteistųjų, paliktų atlikti ūkio darbus, pareigų pakeitimo“ perkėlė pareiškėją į Psichiatrijos skyriaus palatos sanitaro pareigas ir nustatė jam minimalios mėnesinės algos 0,43 dydžio mėnesinį atlyginimą. Pareiškėjui dirbant Ligoninės ūkio aptarnavimo būryje, jam buvo paskirtos trys nuobaudos. Ligoninės direktoriaus 2009 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 5.9/41-27 paskirtas papeikimas, 2009 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 49 (36) paskirtas įstaigos patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės, 2009 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 50 – uždarymas į baudos izoliatorių ir/ar karcerį penkiolikai parų. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas du kartus pažeidė įstaigos nustatytas ir/ar patvirtintas vidaus tvarkos taisykles, Ligoninės direktorius 2009 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 13/39 atleido pareiškėją iš užimamų pareigų ir išbraukė iš nuteistųjų, paliktų atlikti ūkio darbus, sąrašų, todėl pareiškėjas buvo konvojuotas į bausmės atlikimo vietą.

Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Laisvės atėmimo vietų ligoninė pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Neturtinės žalos padarymo pareiškėjui faktas nėra patvirtintas jokiais įrodymais. Be to, tarp pareiškėjo tariamai patirtos turtinės ir neturtinės žalos dėl darbo apmokėjimo Ligoninėje priežastinio ryšio nėra. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 45–47) rėmėsi Bausmių vykdymo kodekso 131 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad nuteistųjų darbas apmokamas pagal jo kiekį ir kokybę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 228 patvirtintoje Nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarkoje nustatyta, kad nuteistųjų laisvės atėmimu atliekamų darbų kategorijas ir valandinius tarifinius atlygius bei nuteistųjų laisvės atėmimu laikininkų mėnesines algas. Laikotarpiu, kuriuo, anot pareiškėjo, buvo padarytas pažeidimas, Apmokėjimo tvarkoje (redakcija iki 2009 m. birželio 5 d.) buvo nustatyta, kad nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, įdarbinami tardymo izoliatoriuose ir pataisos darbų įstaigose dirbti ūkio darbus, taip pat šių įstaigų gamybos baruose ir valstybės įmonėse prie pataisos darbų kolonijų, nuteistųjų, kurie gydėsi gydymo ir pataisos darbų kolonijose (sergantys aktyvios formos tuberkulioze), darbas buvo organizuojamas gydomosiose darbo terapijos dirbtuvėse. Apmokėjimo tvarka nustatė, kad nuteistiesiems, atliekantiems bausmę ir įdarbintiems įstaigose ir įmonėse, už darbą mokama: 1) pagal jo kiekį ir kokybę arba dirbtą laiką – nustatant atitinkamos kategorijos darbų valandinius tarifinius atlygius koeficientais (1 priedas) nuo minimalaus valandinio atlygio; 2) esant pastoviems konkrečios apimties ilgalaikiams nenormuotiems darbams – nustatant mėnesinę algą koeficientais (2 priedas) nuo minimalios mėnesinės algos. Nuteistiesiems, įdarbintiems įstaigose ir įmonėse ir atliekantiems gamybos technologinių procesų darbus, paprastai taikoma vienetinė darbo apmokėjimo sistema pagal darbo normas, kurias nustato įstaigos ar įmonės administracija. Darbo normos keičiamos naujomis racionalizavus darbo vietas, įdiegus naują techniką, technologiją, organizacines ir technines darbo našumo didinimo priemones.

Apmokėjimo tvarkos 1 ir 2 prieduose nustatytas koeficientas nesudarė 100 procentų minimalaus valandinio atlygio ar minimalios mėnesinės algos. Tai reiškia, kad pareiškėjas negalėjo gauti viso tuo metu nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio atlyginimo, nes jo gaunamai algai buvo taikomos Apmokėjimo tvarkos nuostatos. Be to, pareiškėjo gaunamam atlyginimui buvo taikomi išskaitymai pagal Bausmių vykdymo kodekso 132 straipsnio nuostatas. Taigi pareiškėjui buvo mokamas visas jam priklausantis atlyginimas, apskaičiuotas atsižvelgiant į teisės aktų, reglamentuojančių nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarką, nuostatas, nes įstatymų leidėjas nustatė, kad nuteistųjų darbas apmokamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą tvarką. Ši teisės norma yra specialioji teisės norma Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) atžvilgiu. Todėl nuteistiesiems taikoma ši tvarka, o ne Darbo kodeksas. Pareiškėjo skunde minima Europos socialinė chartija apibrėžia visų asmenų socialines teises ir neišskiria nuteistųjų kaip atskiros grupės asmenų.

Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovo neteisėti veiksmai nenustatyti (CK 6.271 str.). Kalėjimų departamentas taip pat prašė įvertinti tai, kad dėl žalos, tariamai padarytos nuo 2005 metų rugpjūčio mėnesio iki 2009 metų liepos, pareiškėjas kreipėsi į teismą tik 2013 m. sausio 4 d. Todėl pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytina CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kurioje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu (b. l. 66–71) pareiškėjo A. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ginčas kilęs dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė nuo 2005 m. rugpjūčio mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. ir 2009 m. balandžio–liepos mėnesiais jam mokėto mažesnio nei turėjo būti mokėtas darbo užmokesčio.

Ištyręs įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje dirbo ir užmokestį gavo nuo 2005 m. rugpjūčio mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn., o Laisvės atėmimo vietų ligoninėje – 2009 m. balandžio–liepos mėnesiais (b. l. 10–11, 23, 29, 31). Skundą teismui išsiuntė paštu – 2013 m. sausio 8 d. (b. l. 13).

Kalėjimų departamentas vienu iš skundo atmetimo motyvų nurodė aplinkybę, kad nuo galimo pareiškėjo teisių pažeidimo iki skundo teismui padavimo dienos praėjo treji metai, todėl prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad šiuo atveju yra aktualus teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, taikymas.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimui (CK 6.271 straipsnis) taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Išmokų, susijusių su darbo santykiais, reikalavimams taikomas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties termino taikymą reglamentuoja CK normos (1.124–1.135 straipsniai). CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl žalos atlyginimo prašė trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 išaiškino, jog „ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes“.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pagal teisių pažeidimo pobūdį ieškinio senaties termino eigos pradžia sutampa su pažeidimo diena. Atsižvelgęs į tai bei į CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatas, kurios nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, ieškinio senaties terminas prasideda tą kiekvieną dieną, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamų laikotarpių ieškinio senaties termino eigos pabaiga atitinkamai yra 2010 m. gruodžio 31 d. ir 2012 m. liepos 31 d. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. sausio 4 d. (b. l. 1), t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 punkte ir DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams atlyginti žalą už pareiškėjo minimus pažeidimus.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tuo atveju, jei teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Įstatymuose nėra nurodyti kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Sprendžiant dėl termino atnaujinimo, vertintina, ar pareiškėjas buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Teismas byloje nurodė, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, tačiau nei skunde, nei teismo posėdžio metu nagrinėjant bylą iš esmės neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, pareiškėjo reikalavimai priteisti žalos atlyginimą atmestini.

Remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

III. Pareiškėjas A. K. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 78–79) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad jo manymu, byla išnagrinėta netinkamai, nesilaikyta galiojančių įstatymų. Dėl praleisto ieškinio senaties termino apeliantas pažymi, kad jis teismo posėdžio metu minėjo, jog apie įstatymą dėl nuteistųjų atlyginimų sužinojo tik 2013 m. sausio mėnesį ir nedelsdamas padavė skundą teismui. Prašo atsižvelgti į tai, kad jis yra nuteistasis, neturintis aukšto išsilavinimo ir teisiškai neišprusęs, todėl prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kuris buvo praleistas dėl to, jog apeliantas vėlai sužinojo apie įstatymą ir dėl minėtos priežasties pavėlavo kreiptis į teismą. Apeliantas prašo grąžinti byla pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 87–89) Pravieniškių PN-AK remiasi iš dalies tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs savo atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai atkreipia dėmesį, kad vienas pamatinių teisės principų yra ignorantia legis non excusat (lot.), kuris imperatyviai nustato, jog nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Atsižvelgdamas į šio principo prasmę, Pravieniškių PN-AK teigia, kad pareiškėjo nežinojimas apie įstatymo nebuvimą nėra pagrindas atnaujinti senaties terminą. Kiekvienas asmuo privalo domėtis savo teisių apimtimi ir ginti jas. Nuteistieji turi teisę gauti teisės aktus, bibliotekoje skaityti juos, taigi, būdamas apdairus, pareiškėjas turėjo visas galimybes žinoti apie įstatymu nustatytą teisinių santykių reglamentavimą ir kreiptis į teismą nepraleidęs senaties termino.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 85–86) Ligoninė nurodo, kad pirmos instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, priimtą sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, reglamentuojančiomis darbo apmokėjimą ir apskaičiavimą laisvės atėmimo vietose, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų ir motyvų, dėl kurių jis nesutinka su teismo sprendimu, tik rėmėsi prielaida, kad buvo nevertinti byloje esantys įrodymai, ir kad byla išnagrinėta neišsamiai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas iškėlė ginčą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo bylos iš esmės.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šią įstatymo nuostatą.

Nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnio) atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz.,Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo ginčo (administracinės bylos) šalys yra pareiškėjas ir atsakovas (ABTĮ 48 str. 1 d.). Civiliniame procese bylos šalys yra ieškovas ir atsakovas (CPK 41 str.).

Administracinės bylos proceso šalys yra: pareiškėjas (skundą, prašymą padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį); atsakovas (institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (t. y. tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos) (ABTĮ 48 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ginčo šalis – atsakovas yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės. Tikrinamoje byloje iš atsakovo atstovų atsiliepimų į pareiškėjo skundą bei pirmosios instancijos teismo 2013 m. balandžio 17 d. posėdžio garso įrašo nustatyta, kad ginčo šalis (atsakovas) pirmosios instancijos teisme taikyti ieškinio senatį nereikalavo. Teismas taikė ieškinio senatį pagal proceso šalies (trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento) prašymą, t. y. taikė ieškinio senatį administracinės bylos ginčo šaliai nereikalaujant. Nesant administracinės bylos šalies reikalavimo taikyti ieškinio senatį, teismas turi nagrinėti bylą iš esmės. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo bylos iš esmės.

Dėl nustatyto procesinės teisės normų pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas, kuriuo prašoma perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, yra pagrįstas, todėl turi būti tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas