A-492-1727-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -1727/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00649-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. ir trečiojo suinteresuoto asmens J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamentui (tretieji suinteresuoti asmenys J. T. ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūra) dėl termino atnaujinimo, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. U. 2013 m. vasario 27 d. pateikė teismui skundą (I t., b. l. 1–3), kurį 2013 m. kovo 12 d. patikslino (I t., b. l. 22–24), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) 2013 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-906; 2) atnaujinti praleistą 2012 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-7 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) apskundimo terminą, jeigu teismas konstatuotų, kad V. U. ir J. T. 2012 m. vasario 23 d. raštas iš esmės nebuvo skundas; 3) įpareigoti Departamentą išnagrinėti 2013 m. vasario 12 d. pareiškėjo ir J. T. pakartotinį skundą.

Pareiškėjas paaiškino, kad V. U. ir J. T. kreipėsi į Departamentą su 2013 m. vasario 12 d. skundu Nr. 47-TOLV dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūros (toliau – ir Agentūra) Privalomojo nurodymo, kuriuo pareiškėjui buvo pavesta statybines atliekas iš J. T. sklypo išvežti priduoti atliekų tvarkytojams. Nurodė, kad nors 2012 m. vasario 23 d. raštas Agentūrai nebuvo pavadintas skundu ir nebuvo teikiamas Departamentui, o buvo nusiųstas Agentūrai, tačiau V.

U. ir J. T. šiuo raštu Agentūrai išreiškė savo kategorišką nesutikimą su Privalomuoju nurodymu, bet Agentūra į 2012 m. vasario 23 d. raštą atsakymo nepateikė. Atkreipė dėmesį, kad, manydamas, jog pirminis skundas buvo pateiktas 2012 m. vasario 23 d., pareiškėjas 2013 m. vasario 12 d. pateikė Departamentui pakartotinį skundą dėl Privalomojo nurodymo. Mano, kad jeigu Agentūra V. U. ir J. T. 2012 m. vasario 23 d. rašto nelaikė skundu, jį turėjo laikyti raštu, į kurį privalėjo atsakyti pagal Viešojo administravimo įstatymą.

Atkreipė dėmesį, kad medžiagos, kurias Agentūra laiko atliekomis, į J. T. sklypą buvo atvežtos su jos žinia, dėl jos poreikių ir turėjo vertę, o Agentūra, duodama nurodymą medžiagas priduoti atliekų tvarkytojams, neįvertino medžiagų savininko valios, kėsinosi pažeisti jos nuosavybės teises. Agentūros pasirinkta pozicija J. T. atžvilgiu netgi neatitiko 2006 m. gruodžio 29 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių 16.1 punkto, kuriame nustatyta, kad neapdorotos nepavojingos statybinės atliekos gali būti sunaudojamos statybvietėje, kurioje jos susidaro.

Pažymėjo, kad 2013 m. vasario 12 d. pakartotiniu skundu Departamento buvo prašoma atnaujinti terminą skundui dėl Privalomojo nurodymo paduoti, jei būtų konstatuota, kad 2012 m. vasario 23 d. V. U. ir J. T. raštas nėra skundas. Taip pat buvo prašoma Privalomąjį nurodymą panaikinti kaip prieštaraujantį Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad atliekų turėtojas turi atliekas perduoti atliekų tvarkytojams arba gali tvarkyti atliekas pats. Paaiškino, kad pareiškėjui pateikta tik pirmoji Privalomojo nurodymo pusė, kurioje neužsimenama apie apskundimą, šis nurodymas nepatvirtintas jokiu antspaudu.

Nors 2012 m. vasario 23 d. raštas Agentūrai nebuvo pavadintas skundu ir nebuvo teikiamas tiesiogiai Departamentui, tačiau jeigu teismas vertintų, kad V. U. ir J. T. 2012 m. vasario 23 d. raštas negali būti laikomas skundu, tai prašo, atsižvelgiant į asmens teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos ir protingumo bei teisingumo kriterijus, atnaujinti praleistą Privalomojo nurodymo apskundimo terminą.

Atsakovas Departamentas atsiliepime (I t., b. l. 28–29) nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjo skunde faktinės aplinkybės, susijusios su V. U. padarytu administraciniu teisės pažeidimu, kuris lėmė aplinkos užteršimą bei tai, kad 2012 m. vasario 20 d. buvo duotas privalomasis nurodymas Nr. VR-12.2-7, nurodytos subjektyviai. Pažymėjo, kad pareiškėjo atstovės advokatės J. Mikalkevičiūtės 2013 m. vasario 12 d. skundas Nr. 47-TOLV Departamento 2013 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. (38-2)-VR-1.7-906 paliktas nenagrinėtas, kadangi buvo praleistas 10 dienų Privalomojo nurodymo apskundimo terminas, nustatytas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje.

Privalomasis nurodymas V. U. buvo įteiktas 2012 m. vasario 21 d., tai patvirtinta pareiškėjo parašu, todėl jo pozicija, kad anksčiau negalėjo skųsti šio nurodymo, kadangi jam buvo įteikta tik pirmoji jo pusė ir dėl to nebuvo žinoma apskundimo tvarka, yra nepagrįsta. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovui nenustatyta teisė atnaujinti praleistą privalomojo nurodymo apskundimo terminą, todėl Departamento 2013 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. (38-2)-VR-l.7-906 yra teisėtas ir pagrįstas.

Pažymėjo, kad V. U. ir J. T. 2012 m. vasario 23 d. raštas negali būti laikomas skundu dėl privalomojo nurodymo pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnį, nes šis raštas buvo adresuotas Agentūrai, t. y. tam pačiam pareigūnui, kuris ir davė privalomąjį nurodymą. Be to, V. U. ir J. T. 2012 m. vasario 23 d. raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje suformuluotos skundo sąvokos. Nurodė, kad jeigu teismas manytų, jog V. U. ir J. T. 2012 m. vasario 23 d. raštas gali būti laikomas skundu pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnį, nėra tikslinga atnaujinti terminą skundui dėl Privalomojo nurodymo paduoti, nes klausimas dėl V.

U. ir J. T. 2012 m. vasario 23 d. rašto, kaip galimo skundo dėl 2012 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-7, keliamas praėjus beveik metams nuo jo davimo dienos. Paaiškino, kad nuo 2012 m. vasaros pareiškėjas ir sklypo savininkė J. T. pradėjo naudotis advokatės J. Mikalkevičiūtės paslaugomis ir tik praėjus daugiau nei pusei metų nuo atstovavimo pradžios pateikė skundą dėl Privalomojo nurodymo. Mano, kad advokatės J. Mikalkevičiūtės 2013 m. vasario 12 d. rašte Nr. 47-TOLV, kuriame išreikštas nesutikimas su Privalomojo nurodymo reikalavimais, buvo išdėstyti analogiški ankstesniems V.

U. raštams argumentai, susiję su tariamu statybinių medžiagų, o ne statybinių atliekų buvimu žemės sklype (duomenys neskelbtini). (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), ir ignoruojama aplinkybė, jog Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. ATP-1198-533/2012 buvo neginčijamai konstatuota, jog V. U., neteisėtai šalindamas statybines atliekas, užteršė aplinką. Nurodė, kad minėta nutartimi konstatuotas aplinkos teršimo statybinėmis atliekomis faktas neturėtų būti iš naujo kvestionuojamas.

Pažymėjo, kad skunde išdėstyti argumentai, jog Privalomasis nurodymas apskritai negalėjo būti duodamas V. U., kadangi statybinės atliekos priklausė J. T., vertintinas tik kaip siekis išvengti pareigos vykdyti šio nurodymo reikalavimus, nes V. U. ir J. T. 2012 m. vasario 23d. rašte buvo aiškiai įvardyta, jog statybinių atliekų atvežimą į minėtą žemės sklypą organizavo V. U.. Taip pat Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.3-431-213/2012 buvo nurodyta, jog būtent pareiškėjas į minėtą žemės sklypą atgabeno statybines atliekas ir ketino jas panaudoti kelio nuovažai tiesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. T. atsiliepime (I t., b. l. 97) nurodė, kad visiškai sutinka su skundu ir jį palaiko.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepime (I t., b. l. 99) nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė skundą atmesti.

Paaiškino, kad palaiko Departamento atsiliepime išdėstytus argumentus ir motyvus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu (I t., b. l. 141-146) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Agentūra 2012 m. vasario 20 d. priėmė privalomąjį nurodymą Nr. VR-12.2-7, kuriuo pareiškėjui nurodė iki 2012 m. vasario 27 d., pažeidžiant Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių nuostatas į (duomenys neskelbtini). (sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) suvežtas statybines atliekas, išvežti ir priduoti atliekų tvarkytojams bei atliekų pridavimą atliekų tvarkytojui patvirtinančius dokumentus pateikti Agentūrai. Agentūroje 2012 m. vasario 27 d. gautas pareiškėjo ir J. T. 2012 m. vasario 23 d. raštas „Dėl 2012 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2“. Agentūra 2012 m. kovo 1 d. atliko patikrinimą ginčo sklype ir surašė patikrinimo aktą Nr. VR-12.10-9, kuriame konstatavo, kad statybinės atliekos neišvežtos, t. y. privalomasis nurodymas nėra įvykdytas, pareiškėjas privalomojo nurodymo teisės aktų nustatyta tvarka neskundė ir dėl įpareigojimų įvykdymo termino pratęsimo nesikreipė. Agentūroje 2012 m. kovo 21 d. gautas pareiškėjo ir J. T. raštas „Dėl 2012 m. kovo 1 d. patikrinimo akto Nr. VR-12.10-9“. Tą pačią dieną Agentūra priėmė pakartotinį privalomąjį nurodymą Nr. VR-12.2-13 ir surašė pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. VR-12.1-40 už Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 513 straipsnio 9 dalies pažeidimą. Agentūroje 2012 m. balandžio 5 d. gautas 2012 m. balandžio 2 d. pareiškėjo ir J. T. skundas „Dėl 2012 m. kovo 21 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-13“. Trakų rajono apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 27 d. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.3-431-213/2012 nutarė pripažinti pareiškėją kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, nustatytą ATPK 513 straipsnio 9 dalį, ir skirti jam 5000 Lt baudą. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 31 d. nutartimi paliko minėtą nutarimą nepakeistą. Departamente 2013 m. vasario 15 d. gautas 2013 m. vasario 12 d. pareiškėjo ir J. T. atstovės skundas „Dėl 2012 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2“. Departamentas 2013 m. vasario 19 d. sprendime Nr. (38-2)-VR-1.7-906 „Dėl 2012-02-20 privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-7“ nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog skundas paduotas praleidus privalomojo nurodymo apskundimo terminą, jis nenagrinėjamas.

Teismas pažymėjo, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme yra nustatyta privaloma išankstinė ginčo dėl privalomojo nurodymo nagrinėjimo tvarka, todėl skundas turėjo būti paduodamas minėto įstatymo nustatyta tvarka ir atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio reikalavimus. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo ir J. T. 2012 m. vasario 23 d. rašto Agentūrai matyti, kad jis nebuvo pavadintas skundu, buvo adresuotas ir išsiųstas Agentūrai, o ne Departamentui. Be to, nors minėtame rašte informuojama, kad privalomajame nurodyme pateikta informacija neatitinka tikrovės, tačiau nesuformuluotas reikalavimas dėl privalomojo nurodymo panaikinimo, t. y. 2012 m. vasario 23 d. raštas neatitiko skundui keliamų reikalavimų. Pažymėta, kad praėjus daugiau nei mėnesiui po 2012 m. vasario 23 d. rašto pateikimo pareiškėjas dėl analogiško pirminiam 2012 m. kovo 21 d. pakartotinio privalomojo nurodymo pateikė 2012 m. balandžio 2 d. skundą Agentūrai, kuriame aiškiai įvardija, kad tai yra skundas, ir prašo panaikinti pakartotinį privalomąjį nurodymą, t. y. pareiškėjo siekis apskųsti privalomąjį nurodymą yra aiškiai išreikštas. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad Agentūroje 2012 m. vasario 27 d. gautas pareiškėjo ir J. T. raštas nelaikytinas skundu, paduotu Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

Teismas nustatė, kad skundas dėl 2012 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo Departamente gautas tik 2013 m. vasario 15 d.

Spręsdamas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo teismas pažymėjo, kad iš pateikto ginčijamo Privalomojo nurodymo matyti, kad 2012 m. vasario 21 d. pareiškėjas pasirašė būtent antroje Privalomojo nurodymo pusėje, kurioje išaiškinta apskundimo tvarka ir terminai. Taigi teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, pasirašydamas, jog susipažino su Privalomuoju nurodymu ir gavo jo nuorašą, patvirtino, jog susipažino su Privalomojo nurodymo apskundimo tvarka ir terminais, kurie nurodyti Privalomajame nurodyme, todėl argumentas, kad pareiškėjui nebuvo žinoma šio nurodymo apskundimo tvarka ir terminai laikytas nepagrįstu. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad dėl jam neaiškios nurodymo apskundimo tvarkos ir terminų būtų kreipęsis į Agentūrą ar Departamentą ir bandęs išsiaiškinti minėtas aplinkybes.

Teismas pažymėjo, kad iš 2012 m. birželio 16 d. atstovavimo sutarties matyti, jog nuo 2012 m. vasaros pareiškėjas pradėjo naudotis profesionalios teisininkės, t. y. advokatės J. Mikalkevičiūtės, paslaugomis, tačiau 2013 m. vasario 12 d. skundas dėl 2012 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo Departamente gautas tik 2013 m. vasario 15 d., t. y. praėjus beveik metams po skundžiamo akto priėmimo ir daugiau nei pusei metų po to, kai pareiškėjas su advokate susitarė dėl atstovavimo jam. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, manydamas, kad jo ir J. T. 2012 m. vasario 23 d. raštas yra skundas dėl Privalomojo nurodymo, ir, negavęs Agentūros sprendimo dėl jo, nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdamas išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su minėto rašto nagrinėjimu. Be to, nors ir preziumuojant, kad pareiškėjas savarankiškai galbūt nesugebėjo apginti savo galimai pažeistų teisių, tačiau, teismo vertinimu, skundas Departamentui paduotas po nepagrįstai ilgo laiko tarpo nuo atstovavimo pradžios. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju nenustatyta, jog svarbios termino praleidimo priežastys būtų egzistavusios visą termino praleidimo laikotarpį, o laiko tarpas, kuriuo buvo praleistas terminas skundui paduoti, negali būti laikomas protingu. Pareiškėjui pradėjus naudotis advokatės paslaugomis, nebebuvo objektyvių kliūčių pateikti skundą. Pareiškėjo atstovės argumentai, jog terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl to, kad susidariusios situacijos ir didelio dokumentų kiekio analizei buvo reikalingas laikas, laikyti subjektyviais bei nepagrįstais, nes, pavyzdžiui, skundžiamo akto apimtis yra tik du lapai, ir, atsižvelgiant į termino praleidimo trukmę, nelaikyti svarbia termino praleidimo priežastimi.

Teismas, atsižvelgęs į termino praleidimo trukmę ir byloje surinktus įrodymus, darė išvadą, kad toks pareiškėjo elgesys nelaikytinas atidžiu ir rūpestingu naudojantis savo teise skųsti nepalankų sprendimą. Kitų svarbių aplinkybių, dėl kurių buvo praleistas terminas, pareiškėjas nenurodė. Taigi Departamento 2013 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. (38-2)-VR-1.7-906 laikytas teisėtu ir pagrįstu. Teismas nurodė neturintis teisinio pagrindo atnaujinti praleistą skundo dėl 2012 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo padavimo terminą, nes pareiškėjas nepateisinamai ilgai nesiėmė aktyvių veiksmų paduoti skundą dėl jam nepalankaus privalomojo nurodymo. Teismui netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą Departamento sprendimą, netenkintas ir išvestinis reikalavimą įpareigoti Departamentą išnagrinėti 2013 m. vasario 12 d. pareiškėjo ir J. T. pakartotinį skundą.

III. Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo J. T. (toliau – ir apeliantai) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 33-35), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliantai taip pat prašo prijungti prie bylos papildomus įrodymus: pareiškėjo ir J. T. 2012 m. balandžio 2 d. skundą bei Agentūros lydraštį Nr. VR-12-6-97, kadangi teismas jais rėmėsi priimdamas sprendimą.

Apeliantai mano, kad, jei Agentūra būtų elgusis atsakingai, tai ji būtų reagavusi į V. U. ir J. T. 2012 m. vasario 23 d. raštą ir būtų nurodžiusi pašalinti jo trūkumus, kad raštas atitiktų skundui keliamus reikalavimus. Apeliantai nurodo, kad pareiškėjas gavo Agentūros lydraštį Nr. VR-12-6-97, kuriame nurodoma, kad pareiškėjo 2012 m. balandžio 2 d. skundas persiųstas pagal kompetenciją Departamentui, todėl pareiškėjas tikėjosi, jog Departamentas nagrinės situaciją iš esmės (tiek dėl 2012 m. vasario 20 d., tiek dėl 2012 m. kovo 21 d. privalomųjų nurodymų).

Termino praleidimą apeliantai grindė savo nepakankamu teisiniu išprusimu. Tvirtino, kad pareiškėjas aktyviai pagal savo sugebėjimus rašė raštus Agentūrai. Pažymi, kad pareiškėjas ir Agentūra turi skirtingas Privalomojo nurodymo versijas, tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino, spręsdamas, ar pareiškėjas buvo tinkamai supažindintas su šio akto apskundimo tvarka.

Tvirtina, kad sutapatino 2012 m. vasario 20 d. privalomąjį nurodymą su 2012 m. kovo 21 d. privalomuoju nurodymu, kuris yra ginčijamas byloje Nr. I-5356-365/2012. Būtent dėl atstovavimo šioje byloje pareiškėjas sudarė atstovavimo sutartį ir laikėsi pozicijos, kad šioje byloje bus nagrinėjamas klausimas dėl abiejų administracinių aktų teisėtumo. Pareiškėjui 2012 m. rudenį pastebėjus apie jo turtui taikomą areštą jo atstovė susisiekė su antstole ir išsiaiškino, kokio sprendimo pagrindu yra vykdomas išieškojimas. Taigi laiko nepagrįstu teismo argumentą, kad pareiškėjas daugiau nei pusę metų po atstovavimo sutarties sudarymo nepagrįstai delsė pateikti skundą teismui dėl 2012 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 50-51), prašydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Tvirtina, kad 2012 m. vasario 20 d. privalomajame nurodyme buvo aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka. Pareiškėjas nesikreipė į Agentūra, siekdamas išsiaiškinti teisės aktuose reglamentuotą Privalomojo nurodymo apskundimo tvarką. 2012 m. vasario 23 d. rašte ne tik nebuvo ginčijamas Privalomasis nurodymas, tačiau patvirtinama, kad ateityje visi darbai žemės sklype vyks griežtai laikantis įstatymų, todėl nebuvo jokio pagrindo šį raštą laikyti skundu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 53-54), prašydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Agentūros atsiliepime pakartojami Departamento atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti motyvai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento 2013 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. (38-2)-VR-1.7-906 „Dėl 2012-02-20 privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-7“ teisėtumas bei pagrįstumas.

Pareiškėjas 2013 m. vasario 12 d. kreipėsi į Departamentą su skundu „Dėl 2012 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2“ (I t., b. l. 83–84). Aplinkos apsaugos departamento 2013 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. (38-2)-VR-1.7-906 buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2013 m. vasario 12 d. skundą, nes jis paduotas praleidus privalomojo nurodymo apskundimo terminą (I t., b. l. 95).

Byloje nustatyta, kad Agentūra 2012 m. vasario 20 d. priėmė privalomąjį nurodymą Nr. VR-12.2-7, kuriuo pareiškėjui nurodė iki 2012 m. vasario 27 d. statybines atliekas, suvežtas pažeidžiant Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių nuostatas į (duomenys neskelbtini) (sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), išvežti ir priduoti atliekų tvarkytojams bei atliekų pridavimą atliekų tvarkytojui patvirtinančius dokumentus pateikti Agentūrai (I t., b. l. 31). 2012 m. vasario 27 d.

Agentūroje gautas 2012 vasario 23 d. pareiškėjo ir J. T. raštas „Dėl 2012 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2“, kuriuo pareiškėjas paaiškino, kad statybinio laužo skalda, supakuota į specialius maišus, yra atvežta nuovažos nuo rajoninio kelio į žemės sklypą, kuriame numatyta statyti ūkininko sodybą, įrengimui (I t., b. l. 32). Agentūra 2012 m. kovo 1 d. atliko patikrinimą ginčo sklype ir surašė patikrinimo aktą Nr. VR-12.10-9, kuriame konstatavo, kad statybinės atliekos neišvežtos, t. y. privalomasis nurodymas nėra įvykdytas, pareiškėjas privalomojo nurodymo teisės aktų nustatyta tvarka neskundė ir dėl įpareigojimų įvykdymo termino pratęsimo nesikreipė (I t., b. l. 43). 2012 m. kovo 21 d.

Agentūroje gautas pareiškėjo ir J. T. raštas „Dėl 2012 m. kovo 1 d. patikrinimo akto Nr. VR-12.10-9“ (I t., b. l. 47). Tą pačią dieną Agentūra priėmė pakartotinį privalomąjį nurodymą Nr. VR-12.2-13, kuriuo pakartotinai pareiškėjui nurodė iki 2012 m. balandžio 11 d. statybines atliekas, suvežtas pažeidžiant Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių nuostatas į (duomenys neskelbtini) (sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) išvežti ir priduoti atliekų tvarkytojams bei atliekų pridavimą atliekų tvarkytojui patvirtinančius dokumentus pateikti Agentūrai (I t., b. l. 54), ir surašė pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. VR-12.1-40 už Administracinių teisės pažeidimų kodekso 513 straipsnio 9 dalies pažeidimą (I t., b. l. 48).

Trakų rajono apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.3-431-213/2012 pripažino pareiškėją kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, nustatytą ATPK 513 straipsnio 9 dalį, ir skyrė jam 5 000 Lt baudą (I t., b. l. 49–50). Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. spalio 31 d. nutartimi minėtas nutarimas paliktas nepakeistas (I t., b. l. 51–53).

Agentūroje 2012 m. balandžio 5 d. gautas pareiškėjo ir J. T. 2012 m. balandžio 2 d. skundas „Dėl 2012 m. kovo 21 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-13“ (I t., b. l. 55). Vilniaus RAAD išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. (38-2)VR-1.7-21 Agentūros 2012 m. kovo 21 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-12.2-13 paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1891-365-2013 buvo atmestas pareiškėjo V. U. skundas atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento dėl Vilniaus RAAD 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimo bei Agentūros 2012 m. kovo 21 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-13 panaikinimo. Bylą nagrinėjęs teismas konstatavo, kad padarytas pažeidimas – statybinių neapdorotų nepavojingų atliekų atvežimas į žemės sklypą pažeidžiant Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių reikalavimus, yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinio teisės pažeidimo byloje, todėl aplinkybės neturi būti tiriamos iš naujo ( ABTĮ 58 str. 2 d.).

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas Agentūrai pateikto pareiškėjo ir J. T. 2012 vasario 23 d. rašto „Dėl 2012 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2“, atsižvelgdamas į jo turinį, formaliuosius požymius bei adresatą, nepripažino skundu Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies prasme ir laikė, kad skundas dėl 2012 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo Departamente gautas buvo gautas tik 2013 m. vasario 15 d. (I t., b. l. 83–84), t. y. praleidus įstatyme nustatytą 10 dienų terminą. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo nurodomas termino praleidimo priežastis, nepripažino jų svarbiomis, praleisto termino neatnaujino, bei ginčijamą Departamento 2013 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-906, kuriame konstatuota, kad skundas Departamentui paduotas praleidus privalomojo nurodymo apskundimo terminą, pripažino teisėtu ir pagrįstu.

Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad privalomasis nurodymas per 10 dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovui. Skundas dėl privalomojo nurodymo turi būti išnagrinėtas per 5 darbo dienas (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 str. 4 d.). Pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 24 straipsnį, jei privalomasis nurodymas laiku neįvykdomas, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas privalo patraukti administracinėn atsakomybėn asmenį, neįvykdžiusį privalomojo nurodymo, už šio nurodymo neįvykdymą, už aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų, dėl kurių buvo duotas privalomasis nurodymas, pažeidimus (jei pažeidimas trunkamasis), taip pat pakartotinai duoti privalomąjį nurodymą, kurio įvykdymo terminai nustatomi remiantis šio skirsnio nuostatomis, arba, jei privalomasis nurodymas duotas dėl priežasčių, nurodytų Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 5 punkte, pareikšti ieškinį teisme dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo J. T., nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigė, kad Agentūra, gavusi V. U. ir J. T. 2012 m. vasario 23 d. raštą, privalėjo nurodyti pašalinti jo trūkumus, kad raštas atitiktų skundui keliamus reikalavimus. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme nustatyta privaloma išankstinė ginčo dėl privalomojo nurodymo nagrinėjimo tvarka, todėl skundas turėjo būti paduodamas minėto įstatymo nustatyta tvarka ir atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio reikalavimus. Nors minėtame 2012 m. vasario 23 d. rašte informuojama, kad privalomajame nurodyme pateikta informacija neatitinka tikrovės, tačiau nesuformuluotas reikalavimas dėl privalomojo nurodymo panaikinimo, t. y. nebuvo objektyviai išreikšta valia dėl galimai pažeistų teisių gynimo, raštas nebuvo pavadintas skundu, buvo adresuotas ir išsiųstas Agentūrai, o ne Departamentui. Aplinkybę, kad agentūroje gautas 2012 m. vasario 23 d. raštas buvo laikomas informacinio pobūdžio raštu, bet ne dokumentu, kuriuo būtų skundžiamas Agentūros privalomas nurodymas, patvirtina įrašas 2012 m. kovo 1 d. patikrinimo akte Nr. VR-12.10-9 apie tai, kad 2012 m. vasario 20 d. privalomas nurodymas nebuvo nustatyta tvarka apskųstas. Apeliantai, susipažinę su patikrinimo aktu, Agentūrai nepareiškė pastabų dėl 2012 m. vasario 20 d. privalomo nurodymo apskundimo, todėl laikytina, kad ir patys 2012 m. vasario 23 d. raštą vertino ne kaip skundą dėl privalomo nurodymo, bet kitokio, informacinio pobūdžio dokumentą. Be to, 2012 m. kovo 1 d. patikrinimo akte yra aptartos V. U. ir J. T. 2012 m. vasario 23 d. rašte nurodytos aplinkybės, jos buvo įvertintos nustatant pažeidimus, taip pat šios aplinkybės iš esmės buvo nagrinėjamos Trakų rajono apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.3-431-213/2012 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1891-365-2013, taigi yra įvertintos ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo išvadai, kad V. U. ir J. T. 2012 m. vasario 23 d. raštas, atsižvelgiant į jo formą, turinį, valios išraišką turėjo būti laikomas skundu dėl privalomo nurodymo Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme.

Teisėjų kolegija apeliantų nurodomų aplinkybių dėl kito skundo – dėl 2012 m. kovo 21 d. privalomo nurodymo – pateikimo, šioje byloje nenagrinėja, pateikiamo įrodymo Agentūros 2012 m. balandžio 10 d. lydraščio Nr. VR-12-6-97 neprijungia prie bylos, nes šios aplinkybės nesietinos su sprendžiamo ginčo dalyku, kurį nagrinėjamu atveju apibrėžia konkretaus V. U. ir J. T. 2012 m. vasario 23 d. rašto atitikimas specialaus procesinio dokumento – skundo reikalavimams.

Kitą apeliacinio skundo argumentų grupę sudaro aplinkybių, susijusių su termino praleidimo skundui dėl 2012 m. vasario 20 d. privalomo nurodymo paduoti, priežasčių vertinimas. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo įteikta privalomojo nurodymo dalis, kurioje buvo išaiškinta apskundimo tvarka, dėl nepakankamo teisinio išprusimo sutapatino 2012 m. vasario 20 d. privalomąjį nurodymą su 2012 m. kovo 21 d. privalomuoju nurodymu, kuris buvo ginčijamas byloje Nr. I-5356-365/2012 ir buvo įsitikinęs, kad šioje byloje bus nagrinėjamas klausimas dėl abiejų administracinių aktų teisėtumo. Tik 2012 m. rudenį pastebėjęs apie jo turtui taikomą areštą, išsiaiškino, kokio sprendimo pagrindu yra vykdomas išieškojimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi nuostatos, kad teismas, spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar prašymas atnaujinti terminą pateiktas per protingą laiką nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Teismo praktikoje svarbios priežasties, dėl kurios buvo praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti tik išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarką reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimo (I dalis) 2.8, 2.9. skyrių, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 19, 2010 m., 484-493 p.). Vertinimas, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, labai priklauso nuo nagrinėjamo atvejo aplinkybių. Taip pat atsižvelgiama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-757/2010, kt.).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas aplinkybių, susijusių su privalomojo nurodymo apskundimu, sužinojimo momentu, rėmėsi faktu, kad pareiškėjas, 2012 m. vasario 21 d. pasirašydamas antroje privalomojo nurodymo pusėje, patvirtino, jog susipažino su privalomojo nurodymo apskundimo tvarka ir terminais, kurie buvo nurodyti toje pačioje pusėje. Be to, pareiškėjas nesikreipė nei į Agentūrą, nei į Departamentą, kad papildomai pasiaiškintų skundo padavimo tvarką. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su apskundimo terminų ir tvarkos netinkamu išaiškinimu, nepagrįstumo. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad privalomojo nurodymo apskundimo terminas prasidėjo nuo dokumento įteikimo momento – 2012 m. vasario 21 d. Apeliantų teiginys, kad pareiškėjui buvo įteikta tik privalomojo įrodymo pirmo lapo kopija, niekuo neįrodytas byloje. Kad 2012 m. vasario 20 d. privalomasis nurodymas yra savarankiškai skundžiamas, pareiškėjui turėjo būti suprantama ir susipažinus su Agentūros 2012 m. kovo 1 d. patikrinimo aktu Nr. VR-12.10-9, kuriame įrašyta, kad 2012 m. vasario 20 d. privalomas nurodymas nebuvo nustatyta tvarka apskųstas.

J. T. ir V. U. 2013 m. vasario 12 d. skundas dėl 2012 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo Departamente gautas tik 2013 m. vasario 15 d. (I t., b. l. 83–84). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs termino skundui paduoti praleidimo priežastis, pareiškėjo nurodytų priežasčių nepripažino svarbiomis. Teisėjų kolegija sutinka su teismo sprendime pateikiamu aplinkybių vertinimu bei nurodomais argumentais, todėl išdėstytų motyvų nekartoja iš naujo. Apeliantų argumentai, kad tik antstoliui pradėjus vykdymo veiksmus suprato, jog reikia skųsti pirmąjį 2012 m. vasario 20 d. privalomąjį nurodymą, kad buvo įsitikinę, jog administracinėje byloje Nr. I-5356-365/2012 bus nagrinėjamas abiejų administracinių aktų (2012 m. vasario 20 d. ir 2012 m. kovo 21 d. privalomųjų nurodymų) teisėtumas, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali paneigti nustatytų objektyvių aplinkybių, patvirtinančių pareiškėjo supažindinimą pasirašytinai su privalomuoju nurodymu bei jo apskundimo tvarka. Administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-586/2011).

Nuo 2012 m. birželio mėnesio pareiškėjo interesams tiek administracinio teisės pažeidimo byloje, tiek administracinėje byloje Nr. I-5356-365/2012 dėl pakartotinio 2012 m. kovo 21 d. privalomojo nurodymo teisėtumo atstovavo advokatė, nagrinėjamoje ir minėtose bylose sprendžiamos problemos yra glaudžiai susijusios, taigi pareiškėjas turėjo galimybę gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą žymiai anksčiau, tačiau skundas buvo paduotas praėjus nepagrįstai ilgam laiko tarpui.

Departamentas, 2013 m. vasario 15 d. gavęs J. T. ir V. U. 2013 m. vasario 12 d. skundą dėl 2012 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo, apie praleistą apskundimo terminą sprendė remdamasis objektyviomis aplinkybėmis. Nenustatęs svarbių priežasčių terminui atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė naikinti Departamento 2013 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-906 „Dėl 2012 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-7“, apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. U. ir trečiojo suinteresuoto asmens J. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Virginija Volskienė