2K-153/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-153/2014

Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00085-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.9 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato Česlovo Žukausko kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal 258 straipsnio 2 dalį areštu penkiolikai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. Pritaikius BK 72 straipsnio 2 dalį, konfiskuoti nusikalstamų veikų dalykai, kurie perduoti Ginklų fondui.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nutartis, kuria nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. B. nuteistas už tai, kad neteisėtai neturėdamas leidimo disponavo dideliu kiekiu šaudmenų, perdirbo didelį kiekį šaunamųjų ginklų, taip pat neteisėtai neturėdamas leidimo disponavo nešaunamaisiais ginklais:

2009 m., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku ir aplinkybėmis, įgijo du pneumatinius šautuvus, kuriuos neturėdamas leidimo neteisėtai perdirbo į tris trumpuosius graižtvinius ginklus, savadarbiu būdu pagamintus pagal šautuvų pavyzdžius, kurių vamzdžių ilgis atitinkamai 225 mm, 430 mm ir 216 mm, pritaikytus šaudyti 5,6 mm kalibro žiedinio skėlimo šoviniais, pramoninės gamybos šaunamojo ginklo įtaisą (priedą) – lazerinį taikinio žymeklį (lazerinį taikiklį) su montavimo bloku, priskiriamus civilinėje apyvartoje draudžiamiems ginklams ir ginklų priedėliams. Po to 2009 m. pabaigoje–2010 m. pradžioje, tikslesnis laikas ir aplinkybės tyrimo metu nenustatytos, neteisėtai neturėdamas leidimo įgijo ne mažiau kaip 939 vnt. pramoninės gamybos 22 kalibro (5,6 mm) kalibro ilgųjų žiedinio skėlimo šovinių, skirtų šaudyti A, B, C kategorijų šaunamaisiais ginklais. Šiuos šaunamuosius ginklus ir šaudmenis neteisėtai neturėdamas leidimo laikė savo namuose, esančiuose Alytaus r., (duomenys neskelbtini), iki 2012 m. sausio 25 d., 12.30 val., kuomet Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Alytaus apskrities VPK) pareigūnai kratos metu juos rado ir paėmė;

2011 m., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku ir aplinkybėmis, neturėdamas leidimo neteisėtai įgijo pramoninės gamybos arbaletą „Python“, kurio visa įtempimo jėga yra apie 658 N, priskiriamą templiniams nešaunamiesiems ginklams, B ginklų kategorijai, bei pramoninės gamybos 5,5 mm kalibro pneumatinį šautuvą QB57 Nr. 10401163, skirtą šaudyti 5,5 mm kalibro kulkomis, skirtomis pneumatiniams ginklams, kurio sviedinio kinetinės energijos vidurkis sudaro 10,3 J ir kuris yra priskiriamas C ginklų kategorijos pneumatiniams nešaunamiesiems ginklams; juos neteisėtai neturėdamas leidimo laikė savo namuose, esančiuose Alytaus r., (duomenys neskelbtini), iki 2012 m. sausio 25 d., 12.30 val., kuomet Alytaus apskrities VPK policijos pareigūnai kratos metu juos rado ir paėmė.

Kasaciniu skundu nuteistojo A. B. gynėjas advokatas Č. Žukauskas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl A. B. paskirtos bausmės ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai be pagrindo jo ginamajam neskyrė švelnesnės nei įstatymo numatyta bausmės, todėl netinkamai pritaikė BK 62 straipsnį. Nagrinėję bylą teismai neatsižvelgė į tai, kad A. B. padaryta veika yra kitokia, nei kiti tos pačios rūšies nusikaltimai, todėl paskyrė jam neproporcingą nusikalstamos veikos pavojingumui bausmę. Jo ginamasis laikė ginklus tik dėl to, kad jais domisi, šiais ginklais niekada nesinaudojo, jų niekam nerodė ir neperleido, tikslo ginklus panaudoti nusikalstamais tikslais ar perleisti kitiems asmenims neturėjo, o tai rodo, kad jo ginamojo veika iš esmės nebuvo pavojinga. A. B. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, apibūdinamas teigiamai, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, darbą, visiškai prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai dėl jų gailisi, tai įvertinta, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jokių jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl darytina išvada, kad jo ginamasis nėra pavojingas visuomenei. Dėl šių aplinkybių, siekiant įgyvendinti teisingumo principą, yra tikslinga taikyti BK 62 straipsnį ir skirti jo ginamajam švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. B. gynėjo advokato Č. Žukausko kasacinį skundą atmesti.

Prokurorės nuomone, nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad teismai, nustatę A. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, turėjo jam taikyti BK 62 straipsnį ir skirti švelnesne negu įstatymo numatyta bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tos rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje. BK 62 straipsnyje numatytos išimtys, įtvirtinančios švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimo atvejus. Pažymėtina, kad pasinaudoti BK 62 straipsnyje numatyta bausmės švelninimo galimybe teismas gali tik išimtiniais atvejais, net ir esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytų sąlygų visumai, paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę yra teismo teisė, bet ne pareiga. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismai svarstė, ar taikyti A. B. BK 62 straipsnį, tačiau konstatavo, kad tai daryti nėra teisinio pagrindo. Nagrinėję bylą teismai pagrįstai pripažino, kad BK 62 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma, nes tam yra būtina, kad kaltininkas savo noru atvyktų ir praneštų apie veiką, o tai byloje nenustatyta, taip pat konstatavo, kad negali būti taikoma BK 62 straipsnio 2 dalis, nes nustatyta tik viena kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (turi būti dvi), nėra nė vienos iš aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. B. bausmę už BK 253 straipsnio 2 dalyje, 258 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, įvertino jo asmenybę, aplinkybes, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailisi, todėl skyrė jam minimalias sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmes. Dėl to darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino nusikaltimų, už kurių padarymą A. B. nuteistas, sunkumą, jo asmenybę apibūdinančius duomenis bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės rūšiai ir dydžiui. Nuteistajam pagal BK 253 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė yra teisinga, atitinka bausmės paskirtį ir nelaikytina neproporcinga padarytai veikai, todėl nėra pagrindo nuteistajam skirti švelnesnę negu numato įstatymas bausmę. Spręsdami dėl A. B. skiriamos ir skirtos bausmės, teismai įstatymo taikymo klaidos nepadarė, todėl nėra pagrindo tenkinti jo kasacinį skundą.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 62 straipsnio taikymo

Kasatorius neginčija ginamojo nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir jo kaltės, o tik jam paskirtą bausmę.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-603/2010,

2K-118/2011, 2K-148/2014). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Pirmosios instancijos teismas pagal BK 253 straipsnio 2 dalį paskyrė minimalią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams. BK 253 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik vieną bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo ketverių iki aštuonerių metų. Tai sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 5 dalis). Minėta, kad teismas skirdamas bausmę turi laikytis BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad bausmė skiriama pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis bendrosios dalies nuostatų.

Nesutikdamas su paskirta bausme nuteistasis A. B. nuosprendį apskundė apeliacine tvarka prašydamas taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo A. B. apeliacinį skundą, nustatė, kad nėra BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų sąlygų visumos, be to, nėra ir išimtinių aplinkybių BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui, todėl nėra teisinio pagrindo apeliantui paskirti švelnesnę bausmės rūšį.

Kasatorius iš esmės pakartoja savo ginamojo apeliacinio skundo argumentus ir prašo nuteistajam A. B. taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pagrįstai nurodė, kad teismas gali apeliantui taikyti BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį tik nustatęs minėtose dalyse nurodytų sąlygų visumą. Šis teismas nurodė, kokių sąlygų visumą būtina nustatyti taikant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalies nuostatas, todėl kasacinės instancijos teismas nemato prasmės jų dar kartą kartoti. Be to, kasatorius, kaip minėta, pakartoja savo ginamojo apeliacinio skundo argumentus, į kuriuos išsamiai atsakė apeliacinės instancijos teismas, tačiau naujų teisinių argumentų, paneigiančių apeliacinės instancijos teismo išvadas, nenurodo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šioje byloje nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse nustatytų sąlygų visumos, o kartu nėra teisinio pagrindo nuteistajam A. B. taikyti minėtų nuostatų ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį, yra teisinga.

Taigi nuteistajam A. B. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Nenustačius pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų sprendimų keitimo ar naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. B. gynėjo advokato Česlovo Žukausko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Vytautas Piesliakas

Vytautas Masiokas