A-552-321-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-321/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01347-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2010 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 8.54-638; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (11.1) I-6591; 3) panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923; 4) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių vykdyti 2009 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 8.36-6359, išmokant pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. balandžio 22 d. priklausančią ir neišmokėtą sumą – 27 980,27 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam vaiko priežiūros atostogos suteiktos nuo 2009 m. gegužės 28 d. VSDFV Kauno skyriaus 2009 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 8.36-6359 pareiškėjui buvo paskirta 5 887,98 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa pirmais vaiko auginimo metais ir 5 018,96 Lt – antraisiais. Tačiau VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54-638 ir 2010 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 8.54-1923 pašalpa buvo perskaičiuota, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 9 ir 10 straipsniais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58, 74 punktais bei taikant Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį. Dėl sumažintos motinystės (tėvystės) išmokos jis kreipėsi į VSDFV, tačiau pastaroji 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. (11.1)I-6591 prašymo netenkino. Minėti sprendimai, pareiškėjo nuomone, nepagrįsti, nes prieštarauja teisės negaliojimo atgal principui, todėl paskirtos pašalpos dydis negalėjo ir neturėjo būti perskaičiuojamas pasikeitus teisės aktams, Laikinojo įstatymo nuostatos pažeidžia Konstitucijos nuostatas bei pagrindinius teisės principus – teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, įstatymo negaliojimo atgal, teisės į nuosavybę, proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisingumo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas 2009 m. gegužės 28 d. kreipėsi į atsakovą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos, mokamos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, skyrimo už vaiką, gimusį 2009 m. balandžio 22 d. Pagal tuo metu galiojančius teisės aktus buvo paskirta pašalpa, tačiau 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, atsižvelgiant į jo 9 straipsnio 2 dalį ir Vyriausybei nuo 2010 m. sausio 1 d. patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1 170 Lt, vietoje 2009 m. galiojusio 1 488 Lt dydžio, skundžiamu VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54-638 pareiškėjui buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa taikant Vyriausybės patvirtintą naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį. Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai, pareiškėjo reikalavimas dėl minėto sprendimo panaikinimo yra nepagrįstas. Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsniu, VSDFV Kauno skyrius 2010 m. liepos 27 sprendimu Nr. 8.54-1923 perskaičiavo pareiškėjo motinystės (tėvystės) pašalpą ir ją sumažino. Tačiau Konstituciniam Teismui 2013 m. kovo 5 d. konstatavus, jog Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnio 2 ir 3 dalys ir atitinkamai Nuostatų 75.1, 75.2 punktai, kurie skirti įgyvendinti Laikinojo įstatymo nuostatoms, prieštaravo Konstitucijai, VSDFV Kauno skyrius 2013 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. PA.SP5-17 perskaičiavo pareiškėjo motinystės (tėvystės) pašalpą ir nusprendė pareiškėjui išmokėti 6 747,37 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. balandžio 22 d. Kadangi pareiškėjo reikalavimų dalis patenkinta, likusi jo reikalavimo dalis atmestina. Bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteistos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjui vaiko priežiūros atostogos suteiktos nuo 2009 m. gegužės 28 d., todėl motinystės (tėvystės) pašalpa, vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais, apskaičiuota pagal pareiškėjo draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. Pagal šio laikotarpio pareiškėjo draudžiamąsias pajamas apskaičiuotas vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis 347,56 Lt (64 993,81 Lt : 187 d. d.). Maksimalus vienos dienos kompensuojamas darbo užmokestis, apskaičiuota alga pagal 2009 m. gegužės mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (1 488Lt) 5 dydžių sumą bei 2009 metų vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių, yra 352,61 Lt (1 488Lt x 5 : 21,2 d. d.). Todėl VSDFV Kauno skyrius 2009 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 8.36-6359 iki vaikui sukaks 1 metai paskyrė pareiškėjui 7 333,52 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą. Atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatas, VSDFV Kauno skyrius 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54 -638 nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo pareiškėjo motinystės (tėvystės) pašalpą pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį. VSDFV Kauno skyrius 2010 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 8.54-1923 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjo motinystės (tėvystės) pašalpą. Nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2 metų paskirta maksimali 3 510 Lt dydžio per mėnesį pašalpa. Nuo jos atskaičius 6 proc. privalomojo sveikatos draudimo įmoką (210,60 Lt) bei 15 proc. gyventojų pajamų mokestį 459 Lt, pritaikius 450 Lt neapmokestinamąjį pajamų dydį, VSDFV Kauno skyrius pagrįstai pareiškėjui moka 2 840,40 Lt dydžio per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pareiškėjui priteisė 42,49 Lt išlaidų atlyginimui.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 2 dalimi, 21 straipsnio 1 dalimi (redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. liepos 1 d.), Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – Nuostatai) 10, 52 punktais, Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniu.

Teismas nustatė, kad atsakovas, remdamasis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnio nuostatomis, ginčijamais sprendimais perskaičiavo pareiškėjo motinystės (tėvystės) pašalpą pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, taikydamas 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį.

Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis ir Nuostatų 74 punktas tiek, kiek jais reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, nepripažintini prieštaraujančiais Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies,10 straipsnio 2 dalies bei 10 straipsnio 3 dalies nuostatos tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui; Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 73.3, 75.1, 75.2 punktų nuostatos, kai teisė į paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas įgyta iki Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo įsigaliojimo, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgęs į minėtas Konstitucinio Teismo išvadas, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ginčijamas VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. 8.54-638, kuriuo pareiškėjo motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota ir sumažinta, atsižvelgiant į naujai Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 patvirtintą einamumų metų draudžiamasis pajamas, yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas nustatė, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo priimdami ginčijamus 2010 m. liepos 27 d. ir 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimus taikė tuo metu galiojančias Laikinojo įstatymo nuostatas, todėl nesant skundžiamų aktų neteisėtumo pagrindų, numatytų Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje, pareiškėjo reikalavimas dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Kadangi atsakovas atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą bei taikydamas Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. PA.SP5-17 perskaičiavo pareiškėjo motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. balandžio 22 d., teismas konstatavo, jog atsakovas iš dalies įvykdė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui priklausančią ir neišmokėtą pašalpą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. balandžio 22 d., o pareiškėjo reikalavimas dėl likusios neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalies, t. y. 21 232,93 Lt (27 980,27 Lt – 6 747,34 Lt) yra nepagrįstas.

Kadangi atsakovas geruoju iš dalies patenkino vieną pareiškėjo skundo reikalavimą dėl motinystės (tėvystės) išmokos perskaičiavimo ir išmokėjimo, teismas konstatavo, kad pareiškėjas turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą proporcingai patenkintų skundo reikalavimų daliai (ABTĮ 44 str. 3 d., CPK 93 str. 2 d.). Kadangi pareiškėjas pagrindė jo patirtas išlaidas įrodymais ir atsakovas patenkino vieno iš keturių skundo reikalavimų dalį, pareiškėjui priteista atitinkama dalis patirtų išlaidų atlyginimo, tenkinant 24,11 proc. vieno reikalavimo.

III. Pareiškėjas D. A. K. apeliaciniame skunde (b. l. 96–100) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundą atmetęs iš esmės vadovaudamasis tik Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu (toliau – ir KT nutarimas), pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias sprendimų priėmimą, įrodymų vertinimą bei teismo vaidmenį administracinės bylos nagrinėjime. Nepriklausomai nuo priimto KT nutarimo išvadų, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą privalėjo nagrinėti ir vertinti visus pareiškėjo skundo argumentus bei dėl jų pasisakyti, nes pareiškėjo skundas buvo grindžiamas ne tik Laikinojo įstatymo nuostatų neatitikimu Konstitucijai, o iš esmės ir Laikinojo įstatymo pagrindu atlikto pareiškėjui paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo prieštaravimu pagrindiniams teisės principams. Neištyręs ir neįvertinęs šių pareiškėjo skundo argumentų, pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 6 straipsnyje, 57 straipsnio 6 dalyje, 81 straipsnyje ir 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas procesinės teisės normas.

2. Konstitucinis Teismas nė viename nutarime nėra išaiškinęs, jog esant ekonominei krizei ar egzistuojant bet kokioms kitoms svarbioms aplinkybėms Lietuvos Respublikos Seimas gali deleguoti visas ar dalį savo funkcijų Lietuvos Respublikos Vyriausybei, be to atitinkama nuostata expressis verbis nėra įtvirtinta ir pačioje Konstitucijoje. Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis, kuriuo ribojamas pagal įstatymą paskirtų ir mokamų motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, tvirtinamas būtent Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgęs į pareiškėjo skundo argumentus, kad santykiai, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymu, yra reguliuojami poįstatyminiu teisės aktu, pažeidė tiek valdžių padalijimo, tiek teisės aktų hierarchijos principus.

3. Perskaičiavus galiojusių teisės aktų pagrindu pareiškėjui visam laikotarpiui jau paskirtą socialinio draudimo pašalpą bei du kartus ją sumažinus, buvo pažeisti teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio tikrumo bei įstatymo negaliojimo atgal principai. Motinystės (tėvystės) pašalpa savo esme panaši į netekto darbingumo pensiją, dėl kurios Konstitucinis Teismas yra pasisakęs 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarime. Tačiau, neatsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas skirtingai vertino teisine prigimtimi panašių išmokų skyrimo ir mokėjimo teisinį reguliavimą. Atmetus pareiškėjo skundo reikalavimus, yra paneigiama valstybės pareiga laikytis savo prisiimtų įsipareigojimų mokėti galiojančių teisės aktų pagrindu pareiškėjui paskirtą nustatyto dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą.

4. Pareiškėjo motinystės (tėvystės) pašalpa yra nuosavybė, ginama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio ir Konstitucijos 23 straipsnio pagrindu. Todėl asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas). Analogiška išvada darytina ir kitų socialinio draudimo pašalpų, kurias pareiga mokėti valstybei kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, atžvilgiu, tarp jų ir motinystės (tėvystės) pašalpoms. Perskaičiuodamas motinystės (tėvystės) pašalpų dydžius, įstatymų leidėjas turėjo numatyti kompensavimo mechanizmą, tačiau jis nebuvo numatytas, todėl atmetus pareiškėjo skundą iš esmės buvo pažeista jo teisė į nuosavybę.

5. Nesant numatyto kompensavimo mechanizmo motinystės (tėvystės) pašalpų atžvilgiu, tačiau jį nustačius valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų ir netekto darbingumo pensijų atveju, buvo pažeisti proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisingumo principai.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 113–115) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia tuos pačius argumentus, kurie jau buvo išnagrinėti Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime, kuris yra galutinis ir neginčijamas. Konstitucinis Teismas Nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo paskirtis buvo nustatyti inter alia paskirtų ir mokamų motinystės (tėvystės) pašalpų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarką. Taigi perskaičiavimas sumažinant motinystės (tėvystės) pašalpas buvo padarytas vadovaujantis įstatymu, o ne poįstatyminiu aktu.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentas, kad teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neįvertino teisėtų interesų, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų pažeidimo, yra atmestinas, nes galimo šių principų pažeidimo klausimas taip pat buvo išnagrinėtas Konstitucinio Teismo Nutarime. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad motinystės (tėvystės) pašalpų sumažinimas, o taip pat Laikinojo įstatymo įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) pašalpų kompensavimas, nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų.

Atsakovas pažymi, kad teismas, priimdamas 2013 m. birželio 14 d. sprendimą, pagrįstai priteisė pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų dalį, o priteisti likusią bylinėjimosi išlaidų dalį nėra teisinio pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 111–112) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti, nes Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pasisakė dėl Laikinojo įstatymo, Nuostatų bei Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 atitinkamų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir galimai pažeistų teisės į nuosavybę, valdžios padalijimo, teisės aktų hierarchijos, teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir kitų pareiškėjo įvardijamų principų. Kadangi Konstitucinio Teismo nutarimai yra neskundžiami, privalomi vadovautis visiems teismams, institucijoms, įstaigoms, pirmosios instancijos teismas ne tik neturėjo, bet ir negalėjo kitaip aiškinti Konstitucinio Teismo pateiktų išaiškinimų ar savarankiškai vertinti kiekvieną pareiškėjo skunde pateiktą argumentą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje kilęs ginčas dėl VSDFV ir VSDFV Kauno skyriaus sprendimų, kuriais, remiantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi ir 10 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui buvo sumažintas paskirtos ir mokamos motinystės (tėvystės) pašalpos dydis.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2009 m. gegužės 28 d. įgijo teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą. 2009 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 8.36-6359 D. A. K. buvo paskirta 5 887,98 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa pirmais vaiko auginimo metais ir 5 018,96 Lt – antraisiais. VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54-638 pareiškėjui paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota ir sumažėjo iki 4689 Lt. Pašalpos dydis pasikeitė dėl to, jog pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo pritaikytas 2009 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1771 patvirtintas 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 170 Lt. Taip atsakovas įgyvendino Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį ir Nuostatų 74 punktą. Be to, atsakovas 2010 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 8.54-1923 dar kartą perskaičiavo ir sumažino pareiškėjui paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą, taikydamas Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalį.

Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad ginčijami atsakovo sprendimai prieštaravo pagrindiniams teisės principams, o to pirmosios instancijos teismas netyrė, nevertino visų jo pareikštų argumentų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs, jog įstatyminis reikalavimas atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012).

Tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl atsakovo 2010 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 8.54-1923 sukeltų pasekmių, nes atsakovas geruoju patenkino pareiškėjo reikalavimą, susijusį su pašalpos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies taikymo, išmokėjimu.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovui geruoju išmokėjus motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, susidariusią dėl antikonstituciniais pripažintų teisės aktų taikymo, nebėra pagrindo naikinti atsakovų 2010 m. liepos 27 d. ir 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimų.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies konstitucingumo klausimą, 2013 m. kovo 5 d. nutarime nepripažino, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai ir nurodė, kad asmenys, pagal įstatymą įgiję teisę į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, neturi teisėto lūkesčio, kad ši parama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebus mažinama, tačiau turi teisėtą lūkestį, kad mažinant minėtą paramą valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai bus laikomasi inter alia konstitucinių lygiateisiškumo ir proporcingumo principų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 107 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau aptartuose straipsniuose nurodytos pasekmės taikomos tik tada, kai Konstitucinis Teismas tam tikrą teisės aktą pripažįsta prieštaraujančiu Konstitucijai, tokio Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės taikomos ex nunc, t. y. nuo to momento, kai įsigalioja sprendimas, arba teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai teisinės pasekmės taikomos ex tunc, t. y. retroaktyviai, nurodant retroaktyvumo galiojimą arba veikimą nuo pat pradžios – nuo akto priėmimo dienos. Nagrinėjamos bylos atveju taikytina Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, tad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, nėra teisinio pagrindo naikinti viešojo administravimo subjekto Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies pagrindu priimto administracinio sprendimo.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas šioje byloje pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo ginčijamas VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. 8.54-638 buvo teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutarime konstatavo, jog Laikinasis įstatymas, inter alia jo 9 straipsnis, kuriame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponavusi laikiną paskirtų socialinių išmokų sumažinimą, inter alia sudarė prielaidas perskaičiuojant sumažinti tėvystės socialinio draudimo pašalpas (jų dalį), teisė į kurias įgyta iki jų sumažinimo, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą. Taigi nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas atsižvelgė į valstybėje susidariusią ypatingą situaciją, kai dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties nebuvo įmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina įstatymo nustatytai finansinei paramai vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikti. Teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, buvo sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti tėvystės socialinio draudimo pašalpas (jų dalį) tolygiai visiems šių pašalpų gavėjams, kurie teisę į jas įgijo iki jų sumažinimo ir kurių kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už naujus (sumažintus) maksimalius kompensuojamojo uždarbio dydžius. Taigi toks minėtos finansinės paramos mažinimas nevertintinas kaip diskriminacinis, juo nepažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Perskaičiuojamų tėvystės socialinio draudimo pašalpų (jų dalies), teisė į kurias įgyta iki jų sumažinimo, sumažinimo mastas nevertintinas kaip toks, kuriuo būtų paneigta pagal įstatymą įgytos teisės į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu esmė.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat remiasi argumentais ir Europos Žmogaus teisių teismo bei Konstitucinio Teismo praktika, išvystyta pensinio aprūpinimo srityje, ir teigia, jog motinystės (tėvystės) pašalpa savo pobūdžiu yra panaši į netekto darbingumo pensiją, dėl to pašalpa, kaip nuosavybė, saugoma pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Teisėjų kolegija, atsakydama į minėtus apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatuota, jog vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama savo prigimtimi, laikinu (terminuotu) pobūdžiu ir paskirtimi skiriasi nuo Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamų pensijų, taip pat nuo įstatymų nustatytų kitų pensinio aprūpinimo išmokų, teisė į kurias susijusi su Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga. Šis skirtumas itin ryškus tuo požiūriu, kad įstatymo nustatyta finansinė parama yra tikslinė, t. y. sietina su konkrečiu vaiko auginimo ir auklėjimo namuose laikotarpiu bei tokiu paramos dydžiu, kuris priklauso nuo valstybės ir visuomenės išgalių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jam paskirtos pašalpos sumažinimo teisėtumo Konstitucijos 23 straipsnio prasme, atmestini.

Kiti apeliacinio skundo argumentai (siejami su bendrųjų teisės principų pažeidimu) iš esmės grindžiami ne konkrečių teisės aktų analize ir faktinėmis bylos aplinkybėmis, tačiau selektyviai parinktomis ištraukomis iš įvairių Konstitucinio teismo nutarimų socialinės apsaugos temomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktų, kuriais remiantis tam tikru mastu buvo sumažinta pareiškėjui skirta pašalpa, atitikimą Konstitucijai, o tuo pačiu ir bendriesiems teisės principams, jau ištyrė Konstitucinis teismas, todėl papildomas tokio pobūdžio tyrimas būtų perteklinis.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Kauno apygardos administracinis teismas, tinkamai įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei teisingai taikęs teisės normas, taikytinas ginčo išsprendimui, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti apeliacinio skundo motyvais.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir pareiškėjo turėtų teismo išlaidų atlyginimo klausimą, paskirstęs jas proporcingai patenkintų reikalavimų kiekiui. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, tai pareiškėjas neturi teisės į išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. A. K. apeliacinį skundą atmesti

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas