A-552-362-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-362/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01541-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,

dalyvaujant pareiškėjai I. Ž., jos atstovui advokatui Juliui Jasaičiui,

atsakovo atstovams pagal įgaliojimus Julijai Dainytei ir Olegui Lago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Ž. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. Ž. skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti generalinio prokuroro 2013 m. balandžio 9 d. įsakymo Nr. P-212 1 punktą, kuriuo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorė jaunesnioji justicijos patarėja I. Ž. nuo 2013 m. balandžio 9 d. atleista iš tarnybos prokuratūroje pagal Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 4 dalies 1 punktą; grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas prokuratūroje; priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo ir įvykdymo dienos. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad dėl didelio darbo krūvio bei kitų asmeninių priežasčių 2013 m. balandžio 9 d. pateikė prašymą būti atleista iš tarnybos prokuratūroje savo noru, kuris nedelsiant buvo persiųstas generaliniam prokurorui ir patenkintas, t. y. atsisakius įspėjimo termino pareiškėja iš pareigų buvo atleista 2013 m. balandžio 9 dieną. Pareiškėja pažymėjo, kad pagal Prokuratūros įstatymo 46 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą ji turėjo teisę savo prašymą dėl atleidimo iš tarnybos prokuratūroje atšaukti per tris kalendorines dienas nuo jo pateikimo dienos. Kitą dieną pareiškėja pateikė prašymą dėl 2013 m. balandžio 9 d. prašymo atšaukimo, tačiau tokia galimybė jai nebuvo sudaryta. Pareiškėjos manymu, tokiais savo veiksmais generalinis prokuroras pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas, garantuojančias darbuotojo teisę pakeisti savo valią. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad iš esmės analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir kituose, tarnybos teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose – Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnyje, Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnyje, Diplomatinės tarnybos įstatymo 58 straipsnyje, Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 12 straipsnyje, Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 50 straipsnyje, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 19–22) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad, priimdamas ginčijamą įsakymą ir atleisdamas pareiškėją iš prokurorės pareigų, imperatyvių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, bet tenkino pareiškėjos valią būti atleistai nuo 2013 m. balandžio 9 dienos. Atsakovo teigimu, Prokuratūros įstatymo 46 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 dienų įspėjimo terminas yra nustatytas tam, kad būtų surastas atsistatydinančio prokuroro pareigas galintis užimti prokuroras ir užtikrintas prokuratūros funkcijų įgyvendinimas. Atsakovas pabrėžė, kad teisės aktai nedraudžia generaliniam prokurorui prokurorą iš pareigų atleisti nepraėjus įspėjimo terminui. Kadangi pareiškėja pageidavo būti atleista nuo 2013 m. balandžio 9 d., atsakovo teigimu, generalinis prokuroras turėjo teisę tokį jos prašymą tenkinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, pripažino, kad I. Ž. iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės jaunesniosios justicijos patarėjos pareigų generalinio prokuroro 2013 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. P-212 „Dėl I. Ž. atleidimo iš tarnybos prokuratūroje“ atleista neteisėtai. Panaikino generalinio prokuroro 2013 m. balandžio 9 d. įsakymo Nr. P-212 „Dėl I. Ž. atleidimo iš tarnybos prokuratūroje“ 1 punktą. Grąžino pareiškėją į iki atleidimo eitas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės jaunesniosios justicijos patarėjos pareigas. Priteisė I. Ž. iš Generalinės prokuratūros 13 686,42 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. liepos 3 d., taip pat vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. liepos 4 d. iki teismo sprendimo grąžinti pareiškėją į pareigas įvykdymo dienos, kuris skaičiuojamas taikant vienos dienos vidutinį darbo užmokestį – 228,87 Lt, ir vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį – 4783,38 Lt (sumos nurodytos neatskaičius gyventojų pajamų ir socialinio draudimo mokesčių). Iš dalies tenkino pareiškėjos prašymą ir priteisė I. Ž. iš Generalinės prokuratūros 800 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimą.

Teismas sistemiškai aiškino Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 45 straipsnio 1, 7 dalis, 46 straipsnio 1-3 dalis ir darė išvadą, kad prokuroras atsistatydinimo atveju iš užimamų pareigų anksčiausiai gali būti atleistas praėjus trims kalendorinėms dienoms nuo prašymo atleisti iš prokuroro pareigų padavimo dienos. Teismas nurodė, kad priešingas Prokuratūros įstatymo 46 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų aiškinimas paneigtų įstatyme imperatyviai įtvirtintą valią dėl atleidimo iš pareigų išreiškusio prokuroro garantiją per tris kalendorines dienas atšaukti atsistatydinimo prašymą. Teismo vertinimu, minėta garantija yra absoliuti, todėl, nepaisant prokuroro valios dėl ankstesnės atleidimo datos, negali būti paneigta. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-424/2011. Teismas, vertindamas bylos rašytinius įrodymus išdėstytų Prokuratūros įstatymo nuostatų kontekste, darė išvadą, jog generalinio prokuroro 2013 m. balandžio 9 d. įsakymo Nr. P-212 „Dėl I. Ž. atleidimo iš tarnybos prokuratūroje“ 1 punktas yra neteisėtas, todėl naikintinas.

Teismas sprendė, kad generalinis prokuroras, atleisdamas pareiškėją iš tarnybos prokuratūroje nepraėjus Prokuratūros įstatymo 46 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam trijų dienų terminui ir neužtikrinęs pareiškėjos garantijos atšaukti savo prašymą, pažeidė imperatyvias Prokuratūros įstatymo nuostatas, numatančias, jog prokuroras iš tarnybos gali būti atleistas nuo prašymo atleisti iš tarnybos padavimo dienos praėjus 3 kalendorinėms dienoms. Šiuo atveju buvo pažeistas trijų dienų terminas, suteikiantis pareiškėjai teisę atšaukti savo atsistatydinimą prokuratūroje, nes jau tą pačią dieną, kai gautas pareiškėjos prašymas atleisti ją iš tarnybos, generalinis prokuroras priėmė įsakymą dėl I. Ž. atleidimo, tokiu būdu užkirsdamas kelią realizuoti Prokuratūros įstatyme numatytą prokuroro teisę atšaukti savo prašymą dėl atleidimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos prašyme nėra nurodyta, jog iš tarnybos prokuratūroje ji atsistatydina dėl sveikatos sutrikdymo, trukdančio tinkamai atlikti prokuroro pareigas, todėl darė išvadą, kad Prokuratūros įstatymo 46 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis šiuo atveju negali būti taikoma.

Teismas rėmėsi Prokuratūros įstatymo 48 straipsnio 2 dalimi, nustatė, kad pareiškėjos vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis 2013 m. balandžio 4 d. buvo – 4783,38 Lt, o vienos dienos vidutinis darbo užmokestis – 228,87 Lt. Atsižvelgęs į tai teismas pareiškėjai priteisė 13 686,42 Lt dydžio vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. liepos 3 d. (už 15 darbo dienų balandžio mėn. – 3433,05 Lt, už 2013 metų gegužės ir birželio mėnesius – 9566,76 Lt, už 3 darbo dienas liepos mėnesį – 686,61 Lt; sumos nurodytos neatskaičius gyventojų pajamų ir socialinio draudimo mokesčių). Pareiškėjai taip pat priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2013 m. liepos 4 d. iki teismo sprendimo dėl jos grąžinimo į pareigas įvykdymo dienos, kuris skaičiuojamas taikant vienos dienos vidutinį darbo užmokestį – 228,87 Lt ir vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį – 4783,38 Lt.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1, 6 dalimis, Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamas paslaugas maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 2, 7, 8.2 punktais, Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718, nustatė, kad už skundo teismui parengimą pareiškėja sumokėjo 800 Lt sumą, kuri neviršija pagal Rekomendacijų 8.2 punktą apskaičiuoto priteistino užmokesčio maksimalaus dydžio, yra adekvati atsižvelgiant į bylos sudėtingumą bei ginčo pobūdį, todėl teismas neturėjo pagrindo ją mažinti. Teismas rėmėsi Rekomendacijų 8.18, 9 punktais, nustatė, kad 2013 m. birželio 19 d. teismo posėdis šioje administracinėje byloje truko 26 minutes ir atmetė prašymą dėl išlaidų už advokato atstovavimą teismo posėdyje priteisimo.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjos prašymą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė I. Ž. iš atsakovo Generalinės prokuratūros 800 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimą.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu (b. l. 46-48) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas remiasi Prokuratūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad prokurorams netaikomas Valstybės tarnybos įstatymas, pažymi, kad nei Prokuratūros įstatymas, nei Darbo kodeksas tiesiogiai nereglamentuoja teisminio ginčo klausimo (ar pareiškėjai prašyme nurodžius konkrečią atleidimo iš tarnybos datą, kai laikotarpis tarp šios datos ir prašymo padavimo dienos yra mažesnis negu trys dienos, generalinis prokuroras turėjo teisę tenkinti jos prašymą atleisti nuo prašyme nurodytos datos, o jeigu šia teise pasinaudojo, ar pareiškėja galėjo atšaukti savo prašymą) ir daro išvadą, kad šiuo atveju būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, kitais įstatymais bei šiuo klausimu suformuota teismų praktika. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-542, 3K-3-646/2004, 3K-3-464/2009, 3K-3-493/2005, 3K-3-174/2013. Atsakovas pabrėžia, kad šiuo atveju tikroji šalių valia buvo išreikšta tiek raštu, tiek konkliudentiniais veiksmais. Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimus ir daro išvadą, kad Prokuratūros įstatymo 46 straipsnio 1-3 dalyse įtvirtintos normos negali riboti prokuroro valios, teisėtų lūkesčių būti atleistam iš tarnybos prašymo surašymo dieną, jeigu generalinis prokuroras sutinka su tokiu prokuroro prašymu.

Pareiškėja I. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 53-55) prašo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjos manymu, apeliaciniame skunde nurodomų civilinių bylų aplinkybės nėra tapačios tuo aspektu, kad teismai nagrinėjo darbo teisinių santykių ginčus, remdamiesi Darbo kodekso nuostatomis. Pareiškėjos manymu, atleidžiamų pareigūnų garantijos per įstatyme nustatytą terminą atšaukti paduotą pareiškimą turinys negali būti aiškinamas siaurinamai, pažeidžiant pareigūno teises ir teisėtus interesus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Generalinio prokuroro įsakymo, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš tarnybos prokuratūroje jai atsistatydinus, teisėtumo.

Pareiškėja nurodė, kad padavusi prašymą atleisti iš tarnybos dėl atsistatydinimo nuo konkrečios datos, turėjo teisę per tris dienas jį atšaukti ir tai padarė, todėl skundžiamas Generalinio prokuroro įsakymas yra neteisėtas.

Pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjos argumentus pagrįstais ir panaikino skundžiamą įsakymą, kaip prieštaraujantį Prokuratūros įstatymo 46 straipsnio 2 daliai.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėja pati atsisakė teisės atšaukti atsistatydinimą, nurodydama konkrečią datą, nuo kurios ji pageidauja būti atleista, prašymą pateikė laisva valia, todėl nebuvo pagrindo naikinti įsakymą dėl jos atleidimo iš tarnybos. Be to, atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką, suformuotą taikant panašią Darbo kodekso 127 straipsnio normą.

Lietuvos Respublikos prokuratūra yra valstybės institucija, kuri be Prokuratūros įstatymo 3 straipsnyje nurodytų teisinių pagrindų, savo veikloje yra saistoma ir bendraisiais teisės principais ( teisėtumo, asmens teisių ir laisvių prioriteto), viešosios teisės principais bei Europos Sąjungos teisėje pripažįstamu gero administravimo principu. Šie veiklos teisiniai pagrindai taikytini ir generaliniam prokurorui kaip Lietuvos Respublikos prokuratūros vadovui.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėją ir atsakovą siejo ne darbo, o tarnybos prokuratūros sistemoje santykiai, kurie, skirtingai nuo darbo santykių, patenka į viešosios teisės reguliuojamą sritį. Pagal viešojoje teisėje įtvirtintą principą, viešojo administravimo subjektams, viskas, kas tiesiai neleista įstatymo, yra uždrausta. Kartu ši nuostata yra sudedamoji bendro teisėtumo principo dalis, reikalaujanti, kad teisinių santykių subjektų elgesys turi atitikti teisės aktų reikalavimus.

Prokurorų atleidimo procedūros jų atsistatydinimo atvejais yra detaliai reglamentuotos Prokuratūros įstatymo 44-46 straipsniuose. Minėto įstatymo 46 straipsnio 2 dalis leidžia atleisti prokurorą iš tarnybos ir nesuėjus bendrajam 14 dienų įspėjimo terminui, tačiau tam būtinos dvi kumuliatyvios sąlygos – su tuo turi sutikti generalinis prokuroras ir nuo prašymo atsistatydinti turi būti praėjusios 3 kalendorinės dienos. Prokuratūros įstatymo 46 straipsnio 4 dalis numato vienintelį atvejį, kai prokuroras gali būti atleidžiamas, nepraėjus nuo prašymo atsistatydinti 3 kalendorinėms dienoms - kai prokuroras atsistatydina dėl sveikatos sutrikdymo, trukdančio tinkamai atlikti prokuroro pareigas. Nors apeliantas teigia, kad minėtas 3 kalendorinių dienų terminas yra skirtas apsaugoti būtent Generalinę prokuratūrą, kad būtų galima rasti pamainą atsistatydinančiam prokurorui bei nustatyta tvarka perimti prokuroro tvarkytus dokumentus ir kitas materialines vertybes, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, šis terminas skirtas ir garantuoti atsistatydinančiam prokurorui jo teisę atšaukti pareiškimą apie atsistatydinimą, ypač jei šis prašymas buvo iššauktas laikino pobūdžio aplinkybių, padariusių lemiamą įtaką jo apsisprendimui.

Pažymėtina, kad tokią poziciją Vyriausiasis administracinis teismas yra išsakęs savo praktikoje, nagrinėdamas bylas dėl statutinių pareigūnų bei valstybės tarnautojų tarnybinių ginčų (LVAT 2001 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A2-699/2001, 2004 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A11-315/2004, 2004 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A444-644/2004, 2009 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A442-27/2009, 2011 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A143-424/2011) Nors šių pareigūnų ir tarnautojų tarnybinius santykius reglamentuoja kiti teisės aktai, tačiau pats teisinio reglamentavimo pobūdis yra maksimaliai artimas tarnybos prokuratūroje teisiniams santykiams.

Darytina išvada, kad Generaliniam prokurorui įstatymų leidėjas paliko tik diskreciją pasirinkti tarp dviejų elgesio modelių – atleisti prokurorą po ne mažiau kaip trijų dienų nuo prašymo atsistatydinti padavimo arba po keturiolikos dienų nuo prašymo atsistatydinti padavimo. Kitoks Generalinio prokuroro veikimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino skundžiamą įsakymą priimtu peržengus Generaliniam prokurorui suteiktos diskrecijos ribas ir pažeidus Prokuratūros įstatymo 46 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Apeliantas mano, jog sprendžiant kilusį teisinį ginčą, būtina vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotais precedentais civilinėse bylose Nr. Nr. 3K-3-542, 3K-3-646/2004, 3K-3-464/2009, 3K-3-493/2005, 3K-3-174/2013 , kuriose buvo konstatuota, jog išankstinio įspėjimo terminas yra nustatytas darbdavio interesais, todėl darbdavys turi teisę atsisakyti šios lengvatos, jei darbuotojas laisva valia išreiškia pageidavimą nutraukti darbo sutartį nepraėjus įstatyme numatytam įspėjimo terminui.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010). Nagrinėjamu atveju ginčo šalių santykius reglamentavo skirtingos teisės šakos, todėl šių bylų negalima pripažinti iš esmės panašiomis tiek faktinėmis, tiek teisinėmis aplinkybėmis. Darbo teisiniai santykiai savo prigimtimi yra liberalesni, juose suteikiama daugiau laisvės subjektams nei tarnybos prokuratūroje teisinių santykių subjektams. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta paminėtus apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Pareiškėjos atstovas išreiškė prašymą priteisti pareiškėjos turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad tokios išlaidos, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, sudaro 500 litų, sumokėti advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir 400 litų, sumokėti advokatui už dalyvavimą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme vykusiame teismo posėdyje. Teismui pateiktas 2013 m. rugsėjo 23 d. Pinigų priėmimo kvitas Nr. 739557 ir 2014 m. sausio 27 d. Pinigų priėmimo kvitas Nr. 739583 patvirtina, kad už advokato teiktas teisines paslaugas, pareiškėja advokatui Juliui Jasaičiui sumokėjo 900 Lt (b. l. 62, 72) .

Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą taikomas koeficientas – 1,5, todėl atsižvelgiant į minėtų teisinių paslaugų suteikimo metu buvusią minimalią mėnesinę algą - 1000 litų , konstatuotina, kad šios išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodyto dydžio, yra pagrįstos, realios ir priteistinos. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, advokatas pareiškėją atstovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje 2014 m. sausio 27 d., kuris truko 31 min. (nuo 9 val. 32 min. iki 10 val. 03 min). Remiantis Rekomendacijų 8.18 punktu, už vieną atstovavimo valandą teisme taikytinas maksimalus advokato užmokesčio dydis yra 150 Lt (0,15 x 1000 Lt), todėl pareiškėjai gali būti priteisiama tik tokia suma.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinusi bylos sudėtingumą, teiktų teisinių paslaugų pobūdį, pareiškėjos atstovo darbo sąnaudas, remdamasi teisingumo ir protingumo principais ir Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintais kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjos atstovo prašymas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjai iš atsakovo priteistina 550 Lt teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti I. Ž. iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 550 litų jos turėtų atstovavimo išlaidų Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme atlyginimui

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas