A-146-1750-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1750/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03279-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.8; 37.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lido Marine“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lido Marine“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienių išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lido Marine“ (toliau – ir UAB „Lido Marine“, Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–13), prašydamas:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2013 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (1.45) I-5165 „Dėl Užsienių išmokų tarnybos 2013 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. SPRE-1114, 2013 m. gegužės 30 d. sprendimų Nr. SPRE-1125, Nr. SPRE-1138 ir Nr. SPRE-1140, 2013 m. birželio 3 d. sprendimų Nr. SPRE-1153 ir Nr. SPRE-1155, 2013 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. SPRE-1171 bei 2013 m. birželio 6 d. sprendimų Nr. SPRE-1201 ir Nr. SPRE-1202 dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus ir (ar) E101 LT formos pažymas UAB „Lido Marine“ darbuotojams“ (toliau – ir VSDFV Sprendimas Nr. (1.45) I-5165);

2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienių išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba,UIT, atsakovas) direktoriaus: 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. SPRE-1114 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Lido Marine“ darbuotojams“ (toliau – ir Sprendimas Nr. SPRE-1114), 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. SPRE-1125 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Lido Marine“ darbuotojams“ (toliau – ir Sprendimas Nr. SPRE-1125), 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. SPRE-1138 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Lido Marine“ darbuotojams“ (toliau – ir Sprendimas Nr. SPRE-1138), 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. SPRE-1140 „Dėl atsisakymo išduoti E101 LT formos pažymas UAB „Lido Marine“ darbuotojams“ (toliau – ir Sprendimas Nr. SPRE-1140), 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. SPRE-1153 „Dėl atsisakymo išduoti E101 LT formos pažymas UAB „Lido Marine“ darbuotojui A. Ž.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. SPRE-1153), 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. SPRE-1155 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Lido Marine“ darbuotojams“ (toliau – ir Sprendimas Nr. SPRE-1155), 2013 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. SPRE-1171 „Dėl atsisakymo išduoti E101 LT formos pažymas UAB „Lido Marine“ darbuotojams“ (toliau – ir Sprendimas Nr. SPRE-1171), 2013 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. SPRE-1201 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Lido Marine“ darbuotojams“ (toliau – ir Sprendimas Nr. SPRE-1201), 2013 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. SPRE-1202 „Dėl atsisakymo išduoti E101 LT formos pažymas UAB „Lido Marine“ darbuotojams“ (toliau – ir Sprendimas Nr. SPRE-1202) (toliau – ir UIT sprendimai Nr.1-Nr.9)

3) įpareigoti atsakovą iš naujo apsvarstyti UAB „Lido Marine“ 2013 m. sausio 31 d. prašymus išduoti A1 pažymėjimus ir (ar) E101 formos pažymas Bendrovės darbuotojams.

Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė 2013 m. sausio 31 d. kreipėsi į UIT dėl E101 LT formos pažymų ir (ar) A1 pažymėjimų išdavimo Bendrovės darbuotojams, 2010 m. rugpjūčio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. bei 2012 m. laikotarpiu vienu metu ir pakaitomis dirbusiems pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsienio valstybėse (daugiausia Norvegijoje ir Ispanijoje). UIT sprendimais Nr.1-Nr.9 atsisakė išduoti minėtas pažymas ir pažymėjimus. Fondo valdyba sprendimu Nr. (1.45) I-5165 pareiškėjo skundą atmetė, motyvuodama iš esmės tuo, kad UIT sprendimuose Nr.1-Nr.9 nurodytų Bendrovės darbuotojų darbas neatitinka „paprastai dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančio asmens“ sąvokos (toliau – ir Sąvoka). Fondo valdyba nenustatė, kad bent vienas iš UIT sprendimuose Nr.1-Nr.9 nurodytų Bendrovės darbuotojų dirbtų vienu metu dviejose valstybėse. Pareiškėjo manymu, toks sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, prieštarauja Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktams.

Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovės darbuotojai nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. bei 2012 m. pakaitomis dirbo Lietuvos Respublikoje, Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėje narėje Ispanijoje ir Europos ekonominės erdvės (toliau – ir EEE) valstybėje narėje Norvegijoje, todėl ginčo santykiams aktualūs, privalomi ir tiesiogiai taikytini šie teisės aktai: dėl Ispanijos – 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 883/2004), 2009 m. rugsėjo 16 d.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009); šių reglamentų nuostatos pakeistos, priimant 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 465/2012 (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 465/2012); dėl Norvegijos – 1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (toliau – ir Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71), 1972 m. kovo 21 d.

Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 574/72, nustatantis Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 574/72). Pagrindinis Lietuvos Respublikos teisės aktas, aktualus ginčo santykiams, yra 2010 m. birželio 8 d. Fondo valdybos direktoriaus įsakymas Nr. V-253, kuriuo patvirtinti Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas Nr.

1) bei E101 LT, E102 LT, E103 LT formų pažymų išdavimo pagal 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimų nariams, judantiems Bendrijoje, tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas Nr. 2) (toliau – ir Aprašai). Ginčui aktualios tiek Reglamento (EB) Nr. 883/2004, tiek Reglamento (EB) Nr. 1408/71, tiek Aprašų nuostatos nustato atskirus taikytinos teisės nustatymą patvirtinančių dokumentų (E101 LT formos pažymų ar A1 pažymėjimų) išdavimo pagrindus: siunčiamiems dirbti į kitą valstybę narę asmenims (Reglamento (EB) Nr. 1408/71 14 straipsnio 1(a) dalis ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnis); asmenims, dirbantiems dviejose ar daugiau valstybių narių (Reglamento (EB) Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalis ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalis); be to, Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1408/71 17(9) straipsnyje nustatyta galimybė inicijuoti dviejų ar daugiau valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų bendrą susitarimą dėl darbuotojų traktavimo.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004, galiojusio iki Reglamente (ES) Nr. 465/2012 įtvirtintų pakeitimų įsigaliojimo (nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. birželio 28 d.), 13 straipsnio 1 dalyje reglamentuoti atvejai dėl socialinio draudimo apsaugos teisės taikymo dviejose ir daugiau valstybių narių pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui, Reglamento (EB) Nr. 883/2004 nuostatas detalizuoja Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, kurio 14 straipsnio 7 dalyje nustatytos rekomendacijos pasirinkimo, kokį Reglamento (EB) Nr. 883/2004 straipsnį (12 straipsnį ar 13 straipsnį) reikėtų taikyti kiekvienu konkrečiu atveju. 2012 m. birželio 28 d. priimtas Reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriame, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką (žr., pavyzdžiui, bylą Nr. C-115/11, taip pat generalinio advokato išvadą, pateiktą minėtoje byloje), siekiant užtikrinti teisinį tikrumą suinteresuotiesiems subjektams, buvo pakeistos šiai bylai aktualių Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 straipsnių nuostatos.

Reglamente (ES) Nr. 465/2012 pakeistos Reglamento (EB) Nr. 883/2004 redakcijos 13 straipsnio 1 dalies, palyginus su ankstesne šio reglamento redakcija, yra išsamesnis ir paprastesnis, analogiškai ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio nuostatos, aktualios šioje byloje, atitinkamai pakeistos, kad būtų užtikrintas jų aiškesnis taikymas. Pareiškėjas teigė, kad Reglamente (ES) Nr. 465/2012 priimti tų nuostatų pakeitimai, dėl kurių taikymo savo nuomonę yra išsakę tiek ESTT, tiek Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinė komisija (toliau – ir SASK administracinė oliau – ir in4 1-Nr.9komisija), todėl vertėtų vadovautis ir minėtų institucijų praktikoje suformuotomis, šiai bylai aktualiomis nuostatomis, perkeltomis į Reglamentą (ES) Nr. 465/2012.

Atsižvelgiant į ESTT (sprendimai bylose Nr. C-13/73, Nr. C-8/75, Nr. C-425/93) ir SASK administracinės oliau – ir in4 1-Nr.9komisijos poziciją, Reglamente (ES) Nr. 465/2012 papildytos šiam ginčui aktualios Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio nuostatos, siekiant užtikrinti jų aiškesnį taikymą. Pagal naujos redakcijos Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 dalį asmuo, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių, reiškia asmenį, kuris tokią veiklą vykdo tuo pat metu, ir asmenį, kuris nuolat pakaitomis dirba dviejose arba daugiau skirtingų valstybių narių.

Europos komisijos 2012 m. lapkričio mėn. išleistame praktiniame vadove „Teisės aktai, taikomi darbuotojams Europos Sąjungoje (ES), Europos ekonominėje erdvėje ir Šveicarijoje“ paminėtais nurodytais pakeitimais siekta apimti visus galimus įvairios veiklos atvejus, turinčius tarpvalstybinį elementą, ir atskirti darbą, kuris nuolat (paprastai) vykdomas kelių valstybių narių teritorijoje, nuo vienkartinio ar epizodinio darbo. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nurodyti Reglamento (EB) Nr. 987/2009 pakeitimai atlikti vadovaujantis ESTT praktika ir būtinybe padaryti aiškesnį teisinį reglamentavimą, Reglamente (EEB) Nr. 1408/71 bei Reglamente (EB) Nr. 883/2004 įtvirtinta Sąvoka turi būti aiškinama, atsižvelgiant į Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio pakeitimus.

Be to, siekiant tinkamai taikyti Reglamento Nr. (EEB) Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies nuostatas Bendrovės darbuotojams, reikia vadovautis nurodytų reglamentų nuostatų sisteminiu aiškinimu ir atsižvelgti į paminėtuose teisės aktuose siekiamus tikslus. ESTT taip pat yra pripažinęs, kad nesant naudingų nuorodų pačiame reglamente, jame įtvirtintų sąvokų turinį reikia aiškinti atsižvelgiant į jų tikslus ir kontekstą bei plačiau atsižvelgiant į paties reglamento tikslus ir kontekstą (sprendimas byloje Nr. C-14/07).

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 vienas iš svarbiausių priėmimo tikslų – būtinybė Bendrijoje judantiems asmenims taikyti tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistemą, kad taikant nacionalinius teisės aktus būtų išvengta sutapimų ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Reglamento Nr. 1408/71 preambulėje bei 13 straipsnio 1 dalyje. Šį siekiamą tikslą Bendrijoje judantiems asmenims taikyti tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistemą savo praktikoje yra pripažinęs ir ESTT (sprendimas byloje Nr. C-353/06).

Taigi, Sąvoka turi būti aiškinama taip, kad ji apima ir asmenį, kuris per tos pačios darbo sutarties, sudarytos su vienu darbdaviu, galiojimo laikotarpį ir pagal tą pačią darbo sutartį darbus vykdo ne tuo pat metu, o vienas po kito einančiais laikotarpiais dviejų arba daugiau valstybių narių teritorijoje. Tokią aiškinimo galimybę savo išvadoje, pateiktoje ESTT byloje Nr. C-115/11, yra pripažinęs ir generalinis advokatas.

Pareiškėjo nuomone, Fondo valdyba nepagrįstai teigia, esą Bendrovė neįrodė, kad jos darbuotojai gali būti laikomi paprastai dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje dirbančiais asmenimis Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 taikymo prasme. Teisingam šios bylos išnagrinėjimui ypatingai svarbu atsižvelgti į Bendrovės vykdomos veiklos specifiką, nes nuo to priklauso tam tikrų Reglamento (EB) Nr. 883/2004, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 ir Aprašo Nr. 1 nuostatų taikymas. Bendrovė vykdo projektus Suomijoje, Danijoje, Baltijos šalyse, Ispanijoje, Rusijoje ir Didžiojoje Britanijoje bei Norvegijos sektoriuje Šiaurės jūroje.

Lietuvoje Bendrovė vykdo laivo patalpų įrengimo projektavimo darbus bei organizuoja tiekimą – perkamos medžiagos, laivų įranga ir įrenginiai, projektuojami ir gaminami baldai, kurie gabenami į įrengiamus laivus. Toliau projektų įgyvendinimo procesas vyksta laive – Bendrovės darbuotojai siunčiami į komandiruotes įrengti laivų patalpas. Bendrovės darbuotojai (šiuo metu – 68) įdarbinti pagal neterminuotas darbo sutartis Lietuvoje. Atsižvelgiant į Bendrovės veiklos specifiką ir darbų poreikį, darbuotojai paprastai komandiruojami į objektus 6–8 savaitėms, po komandiruotės darbo sutartis nenutraukiama, darbuotojai kurį laiką dirba Lietuvoje, vėliau siunčiami laikinai dirbti į kitą objektą (laivą) ES/ EEE teritorijoje.

Remiantis Bendrovės pateiktomis UIT ir Fondo valdybai pažymomis apie darbuotojų darbo dienas, darbo laiko apskaitos žiniaraščiais aptariamu laikotarpiu, 2010 m.–2012 m. didžiausią laiko dalį Bendrovės darbuotojai faktiškai dirbo dviejose ES / EEE valstybėse Bendrovės naudai. Tokią Bendrovės darbuotojų darbo laiko struktūrą patvirtina Bendrovės pažymos apie darbuotojų darbo dienas 2010 m.–2012 m. (2010 m.: Lietuva – 33,88 proc., Norvegija – 24,22 proc., Ispanija – 40,31 proc.; 2011 m.: Lietuva – 18,74 proc., Norvegija – 24,31 proc., Ispanija – 45,21 proc., Rusija – 11,40 proc.; 2012 m.:

Lietuva – 28,60 proc., Norvegija – 30,90 proc., Ispanija – 20,34 proc., kitos ES / EEE valstybės – 20,16 proc.). Tokia darbo laiko struktūra patvirtina aplinkybę, kad nagrinėjamu laikotarpiu Bendrovės darbuotojai didesnę laiko dalį dirbo skirtingose ES / EEE valstybėse narėse, tačiau didelę laiko dalį dirbo ir Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal atskirų Bendrovės darbuotojų darbo minėtose užsienio valstybėse laikotarpius (žr., pavyzdžiui, priedą prie sprendimų Nr. SPRE-1153, Nr. SPRE-1155), visi darbuotojai nagrinėjamu laikotarpiu faktiškai dirbo tiek Norvegijoje, tiek Ispanijoje ar kitose ES / EEE valstybėse narėse.

Taigi, Bendrovės darbuotojai faktiškai atitiko Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Sąvoką. Be to, Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio taikymui užtenka konstatuoti tokias faktines aplinkybes: asmuo dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių; asmuo dirba toje pačioje įmonėje ar tam pačiam darbdaviui arba skirtingose įmonėse ar skirtingiems darbdaviams; asmuo didelę laiko dalį dirba ne toje valstybėje narėje, kurioje gyvena.

Nagrinėjamo ginčo faktinės aplinkybės atitinka nurodytas reglamento taikymo sąlygas, todėl pareiškėjas mano, jog UIT ir Fondo valdyba neturėjo pagrindo atsisakyti taikyti Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 nuostatas bei neišduoti Bendrovės darbuotojams E101 LT formos pažymų ir A1 pažymėjimų.

Pareiškėjas nesutinka su Sprendimo Nr. (1.45) I-5165 išvada, kad Bendrovės darbuotojų darbo pobūdis atitinka siuntimo dirbti sąvoką (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalis; Reglamento (EEB) Nr. 1407/71 14 straipsnio 1 a dalis), jo manymu, tokia išvada padaryta neatsižvelgiant į Bendrovės veiklos specifiką, remiantis tik paviršutinišku Bendrovės pateiktų darbo sutarčių nuostatų formaliu aiškinimu. ESTT sprendime byloje Nr. C-115/11 pažymėjo, kad sutarties dokumentuose pateiktas darbo pobūdžio aprašymas praktikoje yra ypač svarbus atliekant šį vertinimą, šiuo atveju reikia ypač atsižvelgti į sutarčių dokumentuose apibrėžtą darbo pagal darbo sutartį pobūdį, siekiant įvertinti, ar numatomas darbas yra darbas pagal darbo sutartį, paskirstytas ne tik tam kartui kelių valstybių narių teritorijose, tačiau, pasak pareiškėjo, svarbu, kad nurodytas išaiškinimas pateiktas, atsižvelgiant į aplinkybę, jog E101 formos pažyma paprastai išduodama prieš laikotarpio, dėl kurio ji išduodama, pradžią ar jo pradžioje ir pirmiau nurodytų faktinių aplinkybių vertinimas dažniausiai atliekamas tuo momentu, atsižvelgiant į numatomą atitinkamo darbuotojo pagal darbo sutartį situaciją. Nagrinėjamu atveju yra priešingai, nes Bendrovė prašo UIT išduoti A1 pažymėjimus ir (ar) E101 LT formos pažymas dėl praėjusių laikotarpių, kuriais atitinkami Bendrovės darbuotojai atliko savo darbo funkcijas. Tai reiškia, kad UIT ir Fondo valdyba turėjo vadovautis faktinėmis aplinkybėmis, o ne vien formaliu darbo sutarčių nuostatų aiškinimu.

Pareiškėjas nesutiko ir su Sprendime Nr. (1.45) I-5165 pateiktu Bendrovės ir jos darbuotojų darbo sutarčių nuostatų vertinimu, jog kai kurių darbuotojų sutartyse nustatyta sąlyga, kad „darbuotojas sutinka dirbti ir kitose šalyse“, yra tik patvirtinimas, kad darbuotojas sutinka būti siunčiamas į komandiruotes, tačiau nereiškia, jog darbuotojas paprastai dirba dviejose ar daugiau valstybėse. Bendrovės ir jos darbuotojų darbo sutartyse įtvirtinta, jog darbuotojų darbovietė – UAB „Lido Marine“, be to, nurodyta, kad „darbuotojas sutinka dirbti ir kitose šalyse“. Įvertinus Bendrovės veiklos specifiką, ši nuostata iš esmės reiškia tai, kad darbuotojas sutinka dirbti visose šalyse, kuriose Bendrovė vykdo veiklą. Be to, tikruosius darbo sutarties šalių ketinimus tiksliai ir teisingai gali patvirtinti tik pačios darbo sutarties šalys, todėl Fondo valdybos pateikiamas darbo sutarties nuostatų interpretavimas yra nepagrįstas ir neteisingas. ESTT byloje Nr. C-115/11 nurodė, kad pažymą išduodančiai institucijai nustatyta pareiga tinkamai taikyti Reglamentą Nr. 1408/71 reiškia, jog kompetentinga valdžios institucija privalo savo išvadas grįsti faktine pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo padėtimi, todėl, atsižvelgiant į šią nuostatą ir sistemiškai įvertinus faktines aplinkybės bei Bendrovės pateiktus dokumentus, teigti, kad Bendrovės darbuotojai nurodytu laikotarpiu buvo komandiruojami tik į vieną užsienio valstybę, nėra jokio pagrindo. Fondo valdyba pareiškėjo pateiktus dokumentus ir informaciją vertino netinkamai, atsižvelgė į darbuotojų darbo laikotarpius atskirais mėnesiais, aptariamo laikotarpio, per kurį Bendrovę ir tam tikrus darbuotojus siejo nenutrūkstamas teisinis ryšys, nevertino kaip visumos, o tai galėjo sudaryti pagrindą nepagrįstam Bendrovės prašymų dėl E101 LT formos pažymų ir A1 pažymėjimų išdavimo atmetimui bei netinkamam norminių teisės aktų taikymui.

Fondo valdyba Sprendime Nr. (1.45) I-5165 nepasisakė dėl Bendrovės skundo 30–33 punktuose nurodytų argumentų, susijusių su skundžiamų UIT sprendimų padariniais bei jų atitikimu Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 1408/71 tikslus (būtinybė Bendrijoje judantiems asmenims taikyti tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistemą, kad taikant nacionalinius teisės aktus būtų išvengta sutapimų ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų), kurį yra pripažinęs ir ESTT (sprendimas byloje Nr. C-353/06). Nei UIT sprendimuose Nr.1-Nr.9, nei Fondo valdybos Sprendime Nr. (1.45) I-5165 nepasisakoma dėl socialinio draudimo įmokų, kurias Bendrovė sumokėjo į VSDFV biudžetą už prašymuose išduoti E101 LT formos pažymas ir A1 pažymėjimus nurodytus darbuotojus (2010 m. rugpjūčio 1 d.

– 2011 m. gruodžio 31 d. bei 2012 m.), sumokėjimo pagrindo ir jo pagrįstumo traktavimo Lietuvos socialinio draudimo teisės aktų prasme. Laikantis minėtų institucijų pozicijos bei formaliai traktuojant, kad Bendrovės darbuotojai, atskirais laikotarpiais dirbantys tam tikrose valstybėse narėse, negali būti laikomi vienu metu dirbančiais pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsienio valstybėje, kiekvieną kartą Bendrovei išsiuntus darbuotoją pagal darbo sutartį dirbti į kitą valstybę narę, t. y. kiekvienos komandiruotės atveju Bendrovei atsiranda papildomos prievolės analizuoti bei laikytis valstybės, kurioje darbuotojas dirba, socialinį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, apskaičiuoti darbuotojų socialinio draudimo įmokas pagal šias nuostatas, minėtas įmokas mokėti užsienio valstybėje ir pan.

Pasak pareiškėjo, nurodytos UIT sprendimų Nr.1-Nr.9 ir Fondo valdybos Sprendimo Nr. (1.45) I-5165 pasekmės labai padidina Bendrovės administracinę naštą bei sąnaudas, tokie minėtų sprendimų padariniai paneigia Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 1408/71 priėmimu siektą tikslą, kad Bendrijoje judantiems asmenims būtų taikoma tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistema, taip išvengiant sutapimų ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų. Taip pat Sprendimas Nr. (1.45) I-5165 ir UIT sprendimai Nr.1-Nr.9 neatitinka bendrųjų teisės principų, t. y. protingumo ir proporcingumo.

Šiuose sprendimuose nurodant, kad Bendrovės darbuotojams netaikomos Lietuvos socialinio draudimo teisės aktų nuostatos, nepateikiami paaiškinimai, kurios valstybės (Norvegijos, Ispanijos ar kitos valstybės narės) socialinio draudimo teisės aktų nuostatos, atsižvelgiant į Bendrovės vykdomos veiklos specifiką (darbuotojai nuolat siunčiami dirbti į tam tikras skirtingas valstybes), turi būti taikomos kiekvieno konkretaus darbuotojo ar jų grupės atveju. Be to, sprendimuose nepaaiškinta, kokiu pagrindu ir iš kokios valstybės socialinio draudimo įmokas administruojančios institucijos Bendrovė galėtų gauti E101 LT formos pažymas ir A1 pažymėjimus.

Pareiškėjas mano, jog, atsižvelgdama į Bendrovės vykdomos veiklos specifiką, į tai, kad Reglamente (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamente Nr. 1408/71 įtvirtintas vienos valstybės narės teisės aktų taikymo principas, Fondo valdyba galėjo vadovautis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1408/71 17(9) straipsnyje nustatyta galimybe ir inicijuoti dviejų ar daugiau valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų bendrą susitarimą dėl Bendrovės darbuotojų traktavimo. Pasiekusi tokį susitarimą, UIT galėjo išduoti Bendrovės prašomus A1 pažymėjimus ir E101 LT formos pažymas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienių išmokų tarnyba prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (III t., b. l. 136–141 paaiškino, kad pareiškėjas kreipėsi į UIT su prašymais išduoti pažymas apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmenims, vienu metu dirbantiems pagal darbo sutartį ir / ar užsiimantiems savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, kuriuose pareiškėjas prašė darbuotojams taikyti Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punktą ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį. Asmenų, migruojančių tarp ES valstybių narių iki 2010 m. gegužės 1 d., EEE valstybių iki 2012 m. birželio 1 d., socialinę apsaugą koordinuoja Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2005 m. balandžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 647/2005), ir Reglamentas (EEB) Nr. 574/72 (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2005 m. balandžio 13 d. Reglamente (EB) Nr. 647/2005); sprendžiant taikytinos teisės klausimus taip pat vadovaujamasi Europos Bendrijų darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinės komisijos (toliau – ir DMSA administracinė komisija) sprendimu Nr. 181 „Dėl Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71, skirto pasiųstiems į komandiruotes ir laikinai dirbantiems ne kompetentingoje valstybėje savarankiškai dirbantiems darbuotojams taikomų teisės aktų 14 straipsnio 1 dalies, 14a straipsnio 1 dalies ir 14b straipsnio 1 ir 2 dalių aiškinimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 181), Aprašu Nr. 2. Asmenų, migruojančių tarp ES valstybių narių nuo 2010 m. gegužės 1 d., EEE valstybių nuo 2012 m. birželio 1 d., Šveicarijos Konfederacijos nuo 2012 m. gegužės 1 d., socialinę apsaugą koordinuoja Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 465/2012), Reglamentas (EB) Nr. 987/2009; sprendžiant taikytinos teisės klausimus taip pat vadovaujamasi SASKadministracinės komisijos 2009 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. A2 „Dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio dėl teisės aktų taikymo komandiruotiems darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims, laikinai dirbantiems ne kompetentingoje šalyje, aiškinimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. A2), Aprašu Nr. 1.

Pareiškėjas skunde nepateikė argumentų, kodėl UIT netinkamai aiškina Sąvoką, o tik akcentavo, jog Sąvokos turinys neišaiškintas. Be to, pareiškėjas skunde citavo ištraukas iš Lenkijos Respublikos teismo prašymo ESTT dėl prejudicinio sprendimo, taip pat generalinio advokato išvados ir Europos Komisijos 2012 m. lapkričio mėn. išleisto praktinio vadovo ištraukas, tačiau šie šaltiniai neprivalomi ir neturi teisinės galios ESTT, valstybėms narėms ar kitiems asmenims. Pareiškėjas pripažino, kad ESTT Sąvokos turinio ir taikymo sąlygų plačiau nėra išaiškinęs. Atsakovo įsitikinimu, aplinkybė, kad Sąvokos turinys neaiškus, nepaneigia UIT vertinimo, nagrinėjant Bendrovės prašymus, pagrįstumo ir teisėtumo.

UIT, įvertinusi pateiktus duomenis, konstatavo, kad Bendrovės darbuotojų darbo pobūdis atitinka Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkto ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio reikalavimus, t. y. jų darbo pobūdis atitinka siuntimo dirbti į kitą valstybę narę požymius. 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarnybos Reglamento (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmuo, kuris „paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar jaugiau valstybių narių“, reiškia asmenį, kuris tuo pačiu metu arba pakaitomis toje pačioje įmonėje ar tam pačiam darbdaviui arba skirtingose įmonėse ar skirtingiems darbdaviams vykdo vienos ar daugiau rūšių atskirą veiklą dviejose ar daugiau valstybių narių.

Pareiškėjas skunde nurodė, esą jo darbuotojų darbas keliose valstybėse narėse turėtų būti vertinamas kaip darbas pakaitomis, tačiau šio teiginio nepaaiškino ir nepagrindė. Atsižvelgus į Bendrovės prašymuose nurodytus duomenis, Bendrovės darbuotojų darbo pobūdis negali būti vertinamas kaip darbas pakaitomis toje pačioje įmonėje dviejose ar daugiau valstybių narių, kadangi toks darbas turi būti nuolatinio pobūdžio, o ne trumpalaikis ir epizodinis. Bendrovės prašyme Nr. 2013-01-23/01-2012 nurodyta, kad darbuotojas T.

B. dirbo Norvegijoje nuo 2012 m rugsėjo 29 d. iki 2012 m. spalio 22 d., Latvijoje – nuo 2012 m. gruodžio 9 d. iki 2012 m. gruodžio 22 d., prašyme Nr. 2013-01-23/04-2012 nurodyta, kad darbuotojas T. B. dirbo Norvegijoje nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2012 m. kovo 4 d., prašyme Nr. 2013-01-23/07-2012 nurodyta, kad darbuotojas V. B. dirbo Norvegijoje nuo 2012 m. sausio 14 d. iki 2012 m. kovo 17 d., prašyme Nr. 2013-01-23/41-2012 nurodyta, kad darbuotojas A. Č. (A. Č.) dirbo Norvegijoje nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2012 m. spalio 23 d., Latvijoje – nuo 2012 m. gruodžio 9 d. iki 2012 m. gruodžio 22 d., prašyme Nr. 2013-01-23/15-2012 nurodyta, kad darbuotoja N. G. dirbo Ispanijoje nuo 2012 m. liepos 11 d. iki 2012 m. liepos 22 d., prašyme Nr. 2013-01-23/25-2012 nurodyta, kad darbuotojas V.

K. dirbo Norvegijoje nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2012 m. spalio 22 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 2 d. iki 2012 m. gruodžio 17 d., prašyme Nr. 2013-01-23/28-2012 nurodyta, kad darbuotojas D. L. dirbo Norvegijoje nuo 2012 m. gegužės 8 d. iki 2012 m. birželio 22 d., prašyme Nr. 2013-01-23/39-2012 nurodyta, kad darbuotoja E. O. dirbo Ispanijoje nuo 2012 m. liepos 11 d. iki 2012 m. liepos 25 d. ir t. t. Tokio darbo vienoje ar keliose valstybėse narėse negalima vertinti kaip darbo pakaitomis keliose valstybėse narėse, kadangi toks darbas yra epizodinis ir trumpalaikis.

Pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnį asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdavio, kuris paprastai verčiasi savo veikla, vardu ir kurį darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę dirbti to darbdavio vardu, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad nustatyta darbo trukmė neviršija 24 mėnesių, ir jis nesiunčiamas pakeisti kito asmens. Aprašo Nr. 1 4 punkte siuntimo sąvoka apibrėžiama kaip asmenų, dirbančių pagal darbo sutartį Lietuvoje, laikinas siuntimas dirbti darbdavio naudai į kitą ES valstybę narę.

Taigi, esminiai požymiai, leidžiantys vertinti, kad darbo pobūdis atitinka siuntimą dirbti, yra šie: darbuotojas dirba pagal darbo sutartį; darbuotojas dirba Lietuvoje; jis laikinai išsiunčiamas į kitą valstybę narę; kitoje valstybėje narėje jis dirba darbdavio naudai. Atsižvelgdama į prašymuose nurodytą informaciją ir siuntimo dirbti sąvokos turinį, UIT pagrįstai ir teisėtai priėmė sprendimą, jog Bendrovės darbuotojų darbo pobūdis vertintinas kaip siuntimas dirbti į kitą valstybę narę. UIT, nagrinėdama pareiškėjo su prašymais pateiktus duomenis, itin didelį dėmesį skyrė darbo sutarčių analizei.

ESTT sprendime byloje Nr. C-115/11 pažymėta, kad sutarties dokumentuose pateiktas darbo pobūdžio aprašymas praktikoje yra ypač svarbus atliekant vertinimą, ypač svarbu atsižvelgti į sutarčių dokumentuose apibrėžtą darbo pagal darbo sutartį pobūdį, siekiant įvertinti, ar numatomas darbas yra darbas pagal darbo sutartį, paskirstytas ne tik tam kartui kelių valstybių narių teritorijoje. Ginčo atveju visų darbo sutarčių 10 punkte nustatyta, kad darbuotojas sutinka dirbti ir kitose šalyse, o darbuotojui esant komandiruotėje užsienyje, nutraukus darbo sutartį išbuvus mažiau negu 2 mėnesius, kelionės išlaidos nekompensuojamos.

Taigi, pareiškėjas tiek darbo sutartyse, vartodamas terminą „komandiruotė“, tiek skunde pirmosios instancijos teismui (nurodydamas, kad darbuotojai siunčiami į komandiruotes įrengti laivų patalpas, kad, atsižvelgiant į Bendrovės veiklos specifiką ir darbų poreikį, darbuotojai paprastai komandiruojami į objektus 6–8 savaitėms, po komandiruotės darbo sutartis nenutraukiama, darbuotojai toliau siunčiami laikinai dirbti į kitą objektą ES / EEE teritorijoje) vertina darbuotojų darbo pobūdį kaip siuntimą dirbti į kitą valstybę narę.

Atsakovo įsitikinimu, UIT tinkamai įvertino Bendrovės pateiktus duomenis ir teisėtai bei pagrįstai priėmė sprendimą, kad Bendrovės darbuotojų darbo pobūdis vertintinas pagal Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkto ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio nuostatas kaip siuntimas dirbti į kitą valstybę narę.

Taikant Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnį, dvi ar daugiau valstybių narių, šių valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos arba šių institucijų paskirtos įstaigos bendru susitarimu gali nustatyti Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11–15 straipsnių nuostatų išimtis tam tikriems asmenims ar asmenų grupėms, o vertinat išimties taikymą, atsižvelgiama į siųstų į kitą valstybę narę asmenų interesus dėl šių asmenų turimų specifinių žinių, įgūdžių ar kvalifikacijos ypatumų arba dėl objektyvių įmonės ar organizacijos tikslų įgyvendinimo. Vadovaujantis Aprašo Nr. 2 271 punktu, prašymas išduoti A1 formos pažymą išimties tvarka pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnį turi būti pagrįstas konkrečiais argumentais, dėl kurių Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11–15 straipsnių taikymas sukelia ar galėtų sukelti neigiamas pasekmes teisėtiems atskirų asmenų grupių ar atskirų asmenų interesams. Tik tuo atveju, jeigu įvertinus prašyme nurodytus argumentus nustatoma, kad jie yra pagrįsti, kreipiamasi į atitinkamos valstybės narės kompetentingą įstaigą, prašant sutikimo taikyti Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnį. Analogiškos taisyklės nustatytos ir Apraše Nr. 2. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjas neprašė UIT spręsti dėl išimties taikymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (III t., b. l. 143–147) Fondo valdyba paaiškino, kad UIT sprendimuose Nr.1- Nr.9 nurodytų Bendrovės darbuotojų darbas neatitinka Sąvokos turinio. Fondo valdyba, nagrinėdama Bendrovės 2013 m. liepos 5 d. skundą privaloma ikiteisminio ginčų nagrinėjimo tvarka, nenustatė, kad bent vienas iš UIT sprendimuose Nr.1-Nr.9 nurodytų Bendrovės darbuotojų dirbtų vienu metu dviejose valstybėse. Tai, kad kai kurių darbuotojų darbo sutartyse nustatyta sąlyga, jog darbuotojas sutinka dirbti ir kitose šalyse, tėra patvirtinimas, kad darbuotojas sutinka būti siunčiamas į komandiruotes, tačiau nereiškia, jog darbuotojas paprastai dirba dviejose ar daugiau valstybių.

Remiantis Bendrovės pateiktais dokumentais darytina išvada, kad Bendrovės darbuotojų darbo pobūdis atitinka siuntimo dirbti sąvoką (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalis; Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 a dalis). Siuntimą, o ne darbą dviejose ar daugiau valstybių, patvirtina ir Bendrovės įsakymai dėl darbuotojų siuntimo į komandiruotes. Fondo valdyba akcentavo, kad UAB „Lido Marine“ jau kreipėsi į UIT dėl tų pačių darbuotojų (ir identiškų jų darbo laikotarpių), prašydama išduoti E101 LT / A1 pažymėjimus dėl savo darbuotojų komandiravimo į užsienio valstybę, tačiau Tarnyba atsisakė išduoti, nes UAB „Lido Marine“ neatitiko Reglamente (EEB) Nr. 1408/71, Reglamente (EB) Nr. 883/2004, Aprašuose nustatytų reikalavimų siunčiančiai bendrovei.

Bendrovė minėtą UIT atsisakymą išduoti E101 LT formos pažymas / A1 pažymėjimus jos darbuotojams, siųstiems į Ispaniją, apskundė teismui, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1243-121/2013 jos skundas buvo atmestas. Negavusi E101 LT / A1 pažymėjimų dėl darbuotojų komandiravimo į užsienio valstybę, Bendrovė kreipėsi dėl tų pačių darbuotojų darbo dviejose valstybėse. Fondo valdybos nuomone, ankstesnis pareiškėjo kreipimasis dėl E101 LT formos pažymų / A1 pažymėjimų išdavimo komandiruojamiems darbuotojams aiškiai išreiškia tikruosius pareiškėjo ir jo darbuotojų sudarytų darbo sutarčių tikslus.

Tokią išvadą dar labiau pagrindžia faktas, kad ankstesniais laikotarpiais, kai Bendrovė atitiko siunčiančiam darbdaviui Reglamento (EEB) Nr. 1408/71, Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Aprašų keliamus reikalavimus, Bendrovės komandiruojamiems darbuotojams buvo išduoti A1 pažymėjimai / E101 LT formos pažymos. Sprendimo Nr. A2 3 punkte įtvirtinta, jog vienas tuoj po kito einantys komandiravimai į skirtingas valstybes nares kiekvienu atveju pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį laikomi naujais komandiravimais. Fondo valdyba pažymėjo, jog darbas dviejose valstybėse turi būti nuolatinio pobūdžio ir tai iš anksto turi būti nustatyta darbo sutartyje.

Vadovaujantis Bendrovės logika, kiekvienas darbuotojo siuntimas (komandiravimas) galėtų (ir turėtų) būti vertinamas kaip darbas dviejose valstybėse. Fondo valdyba pritarė Belgijos vyriausybės nuomonei, išsakytai ESTT byloje Nr. C-115/11, kad pripažinus a posteriori, kad darbuotojas, kurį darbdavys komandiravo kelis kartus, iš tikrųjų atliko vienas kitą keičiančius darbus keliose valstybėse, galėtų atsirasti teisinis nesaugumas tiek darbuotojams ir atitinkamiems darbdaviams, tiek kompetentingoms institucijoms, kurios turi pareikšti savo nuomonę tokiose situacijose, t. y. nebūtų daromas skirtumas tarp komandiruoto darbuotojo Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 prasme (taip pat Reglamento (EB) Nr. 883/2004 prasme) ir darbuotojo, kuris paprastai dirba dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje, kaip tai suprantama pagal tą patį reglamentą.

ESTT sprendime byloje Nr. C-115/11 akcentavo, kad sutarties dokumentuose pateiktas darbo pobūdžio aprašymas praktikoje yra ypač svarbus atliekant šį vertinimą; šiuo atveju reikia ypač atsižvelgti į sutarčių dokumentuose apibrėžtą darbo pagal darbo sutartį pobūdį, siekiant įvertinti, ar numatomas darbas yra darbas pagal darbo sutartį, paskirstytas ne tik tam kartui kelių valstybių narių teritorijose. Pagrindinis socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų tikslas – užtikrinti asmenų, persikeliančių ES, socialines teises.

Reglamentai nesiekia sudaryti sąlygų išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo ar paskatinti socialinį dempingą. E101 LT / A1 pažymėjimo neišdavimas neužkerta kelio darbuotojo siuntimui dirbti į kitas valstybes nares, kadangi jis negali būti vertinamas kaip leidimas dirbti kitoje valstybėje narėje ar kitoks darbdavio (mokesčio mokėtojo) teisių suvaržymas. Pažymėjimo paskirtis yra patvirtinti, kad siunčiamam darbuotojui siuntimo laikotarpiu taikomi tik darbdavio veiklos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktai, ir kad valstybinio socialinio draudimo įmokos turi būti mokamos toje valstybėje narėje.

Fondo valdybos nuomone, UIT sprendimai Nr.1-Nr.9 ir Fondo valdybos sprendimas Nr. (1.45) I-5165 yra motyvuoti, pagrįsti argumentais, faktais ir teisės aktų normomis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendimu (III t., b. l. 184–200) pareiškėjo UAB „Lido Marine“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Tarnyba priėmė šiuos sprendimus, dėl kurių nagrinėjamu atveju kilo ginčas: 1) 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. SPRE-1114 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Lido Marine“ darbuotojams“, kuriame nusprendė neišduoti Bendrovės darbuotojams L. O. ir S. M. A1 pažymėjimų, kadangi darbuotojų siuntimas neatitinka Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 1 dalies, Sprendimo Nr. A2 ir Aprašo Nr. 1 5.1 punkto reikalavimų (I t., b. l. 14–16); 2) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. SPRE-1125 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Lido Marine“ darbuotojams“, kuriame nusprendė neišduoti Bendrovės darbuotojams V.

K. ir S. M. A1 pažymėjimų, kadangi darbuotojų siuntimas neatitinka Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 1 dalies, Sprendimo Nr. A2 ir Aprašo Nr. 1 5.1 punkto reikalavimų (I t., b. l. 17–18); 3) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. SPRE-1138 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Lido Marine“ darbuotojams“, kuriame nusprendė neišduoti Bendrovės darbuotojams V. L. (V. L.), A. M., V. S. (V. S.), D. S., E. V., R. B. ir V. Š., siųstiems laikinai dirbti į Ispaniją, A1 pažymėjimų, kadangi darbuotojų siuntimas neatitinka Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 1 dalies, Sprendimo Nr. A2 ir Aprašo Nr. 1 5 punkto reikalavimų (I t., b. l. 19–21); 4) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. SPRE-1140 „Dėl atsisakymo išduoti E101 LT formos pažymas UAB „Lido Marine“ darbuotojams“, kuriame nusprendė neišduoti Bendrovės darbuotojams R.

Č. ir N. M., siųstiems dirbti į Norvegiją, E101 LT formos pažymų, kadangi darbuotojų siuntimas neatitinka Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkto, Sprendimo Nr. 181 ir Aprašo Nr. 2 5 punkto reikalavimų (I t., b. l. 22–24); 5) 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. SPRE-1153 „Dėl atsisakymo išduoti E101 LT formos pažymas UAB „Lido Marine“ darbuotojui A. Ž.“, kuriame nusprendė neišduoti Bendrovės darbuotojui E101 LT formos pažymų laikotarpiams nuo 2010 m. balandžio 27 d. iki 2010 m. gegužės 22 d., nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. birželio 11 d. ir nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2010 m. rugpjūčio 20 d., nes asmens siuntimas dirbti į Norvegiją neatitinka Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkto ir Aprašo Nr. 2 5.2 punkto sąlygų (I t., b. l. 25–26, 27–28); 6) 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. SPRE-1155 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Lido Marine“ darbuotojams“, kuriame nusprendė neišduoti UAB „Lido Marine“ darbuotojams (nurodytiems priede (I t., b. l. 31–34)), siųstiems dirbti į Ispaniją, A1 pažymėjimų, kadangi darbuotojų siuntimas neatitinka Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 1 ir 2 dalių, Sprendimo Nr. A2 ir Aprašo Nr. 1 5 punkto reikalavimų, o UAB „Lido Marine“ darbuotojų (nurodytų priede (I t., b. l. 31–34)) siuntimo į Ispaniją laikotarpiams palikti galioti Tarnybos 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. SPRE-1664 (I t., b. l. 29–30); 7) 2013 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. SPRE-1171 „Dėl atsisakymo išduoti E101 LT formos pažymas UAB „Lido Marine“ darbuotojams“, kuriame nusprendė neišduoti UAB „Lido Marine“ darbuotojams (nurodytiems priede (I t., b. l. 37–39)), siųstiems dirbti į Norvegiją, E101 LT formos pažymų, kadangi darbuotojų siuntimas neatitinka Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkto ir Aprašo Nr. 2 5 punkto reikalavimų, o UAB „Lido Marine“ darbuotojų (nurodytų priede (I t., b. l. 37–39)) siuntimo į Norvegiją laikotarpiams palikti galioti Tarnybos 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 1642 (I t., b. l. 35–36); 8) 2013 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. SPRE-1201 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Lido Marine“ darbuotojams“, kuriame nusprendė neišduoti UAB „Lido Marine“ darbuotojams T.

B., E. B., A. B., R. B., R. B., A. Č. (A. Č.), Š. D., V. F. (V. F.), K. G., V. G., P. G., D. G., V. J., A. J., R. J., R. J., A. K. (A. K.), V. K., siųstiems laikinai dirbti į Ispaniją ar Latviją, ar Norvegiją, A1 pažymėjimų, kadangi darbuotojų siuntimas neatitinka Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 1 ir 2 dalių, Sprendimo Nr. A2 ir Aprašo Nr. 1 5 punkto reikalavimų (I t., b. l. 40–43); 9) 2013 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. SPRE-1202 „Dėl atsisakymo išduoti E101 LT formos pažymas UAB „Lido Marine“, kuriame nusprendė neišduoti UAB „Lido Marine“ darbuotojams M.

B., A. B., R. B., V. B., Š. D., D. G., R. J., R. J., G. K., L. M., O. O. (O. O.), Z. P., J. P. (J. P.), A. P., D. P., V. Š., K. U., S. U., P. V., E. V., siųstiems dirbti į Norvegiją, E101 LT formos pažymų, kadangi darbuotojų siuntimas neatitinka Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkto, Sprendimo Nr. 181 ir Aprašo Nr. 2 5 punkto reikalavimų (I t., b. l. 44–46).

Pareiškėjas 2013 m. liepos 5 d. skundu Fondo valdybai prašė panaikinti Tarnybos sprendimus Nr.1-Nr.9 ir įpareigoti Tarnybą priimti naujus sprendimus dėl E101 formos pažymų ir (ar) A1 pažymėjimų išdavimo pagal pareiškėjo 2013 m. sausio 31 d. pateiktus UIT prašymus bei kitus su šiais prašymais bei vėliau papildomai pateiktus dokumentus arba pačiai Fondo valdybai priimti tokius sprendimus (I t., b. l. 47–57). Fondo valdyba priėmė 2013 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (1.45) I-5165, kuriame nurodė, kad UIT sprendimai Nr.1-Nr.9 iš esmės yra teisingi ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundą atmetė (I t., b. l. 58–60).

Sprendime Nr. (1.45) I-5165, be kita ko, nurodyta, kad UIT sprendimuose Nr.1-Nr.9 nurodytų Bendrovės darbuotojų darbas neatitinka Sąvokos. Fondo valdyba nenustatė, kad bent vienas iš UIT sprendimuose Nr.1-Nr.9 nurodytų Bendrovės darbuotojų dirbtų vienu metu dviejose valstybėse. Fondo valdyba pažymėjo, kad tai, jog kai kurių darbuotojų darbo sutartyse nustatyta sąlyga, kad darbuotojas sutinka dirbti ir kitose šalyse, yra tik patvirtinimas, kad darbuotojas sutinka būti siunčiamas į komandiruotes, tačiau nereiškia, jog darbuotojas paprastai dirba dviejose ar daugiau valstybėse.

Remdamasi Bendrovės pateiktais dokumentais, Fondo valdyba priėjo prie ušvadų, kad Bendrovės darbuotojų darbo pobūdis atitinka siuntimo dirbti sąvoką (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalis; Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 a dalis). Siuntimą, o ne darbą dviejose ar daugiau valstybių, patvirtina ir Bendrovės parengti įsakymai dėl darbuotojų siuntimo į komandiruotes. Sprendimo Nr. A2 3 punkte įtvirtinta nuostata, kad vienas tuoj po kito einantys komandiravimai į skirtingas valstybes nares kiekvienu atveju pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį laikomi naujais komandiravimais.

Fondo valdyba taip pat pažymėjo, kad darbas dviejose valstybėse turi būti nuolatinio pobūdžio ir tai iš anksto turi būti nustatyta darbo sutartyje. Kitu atveju, vadovaujantis pareiškėjo pateikiama logika, kiekvienas darbuotojo siuntimas (komandiravimas) galėtų (ir turėtų) būti vertinamas kaip darbas dviejose valstybėse, o tai prieštarautų Reglamente Nr. 1408/71 ir Reglamente Nr. 883/2004 nustatyto skirtingo reguliavimo, skirto darbuotojų komandiravimui ir darbui dviejose ar daugiau valstybėse narėse, tikslui. Fondo valdyba rėmėsi ESTT sprendimu byloje Nr. C-115/11, kuriame yra pažymėta, kad sutarties dokumentuose pateiktas darbo pobūdžio aprašymas praktikoje yra ypač svarbus atliekant šį vertinimą, kad šiuo atveju reikia ypač atsižvelgti į sutarčių dokumentuose apibrėžtą darbo pagal darbo sutartį pobūdį, siekiant įvertinti, ar numatomas darbas yra darbas pagal darbo sutartį, paskirstytas ne tik tam kartui kelių valstybių narių teritorijose.

Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl UIT sprendimų Nr/1-Nr.9 ir Fondo valdybos Sprendimo Nr. (1.45) I-5165 teisėtumo ir pagrįstumo. Dėl faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra.

Pasak pareiškėjo, UIT sprendimuose Nr.1-Nr.9 bei Fondo valdybos sprendime Nr. (1.45) I-5165 nepagrįstai netaikytos Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punkto ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes „paprastai dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančio asmens“ sąvoka atitinka nagrinėjamos administracinės bylos situaciją. Tarnyba ir Fondo valdyba teigia, kad Bendrovės darbuotojų darbo pobūdis atitinka Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkto ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio reikalavimus, t. y. jų darbo pobūdis atitinka siuntimo dirbti į kitą valstybę narę požymius.

2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarnybos Reglamento (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris „paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių“, reiškia asmenį, kuris tuo pačiu metu arba pakaitomis toje pačioje įmonėje ar tam pačiam darbdaviui arba skirtingose įmonėse ar skirtingiems darbdaviams vykdo vienos ar daugiau rūšių atskirą veiklą dviejose ar daugiau valstybių narių. Pareiškėjas skunde teigė, kad jo darbuotojų darbas keliose valstybėse narėse turėtų būti vertinamas kaip darbas pakaitomis, tačiau, UIT manymu, šio teiginio nepaaiškino ir nepagrindė. UIT, įvertinusi Bendrovės prašymuose nurodytus duomenis, darė išvadą, kad Bendrovės darbuotojų darbo pobūdis negali būti vertinamas kaip darbas pakaitomis toje pačioje įmonėje dviejose ar daugiau valstybių narių, kadangi toks darbas turi būti nuolatinio pobūdžio, o ne trumpalaikis ir epizodinis.

Teismas sutiko su UIT ir Fondo valdybos ES teisės aiškinimu ir vertinimu, jog tam, kad šioje byloje būtų galima taikyti „paprastai dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančio asmens“ sąvoką, pirma, darbas dviejose valstybėse turi būti nuolatinio pobūdžio ir, antra, tai iš anksto turi būti nustatyta darbo sutartyje (nes ESTT praktikoje ypač didelis dėmesys skiriamas darbo sutarčių analizei (žr. ESTT sprendimą byloje Nr. C-115/11). Kitu atveju, vadovaujantis Bendrovės pateikiama logika, kiekvienas darbuotojo siuntimas (komandiravimas) galėtų (ir turėtų) būti vertinamas kaip darbas dviejose valstybėse, o trumpi siuntimai, juos a posteriori apibendrinus, sudarytų prielaidas traktuoti darbuotojų darbą kaip darbą dviejose ar keliose valstybėse; kitaip tariant, nebūtų aišku, kada darbuotojas dirba dviejose ar daugiau valstybių ir tai yra aptarta darbo sutartyje iš anksto, o kada darbuotojas tiesiog dažnai komandiruojamas, ir tik po to, apibendrintai sudėjus jo komandiruočių laiką, jis taip pat traktuojamas kaip dirbęs dviejose ar daugiau valstybių, nors tai nebuvo iš anksto aptarta jo darbo sutartyje.

Teismas nustatė, kad UIT 2013 m. gegužės 29 d. sprendime Nr. SPRE-1114 ir 2013 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. SPRE-1125 konstatuota, jog pareiškėjas sudarė trumpalaikes terminuotas darbo sutartis su darbuotojais, todėl pareiškėjo teiginius, esą jo darbuotojai dirbo dviejose valstybėse, pripažino nepagrįstais, nes darbuotojai tik trumpai buvo komandiruoti tam darbui. Dėl UIT 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. SPRE-1138, 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. SPRE-1140, 2013 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. SPRE-1153, 2013 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. SPRE-1155, 2013 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. SPRE-117, 2013 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. SPRE-1201 ir 2013 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. SPRE-1202 teismas pažymėjo, kad nors šiuose sprendimuose nėra konstatuota, jog pareiškėjas sudarė terminuotas darbo sutartis su darbuotojais, tačiau, įvertinus darbo sutartis, be kita ko, neterminuotas, pabrėžta, kad visose neterminuotose darbo sutartyse (jų 10 punkte) nustatyta, kad „darbuotojas sutinka dirbti ir kitose šalyse, o darbuotojui esant komandiruotėje užsienyje, nutraukus darbo sutartį, išbuvus mažiau nei 2 mėnesius, kelionės išlaidos nekompensuojamos“. Teismas pažymėjo, kad tokia darbo sutarties formuluotė yra neapibrėžta, ji neleidžia spręsti, ar tikrai darbuotojai bus siunčiami į užsienį, ar ne, todėl UIT pagrįstai vertino, kad 2010 m.–2012 m. pareiškėjo darbuotojai nedirbo dviejose ar daugiau valstybių, nes tai nebuvo aptarta darbo sutartyse iš anksto, ypač pabrėžtina, kad pareiškėjo argumentai, esą apibendrintas darbo laikas (I t., b. l. 61–63, 64–69) įrodo, jog pareiškėjo darbuotojai dirbo dviejose ar daugiau valstybių, nepagrįsti, nes minėti apibendrinimai buvo padaryti a posteriori.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad Tarnybos sprendimai Nr.1-Nr.9, taip pat Fondfo valdybos sprendimas Nr. (1.45) I-5165 yra teisėti, pagrįsti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo. Nepatenkinęs pareiškėjo reikalavimų dėl minėtų sprendimų panaikinimo, teismas atmetė ir išvestinį reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo iš naujo apsvarstyti UAB „Lido Marine“ 2013 m. sausio 31 d. prašymus išduoti A1 pažymėjimus ir (ar) E101 formos pažymas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad UAB „Lido Marine“ darbo sutartyse aiškiai suformulavus, kad darbuotojai tam tikrą darbo laiko dalį tikrai dirbs užsienio valstybėse, tai užtikrintų teisinį aiškumą, teisinį saugumą bei teisėtus darbuotojų lūkesčius.

III. Pareiškėjas UAB „Lido Marine“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (IV t., b. l. 1–9) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti, taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus dokumentus. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia skundo pirmosios instancijos teismui pagrindiniais argumentais.

Be to, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog Bendrovės darbuotojai nelaikytini „paprastai dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančiais asmenimis“ pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies ir Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies b punkto nuostatas. Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnyje, patikslintame Reglamentu (ES) Nr. 465/2012, nustayta, jog asmuo, kuris „paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių“, reiškia asmenį, kuris tuo pačiu metu arba pakaitomis toje pačioje įmonėje ar tam pačiam darbdaviui arba skirtingose įmonėse ar skirtingiems darbdaviams vykdo vienos ar daugiau rūšių atskirą veiklą dviejose ar daugiau valstybių narių.

Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 buvo priimti atitinkami pakeitimai, dėl kurių taikymo savo nuomonę yra išsakęs ir ESTT, ir SASK administracinė komisija, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo Reglamento (ES) Nr. 465/2012 nuostatomis. Teismas sprendime nurodė dvi, jo manymu, būtinas Sąvokos atitikimo sąlygas: (i) darbas dviejose valstybėse turi būti nuolatinio pobūdžio; ir (ii) tai iš anksto turi būti nustatyta darbo sutartyje. Toks aiškinimas neatitinka Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 (pakeistų Reglamentu (ES) Nr. 465/2012) nuostatų.

Atsižvelgiant į naujausius Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatų pakeitimus, taip pat vadovaujantis Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 priėmimo tikslais, teismas, spręsdamas, ar Bendrovės darbuotojai gali būti laikomi paprastai keliose ES/EEE valstybėse dirbančiais asmenimis, turėjo nustatyti tokias aplinkybes: (i) ar pareiškėjo darbuotojai dirba tam pačiam darbdaviui (UAB „Lido marine“) ar keliems skirtingiems darbdaviams; (ii) ar Bendrovės darbuotojai atlieka vienos ar kelių rūšių veiklą; ir (iii) ar tokią veiklą jie atlieka tuo pačiu metu ar pakaitomis skirtingose ES/EEE valstybėse.

Tarnybai ir teismui pateiktų paaiškinimų ir įrodymų visuma patvirtina, kad Bendrovės darbuotojų darbas turi būti vertinamas kaip „paprastai dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančių asmenų“ darbas. Bendrovės ir jos darbuotojų darbo sutartyse yra įtvirtinta, kad darbuotojų darbovietė – UAB „Lido Marine“. Darbo sutarčių 10 punkte yra nurodyta, kad „darbuotojas sutinka dirbti ir kitose šalyse“. Įvertinus Bendrovės veiklos specifiką, tai iš esmės reiškia, kad darbuotojas sutinka dirbti visose šalyse, kuriose Bendrovė vykdo savo veiklą.

Tikruosius darbo sutarties šalių ketinimus tiksliai ir teisingai gali patvirtinti tik darbo sutarties šalys, todėl teismo bei Fondo valdybos pateikiamas darbo sutarties nuostatų interpretavimas yra nepagrįstas ir neteisingas. Bendrovė prašo UIT išduoti A1 pažymėjimus ir (ar) E101 LT formos pažymas dėl praėjusių laikotarpių, per kuriuos atitinkami Bendrovės darbuotojai jau atliko savo darbo funkcijas. Tai reiškia, kad UIT ir Fondo valdyba, spręsdamos dėl galimybės Bendrovės darbuotojams išduoti nurodytus dokumentus, turėjo vadovautis faktinėmis aplinkybėmis, o ne vien formaliu darbo sutarčių nuostatų aiškinimu.

Pirmosios instancijos teismo teiginys, esą išvados apie darbuotojų darbo laiką skirtingose valstybėse yra nepagrįstos, nes padarytos a posteriori, neatitinka suformuotos ESTT praktikos (byla Nr. C-115/11, sprendimo 42 punktas). Pagal ESTT praktiką, vertinant darbuotojų atitikimą „paprastai dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančio asmens“ sąvokai, darbo sutarčių formuluotės neturi esminės reikšmės, kadangi turi būti vertinamos pagal faktinę darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, padėtį.

Laikantis UIT ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytos pozicijos bei formaliai traktuojant, jog Bendrovės darbuotojai, kurie atskirais laikotarpiais dirba tam tikrose valstybėse narėse, negali būti laikomi vienu metu dirbančiais pagal darbo sutartį tiek Lietuvoje, tiek užsienio valstybėje, kiekvieną kartą Bendrovei išsiuntus darbuotoją pagal darbo sutartį dirbti į kitą valstybę narę, t. y. kiekvienos komandiruotės atveju Bendrovei atsiranda papildomos prievolės analizuoti bei laikytis valstybės, kurioje darbuotojas dirba, socialinį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, apskaičiuoti darbuotojų socialinio draudimo įmokas pagal šias nuostatas, minėtas įmokas mokėti užsienio valstybėje ir pan.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienių išmokų tarnyba nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti bei palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 32–33) atsakovas palaiko argumentus, kuriuos buvo nurodęs atsiliepime į pareišėkjo skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 35–39) pakartoja argumentus, kuriuos buvo nurodęs atsiliepime į pareišėkjo skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas UAB „Lido Marine“ iškėlė, nesutikdamas su Fondo valdybos Užsienių išmokų tarnybos 2013 m. sprendimais Nr. SPRE-1114, Nr. SPRE-1125, Nr. SPRE-1138, Nr. SPRE-1140, Nr. SPRE-1153, Nr. SPRE-1155, Nr. SPRE-1171, Nr. SPRE-1201, Nr. SPRE-1202, kuriais UIT netenkino Bendrovės prašymų išduoti A1 pažymėjimus ar E101 LT formos pažymas Bendrovės darbuotojams, kurie, pareiškėjo nuomone, vienu metu dirbo pagal darbo sutartį Lietuvoje ir atitinkamoje užsienio valstybėje (ES teisės prasme vienu metu dirbo pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių). Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Fondo valdybos 2013 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (1.45) I-5165, priimtą išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl minėtų UIT sprendimų išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir šį skundą atmetus.

Pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenis UAB „Lido Marine“ šiame registre įregistruota 2007 m. liepos 10 d. (buveinės adresas Žvejų g. 2-1, Klaipėda). Pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, ginčui išspręsti taikytinos teisės kontekste akcentavo UAB „Lido Marine“ veiklos specifiką. Nurodė, kad Bendrovė vykdo projektus užsienio valstybėse: Suomijoje, Danijoje, Baltijos šalyse, Ispanijoje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje bei Norvegijos sektoriuje Šiaurės jūroje. Lietuvoje Bendrovė vykdo laivo patalpų įrengimo projektavimo darbus bei organizuoja tiekimą – perka medžiagas, laivų įrangą ir įrenginius, projektuoja ir gamina baldus, kuriuos gabena į įrengiamus laivus. Toliau projektų įgyvendinimo procesas vyksta laive – Bendrovės darbuotojai siunčiami į komandiruotes įrengti laivų patalpas. Atsižvelgiant į Bendrovės veiklos specifiką ir darbų poreikį, Bendrovės darbuotojai paprastai komandiruojami į atitinkamus objektus 6–8 savaitėms, grįžę kurį laiką dirba Lietuvoje, vėliau siunčiami laikinai dirbti į kitą objektą (laivą) ES / EEE teritorijoje. Pareiškėjo skaičiavimais, ginčui aktualiu 2010–2012 metų laikotarpiu didžiausią laiko dalį Bendrovės darbuotojai faktiškai dirbo dviejose ES / EEE valstybėse Bendrovės naudai. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad Bendrovės ir jos darbuotojų sutartyse (tiksliau – darbo sutarčių 10 punkte) įtvirtinta sąlyga, jog „darbuotojas sutinka dirbti ir kitose šalyse“, o tai reiškia, kad darbuotojas sutinka dirbti visose šalyse, kuriose Bendrovė vykdo veiklą.

Nagrinėjamo ginčo esmę sudaro tai, ar pareiškėjo kreipimosi į atsakovą atvejai dėl A1 pažymėjimų/ E101 LT formos pažymų Bendrovės darbuotojams išdavimo atitinkamiems 2010–2012 m. laikotarpiams ginčui aktualių Reglamentų prasme gali būti traktuojami, kad Bendrovės darbuotojai vienu metu dirbo pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių.

Nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reguliavimą (Europos Sąjungos ir Lietuvos) galima sąlyginai suskirstyti į du blokus. Pirmasis blokas reglamentuoja ir koordinuoja asmenų, migruojančių tarp Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių narių iki 2010 m. gegužės 1 d., o tarp Europos ekonominės erdvės valstybių (toliau – ir EEE) – iki 2012 m. birželio 1 d., socialinę apsaugą. Šį teisinio reguliavimo bloką, visų pirma, sudaro 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimų nariams, judantiems Bendrijoje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 35; su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2005 m. balandžio 13 d.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 647/2005 (OL 2005 L117, p. 1), ir 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 574/72, nustatantis Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, įgyvendinimo tvarką (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 83; su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2005 m. balandžio 13 d. Reglamentu (EB) Nr. 647/2005). Su Reglamentu (EEB) Nr. 1408/71 ir Reglamentu (EEB) Nr. 574/72 susijęs Europos Bendrijų darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinės komisijos, kuriai pavesta nagrinėti visus administravimo ir aiškinimo klausimus, kylančius iš Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 ir paskesnių reglamentų nuostatų, 2000 m. gruodžio 13 d. sprendimas Nr. 181 „Dėl Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71, skirto pasiųstiems į komandiruotes ir laikinai dirbantiems ne kompetentingoje valstybėje savarankiškai dirbantiems darbuotojams taikomų teisės aktų 14 straipsnio 1 dalies, 14a straipsnio 1 dalies ir 14b straipsnio 1 ir 2 dalių aiškinimo“ (OJ 2001 L329, p. 73–77).

Vadovaujantis Reglamentu (EEB) Nr. 1408/71 ir Reglamentu (EEB) Nr. 574/72, taip pat atsižvelgiant į MSAK administracinės komisijos sprendimą Nr.181, nacionalinėje teisėje galioja Fondo valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintas E101 LT, E102 LT, E103 LT formų pažymų išdavimo pagal 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimų nariams, judantiems Bendrijoje, tvarkos aprašu (toliau – ir Pažymų išdavimo aprašas).

Antrasis teisinio reguliavimo blokas reglamentuoja ir koordinuoja asmenų, migruojančių tarp ES valstybių narių nuo 2010 m. gegužės 1 d., o tarp EEE valstybių – nuo 2012 m. birželio 1 d., Šveicarijos Konfederacijos – nuo 2012 m. gegužės 1 d., socialinės apsaugos klausimus. Šį teisinio reguliavimo bloką, visų pirma, sudaro 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 5 tomas, p. 72), 2009 m. rugsėjo 16 d.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (OL 2009 L 284, p. 1), bei 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 IV antraštine dalimi prie Europos Bendrijų Komisijos įsteigta Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinė komisija paskirta atsakinga institucija už visų administravimo ir aiškinimo klausimų, kylančių dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nuostatų nagrinėjimą (72 straipsnis).

Administracinė komisija 2009 m. birželio 12 d. sprendime Nr. A2 „Dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio dėl teisės aktų taikymo komandiruotiems darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims, laikinai dirbantiems ne kompetentingoje šalyje, aiškinimo“ (OJ 2010 C 106, p. 5), atsižvelgdama į Reglamento (EB) Nr. 987/2009 5,6 ir 14-21 straipsnius, yra pateikusi Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio aiškinimą. Be to, Administracinė komisija 2009 m. gruodžio 17 d. sprendime Nr. A3, atsižvelgdama į Reglamento (EB) Nr. 987/2009 5 ir 14-21 straipsnius, šio sprendimo kontekste yra išaiškinusi kas šio sprendimo kontekste yra išaiškinusi koks samdomų arba savarankiškai dirbančių asmenų darbo laikotarpis laikytinas „komandiruote“.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, vadovaujantis Reglamentu (EB) Nr. 883/2004 bei Reglamentu (EB) Nr. 987/2009, taip pat atsižvelgiant į Administracinės komisijos 2009 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. H1, buvo patvirtintas Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Reglamentų įgyvendinimo tvarkos aprašas).

Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 2 dalį, reglamentai taikomi visuotinai. Jie yra privalomi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse, nereikalaujant jokių nacionalinių jų įgyvendinimo nuostatų (analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 91 straipsnyje bei Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 99 straipsnyje).

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 90 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos panaikinamas Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71, išskyrus a) b) c) punktuose nurodytus atvejus. SASK administracinė komisija, 2009 m. birželio 12 d. sprendime Nr. H1 „Dėl perėjimo nuo Tarybos reglamentų (EEB) Nr. 1408/71 ir (EEB) Nr. 574/72 prie Europos Parlamento ir Tarybos reglamentų (EB) Nr. 883/2004 ir (EB) 987/2009 tvarkos ir socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinės komisijos sprendimų ir rekomendacijų taikymo“ (tekstas aktualus EEE ir EB bei Šveicarijos susitarimui), atsižvelgdama į Reglamento (EB) Nr.883/2004 87-91 straipsnius bei Reglamento (EB) 987/2009 64 straipsnio 7 dalį ir 93–97 straipsnius, be kita ko, pažymėjo, kad Reglamentai EB) Nr. 883/2004 ir (EB) 987/2009 įsigalioja nuo 2010 m. gegužės 1 d. ir tą pačią dieną panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 1408/71 ir (EEB) Nr. 574/72, išskyrus Reglamento (EB) Nr. 883/2004 90 straipsnio 1 dalimi ir Reglamento (EB) 987/2009 96 straipsnio 1 dalimi reglamentuojamus atvejus.

Atitinkamo teisinio reguliavimo (sąlyginai suskirstyto į pirmąjį ar antrąjį blokus) taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo laikotarpio, kuriuo vyksta asmenų migracija (iki ar po 2010 m. gegužės 1 d.; iki ar po 2012 m. birželio 1 d.; nuo 2012 m. gegužės 1 d.), bei nuo valstybių, į kurias pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantys asmenys išvyksta (ES valstybės narės, EEE valstybės narės ar Šveicarijos Konfederacija). Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl A 1 pažymėjimų ar E 101 LT formos pažymų išdavimo Bendrovės darbuotojams, kurie, pasak pareiškėjo, vienu metu dirbo pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsienio valstybėje (ES valstybėje arba EEE valstybėje) atitinkamai laikotarpiais nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. bei 2012 metais. Taigi visas ginčui aktualus laikotarpis, susijęs su apelianto darbuotojų darbo laikotarpiais ES valstybėse narėse yra po 2010 m. gegužės 1 d. ir atsakovas, spręsdamas pareiškėjo prašymus, dėl šių laikotarpių taikė Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas (UIT sprendimai Nr. SPRE-1114, Nr. SPRE-1125, Nr. SPRE-1138, Nr. SPRE-1155, Nr. SPRE-1201), o dėl laikotarpių, susijusių su apelianto darbuotojų darbo laikotarpiais EEE valstybėje (Norvegijoje) taikė Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 nuostatas (UIT sprendimai Nr. SPRE-1140, Nr. SPRE-1153, Nr. SPRE-1171, Nr. SPRE-1202).

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įžanginėje dalyje, be kita ko pažymint, kad Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 buvo daug kartų keičiamas ir atnaujinamas, atsižvelgiant į poslinkius Bendrijoje, įskaitant Teisingumo Teismo sprendimus bei į nacionalinių teisės aktų pasikeitimus, konstatuotas būtinumas, siekiant numatyti veiksmingas priemones naudojimuisi teise į laisvą asmenų judėjimą, priimti naują reglamentą, pakeisti (patobulinti ir supaprastinti) galiojusias nuostatas parengiant tik socialinės apsaugos koordinavimo sistemą – Bendrijoje judantiems asmenims būtina taikyti tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistemą, kad taikant nacionalinės teisės aktus būtų išvengta sutapimų ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų (14 p.).

Atsižvelgiant į Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įžanginėje dalyje nurodytas jo priėmimo aplinkybes bei tikslus, į tai, kad šio Reglamento 90-91 straipsnyje numatytas Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 panaikinimas nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos (su atitinkamomis išimtimis), taip pat į tai, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinėje dalyje „Taikytinų teisės aktų nustatymas“ yra įtvirtintas atitinkamai pakoreguotos Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 II antraštinės dalies „Taikytinų teisės aktų nustatymas“ nuostatos, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes esminę reikšmę turi Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir jį įgyvendinančio Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatos.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio, kuris reglamentuoja darbą dviejose ir daugiau valstybių narių, 1 dalyje nustatyta, kad paprastai dviejose ar daugiau valstybių narių pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikomi: a) valstybės narės, kurioje jis gyvena, teisės aktai, jeigu didelę laiko dalį jis dirba toje valstybėje narėje arba jeigu jis pagal darbo sutartį dirba kelioms įmonėms, arba keliems darbdaviams, kurių registruota buveinė arba veiklos vieta yra skirtingose valstybėse narėse; b) valstybės narės, kurioje yra įmonės arba darbdavio registruota buveinė ar veiklos vieta, teisės aktai, jeigu jis didelę laiko dalį dirba ne toje valstybėje narėje, kurioje gyvena.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 I dalies 1 straipsnyje, kuriame pateikti šiame reglamente vartojami apibrėžimai, „paprastai dviejose ar daugiau valstybių narių pagal darbo sutartį dirbančio asmens“ apibrėžimas nepateiktas, tačiau šios sąvokos aiškinimas yra pateiktas Reglamento (EB) Nr. 987/2009 II antraštinės dalies „Taikytinų teisės aktų nustatymas 14 straipsnio „Pagrindinio reglamento 12 ir 13 straipsnių patikslinimas“ 5 dalyje. Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 dalis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 22 d. Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 atlikto pakeitimo) nustatė, kad taikant pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalį, asmuo, kuris „paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių“, visų pirma reiškia asmenį, kuris: a) nenutraukdamas veiklos vienoje valstybėje narėje tuo pačiu metu vykdo kitą atskirą veiklą vienoje ar daugiau valstybinių narių, neatsižvelgiant į tos atskiros veiklos trukmę ir pobūdį; b) nuolat pakaitomis vykdo kelių rūšių veiklą, išskyrus labai nedidelės apimties veiklą, dviejose ar daugiau valstybių narių, neatsižvelgiant į veiklos rūšies keitimo dažnumą ir reguliarumą. Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 pakeičiant Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 dalį nustatyta, kad taikant pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalį, asmuo, kuris „paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių“, reiškia asmenį, kuris tuo pačiu metu arba pakaitomis toje pačioje įmonėje ar tam pačiam darbdaviui arba skirtingose įmonėse ar skirtingiems darbdaviams vykdo vienos ar daugiau rūšių atskirą veiklą dviejose ar daugiau valstybių narių.

Pagal minėtus Reglamente (EB) Nr. 987/2009 ir Reglamente (ES) Nr. 465/2012 pateiktus asmens, kuris „paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių“ sąvokos išaiškinimus matyti, kad konstatavimui, jog asmuo dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių, būtina nustatyti, ar asmuo faktiškai vienu metu (arba pakaitomis) vykdo vienos ar kelių rūšių atskirą veiklą (toje pačioje įmonėje ar tam pačiam darbdaviui arba skirtingose įmonėse ar skirtingiems darbdaviams) vienoje ar daugiau valstybių narių. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog Bendrovės darbuotojų, dėl kurių ji kreipėsi į atsakovą dėl A1 pažymėjimų/ E101 LT formos pažymų išdavimo darbo aplinkybės atitiko Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies (ar Reglamento (EB) Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies atitinkamo punkto) taikymo sąlygas. Pagal patektus į bylą įrodymus Bendrovės darbuotojai ginčui aktualiu laikotarpiu dirbo vienam ir tam pačiam darbdaviui – UAB „Lido Marine“ ir vykdė vienos rūšies veiklą (to paties darbdavio užduotis atlikti laivų įrengimo darbus). Pareiškėjas nepateikė UIT, Fondo valdybai bei pirmosios instancijos teismui įrodymų, kad yra sutampančių laikotarpių, jog Bendrovės darbuotojai tuo pačiu metu vykdė vienos ar kelių rūšių atskirą veiklą toje pačioje įmonėje ir tam pačiam darbdaviui arba skirtingose įmonėse ar skirtingiems darbdaviams vienoje ar daugiau valstybių narių. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai vertindamas įrodymus, pagrįstai sutiko su atsakovo sprendimuose Nr.1–Nr.9 ir Fondo valdybos sprendime pateiktais vertinimais, kad UAB „Lido Marine“ darbuotojų darbas įrengiant laivus atitinkamoje ES valstybėje narėje ar EEE valstybėje minėtų Reglamentų prasme atitinka darbuotojų komandiravimą (siuntimą) į atitinkamą valstybę atlikti konkrečią darbdavio pavestą užduotį, susijusią su siunčiančiosios įmonės (darbdavio) vykdoma veikla.

Pažymėtina, kad Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje dviejų ar daugiau valstybių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikomų teisės aktų tvarką, taip pat buvo vartojama „paprastai dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijose pagal darbo sutartį dirbančio asmens“ sąvoka. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2012 m. spalio 4 d. sprendime byloje Nr. C-115/11 pasisakydamas dėl minėtos Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 14 straipsnio nuostatos, be kita ko, pažymėjo, kad sutarties dokumentuose pateiktas darbo pobūdžio aprašymas praktikoje yra ypač svarbus E 101 formos pažymą išduodančiai institucijai atliekant faktinių aplinkybių vertinimą, susijusį su taikytinų socialinės apsaugos teisės aktų nustatymo taisyklių taikymu, ir taip užtikrinti šioje pažymoje nurodytos informacijos teisingumą.

Šiuo atveju reikia ypač atsižvelgti į sutarčių dokumentuose apibrėžtą darbo pagal darbo sutartį pobūdį siekiant įvertinti, ar numatomas darbas yra darbas pagal darbo sutartį, paskirstytas ne tik tam kartui kelių valstybių narių teritorijose. Ginčo atveju nė vienoje iš Bendrovės pateiktų darbo sutarčių nėra atskirai ir aiškiai iš anksto aptartas darbuotojų darbas Lietuvoje ir užsienio valstybėje (-ėse), o tik įrašyta (sutarčių 10 punktas) abstraktaus pobūdžio sąlyga, kad darbuotojas „sutinka dirbti ir kitose šalyse“.

Šią sutarčių sąlygą pagal faktines bylos aplinkybes nėra pagrindo vertinti kaip reiškiančią, jog darbuotojai, su kuriais sudarytos tokio turinio sutrartys, Reglamentų prasme gali būti traktuojami kaip „paprastai dviejose ar daugiau valstybių narių pagal darbo sutartį dirbantys asmenys“. Iš UIT sprendimų Nr.1–Nr.9 turinio matyti, kad atsakovas kiekvienu atveju, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti, jog Bendrovės darbuotojų darbas atitiko „dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijose pagal darbo sutartį dirbančio asmens“ sąvoką, minėtų Reglamentų ir juos įgyvendinančių nacionalinės teisės aktų kontekste vertino aplinkybių visumą (darbo sutartis, išsiuntimo dirbti įforminimą, darbo laiko apskaitą, išsiuntimo dirbti trukmę, darbdavio pajamų iš veiklos Lietuvoje dalį ir kt.).

Atsakovas, priimdamas sprendimus Nr.1–Nr.9, visais atvejais nustatė, kad Bendrovė darbuotojų siuntimą dirbti į kitą valstybę įformindavo įsakymais dėl darbuotojų siuntimo į komandiruotes. SASK administracinė komisija 2009 m. birželio 12 d. sprendime Nr. A2, aiškindama Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio, kuriame nustatytos specialiosios taisyklės dėl teisės aktų taikymo asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdavio, kuris paprastai ten verčiasi savo veikla vardu, ir kurį darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę dirbti to darbdavio naudai, su sąlyga, kad numatyta darbo trukmė neviršija 24 mėnesių, ir jis nesiunčiamas pakeisti kito asmens, nuostatas, be kita ko, išaiškino, kad vienas tuoj pat po einantys komandiravimai į skirtingas valstybes nares kiekvienu atveju pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį laikoma naujais komandiravimais.

Minėti bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas, priešingai nė teigia apeliantas, neapsiribojo formaliu darbo sutarčių nuostatų aiškinimu, bet vertino pareišėkjo pateiktų prašymų išsprendimui reikšmingų aplinkybių visumą, kurios patvirtina UIT ir Fondo valdybos padarytas išvadas, kad Bendrovės darbuotojai ginčo laikotarpiais negali būti laikomi dirbančiais pagal darbo sutartį daugiau nei vienoje valstybėje narėje ir nėra teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies ir Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies atitinkamo punkto nuostatas. Pirmosios instancijos teismas atsakovo priimtų sprendimų pagrįstumą patikrino pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis). Teismas sprendime pagrįstai pastebėjo, kad pareiškėjo pateikti į bylą suvestiniai duomenys apie apibendrintą UAB „Lido Marine“ darbuotojų darbo laiką 2010, 2011 ir 2012 metais taip pat negali būti pripažinti įrodymu, jog Bendrovės darbuotojai dirbo dviejose ar daugiau valstybių, nes, visų pirma, minėti apibendrinimai buvo padaryti a posteriori, be to, šie duomenys yra apibendrinti, o sprendžiant dėl atitinkamo (konkretaus) darbuotojo, ar jis atitinkamu laikotarpiu atitinka „paprastai dviejose ar daugiau valstybių narių pagal darbo sutartį dirbančio asmens“ padėtį turi būti atliktas individualus aplinkybių vertinimas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos priėjo prie teisingų išvadų, kad UIT sprendimuose Nr.1–Nr.9, taip pat Fondo valdyba Sprendime Nr. (1.45) I-5165 pagrįstai nustatė, jog Bendrovės darbuotojų darbo pobūdis ginčui aktualiu laikotarpiu nelaikytinas darbu [paprastai] dviejose ar daugiau valstybių narių Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies ir Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 14 straipsnio nuostatų prasme. Priešingas ginčo faktinių aplinkybių vertinimas, teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstai sutapatintų darbdavio išsiųsto į kitą valstybę dirbti to darbdavio vardu (komandiruoto) darbuotojo ir darbuotojo, kuris paprastai dirba dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje, padėtį, nors, kaip minėta, pagal ES, tiek pagal ją įgyvendinančią nacionalinę teisę skiriasi šių dviejų institutų taikymo pagrindai ir sąlygos.

Dėl apelianto pozicijos, esą Fondo valdyba galėjo vadovautis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1408/71 17 straipsnyje nustatyta galimybe dėl išimties taikymo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtų taisyklių taikymui turi būti laikomasi nustatytos procedūros. Pagal Fondo valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo 29, 36 punktus bei tuo pačiu įsakymu patvirtinto E101 LT, E102 LT, E103 LT formų pažymų išdavimo pagal 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimų nariams, judantiems Bendrijoje, tvarkos aprašo 301, 38 punktus, motyvuotą prašymą išduoti A1 pažymėjimą išimties tvarka pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnį arba išduoti E 101 LT formos pažymą išimties tvarka pagal Reglamento (EEB) Nr.1408/71 17 straipsnį kartu su visais reikiamais dokumentais pateikia suinteresuotas asmuo (asmenų grupė), kurio (-ių) teisėtiems interesams reglamentų taikymas sukelia ar galėtų sukelti neigiamas pasekmes. Pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kad jis kreipėsi į UIT ar Fondo valdybą dėl minėtos išimties taikymo, todėl argumentus, kad Fondo valdyba neinicijavo dviejų ar daugiau valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų bendro susitarimo dėl Bendrovės darbuotojų traktaviamo, teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus ir neturinčius įtakos UIT sprendimų Nr.1–Nr.9, o tuo pačiu ir pirmosios instancijos teismo sprendimo, pagrįstumo bei teisėtumo vertinimui.

Susipažinusi su Vilniaus apygardos administracinio teismo administracine byla Nr. I-1243-121/2013 ir šioje byloje priimtu įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos admninistracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu, priimtu išnagrinėjus ginčą tarp tų pačių šalių dėl A1 pažymėjimų išdavimo, teisėjų kolegija pažymi, kad Bendrovės pozicija dėl Bendrovės darbuotojų darbo atitinkamais laikotarpiais nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atitinkamose valstybėse (Ispanijoje, Norvegijoje), t. y. dėl tų pačių darbuotojų, dėl kurių Bendrovė kreipėsi į atsakovą dėl to paties laikotarpio bei dėl 2012 m. laikotarpio ir yra priimti šioje byloje ginčijami UIT sprendimai, nėra visiškai nuosekli. Administracinėje byloje Nr. I-1243-121/2013 Bendrovė kreipdamasi į UIT dėl A1 pažymėjimų išdavimo šiuos darbuotojus traktavo ne kaip dirbančius dviejose ar daugiau valstybių narių, o kaip laikinai siųstus į kitą valstybę narę dirbti to darbdavio vardu.

ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio, ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veikla) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Todėl pareiškėjo argumentai, susiję su Bendrovės galimai patiriamais kaštais administruojant darbuotojų siuntimą (komandiravimą) dirbti į kitas valstybes nares, sprendžiant ginčą dėl pareiškėjo šioje byloje skundžiamų aktų, nevertintini.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lido Marine“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis