A-552-456-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-456/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00970-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 35.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų T. A. V. ir N. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. A. V., N. K., V. B. L., E. L., J. L., L. L., S. L. ir A. Z. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai T. A. V., N. K., V. B. L., E. L., J. L., L. L., S. L. ir A. Z. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Saugaus miesto departamento (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2013 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. A270-1364-(2.2.4.15-SM3) ir įpareigoti atsakovą ne vėliau kaip per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sumontuoti išardytas, veikiančias vartų automatines pavaras. Teismui netenkinus šių reikalavimų, pareiškėjai prašė įpareigoti atsakovą ne vėliau kaip per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti pareiškėjams 2013 m. vasario 13 d. išardytas nesugadintas vartų automatines pavaras.

Pareiškėjai paaiškino, kad Departamento direktoriaus 2013 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. A270-1364-(2.2.4.15-SM3) namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, automatiniai užraktai buvo pripažinti neteisėtais ir 2013 m. vasario 13 d. demontuoti. Pareiškėjai nurodė esantys minėto namo gyventojai. Įvažiavimas į namo kiemą yra užtvertas vartais, kurie suprojektuoti ir sumontuoti dar 1986 m. atliekant namo rekonstrukciją. Tačiau prieš maždaug penkis metus namo kiemo vartų mechaninis užrakinimas buvo pakeistas į automatizuotą uždarymą / atidarymą.

Vieniems iš pareiškėjų 2012 m. spalio 31 d. buvo įteiktas Administracijos raštelis, kuriame buvo nurodyta, jog namo automatinis užtvaras yra įrengtas pažeidžiant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-326 patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15.20 punktą, t. y. neteisėtai, todėl vartų užraktas turėjo būti demontuotas iki 2012 m. lapkričio 15 dienos. Pareiškėjai pažymėjo, kad gyvenamas namas yra kultūros paveldo objektas, todėl gavę įpareigojimą kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą su prašymu, ar gali demontuoti namo vartus, taip pat kartu kreipėsi į Vilniaus miesto merą, prašydami paaiškinti įpareigojimo vykdymo priežastis.

Nelaukdami atsakymo pareiškėjai parengė vartų automatizavimo projektą ir 2012 m. lapkričio 29 d. Administracijai pateikė derinimui / leidimų gavimui. Departamentas 2012 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. A51-87796-(2.3.4.13-SM3) pareiškėjus informavo, kad automatiniai vartų užtvarai riboja eismą įvažiuoti į valstybės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, o valstybinės žemės naudojimo ribojimas galimas tik gavus Nacionalinės žemės tarnybos sutikimą. Atsižvelgę į tai, kad dar nebuvo išspręstas vartų projekto suderinimo klausimas, pareiškėjai 2013 m. sausio 2 d. prašymu kreipėsi į Departamentą, prašydami nesiimti veiksmų, kol nebus išspręstas šis klausimas, tačiau atsakovas 2013 m. sausio 17 d. raštu informavo, kad sprendimas demontuoti vartus jau yra priimtas.

Pareiškėjai 2013 m. sausio 24 d. dėl veiksmų nesiėmimo į atsakovą kreipėsi dar kartą, tačiau 2013 m. vasario 13 d. prie namo atvykę asmenys išardė namo kiemo vartų automatinę pavarą ir ją išsivežė. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad skundžiamas sprendimas jiems nebuvo įteiktas. Pareiškėjai pabrėžė, kad jiems dar prieš įgyjant butus namo vartai buvo mechaniškai rakinami. Pareiškėjai maždaug prieš penkis metus tik pakeitė namo vartų užrakinimo mechanizmą į automatinį, taip siekiant palengvinti eismą (duomenys neskelbtini) gatve.

Tokiu būdu pats faktas, kad vartai rakinami, nepasikeitė, tik pasikeitė užrakinimo būdas. Kadangi pats vartų užraktas buvo įrengtas dar 1986 m., pareiškėjų manymu, Taisyklių 15.20 punktu remtis šioje situacijoje nėra pagrindo. Be to, vartų užraktą įrengiant dar 1986 m. valstybės sutikimas dėl ribojimo patekti į kiemą nebuvo reikalingas, nes visus rekonstrukcijos darbus atliko valstybė. Pareiškėjų manymu, skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes sprendime nepasisakyta, kokie galioję reikalavimai buvo pažeisti, kas buvo atlikta neteisėtai, todėl pareiškėjams nėra aišku, ar vartų užrakinimas 1986 m. buvo įrengtas neteisėtai, ar tik vartų užrakto mechanizmo pakeitimas yra neteisėtas.

Pareiškėjų manymu, atsakovas, priimdamas sprendimą, taip pat pažeidė ir teisingumo, protingumo, objektyvumo principus, nes pareiškėjai susirašinėjimo būdu nors ir siekė išsiaiškinti, kokius veiksmus jie privalo atlikti, tačiau valstybės pareigūnai, ignoruodami prašymus, į situaciją neįsigilino, o tik formaliai laikėsi teisės aktų reikalavimų.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti arba bylą nutraukti.

Atsakovas paaiškino, kad apie tai, jog yra priimtas Departamento 2013 m. sausio 17 d. sprendimas, pareiškėjai nedelsiant buvo informuoti 2013 m. sausio 17 d. raštu Nr. A51-6863-(2.3.4.13-SM3), kuriame taip pat buvo nurodyta, jog šis atsakymas gali būti skundžiamas Administracijos direktoriui arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui, ir kuris buvo įteiktas pareiškėjų atstovams. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjai nuo 2013 m. sausio 24 d. žinojo apie skundžiamą Departamento sprendimą, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje nustatyta tvarka nepasinaudojo.

Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu buvo užfiksuotas Taisyklių 15.20 punkto pažeidimas, nes namo automatiniai vartų užraktai buvo įrengti be leidimo, kuris išduodamas pagal Administracijos direktoriaus patvirtintą Techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimo ir jų priežiūros Vilniaus mieste tvarkos aprašą. Taip pat buvo nustatyta, kad užtvarai riboja eismą įvažiuojant į valstybei nuosavybės teise priklausančią žemę. Atsakovas nepagrįstais laikė pareiškėjų argumentus, kad vartų užraktas buvo įrengtas 1986 m. pagal suderintą projektą, todėl Taisyklių nuostatos šiuo atveju neturi būti taikomos, kadangi peržiūrint pareiškėjų pateiktą projektinę dokumentaciją buvo matyti, jog vartų projektas nors ir buvo suderintas, tačiau nėra duomenų, kad šiame projekte buvo numatytas mechaninis užraktas, galintis apriboti žmonių patekimą į vidinį kiemą.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad vartų užrakto neteisėtumas yra konstatuotas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-2231-275/2012. Dėl skundžiamo sprendimo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms atsakovas paaiškino, jog sprendimas yra priimtas remiantis Taisyklių 15.20 punktu, Administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 30-1134 patvirtintu Kliūčių eismui pašalinimo vietinės reikšmės keliuose tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas) bei Vilniaus miesto gyventojo pranešimu, todėl darė išvadą, kad sprendimas yra pagrįstas teisės aktų nuostatomis ir motyvuotas tinkamai.

Atsakovo manymu, teisingumo, protingumo, objektyvumo principai pažeisti nebuvo, nes, atsižvelgiant į tai, kad ginčo namo vidinis kiemas nepriklausė ir nepriklauso namo gyventojams (pareiškėjams), o kieme įrengta automobilių stovėjimo aikštelė yra įrengta valstybės nuosavybės teise priklausančioje žemėje, atsakovas, vykdydamas priskirtas funkcijas bei užtikrindamas viešąjį interesą, ėmėsi teisėtų ir proporcingų priemonių, kad be reikalo nebūtų suvaržytos tiek asmens, kurio atžvilgiu taikomi ribojimai, tiek kitų asmenų interesai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 25 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, nagrinėdamas ginčo situaciją dėl galimai neteisėtai rakinamų vartų įvažiuojant į (duomenys neskelbtini), Vilniuje, namų vidinį kiemą, konstatavo, kad Departamento pareigūnai pagrįstai vadovavosi Aprašo nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės įgalioti padaliniai nėra išdavę leidimų riboti eismą paminėtame valstybei priklausančiame žemės sklype bei įrengti, eksploatuoti ar naudoti technines eismo reguliavimo priemones (t. y. įrengti vartų automatinius užraktus), todėl bet koks pėsčiųjų, transporto priemonių eismui kliūčių sudarymas (automatinių vartų užraktų įrengimas / pakeitimas) yra prieštaraujantis proceso šalių paminėtiems teisės aktų reikalavimams. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju teisingai fiksuotas Taisyklių 15.20 punkto reikalavimų (draudžiama eismo zonose įrengti, eksploatuoti ar naudoti technines eismo reguliavimo priemones (kelio ženklus, kelių ženklinimą, šviesoforus, atitvarus, užtvarus, eismo saugumo saleles, greičio mažinimo kalnelius, informacinius ar kitokius stovus ir kt.) pažeidimas, nes automatiniai vartų užraktai buvo įrengti be leidimo, kuris išduodamas pagal Aprašą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjai dokumentais nepatvirtino, jog namo vidinis kiemas, (duomenys neskelbtini), Vilniuje (automobilių stovėjimo aikštelė), priklauso namo, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise daugiabučio gyventojams ir kad jie turi įstatyminę teisę riboti pėsčiųjų, transporto priemonių eismą ginčo teritorijoje, įrengiant vartuose automatinius užraktus. Teismas atkreipė dėmesį, kad vartų automatinių užraktų įrengimo neteisėtumo faktas konstatuotas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-2231-275/2012. Teismas įsiteisėjusiu sprendimu patvirtintą faktą laikė reikšmingu nagrinėjamo ginčo išsprendimui.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų pareiškimas policijai dėl Departamento darbuotojų galimai nusikalstamos veikos (t. y. dėl vartų automatinio mechanizmo demontavimo) nebuvo patenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. vasario 25 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nutarime pareiškėjams išaiškinta šio nutarimo ir automatinių užraktų atgavimo tvarka.

Teismas nepagrįstais laikė pareiškėjų argumentus, jog vartų užraktas buvo įrengtas 1986 m. pagal suderintą projektą, todėl Taisyklių 15.20 punkto reikalavimai šiuo atveju negalėjo būti taikomi. Teismas atkreipė dėmesį, kad projektiniuose dokumentuose tokia aplinkybė nefiksuota (t. y. kad projekte buvo numatytas mechaninis užraktas, galintis apriboti žmonių, transporto priemonių eismą į valstybei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą). Ginčo išsprendimui teismas laikė svarbiu esamu laiku nustatytą faktą, todėl pareiškėjų nurodytą mechaninio užrakto įrengimo datą ar užrakto įrengimo / pakeitimo automatiniu užraktu argumentus teismas nelaikė reikšmingais ginčijamo sprendimo panaikinimui.

Teismas nepritarė pareiškėjų nuomonei, jog ginčijamas administracinis sprendimas pažeidžia teisingumo, protingumo, objektyvumo, proporcingumo principus, nes tokia nuomonė nėra adekvati bylos rašytiniams įrodymams, teisės aktams bei Viešojo administravimo, Vietos savivaldos įstatymų nuostatoms. Teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju Departamento darbuotojai teisingai savo veikloje vadovavosi Viešojo administravimo 3 straipsnyje nurodytais principais, administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai buvo nešališki ir objektyvūs, administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės atitiko būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.

Teismas, nepatenkinęs pagrindinio pareiškėjų reikalavimo panaikinti skundžiamą Departamento direktoriaus sprendimą, netenkino ir likusių pareiškėjų reikalavimų įpareigoti atsakovą per 14 dienų sumontuoti išardytas vartų automatines pavaras, ne vėliau kaip per 7 dienas grąžinti pareiškėjams išardytas vartų automatines pavaras. Teismas papildomai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai rašytiniais įrodymais nepagrindė, jog yra kliūčių atgauti išardytas vartų automatines pavaras, neįrodė kokios pretenzijos egzistuoja tarp šalių ir kurių dabar taikos keliu negalima išspręsti (pvz., daikto saugojimo mokestis, daikto sugadinimo / nesugadinimo klausimai ir kt.). Teismas pažymėjo, kad daiktų grąžinimo klausimus pareiškėjai turėtų spręsti su Departamentu.

III. Pareiškėjai T. A. V. ir N. K. apeliaciniu skundu (b. l. 142-152) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjai be aplinkybių, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, pabrėžia, kad skundžiamas Departamento sprendimas buvo priimtas nesant teisinio pagrindo, be to, jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio – priimtas nenustačius visų vartų užrakto įrengimo aplinkybių, nuo kada, kaip ir kokiu būdu įrengti vartai yra rakinami, nebuvo nustatytos aiškiai ginčo aplinkybės, sprendimas nemotyvuotas, teisiškai nepagrįstas. Pareiškėjų manymu, teismo sprendimas nemotyvuotas, nes nebuvo pasisakyta dėl pareiškėjų argumentų, jog skundžiamas Departamento sprendimas priimtas nesant Taisyklių 15.20 punkto pažeidimo.

Pareiškėjai pabrėžia, kad jie neginčijo fakto, jog neturėjo išduoto leidimo, tačiau įrodinėjo, jog nebuvo Taisyklių 15.20 punkte įtvirtinto pažeidimo sudėties: automatinė vartų pavara buvo įrengta ne eismo zonoje, be to, automatinė vartų pavara nėra ir negali būti laikoma technine eismo reguliavimo priemone. Pareiškėjai nesutinka su atsakovo teiginiu, kad namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vidinis kiemelis yra vidaus kelias pagal Kelių įstatymo 3 straipsnį, kuris yra priskiriamas eismo zonai. Pareiškėjų teigimu, automatinė vartų pavara buvo įrengta ant namo vartų, pro kuriuos yra patenkama į vidinį namo kiemelį.

Pareiškėjai remiasi Taisyklių 5 punktu, Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 3 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 6 straipsnio 4 dalimi ir daro išvadą, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vidaus kiemas, įvažiavimas į jį yra įtraukti į vietinės reikšmės kelių sąrašą. Pareiškėjų manymu, namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vidinis kiemelis nėra vidaus kelias, nes vidiniame kieme eismas nevyksta, jame tik parkuojami automobiliai, įvažiavimas neturi važiuojamosios dalies, kelkraščio, sankasos, nėra skirtas transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui, nėra skirtas privažiavimui prie ribotų teritorijų.

Be to, vidinis kiemas ir įvažiavimas į jį nėra Vilniaus miesto savivaldybės įtrauktas į vietinės reikšmės kelių sąrašą, kaip tai numato Kelių įstatymo 6 straipsnio 4 dalis. Pareiškėjai daro išvadą, kad automatinės vartų pavaros buvo įrengtos ne eismo zonoje, kaip tai numato Taisyklių 15.20 punktas. Pareiškėjai remiasi Kelių įstatymo 2 straipsnio 17 punktu, Aprašo 7 punktu ir daro išvadą, kad demontuotos vartų automatinės pavaros nėra ir negali būti laikomos technine eismo reguliavimo priemone, jos tik padeda atidaryti namo kiemo vartus automatiniu būdu ir nereguliuoja eismo.

Pareiškėjai remiasi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktu, 8 straipsnio 1 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymi, kad pateikė teismui įrodymus, jog kiemo vartai bei vartų mechaninis užrakinimas buvo įrengti dar 1986 metais, atliekant namo kapitalinį remontą, prieš maždaug 10 metų mechaninis vartų užrakinimas buvo pakeistas į automatinį vartų užrakinimo mechanizmą, tačiau teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų pateiktuose 1986 m. projektiniuose dokumentuose nefiksuota aplinkybė, jog 1986 m. buvo įrengtas vartų mechaninis užraktas.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad pateiktame projekte (b. l.

17) aiškiai matyti, jog yra nubraižyta įrengiama skląstis iš namo kiemo vidinės pusės, t. y. vartai uždaromi mediniu skląsčiu, kuris riboja patekimą į kiemą. Be to, plano pastabose įrašyta „skląsčio įrengimą žiūrėti kitame lape“. Projektiniame brėžinyje (b. l.

19) nurodyta, kad tai yra brėžinys „vartų-skląstis“, o brėžinyje (b. l.

18) nurodyta, kad tai yra brėžinys „vartelių rankena-skląstis“. Pareiškėjų manymu, šie įrodymai patvirtina, kad 1986 m. buvo įrengtas vartų skląstis. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad teismas nevertino aplinkybių, jog atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nenustatė kas, kada ir kokiu būdu įrengė ribojimą patekti į namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kiemą. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad Taisyklių 2.1 punkte nustatyta, jog jos taikomos teisiniams santykiams, atsirandantiems Taisyklėms įsigaliojus.

Pareiškėjai daro išvadą, kad Taisyklių 15.20 punktas gali būti taikomas tuomet, jei vartų užraktas, ribojantis patekimą į kiemą, būtų įrengiamas po 2011 m. lapkričio 23 dienos. Pareiškėjai pažymi, kad vartų mechaninis užrakinimas buvo įrengtas 1986 m, o 2002 m. vartų mechaninis užrakinimas (skląstis) buvo pakeistas į automatinį užrakinimą – automatines vartų pavaras, kurios užsklendžia vartus. Kadangi nei naujai įrengiant vartų mechaninį užrakinimą, nei 2002 metais keičiant mechaninį užrakinimą į automatinį Taisyklės negaliojo, pareiškėjų manymu, jos negali būti taikomos.

Pareiškėjai remiasi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi ir pažymi, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybė nebuvo teismo paminėtos Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2A-2231-275/2012 dalyviu, o buvo tik institucija, teikianti byloje savo išvadą. Pareiškėjai daro išvadą, kad teismas negalėjo remtis Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-2231-275/2012 konstatuotomis aplinkybėmis dėl automatinių vartų įrengimo neteisėtumo, bet privalėjo pats byloje surinktų įrodymų pagrindu ištirti ir nustatyti ir tik tuomet konstatuoti automatinių vartų užraktų įrengimo teisėtumą / neteisėtumą.

Pareiškėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad minėtoje civilinėje byloje buvo kitas ginčo objektas – byloje nebuvo nagrinėjami reikalavimai dėl naudojimosi namo kiemu tvarkos nustatymo, Vilniaus apygardos teismas nenagrinėjo aplinkybių dėl namo vartų automatinių pavarų įrengimo pagrįstumo, nenustatinėjo, ar buvo pažeistos Taisyklių nuostatos. Pareiškėjai remiasi Aprašo 36 punktu, paaiškina, kad 2013 m. vasario 13 d., kai buvo demontuojamos vartų automatinės pavaros, gyventojai, kurie atsitiktinai dalyvavo demontuojant pavaras, prašė darbuotojų atiduoti jiems pašalintas automatines vartų pavaras, nes tai yra gyventojų nuosavybė, tačiau šie atsisakė, nurodydami, kad gyventojai nepateikė nuosavybę patvirtinančių įrodymų.

Telefonu buvo susisiekta su atsakovo darbuotoju, kuris nurodė, kad vartų automatines pavaras grąžins tuomet, kai pareiškėjai pateiks įrodymus, jog automatinės pavaros jiems priklauso nuosavybės teise. Pareiškėjai paaiškino, kad negali pateikti pavarų įsigijimo dokumentų, nes jų nėra išsaugoję, pavaros įrengtos prieš 10 metų. Tuomet pareiškėjams buvo pasiūlyta kreiptis į teismą. Pareiškėjų manymu, automatinių pavarų negrąžinimas pasireiškė atsakovo neveikimu, t. y. jokių veiksmų neatlikimu, ignoravimu pareiškėjų prašymui grąžinti automatines pavaras.

Pareiškėjai pažymi, kad atsakovui ir toliau negrąžinant automatinių vartų pavarų, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo nuspręsta netenkinti prašymo grąžinti automatines pavaras pareiškėjams, jie nebegalės apginti savo pažeistų teisių, kreiptis į teismą dėl įpareigojimo grąžinti automatines pavaras. Pareiškėjai pažymi, kad teismas neišsamiai nagrinėjo ginčo aplinkybes, taikė teisės aktus, nenagrinėjo, kodėl pavaros gyventojams nėra grąžintos, todėl nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą grąžinti demontuotas automatines vartų pavaras.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 158-163) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas remiasi Taisyklių 5 punktu, Kelių įstatymo nuostatomis ir daro išvadą, jog (duomenys neskelbtini), Vilniuje, namų vidinis kiemas, įvažiavimas į jį yra vidaus keliai, kurie priskirtini eismo zonoms, todėl automatiniai užtvarai, ribojantys galimybę pateikti į eismo zoną, yra techninė eismo reguliavimo priemonė. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad automatiniai vartų užtvarai riboja eismą įvažiuojant į Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančią žemę, kurią patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba. Atsakovas daro išvadą, kad valstybinės žemės naudojimo ribojimas galimas tik gavus Nacionalinės žemės tarnybos sutikimą, tačiau pareiškėjai ginčijamo sprendimo priėmimo metu jo neturėjo. Atsakovas pabrėžia, kad vartų užrakto neteisėtumas jau yra konstatuotas įsiteisėjusius Vilniaus apygardos teismo sprendimu. Atsakovas pažymi, kad civilinėje byloje dalyvavo tie patys asmenys kaip ir šioje administracinėje byloje, todėl civilinėje byloje nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais šioje byloje. Atsakovo manymu, iš pareiškėjų pateiktos projektinės dokumentacijos matyti, kad buvo suderintas vartų projektas, tačiau nėra duomenų, kad šiame projekte buvo numatytas mechaninis užraktas, galintis apriboti žmonių, transporto priemonių eismą į valstybei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Atsakovo manymu, vartelių rankena – skląstis, nėra tapatu užraktui. Atsakovas remiasi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsniu, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsniu ir daro išvadą, kad Administracija, vykdydama jai įstatymu priskirtas funkcijas bei užtikrindama viešąjį interesą, kad būtų užtikrintas saugus eismas ir būtų pašalintos neteisėtos kliūtys keliuose, ėmėsi teisėtų ir proporcingų priemonių, skundžiamas Departamento sprendimas yra pagrįstas teisės normomis, tinkamai motyvuotas. Atsakovas pabrėžia, jog neatsisako grąžinti pareiškėjams išardytas vartų automatines pavaras, tačiau tai gali būti padaryta tik nepažeidžiant Aprašo nuostatų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento direktoriaus 2013 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. A270-1364-(2.2.4.15-SM3) (b. l. 68), kuriuo nuspręsta automatinius užraktus ant vartų įvažiuojant į (duomenys neskelbtini) namų vidinį kiemą laikyti neteisėtais ir juos demontuoti, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyrius pranešimu (b. l. 25) kreipėsi į (duomenys neskelbtini) namo gyventojus, nurodydamas, kad atidaromas užtvaras yra įrengtas neteisėtai, pažeidžiant Taisyklių 15.20 punktą. Iš Administracijos Saugaus miesto departamento 2012 m. gruodžio 12 d. rašto Nr. A51-87796-(2.3.4.13-SM3) (b. l. 30-31) matyti, kad patikrinimo metu pareigūnai užfiksavo Taisyklių 15.20 punkto pažeidimą. 2013 m. sausio 17 d. buvo priimtas pareiškėjų skundžiamas sprendimas, o 2013 m. vasario 13 d. ginčo vartų automatinė pavara atsakovo buvo išmontuota.

Taisyklių 15.20 punkte įtvirtintas draudimas eismo zonose įrengti, eksploatuoti ar naudoti technines eismo reguliavimo priemones (kelio ženklus, kelių ženklinimą, šviesoforus, atitvarus, užtvarus, eismo saugumo saleles, greičio mažinimo kalnelius, informacinius ar kitokius stovus ir kt.) be leidimo, kuris išduodamas pagal Administracijos direktoriaus patvirtintą Techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimo ir jų priežiūros Vilniaus mieste tvarkos aprašą. Taisyklių 5 punkte įtvirtinta „eismo zonos“ sąvoka, nurodant, kad tai yra keliai, gatvės, sankryžos, tiltai, viadukai, estakados, pėsčiųjų, dviračių takai, aikštės, skverai ir parkai.

Pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžtą „kelio“ sąvoką, kelias laikytinas inžineriniu statiniu, skirtu transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdynai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme. Keliai, atsižvelgiant į transporto priemonių eismo pralaidumą, socialinę ir ekonominę jų reikšmę, skirstomi į valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelius (Kelių įstatymo 3 str. 1 d.). Vietinės reikšmės keliai naudojami vietiniam susisiekimui ir skirstomi į viešuosius kelius ir vidaus kelius (Kelių įstatymo 3 str. 3 d.). Pastarieji – tai juridinių ir (ar) fizinių asmenų reikmėms naudojami keliai (miškų, nacionalinių parkų, valstybės saugomų teritorijų, pasienio, karjerų, privažiavimo prie hidrotechninių įrenginių, ribotų teritorijų – kiemų keliai ir visi kiti keliai, nepriskirti viešiesiems keliams).

Vertinant ginčijamo atsakovo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą svarbu pažymėti, kad pareiškėjai neįrodė, jog ginčo kiemo teritorija priklauso jiems nuosavybės teise. Priešingai, patys pareiškėjai pripažįsta, kad ginčo sklypas nėra suformuotas (pvz., 2012 m. lapkričio 7 d. raštas (b. l. 26-28). Tai patvirtina ir byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (b. l. 10-11). Tokia aplinkybė konstatuota ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartyje nurodant, kad byloje nepateikti įrodymai, jog vidinis namo, esančio (duomenys neskelbtini), kiemas, yra priskirtas valdymui ar naudojimui namo gyventojams ir asmenims, turintiems nuosavybės teisėmis patalpas šiame name, todėl kiemas nėra bendroji dalinė namo butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybė. Taigi įrengti automatiniai užraktai ant vartų ribojo eismą, įvažiuojant į Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančią žemę. Tokia žemė pagal Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktą patikėjimo teise yra valdoma Nacionalinės žemės tarnybos. Šioje byloje nėra duomenų, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu užraktas būtų įrengtas turint minėtos institucijos sutikimą. Byloje esantys pareiškėjų raštai taip pat patvirtina, jog jie suvokia, kad užraktas buvo įrengtas neturint reikiamų leidimų, kuriuos vėliau, t. y. jau atsakovui pripažinus automatinius užraktus neteisėtais, buvo siekiama įgyti (b. l. 32-34).

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pakanka duomenų konstatuoti, jog ginčo teritorija patenka į kelio sąvoką pagal Kelių įstatymo nuostatas. Apeliantų akcentuojamas vietinės reikšmės kelių sąrašas nagrinėjamu atveju savarankiškai nepaneigtų ginčo teritorijos priskirtinumo kelio sąvokai, taip pat nebūtų pakankamas pagrindas naikinti skundžiamą atsakovo sprendimą, todėl tokį apeliantų argumentą teisėjų kolegija laiko nepakankamu ir netikslingu toliau analizuoti. Apeliantai teisingai nurodo, kad techninių eismo reguliavimo priemonių tikslas ir paskirtis yra reguliuoti eismą kelyje, atsižvelgiant į kelio vietovę, intensyvumą, naudojimą ir pan. Tačiau atmestinas apeliantų teiginys, kad demontuotos vartų automatinės pavaros nelaikytinos technine eismo reguliavimo priemone, kadangi jos tik padeda atidaryti namo kiemo vartus automatiniu būdu. Kaip minėta, sumontuotos vartų automatinės pavaros ribojo eismą, t. y. kliudė patekti į Lietuvos Respublikai priklausančią kiemo teritoriją, byloje nėra ginčo, kad reikalingi tokį ribojimą leidžiantys sutikimai nebuvo gauti (pareiškėjai tik 2012 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į Administraciją, prašydami suderinti pateiktą gyvenamojo namo vartų atnaujinimo ir automatizavimo projektą (b. l. 32). Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus dėl vartų automatinės pavaros nepatekimo į techninės eismo reguliavimo priemonės sąvoką.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad žemės sklypas, kuriame buvo įrengtas užtvaras, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, jis nebuvo priskirtas pareiškėjams valdymui ar naudojimui, atmeta apeliantų argumentus, kad tokį veiksmą – vartų užrakto pastatymą, pateisina pareiškėjų pateikti namo, namo vartų planai. Pirmosios instancijos teismas darė teisingą išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų nurodyta mechaninio užrakto įrengimo data (1986 m.) ar užrakto įrengimo / pakeitimo automatiniu užraktu aplinkybės nėra reikšmingi ginčijamo atsakovo sprendimo panaikinimui. Nors pareiškėjai tvirtina, kad jų pateikti projektiniai dokumentai fiksuoja aplinkybę, jog 1986 m. buvo įrengtas vartų mechaninis užraktas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad toks vartų užraktas buvo įrengtas, tačiau pažymėtina, kad skundžiamas atsakovo sprendimas yra priimtas ne dėl tokio projektiniuos dokumentuose nurodyto užrakto išmontavimo, bet dėl įrengtos vartų automatinės pavaros, kuri neatitiko pareiškėjų pateiktuose projektiniuose dokumentuose esančios medžiagos, buvo įrengta neturint reikalingų leidimų ir iš esmės ribojo patekimą į Lietuvos Respublikai priklausančią teritoriją. Todėl apeliantų argumentai dėl vartų užrakto įrengimo aplinkybių nesudaro pagrindo konstatuoti apeliaciniame skunde akcentuojamą Viešojo administravimo įstatymo pažeidimą ir dėl to naikinti ginčijamą atsakovo sprendimą. Taip pat atmestini apeliantų argumentai, kad nagrinėjamai situacijai Taisyklės negalėjo būti taikomos, nes įsigaliojo vėliau nei buvo įrengtas vartų užraktas pagal suderintą projektą.

Atkreiptinas dėmesys, kad įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartyje buvo vertinama, ar namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kiemo vartai bei užtvaras yra įrengti teisėtai, ir konstatuota, kad užtvaras įvažiavimui į kiemą buvo įrengtas neteisėtai, neturint normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatytos sudėties parengto supaprastinto statinio projekto, kuriam pritartų Administracijos įgaliotas savivaldybės valstybės tarnautojas ir už kultūros paveldo apsaugą atsakingos institucijos atstovas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad skundžiamo atsakovo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Bylos faktinės aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą skundžiamą atsakovo sprendimą laikyti pagrįstu pareiškėjų atžvilgiu.

Aprašo 36 punkte įtvirtinta, kad pašalinta kliūtis gali būti atiduota asmeniui, jei šis pateikia nuosavybės teisę į kliūtį patvirtinančius dokumentus. Nors pareiškėjai 2013 m. vasario 18 d. rašte (b. l. 48) nurodė, jog namo vartai, kartu su visais vartų mechanizmais, yra namo gyventojų bendroji dalinė nuosavybė, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjai būtų pateikę atsakovui dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę į išardytas vartų pavaras. Priešingai, pareiškėjai pripažįsta, kad tokių dokumentų neturi. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjų skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą ne vėliau kaip per 7 dienas grąžinti pareiškėjams išardytas vartų automatines pavaras pirmosios instancijos teismo netenkintas pagrįstai.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjų T. A. V. ir N. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas