A-261-759-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-759/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00284-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Gandras energoefektas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės skundą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Gandras energoefektas“ dėl vietinės rinkliavos, nuostolių bei delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir pareiškėjas) ieškiniu (I t., b. l. 1-9) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Gandras energoefektas“ (toliau – ir atsakovas, bendrovė, UAB „Gandras energoefektas“) 708 152 Lt dydžio nesumokėtą vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2010 m. IV ket. Iki 2011 m. I ket., bei nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. birželio 16 d., taip pat priteisti 135 010 Lt dydžio nuostolių atlyginimą už neteisėtą naudojimąsi IVR informacinėmis nuorodomis ir 5 proc. metines procesines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškinio reikalavimo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo nekilnojamųjų, kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštą 843 162 Lt sumai. Nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, todėl yra tikimybė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7639-881/2011 (I t., b. l. 71-72) ieškovo prašymą tenkino. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsniu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatė, kad nagrinėjamu atveju prašoma priteisti suma – 843 162 Lt – laikytina didele, kas gali padidinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, yra pagrindas daryti išvadą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, priimto ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas pažymėjo, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia areštuojamas nekilnojamasis ir/ar kilnojamasis turtas, turtinės teisės, o jo nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos, esančios pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, bendrai neviršijant reikalavimo sumos, todėl nagrinėjamu atveju turto areštas taikomas išlaikant nurodytą turto arešto eiliškumą, bendrai neviršijant 843 162 Lt sumos.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-860-881/2012 (II t., b. l. 96-97) tenkino atsakovo prašymą perduoti bylą pagal rūšinį teismingumą administraciniam teismui. Byla buvo perduota Panevėžio apygardos teismui.

Bylą perdavus nagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui atsakovas prašė panaikinti laikinąsias apsaugos priemones tuo pačiu pagrindu, kokį nurodė prašyme Vilniaus apygardos teismui, t. y. bylą nagrinėjant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, privalo būti taikomos tik ABTĮ nustatytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp kurių turto areštas nėra numatytas (II t., b. l. 177).

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 31 d. nutartimi (III t., b. l. 54-55) atsakavo prašymo netenkino.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi nagrinėjamojoje byloje buvo tenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nutarta areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, turtines teises, neviršijant bendrai 843 162 Lt sumos; tik turto neužtenkant ir/ar esant nepakankamai – areštuoti atsakovo pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovui iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei ir privalomąsias socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu.

Teismas pažymėjo, kad minėta nutartis CPK 151 straipsnio tvarka nebuvo apskųsta ar panaikinta. Byla iš esmės nėra išnagrinėta ir galutinis procesinis sprendimas joje nėra priimtas. Atsakovas nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kaip ir nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų, paneigiančių pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą. Vien tik bylos rūšinio teismingumo pasikeitimas (iš bendrosios kompetencijos teismo bylą perdavus nagrinėti administraciniam teismui) nepanaikina laikinųjų apsaugos priemonių kaip būsimo teismo sprendimo užtikrinimo priemonės paskirties.

Atsakovas 2013 m. liepos 31 d. Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateikė naują prašymą (III t., b. l. 73-75), kuriuo prašė pakeisti 2011 m. lapkričio 14 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi nustatytas laikinąsias apsaugos priemones konkretaus atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto, t. y. pastato-dirbtuvių (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) Visaginas), sandėlio (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), Visaginas), patalpų-sandėlio (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) Visaginas), patalpų-sandėlio (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) Visaginas) areštą.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi (III t., b. l. 92-93) atsakovo prašymo netenkino, remdamasis tuo, kad atsakovo pateikti duomenys apie nekilnojamojo turto vertę neatitinka Turto arešto aktų registro duomenų, pagal kuriuos areštuoto turto vertė nesiekia administracinėje byloje iš atsakovo prašomos priteisti sumos.

Panevėžio apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės 2013 m. spalio 8 d. sprendimu (III t., b. l. 139-145) ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą tenkino iš dalies. Ir priteisė Vilniaus miesto savivaldybei iš UAB „Gandras energoefektas“ 49 442 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2010 m. IV ket. iki 2011 m. birželio 16 dienos. Kitą pareiškimo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimas tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo buvo apskųstas apeliacine tvarka (III t., b. l. 147-153; 158-164).

II. Atsakovas UAB „Gandras energoefektas“ 2013 m. gruodžio 18 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą (IV t., b. l. 1-6), kuriame prašė: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi (c. b. Nr. 2-7639-881/2011) atsakovo atžvilgiu nustatytas laikinąsias apsaugos priemones; jeigu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo naikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, pakeisti atsakovo atžvilgiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutarties (c. b. Nr. 2-7639-881/2011) pagrindu taikomas laikinąsias apsaugos priemones, numatant, kad atsakovui taikomos laikinosios apsaugos priemonės (turto ir turtinių teisių areštas) bendrai neturėtų viršyti 49 442 Lt sumos; 3) jeigu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti nei vieno iš pirmiau nurodytų atsakovo prašymų, pakeisti atsakovo atžvilgiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutarties (c. b. Nr. 2-7639-881/2011) pagrindu taikomas laikinąsias apsaugos priemones, numatant, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos areštuojant tik atsakovui priklausančius pastatą-dirbtuves (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) Visaginas), sandėlį (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) esantį adresu (duomenys neskelbtini) Visaginas), patalpas-sandėlį (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) esantį adresu (duomenys neskelbtini) Visaginas), patalpas-sandėlį (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) esantį adresu (duomenys neskelbtini) Visaginas), neviršijant bendrai 843 162,00 Lt sumos.

Prašyme atsakovas nurodė tuos pačius argumentus, kaip ir prašyme pirmosios instancijos teismui dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Taip pat, papildomai nurodė, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia viešąjį interesą ir yra neproporcingos remiantis tuo, kad atsakovas pasirašė statybos rangos sutartis, pagal kurias perkančioji organizacija (AB „Panevėžio energija“) pirks iš atsakovo darbus, skirtus modernizuoti Panevėžio katilinei ir pirks Zarasų RK rekonstrukcijos darbus, kurių tikslas demontuoti esamą garo katilą ir pastatyti du vandens šildymo katilus su kondensaciniu ekonomaizeriu, kūrenamus biokuru, tačiau dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovas negali gauti paskolų šių rangos sutarčių vykdymui, o tai kelia grėsmę viešajam interesui (tinkamam rangos sutarčių vykdymui). Taip pat nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai varžo atsakovo ūkinę veiklą, sudaro nepalankias sąlygas naujai prisiimtų sutartinių įsipareigojimų vykdymui, nes bankai ir kitos kredito įstaigos atsisako suteikti atsakovui paskolą. Taip pat, pažymėjo, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimu laikinosios apsaugos priemonės buvo sumažintos nuo 843 162 Lt iki 49 442 Lt, tačiau buvo paliktas galioti įrašas apie bendrą atsakovo turto areštą 843 162 Lt sumai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 7 d. nutartimi (IV t., b. l. 38-42) atsakovo prašymą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad vien tik rūšinio teismingumo pasikeitimas neeliminuoja bendrosios kompetencijos teismo konstatuotos grėsmės. Taip pat, ginčo dalykas yra skolos, todėl nei viena iš ABTĮ numatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių neužtikrintų, kad pareiškėjo naudai teismo priimtas sprendimas būtų realiai vykdomas. Kadangi, nagrinėjamu atveju minėtos priemonės neužtikrintų sprendimo įvykdymo, teisėjų kolegiją padarė išvadą, kad ABTĮ šioje byloje netaikomas. Pritarė Panevėžio apygardos administracinio teismo argumentui, kad ginčijama nutartis CPK 151 straipsnio nustatyta tvarka nebuvo apskųsta ar panaikinta. Byla iš esmės nėra išnagrinėta ir galutinis procesinis sprendimas joje nėra priimtas. Atsakovas nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kaip ir nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų, paneigiančių pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą. Vien tik bylos rūšinio teismingumo pasikeitimas (iš bendrosios kompetencijos teismo bylą perdavus nagrinėti administraciniam teismui) nepanaikina laikinųjų apsaugos priemonių kaip būsimo teismo sprendimo užtikrinimo priemonės paskirties.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo argumentas, kad jis negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų nėra pakankamas pagrindas konstatuoti viešojo intereso pažeidimą, nes visų pirma iš minėtų sutarčių atsakovas siekia gauti pajamų.

Vertindama, ar minėtos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia proporcingumo principo, teisėjų kolegija atsižvelgė į faktą, kad atsakovas gera valia nevykdo teismo c. b. Nr. 2A-1163/2011 sprendimo, todėl manė, kad laikinųjų apsaugos priemonių sumažinimas pažeis ieškovo teisę į tinkamą teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas, prisiimdamas sutartinius įsipareigojimus, neatsižvelgęs į jam pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai.

Atsižvelgęs į tai teismas padarė išvadą, kad ginčijamų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas ar pakeitimas pažeis pareiškėjo teisę į tinkamą teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą.

III. Atsakovas UAB „Gandras energoefektas“ 2014 m. kovo 19 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė papildomą prašymą (IV t., b. l. 44-48), kuriuo prašo: 1) pakeisti (sumažinti) atsakovo atžvilgiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutarties (c. b. Nr. 2-7639-881/2011) pagrindu taikomas laikinąsias apsaugos priemones, numatant, kad atsakovui taikomos laikinosios apsaugos priemonės (turto ir turtinių teisių areštas) bendrai neturėtų viršyti 49 442 Lt sumos.

Nurodo, kad kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. nutarties motyvuojamosios dalies, pagrindinis argumentas, dėl kurio teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti laikinąsias apsaugos priemones, buvo argumentas, jog atsakovas gera valia nevykdo teismo c. b. Nr. 2A-1163/2011 sprendimo, todėl laikinųjų apsaugos priemonių sumažinimas pažeis ieškovo teisę į tinkamą teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą. Pažymėtina, jog atsakovas dar iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. nutarties priėmimo minėtą sprendimą c. b. Nr. 2A-1163/2011 yra įvykdęs.

Pažymi ir tai, kad laikinosios apsaugos priemonės atsakovo UAB „Gandras energoefektas“ atžvilgiu jau taikomos nuo 2011 m. lapkričio mėn., t. y. jau beveik 2,5 metų. Todėl didelio masto apribojimai atsakovo bendrovės atžvilgiu taikomi jau labai ilgą laiką. Toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymas 843 162 Lt sumos apimtyje ir tokį ilgą laiką yra visiškai neproporcingas ir pažeidžia atsakovo interesus. Tokio dydžio areštas, taikomas ilgą laiko tarpą, trukdo plėtoti bendrovės verslą. Siekiant gauti investicijas į verslo plėtrą, praktiškai visi investuotojai domisi bendrovės finansine padėtimi. Tačiau kai potencialūs atsakovo investuotojai turto areštų registre mato, jog bendrovės turtui jau ilgą laiko tarpą taikomas didelio masto areštas, paprastai tokie potencialūs investuotojai atsisako investuoti į atsakovo verslo plėtrą. Bankai taip pat atsisako suteikti paskolas, kol mato minėtą bendrovės turtui taikomą areštą. Ypač tokiems sandoriams kliudo tai, jog be to, kad yra areštuotas atsakovo bendrovės materialus turtas, papildomai dar palikta formuluotė dėl bendro turto arešto, t. y. nekilnojamasis ir/ar kilnojamasis turtas, turtinės teisės 843 162 Lt sumai.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis, be kita ko, ir proporcingumo principu. Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-496/2006; 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS15-622/2006; 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-321/2013 ir kt.).

Paminėtina ir tai, kad atsakovas yra Visagino mieste registruota ir šiame mieste savo veiklą vykdanti bendrovė. Šiandien bendrovėje dirba 35 darbuotojai, o tai, Visagino miesto mastu, sudaro, atsakovo nuomone, ženklią dalį. Visagino mieste bedarbystės lygis yra vienas didžiausių šalyje. Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skelbiamais duomenimis, bedarbystės lygis šalyje 2014 m. vasario mėn. sudarė 11,4 %, tuo tarpu Visagino mieste tuo pačiu laikotarpiu bedarbystės lygis sudarė net 14,3 %. Taigi, darbo vietų išlaikymas ir jų skaičiaus didinimas yra laikytinas viešuoju interesu. Tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu, negalėdamas investuoti į verslo plėtrą dėl bendrovės atžvilgiu taikomų apribojimų, taip pat negalėdamas tobulinti savo įrangos ir tokiu būdu didinti bendrovės konkurencingumo, atsakovas buvo priverstas sumažinti bendrovės darbuotojų skaičių (nuo 45 iki 35). Siekiant išlaikyti dabartines bendrovės sukurtas darbo vietas bei didinti jų skaičių, bendrovei reikalingos tinkamos sąlygos tolesniam bendrovės veiklos vystymui. Kaip minėta, šiandien kelią sėkmingam tolesniam bendrovės veiklos plėtojimui užkerta nagrinėjamoje byloje taikomos laikinosios apsaugos priemonės.

Kadangi Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 8 d. priėmė sprendimą (administracinės bylos Nr. I-108-320-2013), kuriuo nusprendė pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą patenkinti iš dalies ir priteisti Vilniaus miesto savivaldybei iš atsakovo UAB „Gandras energoefektas“ 49 442 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2010 m. IV ket. iki 2011 m. birželio 16 d., o kitą pareiškimo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą bei atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, kurios pagrindžia atsakovo patiriamus neproporcingus suvaržymus dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių, prašo pakeisti (sumažinti) Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi (c. b. Nr. 2-7639-881/2011) nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, nurodant, kad atsakovui taikomos laikinosios apsaugos priemonės (turto ir turtinių teisių areštas) bendrai neturėtų viršyti 49 442 Lt sumos.

Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į atsakovo papildomą prašymą, kuriame prašo šį prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad Panevėžio apygardos administracinis teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimas pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą patenkinti iš dalies ir priteisti Vilniaus miesto savivaldybei iš atsakovo UAB „Gandras energoefektas“ 49 442 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2010 m. IV ket. iki 2011 m. birželio 16 d., o kitą pareiškimo dalį atmesti kaip nepagrįstą yra apskųstas apeliacine tvarka, t. y nėra įsiteisėjęs, vadinasi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas nėra išnykęs. CPK 150 straipsnis numato, kad laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (atmetus ieškinį) arba iki teismo sprendimo įvykdymo (patenkinus ieškinį), t. y. laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas yra susietas su ginčo tarp šalių išsprendimu, priimant galutinį teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimas nėra įsiteisėjęs, nėra teisinio pagrindo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones 793 720 Lt (843 162 Lt – 49 442 Lt = 793 720 Lt) sumai, t. y. sumažinti laikinąsias apsaugos priemones iki 49 442 Lt.

Pažymi, kad tuo atveju, jei Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų sumažintos nuo 843 162 Lt iki 49 442 Lt, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patenkintų Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą ir priteistų iš atsakovo visą nesumokėtą vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2010 m. IV ket. pradžios iki 2011 m. birželio 16 d, sudarančią 687 374 Lt (49 442 Lt + 637 932 Lt), 378 780 Lt dydžio nuostolių atlyginimą už neteisėtą naudojimąsi IVR informacinėmis nuorodomis už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 17 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. t. y. priteistų sumą lygią 1 066 154 Lt, kuri atsižvelgiant į tai, kad atsakovas sistemingai pažeidinėjo pareiškėjo teises yra net didesnė nei Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, susidarytų situacija, kad iki 49 442 Lt sumažintos laikinosios apsaugos priemonės nebeatliktų tiesioginės laikinųjų apsaugos priemonių funkcijos – užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą visa apimtimi.

Pažymėtina, kad iš prie atsakovo prašymo pridėto 2013 m. gruodžio 2 d. Šiaulių banko rašto galima daryti išvadą, kad atsakovas planuoja savo turtą įkeisti kredito įstaigoms. Įvertinus tai, kas nurodyta, tuo atveju jei būtų tenkinamas atsakovo prašymas sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių mastą ir būtų patenkinti pareiškėjo reikalavimai, atsakovo disponuojamo turto apimtis nebeužtikrintų pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymo.

Nors atsakovas įvykdė civilinėje byloje Nr. 2A-1163/2011 priimtą įsiteisėjusią nutartį, tačiau tik po daugiau nei dviejų metų ir priverstinio vykdymo procedūrų sumokėjo Vilniaus miesto savivaldybei teisėtai priklausančią 105 098 Lt skolą. Šio sprendimo vykdymo metu Panevėžio apygardos teismas 2013 m. spalio 24 d. nutartimi Nr. CB-6741-2-11-3-00445-2013-6 konstatavo, kad UAB „Gandras energoefektas“ argumentai dėl varžytynių paskelbimo neteisėtumo yra formalūs, deklaratyvūs, nukreipti į proceso vilkinimą t. y. atsakovas savo sąmoningais veiksmais siekė vilkinti priverstinio išieškojimo procedūras, nebendradarbiavo nei su pareiškėju, nei su antstoliu bei siekė kuo labiau atitolinti mokėjimo momentą. Pabrėžia, kad šiuo atveju nagrinėjamoje byloje atsakovui keliami reikalavimai beveik 10 kartų viršija civilinėje byloje Nr. 2A-1163/2011 patenkintus pareiškėjo reikalavimus ir atsižvelgiant į atsakovo nurodytus ketinimus įkeisti savo turtą, užtikrinant kredito sutarčių vykdymą, bei atsakovo požiūrį į teismo sprendimo vykdymo privalomumą, kylą pagrįstų abejonių, kad sumažinus laikinųjų apsaugos priemonių mastą, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas nebus užtikrintas.

Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalgoje (Teismų praktika Nr. 34) nurodoma, kad kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, jog, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą). Nagrinėjamu atveju, atsakovas siekia, kad jo vykdoma komercinė veikla, jos plėtra ir iš šios komercinės veikios kylantys padariniai (asmenų įdarbinimas ar, pavyzdžiui, mokesčių mokėjimas) de facto būtų pripažįstama viešuoju interesu. Tačiau tokio intereso apsauga ir gynimas nėra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, todėl atsakovo nurodomas interesas negali būti laikomas viešuoju.

Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neabejotinai varžo asmens, kurio atžvilgiu jos nukreiptos, teises. Šiuo atveju asmens teisių varžymo laipsnis iš esmės priklauso nuo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio ir masto, taip pat nuo su konkrečiu asmeniu susijusių aplinkybių. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1299/2013). Ekonomiškumo principas reikalauja, jog teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d.. 145 str. 2 d.). Pabrėžia, kad laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantis atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti motyvuotą prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą (CPK 148 str. 1 d.). Spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, teismas turi vadovautis CPK 144 straipsnio nuostatomis bei įvertinti tai, ar pakeitus laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės arba nepasidarys neįmanomas. Siekiant teisingai išspręsti klausimą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, būtina atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslą, ištirti faktines aplinkybes ir nustatyti, ar šios priemonės užtikrina ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą, ar atitinka šalių interesų pusiausvyrą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1299/2013).

Pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių keitimo pagrindą sudaro naujai paaiškėję duomenys ir teismui pateikiami įrodymai, kuriais grindžiamas šalies prašymas. Asmuo, įrodinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių keitimo būtinybę, privalo pagrįsti savo prašymą ne vien deklaratyviais teiginiais, kad jam priklausančio turto atžvilgiu taikytinas areštas nepagrįstai riboja jo veiklą ir neproporcingai varžo interesus, tačiau šiuos teiginius pagrįsti objektyviais duomenimis, ypač atsižvelgiant į tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis visais atvejais vienokiu ar kitokiu būdu varžoma asmens, kurio atžvilgiu šios priemonės taikomos, veikla (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2048/2013). Nagrinėjamu atveju, atsakovas kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę nurodo tą faktą, kad atsakovas po daugiau nei dviejų metų įvykdė Lietuvos apeliacinio teismo nutartį ir sumokėjo pareiškėjui priteistą skolą. Manome, kad ši aplinkybė niekaip nepanaikina ir nesumažina grėsmės, kad pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, pakeitus (sumažinus) laikinųjų apsaugos priemonių mastą, gali likti neįvykdytas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012). Taigi proceso dalyviai gali pakartotinai teikti motyvuotus prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo, panaikinimo ar pakeitimo. Tačiau tokiais atvejais jie privalo nurodyti naujas aplinkybes bei pateikti įrodymus, dėl kokių priežasčių, atsižvelgiant į ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus, atsirado būtinybė (iš naujo) pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ar vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę pakeisti kita arba nebeliko būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-133/2008).

Sprendžiant dėl to, ar tikslinga keisti taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę kita, turi būti atsižvelgiama į tai, ar faktinė situacija yra pasikeitusi taip, jog taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė nebegali užtikrinti sklandaus būsimo teismo sprendimo įvykdymo ir todėl ją būtina keisti kita, atitinkančia pasikeitusią faktinę situaciją reikalavimo užtikrinimo priemone, arba, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, galiojanti reikalavimo užtikrinimo priemonė iš esmės pažeidžia proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą ar viešąjį interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-362/2012).

Nagrinėjamu atveju atsakovas savo patikslintą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir 2013 m. gruodžio 18 d. prašyme Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui panaikinti arba pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, paskirtas Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7639-881/2011. Nauja aplinkybe atsakovas nurodo tai, kad dar iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. nutarties priėmimo sprendimą c. b. Nr. 2A-1163/2011 įvykdė. Taip pat apribotos atsakovo galimybės vystyti verslą pažeidžia viešąjį interesą, kadangi atsakovas priverstas atleisti dalį savo darbuotojų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. nutarties pagrindinis argumentas, kuris dar kartą pakartotinas ir šioje nutartyje, buvo tai, jog vien tik rūšinio teismingumo pasikeitimas (iš bendrosios kompetencijos teismo bylą perdavus nagrinėti administraciniam teismui) neeliminuoja bendrosios kompetencijos teismo paskirtų laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo bei nepanaikina laikinųjų apsaugos priemonių, kaip būsimo teismo sprendimo užtikrinimo priemonės, paskirties.

Taip pat pabrėžtina, jog administracinė byla pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės skundą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Gandras energoefektas“ dėl vietinės rinkliavos, nuostolių bei delspinigių priteisimo iš esmės dar nėra išnagrinėta ir galutinis procesinis sprendimas joje nėra priimtas. Panevėžio apygardos administraciniam teismui 2013 m. spalio 8 d. priėmus sprendimą pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą patenkinti iš dalies ir priteisti Vilniaus miesto savivaldybei iš atsakovo UAB „Gandras energoefektas“ 49 442 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2010 m. IV ket. iki 2011 m. birželio 16 d., o kitą pareiškimo dalį atmesti kaip nepagrįstą bei jį apskundus apeliacine tvarka, šis sprendimas dar nėra įsiteisėjęs ir įsiteisės tik apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą (ABTĮ 96 str. 3 d.). Tai reiškia, kad vis dar išlieka pradinis pareiškėjo reikalavimas byloje ir apeliacinės instancijos teismo gali būti patenkintas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi, nagrinėjamoje byloje vis dar nėra praradusios savo paskirties ir būtinumo – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Dėl atsakovo nurodomo jo interesų pažeidimo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip teigia atsakovas, jis siekia plėtoti bendrovės verslą, o laikinosios apsaugos priemonės trukdo gauti investicijas verslo plėtrai, kadangi visi investuotojai, pasidomėję bendrovės finansine padėtimi, paprastai atsisako investuoti. Tai reiškia, kad atsakovo, kaip ir kitų panašių juridinių asmenų, tikslas – pelno siekimas. Šiuo atveju atsakovas siekia didesnio pelno. Atsižvelgiant į tai, kad tiek laikinosios apsaugos priemonės, tiek reikalavimo užtikrinimo priemonės neabejotinai varžo asmens, kurio atžvilgiu jos nukreiptos, teises, tačiau tai nereiškia, kad jos šias teises pažeidžia, nagrinėjamu atveju atsakovo teisių ir teisėtų interesų jos nepažeidžia.

Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, atsižvelgtina į įmonės finansinę padėtį, jos perspektyvų ir pokyčio tikimybę bei mastą, pritaikius arba nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, jog teismas, analizuodamas asmenų finansinę padėtį, vertina jų apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, šių pajamų pokyčius, turimus įsiskolinimus, kreditorinius reikalavimus, vykdomą ūkinę veiklą, skirtų baudų dydžius, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-527/2009, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-310/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-459/2011, 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-487/2011, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-675/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011).

Atsakovas šiuo atveju nepateikė duomenų, kad dėl jo atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jo finansinė padėtis yra itin bloga, jam gresia bankrotas ar likvidavimas, ir dėl to atsirado būtinybė pakeisti jo atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Atsižvelgiant į tai, nepagrįstas ir atsakovo argumentas, jog jo atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia proporcingumo principą. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog proporcingumo principo taikymas, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, reiškia poreikį pasverti neigiamas pasekmes, kurios atsirastų pareiškėjui, jei reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų pritaikyta, o pareiškėjo skundas išnagrinėjus bylą būtų patenkintas, ir pasekmes, kurios atsirastų atsakovui, kitiems subjektams ar visuomenei, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pritaikytos, tačiau skundas būtų atmestas (žr., pvz., 2008 m. vasario 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-244/2008).

Tam, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas būtų negalimas dėl proporcingumo principo ar interesų pusiausvyros pažeidimo, nepakanka vien tik nustatyti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė sukelia neigiamus padarinius atitinkamam asmeniui, bet turi būti įvertinamas ir tokių padarinių mastas ir pobūdis, jų reikšmingumas ir sunkumas, palyginti su tais neigiamais padariniais, kurie galėtų atsirasti, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės nebūtų taikomos (žr., pvz., 2008 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-217/2008).

Taigi sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, vertinama, kokie padariniai gali kilti, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės bus taikomos arba netaikomos, kurie iš šių padarinių labiau tikėtini ir sunkesni, sudėtingiau pašalinami (2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-674/2011). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, atsakovas siekia būtent plėsti, pagerinti savo verslą, gauti daugiau pelno, nei gauna šiuo metu. Todėl, laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas ta dalimi, kuri visiškai nevaržytų atsakovo galimybių plėsti verslą, būtų neadekvatus laikinųjų apsaugos priemonių paskirčiai bei pareiškėjo interesų apsaugai, reikštų nepagrįstą prioriteto atsakovui suteikimą.

Pakeitus laikinąsias apsaugos priemones, šiuo atveju neigiami padariniai atsirastų tik pareiškėjui, jei galutinis teismo sprendimas būtų priimtas pareiškėjo naudai. Dėl šios priežasties, priešingai nei teigia atsakovas, proporcingumo principas būtų pažeidžiamas jei būtų patenkintas atsakovo prašymas ir jo atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų sumažintos.

Taip pat teisėjų kolegija kritiškai vertina ir atsakovo argumentą, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pažeidžiamas ir viešasis interesas, kadangi atsakovas yra priverstas atleisti dalį savo darbuotojų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad viešasis interesas, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Norint nustatyti, ar atsakovo minėtas interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Tai, kad atsakovo bendrovėje Visagino mieste dėl, anot atsakovo, jo atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių buvo atleista 10 darbuotojų ir šiuo metu bendrovėje dirba 35 darbuotojai, nereiškia, jog yra pažeistas (ar pažeidžiamas) viešasis interesas. Atsakovas nepagrindė to, kad būtent dėl jo atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir negalėjimo plėtoti verslo minėti darbuotojai buvo atleisti. Be to, pastebėtina ir tai, jog Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2013 m. Visagino mieste gyveno 20 988 gyventojų, o atsakovo bendrovėje dirbantys 35 Visagino miesto gyventojai bei 10 atleistų darbuotojų nesudaro ženklios dalies ir negali būti vertinami kaip visuomenė.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuojama, kad atsakovas nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių, kaip ir nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų, paneigiančių jo atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą ar jų dydžio pakeitimą, be to, ginčijamos laikinosios apsaugos priemonės vis dar gali užtikrinti sklandų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl atsakovo prašymas pakeisti šias priemones (jas sumažinti) netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Gandras energoefektas“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas