A-492-1475-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-1475/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03597-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja) rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. P. su patikslintu skundu (b. l. 100–121) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, 251 092,80 Lt žalos atlyginimo; 2) priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai visas bylinėjimosi išlaidas; 3) sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2012 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnis, tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų (toliau – Fiksuotas tarifas) dydžių nustatymo principą, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Paaiškino, kad leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus (toliau – ir Leidimas plėtrai) gavo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-169 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) pakeista Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) bei poįstatyminių teisės aktų koncepcija, pagal kurią Fiksuotas tarifas nustatomas nebe tas, kuris galiojo Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tas, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją (toliau – ir Leidimas gaminti) išdavimo dieną.

Teigė, jog dėl jos teises pabloginančio teisinio reglamentavimo ateinančius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu, nei buvo nustatyta Įstatyme (reakcija iki 2013 m. sausio 31 d.). Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas Pakeitimo įstatymu pažeidė Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Manė, kad buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal principas. Pakeitimo įstatymas pažeidžia visus teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principo elementus.

Remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėkūros taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1244, 13, 16 punktais teigė, kad Lietuvos Respublikos Seimo Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr. 13-64-01 (toliau – ir Projektas) turėjo būti suderintas su Lietuvos Respublikos finansų ministerija, Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Europos teisės departamentu prie Teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba.

Projektas nebuvo paskelbtas viešai susipažinti iki pat 2013 m. sausio 7 d. Rengiant Projektą konsultacijos su visuomene, kaip tai numatyta Taisyklių 34 punkte, nevyko, neatliktas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas, kaip tą numato Taisyklių 28, 29, 30 punktai. Priėmus Pakeitimo įstatymą pareiškėja yra ir bus priversta parduoti pagamintą elektros energiją ne Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiu (1,44 Lt/kWh (be PVM)), o Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiu (0,69 Lt/kWh (be PVM)) elektros energijos supirkimo Fiksuotu tarifu.

Tvirtino, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ji patirs 251 092,80 Lt nuostolių. Manė, kad šiuo atveju yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos nuostolių. Atsižvelgdama į tai, jog asmenims, Leidimus plėtrai gavusiems iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, Fiksuoti tarifai buvo nustatyti pagal principą, galiojusį iki Pakeitimo įstatymo, teigė, kad Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio dalis prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek Pakeitimo įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas Fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Energetikos ministerijos, su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 45–48) pažymėjo, kad pareiškėjai išduotame Leidime gaminti nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad po Įstatymo įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni. Nors Lietuvos Respublikoje įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (tačiau nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti retroaktyvius teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje ji pripažįstama. Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Pareiškėja dar prieš gaunant Leidimą plėtrai, būdama apdairi rinkos dalyvė galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Paaiškino, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą. Leidimą gaminti Energetikos ministerija išdavė remdamasi jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, veikė savo kompetencijos ribose, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtus veiksmus, o nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento, negali kilti civilinė atsakomybė. Atsakovas prieštaravo prašymui kreiptis į Konstitucinį Teismą, manė, kad pareiškėjos nurodyti Konstitucijos straipsniai ir teisinės valstybės principas nėra pažeisti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija) su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė skundą atmesti (b. l. 58–60).

Atsiliepime paaiškino, kad įsigaliojus Įstatymo pakeitimams Komisija 2013 m. vasario 13 d. raštu Nr. R2-431 kreipėsi į Energetikos ministeriją, kuri 2013 m. vasario 28 d. raštu Nr. (8.3-10)3-817 pateikė atsakymą, jog Fiksuoti tarifai gamintojams, kurių elektrinių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, užfiksuojami nuo Leidimo gaminti išdavimo dienos, o ne nuo Leidimo plėtrai išdavimo dienos. Remiantis Įstatymo 20 straipsnio 6 ir 7 dalimis, pažymėjo, jog 12 metų laikotarpiu taikomas tas fiksuoto tarifo dydis, kuris galiojo Leidimo gaminti išdavimo dieną. Pareiškėja įsigaliojus Įstatymo pakeitimams dar neturėjo Leidimo gaminti, santykiai nebuvo susiklostę, todėl manė, jog negalima tvirtinti, kad pasikeitusiu teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 6 d. sprendimu (b. l. 145–153) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja žalos atsiradimą kildina iš įstatymų leidėjo veiksmų, tačiau nesieja su Energetikos ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veikla. Sprendė, kad teismas turi įvertinti įstatymų leidėjo veiksmus, dėl kurių pareiškėja nurodė patyrusi nuostolių. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1, 3, 4 dalių, 6.246–6.249 straipsnių nuostatomis. Nustatė, kad 2012 m. lapkričio 24 d. Energetikos ministerija pareiškėjai išdavė Leidimą plėtrai. 2013 m. birželio 25 d. pareiškėjai išduotas Leidimas gaminti, kuriame nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Teismas atsižvelgė į Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 13 straipsnio 3 dalies 2 punkto, 20 straipsnio 1, 4, 7 ir 8 dalių nuostatas (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.), 2012 m. vasario 6 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. O3-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“ (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. vasario 10 d.) 1.1. ir 2.1 punktais patvirtintus Fiksuotus tarifus. Taip pat teismas apžvelgė nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkto, 20 straipsnio 6 ir 7 dalies nuostatas. Be to, nurodė 2012 m. rugsėjo 28 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. O3-282 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metams“ (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. spalio 4 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.) 1.1 ir 2.1 punktu patvirtintus Fiksuotus tarifus bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metų II ketvirčiui“ 1.1.2 ir 1.2.2 punktais patvirtintus elektros energijos supirkimo tarifus.

Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad Leidimo plėtrai pareiškėjai išdavimo metu galiojo 1,44 Lt/kWh elektros energijos supirkimo Fiksuotas tarifas, o Leidimo gaminti išdavimo metu teisinis reglamentavimas buvo pakeistas ir galiojo 0,69 Lt/kWh elektros energijos supirkimo Fiksuotas tarifas.

Teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams. Teismas sprendė, jog nurodyto teisinio reglamentavimo aiškinimas nepažeidžia lex retro non agit principo, nes su Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013 m. vasario 1 d. nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius.

Pareiškėja žalą siejo su teisėtų lūkesčių pažeidimu. Teismas su tokiais pareiškėjos argumentais sutikti negalėjo, nes verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Įstatymo nuostatų pakeitimais įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje konstatuota, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Pareiškėja turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Teismas su pareiškėjos argumentais dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo nesutiko ir dėl Leidime plėtrai nurodytos sąlygos, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Teismas pažymėjo, kad Seimas, įgyvendindamas įstatymų leidybos funkciją, atsižvelgdamas į pasikeitusias aplinkybes, siekdamas subalansuoti viešuosius interesus, turėjo teisę priimti Pakeitimo įstatymą, t. y. teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Darė išvadą, kad šiuo atveju nėra atsakovo neteisėtų veiksmų Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė. Be to, pareiškėjai skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, fiksuotas tarifas taikomas dvylikos metų laikotarpiui (Įstatymo 20 straipsnio 6, 7 dalys). Iš byloje esančių duomenų negalima teigti, kad pareiškėjos veikla apskritai tapo nuostolinga. Tuo remdamasis, teismas atmetė skundą kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalis).

Dėl pareiškėjos skundo argumentų dėl teisėkūros reikalavimų laikymosi priimant Pakeitimo įstatymą teismas nepasisakė, nes jie pareiškėjos nurodytu aspektu iš esmės susiję su atitikimo Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, klausimu, kas nėra priskirta administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 15, 22 straipsniai).

Teismas atsižvelgė į ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies normą ir nurodė, kad teismui nekyla abejonių dėl Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio konstitucingumo, todėl netenkintas pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

III. Pareiškėja S. P. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 157–166), kuriuo prašo: 1) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis, tiek, kiek jis įtvirtino naują Fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją; 2) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nepasisako dėl pareiškėjos skundo argumentų, susijusių su teisėkūros reikalavimų laikymusi priimant Pakeitimo įstatymą. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad tokiu būdu teismas atsisakė vertinti aplinkybes, kurios turi įtakos bylos baigčiai. Mano, kad tokiu būdu yra užkertamas teisės į teisingą teismą veiksmingumas. Pažymi, kad teismas nesiėmė jokių priemonių, esančių teismo kompetencijoje, jog minėtos aplinkybės būtų ištirtos.

Pažymi, kad prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėja motyvavo ne tik materialinio, bet ir procedūrinio pobūdžio teisės pažeidimais. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą išnagrinėjo nepilna apimtimi. Teismas nekonstatavo, jog nekyla abejonių dėl byloje taikytino Pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėją ir valstybę siejančius teisinius santykius. Nurodo, kad priėmus Pakeitimo įstatymą Seimas pareiškėjos ir valstybės turtinio teisinio pobūdžio santykį, susiklosčiusį Leidimo plėtrai išdavimo dieną, Įstatymo 20 straipsnio 7 dalies (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d.) pagrindu pakeitė. Tai yra, vienašališkai pakeitė susiformavusių, galiojančių ir vykdytinų turtinio pobūdžio teisinių santykių turinį, dėl ko įsiterpė į jau nustatytus ir galiojančius teisinius santykius – atsakovas pažeidė lex retro non agit principą.

Pažymi, kad pagal principą lex retro non agit neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, nepakenkiant kitiems teisės subjektams. Teismas neįvertino, kaip Pakeitimo įstatymu pareiškėjos teisinė padėtis nebuvo palengvinta.

Teigia, kad teismas apsiribojo aplinkybių konstatavimu, tačiau jų nevertino. Teismas niekaip nemotyvavo, kodėl teisės aktų taikymas jau įvykusiems juridiniams faktams yra verslininko rizika ir atitinka normalią ūkinę gamybinę riziką. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo pareiškėjos pareigą įvertinti elektros energijos kainų pasikeitimą. Pažymi, jog teisės aktai nenumato, kad elektros energijos kaina gali keistis, nenustato pareigos tokias aplinkybes numatyti. Teismas nenustatė, kodėl pareiškėjos lūkesčiai parduoti elektros energiją Fiksuotu tarifu buvo neteisėti. Pažymi, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėja žinojo ar galėjo žinoti, jog Fiksuotas tarifas bus pakeistas.

Pažymi, jog Leidime plėtrai įrašyta sąlyga nekeičia pareiškėjos įgytos teisės į Fiksuoto tarifo dydį. Ne Leidimas plėtrai, o Įstatymas (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d.) nustatė turtinio pobūdžio teisinio santykio tarp pareiškėjos ir valstybės turinį.

Tvirtina, kad Pakeitimo įstatymu pažeista pareiškėjos nuosavybės teisė, nes atsakovas nenustatė kompensavimo mechanizmo. Pareiškėja, gavusi Leidimą plėtrai, atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti Įstatymo garantuotų pajamų.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino Seimo diskrecijos ribų priimant Pakeitimo įstatymą, tačiau nurodė, kad Seimo diskrecijos ribos nėra peržengtos. Teismas neįvertino Seimo teisės priimti retrospektyviai galiojančio teisinio reguliavimo pagrįstumo. Teismas nepagrindė išvados, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą yra suvokiamas kaip išskirtinis.

Teismas nenustatė ir nevertino, ar elektros energijos kainų didėjimas vartotojams yra neteisėtas. Teigia, kad tai nėra vertybė, dėl kurios Seimas įgijo teisę paneigti lex retro non agit, teisėtų lūkesčių principus. Teismas nenurodė, kokias visuotines vertybes buvo siekta apsaugoti priimant Pakeitimo įstatymą. Teismas netyrė, kokia našta elektros energijos vartotojams mokėti už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, yra pagrįsta.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 170–176), kuriuo prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Todėl Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių – priimti Įstatymo pakeitimus.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Pabrėžia, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjos atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Daro išvadą, kad nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog buvo paneigta pareiškėjos Įstatymu įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja patyrė žalą dėl valstybės kaltės.

Mano, kad pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, jog Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė, kad jos negautos pajamos yra realios, o ne tikėtinos. Nesant vieno iš būtino elemento – neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 178–181) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog naujas teisinis reglamentavimas nepažeidžia lex retro non agit principo, nes su Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013 m. vasario 1 d. nebuvo susiformavę.

Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktu nagrinėjamai bylai aktualiu taikytinų teisės normų aiškinimu.

Pažymi, kad Įstatymo nuostatų pakeitimas buvo pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti vartotojų teises ir teisėtus interesus. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nebuvo pažeistas ir proporcingumo principas, nes pareiškėjai skatinimo priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, skatinimo Fiksuotas tarifas taikomas 12 metų laikotarpiui, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog jos veikla apskritai tapo nuostolinga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčo esmė

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjos saulės šviesos energijos elektrinės valdytojos reikalavimo atlyginti žalą dėl elektros energijos pardavimo sąlygų pakeitimo teisės aktais pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos energetikos ministerija pareiškėjai 2012 m. lapkričio 24 d. išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-9357. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013 m. birželio 4 d. išdavė pažymą, patvirtinančią, kad pareiškėjos saulės elektrinė yra sumontuota, išbandyta ir atitinkanti projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį, 2013 m. birželio 25 d. pareiškėjai išduotas leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-2018, kuriuo reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Leidime nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra. Pareiškėja savo reikalavimus valstybei dėl žalos atlyginimo grindžia argumentu, kad pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, pareiškėjos elektrinėje pagaminta elektros energija bus perkama ne Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiu fiksuotu tarifu, bet Leidimo gamybai išdavimo metu galiojusiu tarifu, fiksuojamu 12 metų. Pareiškėjos manymu, toks įstatymo pakeitimas pažeidžia principą lex retro non agit, jos teisėtus lūkesčius, nes Leidimo gamybai išdavimo metu galiojo mažesnis tarifas, įstatymas pakeistas nesilaikant teisėkūros procedūrų, elektros energijos supirkimo tarifų sumažinimas lėmė pareiškėjos patirtus nuostolius (negautas pajamas).

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja savo reikalavimus grindžia ne Energetikos ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtais veiksmais, bet įstatymo nuostatų pakeitimu jai nepalankiu būdu. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Dėl principo lex retro non agit ir teisėtų lūkesčių pažeidimo

Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-169 pakeista Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo bei poįstatyminių teisės aktų koncepcija, įtvirtintas naujas principas, pagal kurį Fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tas, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) viena iš atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonių yra fiksuotas tarifas.

Įstatymo 20 straipsnio redakcijoje, galiojusioje iki 2013 m. vasario 1 d., buvo nustatyta, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga. <...> Elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (1 dalis); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (4 dalis);

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams.

Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (7 dalis); numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (8 dalis).

Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punktą vienu iš šio įstatymo uždavinių elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų yra saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. vasario 1 d.) nustatyta, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Remiantis šio Įstatymo straipsnio 7 dalimi numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

Šiai administracinei bylai yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje iš esmės, kaip ir turimoje byloje, siekta didesnių tarifų už pagamintą energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tai grindžiant teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais, taip pat išnagrinėtose analogiškose administracinėse bylose Nr. A556-1545/2014, Nr. A556-1655-14 suformuota teismo praktika.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje nurodė, kad „<...>Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą“. „<...> kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“.

Taigi LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi, aiškindamas teisę, pripažino teisėtu atliktą tarifų dydžių korektūrą į mažąją pusę Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) pagrindu. Vadinasi, nesant pagrindo (nėra išskirtinių kitokių faktinių aplinkybių nei išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, t. y. į administracinę bylą nepateikta jokių faktinių duomenų apie tai, kad ūkinės veiklos objekto tolesnis eksploatavimas nebeteko ekonominės prasmės, visiškai paneigė pajamų gavimą iš valstybės skatinamos veiklos) nukrypti nuo pirmiau Vyriausiojo administracinio teismo suformuluotų nuostatų, teigtina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą atmesdamas skundą, todėl apskųstas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą

Apeliaciniame skunde, kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, reiškiamas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Valstybės Žinios, 2013, Nr. 12-560) 6 straipsnio nuostata „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-1545/2014) pasisakė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, sieto su įstatymų leidėjo nepaisymu asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos. Prašymas dėl kreipimosi grįstas ir tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, skubotai priimdamas AIEĮ nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną), nenustatydamas kompensavimo mechanizmo, ne tik galbūt pažeidė Konstitucijoje 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Lietuvos Respublikos Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistą reguliavimą iš esmės pritaikė retrospektyviai, pažeidė pareiškėjos nuosavybės teises.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje nurodė, jog LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas pašalino abejones dėl to, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui bei pažymėta, jog nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą buvo netenkintas.

Tiek šioje administracinėje byloje, tiek administracinėse bylose Nr. A556-1545/2014, Nr. A556-1655-14 kreipimasis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą iš principo savo turiniu bei siekiamybe, nepaisant kiek kitokio teisinio pagrindimo, yra tapatus – patikrinti įstatymų leidėjo veiksmų atitikimą pagrindiniam šalies įstatymui, atlikus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimus, suponavusius mažesnių tarifų taikymą ūkio subjektams gaminant energiją iš atsinaujinančių šaltinių. Apeliantė iš esmės nenurodo naujų reikšmingų argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, į kuriuos nebūtų atsakyta minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio nutartyse, ir, esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti kitaip, todėl prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė