eA-300-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-300-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00829-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Laisvės atėmimo vietų ligoninei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. T. kreipėsi į teismą skundu, prašydamas panaikinti Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) 2014 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. S-231 „Dėl informacijos pateikimo“ ir įpareigoti LAVL išmokėti jam 12 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu sprendimu LAVL atsisakė jam mokėti kompensaciją dėl lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymo, susijusio su tarnybinių pareigų atlikimu. Paaiškino, kad 2013 m. spalio 8 d. atliko tarnybą LAVL 4-ame apsaugos ir priežiūros poste, apie 7 val. 20 min. užėjo į kratų kambarį, kad išvesti nuteistąjį J. D., kuris planiniu konvojumi turėjo išvykti į Alytaus pataisos namus, paklausė jo, ar visus daiktus, išduotus jam naudojimuisi LAVL, jis grąžino, peržiūrėjęs kortelę pastebėjo, kad nuteistasis negrąžino šaukšto. Pareikalavęs šaukštą grąžinti, nuteistasis metė savo daiktus ir netikėtai smūgiavo jam kumščiu į nosį. Nuo smūgio atsitrenkė į duris, iš nosies pasipylė kraujas, ašarojo akys, spengė galvoje, nuteistasis buvo agresyvus, keikėsi necenzūriniais žodžiais pareigūnų atžvilgiu, todėl pareiškėjas priėmė sprendimą panaudoti specialiąsias priemones – antrankius – ir sutramdė nuteistąjį parversdamas jį ant žemės. Nuteistajam J. D. iškelta baudžiamoji byla Nr. 03-1-01505-13 dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojui pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnį, kurioje pareiškėjas pripažintas nukentėjusiuoju. Nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2013 m. spalio 17 d. jis buvo gydomas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Neurologijos skyriuje, jam buvo diagnozuota ūmi cervikokranialgija, gavos sumušimas, kaklo raumenų patempimas, nosies trauma, nosies pertvaros iškrypimas. Ambulatorinis gydymas buvo tęsiamas nuo 2013 m. spalio 18 d. iki 2013 m. spalio 25 d. Vilniaus miesto centro poliklinikos Lukiškių filiale. Iš viso nedarbingumas dėl tarnyboje patirtos traumos tęsėsi 16 kalendorinių dienų. 2013 m. lapkričio 27 d. atlikus ekspertinį tyrimą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centre, jam buvo pateikta Specializuotosios medicininės ekspertizės pažyma Nr. 5442, kurioje nustatyta, kad jo sveikatos sutrikdymas priskiriamas prie lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymo.

Papildomai pažymėjo, kad 2013 m. lapkričio 6 d. jam buvo įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą Nr. BD-1185 dėl išduotų specialiųjų priemonių galimo negrąžinimo. Atliekant tarnybinį tyrimą ir aiškėjant aplinkybėms, jog jis galimai kreipsis dėl sveikatos sužalojimo lygio nustatymo, buvo pradėta keisti surinktą informaciją, siekiant pripažinti, jog pareiškėjas pats yra kaltas dėl įvykusio incidento. Ūkio aptarnavimo būrio nuteistieji V. Š. ir A. A. (A. A.) papildomai parašė arba perrašė savo paaiškinimus, kad patys dalyvavo sutramdant nuteistąjį. Pabrėžė, kad specialiųjų priemonių su savimi turėti neturėjo galimybės, nes jam nėra išduoti dėklai guminei lazdai ir antrankiams pritvirtinti, jas nešiotis rankose būtų pernelyg nesaugu ir neatsakinga. Kadangi situacija buvo stresinė, išeidamas iš Režiminio korpuso patalpų paėmė specialiąsias priemones ir atnešė jas į budinčiosios tarnybos patalpas. Manė, kad jei įstaigos materialinių vertybių apskaitoje per visą mėnesį kol vyksta tarnybinis tyrimas nepritrūko vienos guminės lazdos ir vienų antrankių, tai šias priemones jis grąžino. Tvirtino, kad vykdydamas savo tarnybines pareigas elgėsi tinkamai, užkardė neteistojo asmens neteisėtus veiksmus, neleido nukentėti savo pamainos kolegoms. Nuteistąjį jis sutramdė pats vienas. Nuteistasis paaiškinime nuoširdžiai gailisi, kad užpuolė pareigūną.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

LAVL nurodė, kad nesutinka pareiškėjui išmokėti kompensacijos už sveikatos sutrikdymą tarnybos metu, kadangi pasekmės kilo tik dėl paties pareiškėjo netinkamai atliktos pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų vykdant jam priskirtas funkcijas. Pareiškėjas, žinodamas, kad LAVL atliekant suimtųjų ir nuteistųjų asmenų kratas privalo dalyvauti ne mažiau nei du pareigūnai, kad priežiūros posto prižiūrėtojui režiminiame korpuse draudžiama vienam atidaryti palatos duris ir įeiti į patalpą, sąmoningai piktybiškai nesilaikė šių reikalavimų, kadangi ėjo vienas į kratų atlikimo kambarį ir vienas norėjo atlikti ir atliko nuteistojo J. D. kratą. Pareiškėjas ne tik pažeidė teisės aktų nuostatas, bet ir atliekant kratą su savimi neturėjo jokių specialiųjų priemonių, nors jos jam pamainos pradžioje buvo išduotos. Pareiškėjas, neturėdamas su savimi jokių specialiųjų apsaugos priemonių ir vienas atlikdamas kratą, suprato savo veiksmų/neveikimo pavojingumą savo sveikatai ir sąmoningai leido kilti esamoms pasekmėms, tai yra sveikatos sutrikdymui. Pažymėjo, kad nei pareiškėjas, nei kiti pareigūnai nereiškė pretenzijų dėl to, kad neturi antrankių dėklų, o išduotus antrankius laiko kišenėse su antkišeniais arba užsikišę už diržų. LAVL pareiškėjo veiksmus vertino kaip atliktus netiesiogine tyčia, todėl manė, kad nėra pagrindo jam taikyti kompensacijos. Kadangi atlikus medicininę ekspertizę nustatyta, kad pareiškėjo sveikatos sutrikdymas priskirtas prie lengvų sužeidimų, manė, kad pareiškėjo nukreipimas stacionariam gydymui yra abejotinas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 24 d. sprendimu panaikino Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2014 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. S-231 „Dėl informacijos pateikimo“ ir įpareigojo Laisvės atėmimo vietų ligoninę išmokėti A. T. jo 12 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.

Teismas nurodė, jog Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 48 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatyta, kad pareigūnui, kuriam buvo sutrikdyta sveikata einant tarnybines pareigas arba jeigu tai susiję su tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose, atsižvelgiant į darbingumo lygį ar sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį, išmokama kompensacija: lengvo sveikatos sutrikdymo atveju – 12 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Pabrėžė, kad pareiškėjo paaiškinimus apie įvykusį užpuolimą paneigiančių įrodymų byloje nėra. Kadangi į pareigūną buvo smūgiuota staiga, net ir pareiškėjui turint specialiąsias priemones, jis šių nebūtų spėjęs panaudoti. Remdamasis byloje esančia vaizdine medžiaga teismas priėjo prie išvados, kad ir kiti pareigūnai atrankių su savimi neturi. Pažymėjo ir tai, kad nuteistasis buvo žymiai smulkesnis už pareigūną, todėl pareiškėjas galėjo pagrįstai jaustis pakankamai saugiai atlikdamas tokio asmens kratą, todėl negalima daryti išvados, kad pareiškėjas elgėsi nerūpestingai ir sąmoningai leido kilti esamoms pasekmėms. Nurodė, kad atsakovas neginčijo, jog neišdavė pareiškėjui pilno antrankių komplekto, todėl sprendė, jog jis negalėjo reikalauti iš pareiškėjo turėti su savimi antrankius. Pabrėžė, kad joks teisės aktas nereglamentuoja, kiek konkrečiai pareigūnų turi atlikti nuteistojo asmens kratą. Atmetė atsakovo prašymą skirti ekspertizę, kadangi byloje yra pateikta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo 2013 m. gruodžio 27 d. pažyma Nr. 5442, kuria teismas neturėjo pagrindo abejoti. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad skundžiamas sprendimas priimtas nepakankamai išsamiai ištyrus įvykio aplinkybes, nepagrįstai nustačius pareiškėjo nerūpestingumą, aplaidumą, kas sąlygojo neteisėto sprendimo priėmimą, todėl naikintinas, atsakovas įpareigotinas išmokėti pareiškėjui jo 12 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.

III. Atsakovas Laisvės vietų atėmimo ligoninė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neišduodamas pareiškėjui pilno antrankių komplekto, negalėjo reikalauti, jog pareiškėjas juos turėtų su savimi. Pabrėžė, kad antrankiai gali būti laikomi kišenėse ar už kelnių diržo, todėl pareiškėjas turėjo galimybę ir pareigą, nustatytą Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje, tarnybos metu turėti specialiąsias priemones ir prireikus jas panaudoti. Pažymi, kad specialiųjų priemonių išdavimo faktą patvirtina ir pareiškėjas, bei jo parašas registracijos žurnale, be to, nei pareiškėjas, nei kiti pareigūnai nereiškė pretenzijų dėl to, jog neturi antrankių dėklų. Mano, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nebūtų spėjęs panaudoti specialiųjų priemonių.

Atsakovo teigimu, teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius kratos atlikimo tvarką, nesigilino į ligoninės veiklos specifiškumą, nesuteikė galimybės atsakovo atstovui dalyvauti teismo posėdyje ir tinkamai paaiškinti darbo specifiką.

Pažymi, kad teismas nevertino byloje surinktų medicininių dokumentų. Byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose yra nurodomos skirtingos diagnozės, todėl jų pagrindu parengtos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo 2013 m. gruodžio 27 d. pažyma Nr. 5442 kelia abejonių. Mano, kad išvada dėl lengvo sveikatos sutrikdymo buvo priimta tik dėl pareiškėjo kreivos nosies pertvaros, kuri galėjo būti nulemta ir kitų priežasčių, todėl yra tikslinga paskyrus ekspertizę, nustatyti šias priežastis.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymi, kad specialiųjų priemonių dėklai ir laikikliai buvo pradėti išduoti pareigūnams tik po pareiškėjo skundo, o neturint, kur jų pritvirtinti, atsakovas negalėjo reikalauti jų užsikišti už diržo ar įsidėti į kišenes, kadangi to nenumato joks teisės aktas. Pabrėžia, kad skunde įrodė, jog dėl staigaus užpuolimo pobūdžio nebūtų turėjęs galimybės pasinaudoti specialiosiomis priemonėmis, jeigu jas būtų turėjęs.

Nurodo, kad atsakovas neužtikrino pareigūnų saugumo, kadangi pareiškėjas į stacionarų postą buvo paskirtas vienas, pažeidžiant Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 59 punktą, kuriame numatyta, kad pareigūnai į postus skiriami grupėmis (po du ir daugiau prižiūrėtojų).

Pasak pareiškėjo, atsakovo teiginiai, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo išvada dėl lengvo sveikatos sutrikdymo buvo priimta tik dėl nosies pertvaros iškrypimo, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje yra nagrinėjimas ginčas, kilęs dėl pareigūno – Laivės atėmimo vietų ligoninės Vilniaus apsaugos, priežiūros ir įskaitos skyriaus prižiūrėtojo A. T. teisės gauti Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Kalėjimų departamento statuto) 48 straipsnio 3 dalyje nustatytą kompensaciją už 2013 m. spalio 8 d. atliekant išvykstančio nuteistojo kratą patirtą sveikatos sutrikdymą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2014 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. S-231 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo atsakovas nurodė, jog nesutinka mokėti pareiškėjui kompensacijos, nes pareigūnas, neturėdamas su savimi specialiųjų priemonių atliekant kartą, elgėsi nerūpestingai, aplaidžiai bei nesilaikant teisės aktų nuostatų, bei įpareigojo Laisvės atėmimo vietų ligoninę išmokėti pareiškėjui jo 12 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta, o tai įvyko pareiškėjui atliekant nuteistojo kratą Laisvės atėmimo vietų ligoninės 4-ajame apsaugos ir priežiūros poste. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo 2013 m. gruodžio 27 d. pažymoje Nr. 5442 yra aiškiai konstatuota, kad pareiškėjo 2013 m. spalio 8 d. patirtas sveikatos sutrikdymas priskiriamas prie lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymo. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ši pažyma nėra nuginčyta ir galioja. Kituose byloje esančiuose medicininių dokumentų nuorašuose esantys duomenys 2013 m. gruodžio 27 d. pažymos Nr. 5442 išvados nepaneigia, todėl pagrindo ja nesiremti nėra.

Kalėjimų departamento statuto (2000 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. VIII-1631 redakcija) 48 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnui, kuriam buvo sutrikdyta sveikata einant tarnybines pareigas arba jeigu tai susiję su tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose, atsižvelgiant į darbingumo lygį ar sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį, išmokama kompensacija: 1) dėl sveikatos sutrikdymo netekusiam 75-100 procentų darbingumo - 60 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio; 2) dėl sveikatos sutrikdymo netekusiam 60-70 procentų darbingumo – 48 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio; 3) dėl sveikatos sutrikdymo netekusiam 45-55 procentų darbingumo ir pagal Medicinos centro išduotą sveikatos būklės patikrinimo išvadą negalinčiam eiti pareigūno pareigų Kalėjimų departamente ir jam pavaldžiose įstaigose - 36 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio; 4) sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju - 24 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio; 5) apysunkio sveikatos sutrikdymo atveju - 18 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio; 6) lengvo sveikatos sutrikdymo atveju - 12 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio.

Nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2042/2012, kurioje, aiškindamas anksčiau minėto Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalį, teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas teisės į kompensaciją atsiradimą sieja su tokiomis sąlygomis: 1) pareigūnui yra sutrikdyta sveikata; 2) sveikata buvo sutrikdyta: a) einant tarnybines pareigas arba b) jeigu tai susiję su tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose. Teisės į kompensaciją pagal Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalį atsiradimui neturi reikšmės argumentai, susiję su pareiškėjo veiksmų kvalifikavimu, t. y. pareiškėjo neatsargumu.

Byloje aptariamu atveju yra nustatytos sąlygos, sudarančios pagrindą teisės į kompensaciją atsiradimui pagal Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalį. T. y. byloje nustatyta, kad pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta jam einant tarnybines pareigas. Kaip minėta, pagal galiojusį teisinį reguliavimą, pareigūno neatsargumas, prisidėjęs prie sveikatos sutrikdymo, nėra pagrindas nemokėti jam kompensacijos. Taigi atsakovo argumentai, kad pareiškėjas pats elgėsi nerūpestingai ir aplaidžiai, nes atlikdamas kratą su savimi neturėjo specialiųjų priemonių, nėra reikšmingi Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos elgesio taisyklės taikymui, t. y. kompensacijos išmokėjimui. Tuo labiau, kad byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo išvadai, jog pareiškėjo sveikatos sutrikdymas įvykio dėl jo kaltės. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nuteistasis pareiškėjui smūgiavo staiga, dėl ko negalima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas būtų galėjęs panaudoti specialiąsias priemones. Be to, teisės aktai neįtvirtina atsakovo nurodomo reikalavimo, kad nuteistojo kratą turi atlikti trys pareigūnai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 1 dalis nustato, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešai paskelbta spaudoje. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais, tuo tarpu ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.

Iš minėtų ABTĮ nuostatų matyti, kad jame nėra įtvirtintas besąlyginis imperatyvas atidėti bylos nagrinėjimą visais atvejais, jei bylos šalis ar jos atstovas neatvyksta į bylos nagrinėjimą. Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį bylą, neatvykus bylos šaliai ar jos atstovui, bylą nagrinėjantis teismas privalo įvertinti, ar be jų galima nagrinėti bylą. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo 2014 m. balandžio 15 d. prašymą atidėti 2014 m. balandžio 16 d. teismo posėdį dėl atsakovo atstovo nedarbingumo, pareiškėjo atstovui neprieštaraujant, nusprendė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant. Atsakovas iš esmės nenurodo, kokią įtaką jo atstovo nedalyvavimas teismo posėdyje turėjo skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Todėl atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra aiškūs iš skundo ir jo motyvų, atsakovas savo poziciją išdėstė atsiliepime į skundą ir apeliaciniame skunde, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė teisės būti išklausytam principo.

Remiantis išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuriuo atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2014 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. S-231 „Dėl informacijos pateikimo“ panaikino ir įpareigojo Laisvės atėmimo vietų ligoninę išmokėti pareiškėjui jo 12 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys