A-552-586-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-586/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00274-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. J. ir M. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, R. R. dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjos L. J. ir M. J. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Kauno skyrius) 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 8.22-969 „Dėl R. J. nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą“ (toliau – ir VSDFV Kauno skyriaus sprendimas), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. (11.1) I-1274, VSDFV 2013 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. (11.1) I-1268 (toliau – ir VSDFV sprendimai) ir pripažinti R. J. 2012 m. liepos 4 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą draudiminiu įvykiu.

Pareiškėjos nurodė, kad 2012 m. liepos 4 d. įvyko nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą, kurio metu žuvo jų mama R. J.. 2012 m. gruodžio 21 d. atsakovas priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė šį mirtiną nelaimingą atsitikimą pripažinti nedraudiminiu įvykiu, kadangi eismo įvykio kilimą sąlygojo jo metu žuvusi R. J.. Šį sprendimą atsakovas grindė 2012 m. lapkričio 9 d. Kauno apylinkės prokuratūros nutarimo, kuriame, atsakovo nuomone, konstatuoti R. J. padaryti Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9 ir 133 punktų pažeidimai, motyvuojamąja dalimi. Pareiškėjų nuomone, tiek atsakovo, tiek VSDFV sprendimai, kuriais buvo paliktas nepakeistas VSDFV Kauno skyriaus sprendimas, nepagrįsti ir neteisėti. Nurodė, kad baudžiamojoje byloje nebuvo objektyviai ir neabejotinai nustatyta objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, priežastinis ryšys su įvykio pasekmėmis, taip pat nebuvo tirtos, analizuotos ir vertintos aplinkybės, šalinančios atsakomybę, nebuvo pašalintos abejonės dėl apdraustosios žūties jai darant administracinį teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką. Pažodinis ir formalus KET 9 ir 133 punktų nuostatų atkartojimas nutarime, nenurodant jokių konkrečių įrodymų ar aplinkybių, nepagrindė tariamai padarytų pažeidimų. Pareiškėjos rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika analogiškose bylose ir akcentavo, jog esami įrodymai leido daryti išvadą, kad tiksli ir pagrindinė mirtino nelaimingo atsitikimo priežastis nebuvo nustatyta, todėl šis atsitikimas turėjo būti pripažintas draudiminiu įvykiu. Be to, nutraukdamas bylą Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, prokuroras pripažino, jog R. J. veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos požymių.

Atsakovas prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad eismo įvykis kilo dėl automobilio „Audi 80“ vairuotojos R. J. kaltės, kuri nesilaikė būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, jų turto saugumui, neatsižvelgė į metereologines sąlygas, kelio būklę ir nepasirinko tokio greičio, kad bet kurio metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Rėmėsi kompetentingos institucijos Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2012 m. lapkričio 9 d. nutarimu ir nurodė, kad R. J. veika turi nusikaltimo, kvalifikuotino pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalies požymių. Atstovo nuomone, ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta nusikalstamos veikos objektyvioji sudėtis, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių bei nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai. Surinkti įrodymai pagrindė visas būtinas Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo sąlygas – apdraustoji nukentėjo dėl savo veikos, kurioje ikiteisminio tyrimo institucija nustatė nusikalstamos veikos požymius, todėl įvykis nedraudiminis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. R. nurodė, kad žuvusioji R. J. neatliko jokių veiksmų, įtakojusių eismo įvykio kilimą ir prašė pareiškėjų skundą tenkinti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino: panaikino VSDFV skyriaus 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 8.22-969 „Dėl R. J. nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą“, VSDFV 2013 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. (11.1) I-1274, VSDFV 2013 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. (11.1) I-1268 bei įpareigojo VSDFV Kauno skyrių priimti naują sprendimą dėl R. J. 2012 m. liepos 4 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą pripažinimo draudiminiu įvykiu.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo ir VSDFV 2013 m. vasario 27 d. bei 2013 m. vasario 27 d. sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Minėtais sprendimais 2012 m. liepos 4 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas, kurio metu žuvo R. J., pripažintas nedraudiminiu įvykiu. Pažymėjo, jog ginčo, kad nelaimingas atsitikimas įvyko pakeliui į darbą, nebuvo.

Teismas nurodė, jog nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų socialinio draudimo (toliau – nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas) santykius, asmenų, kurie draudžiami šios rūšies socialiniu draudimu, kategorijas bei šių asmenų teises į šio draudimo išmokas, išmokų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas nustato Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas, kuris taip pat apibrėžia draudiminius bei nedraudiminius įvykius (6 ir 7 str.). Pareiškėjos, ginčydamos nurodytus VSDFV ir VSDFV Kauno skyriaus priimtus administracinius aktus, iš esmės siekė, kad būtų pašalintos kliūtys joms pasinaudoti Įstatymo 11 straipsnyje numatyta žuvusio apdraustojo šeimos nario teise gauti atitinkamas socialinio draudimo išmokas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.

Teismas vadovavosi Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuriame įtvirtinta, jog draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka šio Įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau apdraustasis nukentėjo dėl savo veikos, kurioje ikiteisminio tyrimo institucija arba teismas nustatė nusikalstamos veikos požymius arba kad ši veika yra susijusi su administraciniu teisės pažeidimu, išskyrus darbo saugos ar darbo higienos norminių teisės aktų pažeidimus. Teismas nurodė, jog būtina nustatyti, ar yra objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma tam, jog būtų galima pagrįstai konstatuoti, kad asmens veikoje yra kaltės ir padarytas nusikaltimas, ar nėra aplinkybių, šalinančių jos atsakomybę, ar pakanka duomenų pašalinti visas abejones dėl to, kad apdraustoji nukentėjo pati darydama nusikalstamą veiką, t.y. eismo įvykio kilimą sąlygojo pačios žuvusios veiksmai. Būtent tuo atsakovas VSDFV Kauno skyrius grindė savo sprendimą (R. J., pažeisdama KET 9, 133 punktų reikalavimus, pati sąlygojo eismo įvykio kilimą ir nukentėjo dėl savo nusikalstamos veikos).

Teismas nurodė, jog LVAT praktikoje aiškinant ir taikant Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą yra laikosi nuoseklios pozicijos, jog nedraudiminiam įvykiui pripažinti taikytini itin aukšti įrodinėjimo standartai. Taikant Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktą nėra sprendžiamas apdraustojo asmens baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimas, tačiau itin griežtos nedraudiminio įvykio pripažinimo pasekmės (socialinių garantijų praradimas) leidžia teigti, kad Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas nedraudiminis įvykis gali būti pripažintas tik tais atvejais, kai yra pašalintos visos ar beveik visos abejonės, jog apdraustasis nukentėjo darydamas nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą. Kiekvienas pažeidimas susideda iš objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos. Vien objektyviųjų požymių buvimas nėra pakankamas konstatuoti, kad padarytas administracinis teisės pažeidimas. Tik neabejotinai nustačius administracinio teisės pažeidimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą, nesant aplinkybių, šalinančių atsakomybę, galima teigti, kad asmens veika yra susijusi su administraciniu teisės pažeidimu. Teismas akcentavo, jog aiškinant Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto nedraudiminio įvykio sąlygų buvimą, LVAT praktikoje taip pat pripažįstama, kad įstatymas nustato kelių esminių sąlygų būtinąją sutaptį tam, kad nelaimingas atsitikimas nebūtų pripažintas draudiminiu įvykiu: pirma, nukentėjusiojo asmens veika turi būti priežastiniame ryšyje su įvykio pasekmėmis („nukentėjo dėl savo veikos“); antra, nukentėjusiojo asmens veika turi turėti nusikaltimo ar administracinio teisės pažeidimo požymių, trečia, tokį teisinį veikos kvalifikavimą turi pagrįsti kompetentingų institucijų (teismo arba ikiteisminio tyrimo institucijos) sprendimai.

Teismas konstatavo, kad ginčo atveju kilusios abejonės dėl apdraustosios padarytos nusikalstamos veikos, nebuvo pašalintos, patikimų bei objektyvių duomenų pagrįstai teigti, jog apdraustasis asmuo nukentėjo būtent dėl savo nusikalstamos veikos, nepakako, taigi ir apibrėžtų visų esminių sąlygų būtinosios sutapties tam, kad nelaimingas atsitikimas nebūtų pripažintas draudiminiu įvykiu, nebuvo.

Atsakovas ginčijamu sprendimu nelaimingą atsitikimą pripažino nedraudiminiu įvykiu remiantis Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2012 m. lapkričio 9 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame nustatyta, kad eismo įvykio kilimą sąlygojo automobilio „Audi 80“ vairuotoja R. J. pažeidusi KET 9, 133 punktų reikalavimus. Nutarime pažymėta, kad R. J. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, jų turto saugumui. Atsakovo teigimu, žuvusioji R. J. padarė nusikaltimą numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, kurio sudėties pagrindiniai objektyvieji požymiai yra: veika – KET pažeidimas, padariniai – sveikatos sutrikdymas ir priežastinis ryšys.

Nenustačius vieno iš šių požymių baudžiamoji atsakomybė pagal minėtą straipsnį negalima. Teismas nurodė, jog atsakovas rėmėsi nutarimu, kuriame nedetalizuota ir konkrečiai nenustatyta, kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė R. J. padaryti KET pažeidimai. Teismas sprendė, kad šis procesinis dokumentas nepatvirtino nei nusikaltimo, nei administracinio teisės pažeidimo fakto bei priežastinio ryšio su nelaimingo atsitikimo kilimu. KET 133 punktas numato, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, o pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, be to, jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.

KET 9 punktas įpareigoja eismo dalyvius laikytis visų būtinųjų atsargumo priemonių. Nagrinėjamu atveju, teismas pabrėžė, kad nesudaro pakankamo pagrindo daryti neabejotiną išvadą, jog R. J. padarė jai inkriminuojamus KET punktų pažeidimus, įtakojusius eismo įvykio kilimą. Teismas nurodė, jog byloje jokiais objektyviais duomenimis nebuvo nustatyta, kad įvykio vietoje buvo viršytas leistinas greitis (90 km/h) ar, neįvertinus nustatytų važiavimo sąlygų, vietovės reljefo, eismo intensyvumo, pasirinktas toks važiavimo greitis, kuris tiesiogiai įtakotų negalėjimą suvaldyti automobilio ir būtų nelaimingo atsitikimo priežastimi.

Iš bylos medžiagos taip pat buvo matyti, kad eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu, įvykio vietoje kelias asfaltuotas, tiesus, horizontalus, vietovė atvira, taigi jokios įvykio vietos specifikos ar ypatumų, kurie reikalautų ypatingo vairuotojų atidumo, nenustatyta. Tretysis suinteresuotas asmuo R. R. patvirtino, kad metereologinės sąlygos buvo geros, kelio danga įvykio metu sausa, eismas neintensyvus, automobilio greitis apie 80 km./val. Baudžiamojoje byloje taip pat nėra duomenų apie automobilio „Audi 80“ gedimus, kurie galėjo turėti įtakos eismo įvykio kilimui.

Teismas akcentavo tai, kad automobilio būklė ir galima jos įtaka įvykio kilimui visiškai nebuvo tirta ir vertinta, taip nepašalinant abejonių dėl galimai įvykį sąlygojusių veiksnių. Todėl teismas sprendė, kad pagrindinė nelaimingo atsitikimo priežastis nebuvo nustatyta. Tokiu būdu ir objektyvaus pagrindo šį nelaimingą atsitikimą pripažinti nedraudiminiu įvykiu nėra. Teismas pabrėžė, jog ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių).

Teismas konstatavo, jog atsakovas netinkamai įvertino byloje esančio procesinio dokumento turinį ir, nesant jame pakankamai duomenų konstatuoti, kad apdraustojo asmens (R. J.) veika yra susijusi su nusikalstama veika, nepašalinus visų abejonių, objektyviai nenustačius, kad būtent apdraustosios veiksmai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo susijusi priežastiniu ryšiu su atsiradusiais padariniais, nepagrįstai padarė priešingą išvadą, priimdamas ginčijamus sprendimus.

III. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 77-82) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, jog Kauno apygardos administracinis teismas netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Pažymėjo, kad VSDFV Kauno skyrius priimdamas sprendimą „Dėl R. J. nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą“ vadovavosi Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus 2012 m. lapkričio 9 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame konstatuota, jog R. J. veiksmuose yra nusikalstamos veikos (numatytos BK 281 str. 1 d. ir 5 d.) požymių.

Atsakovo teigimu, Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo subjekto kaltės formos neapibrėžia ir nereikalauja objektyviais duomenimis nustatyti tik sąmoningą KET pažeidimą, todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog VSDFV Kauno skyrius nepagrįstai R. J. įvykusi nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą nepripažino draudiminiu. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti jokie pašaliniai, nuo R. J. veiksmų nepriklausantys veiksniai, kurie galėjo įtakoti situaciją, kad R. J. vairuojamą automobilį metė į kelkraštį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog galimai R. J. veiksmuose nebuvo jokios kaltės ir tokį teiginį grindė tik prielaidomis ir samprotavimais apie eismo įvykio aplinkybes.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi sprendime nurodyta LVAT praktika. Papildomai pažymėjo, kad teismas negali pagrįsti savo sprendimo prielaidomis, samprotavimais apie bylos aplinkybes, tačiau pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas, abejones dėl R. J. padarytos nusikalstamos veikos grindė eile jokiais įrodymais nepagrįstų samprotavimų apie galimai eismo įvykio metu buvusias važiavimo sąlygas, žuvusiosios važiavimo greitį, automobilio techninę būklę ir neatsižvelgė į ikiteisminio tyrimo institucijos ikiteisminio tyrimo byloje procesiniais sprendimais nustatytas faktines aplinkybes.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 88-89) prašo priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Nurodo, jog sutinka su apeliacinio skundo argumentais bei papildomai nurodo, jog nors ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykio kilimą sąlygojusi vairuotoja jo metu žuvo, tačiau minėtame nutarime taip pat konstatuota, kad remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, t. y. nusikalstamą veiką padariusį asmenį nereabilituojančiu pagrindu, ikiteisminis tyrimas dėl veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje (dėl R. R. sveikatos sutrikdymo), požymių yra negalimas, o ne dėl to, kad nebuvo padarytas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Pažymi, jog minėta nukentėjusiosios veika (KET pažeidimai) neabejotinai yra priežastiniame ryšyje su pačiai nukentėjusiajai R. J. kilusiomis šios veikos pasekmėmis. Esant duomenų, kad nukentėjusiosios veikoje yra nustatyti nusikalstamos veikos požymiai arba kad ši veika yra susijusi su administraciniu teisės pažeidimu ir šie požymiai yra konstatuoti ikiteisminio tyrimo institucijos dokumentuose, VSDFV Kauno skyrius pagrįstai priėmė sprendimą R. J. įvykusį nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažinti nedraudiminiu įvykiu.

Pareiškėjos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 90-96) prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti ir priimti jų atsiliepimą į apeliacinį skundą, atmesti atsakovo apeliacinį skundą bei palikti nepakeistą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą.

Nurodo, jog tik 2014 m. sausio 24 d. atvykus į LVAT raštinę susipažinti su administracinės bylos Nr. A-552-586-14 medžiaga sužinojo, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. Kauno apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 1-909-406/2013 priėmė nutartį ir nutarė išsiųsti proceso šalims apeliacinio skundo nuorašą, įpareigojant jas per 14 dienų raštu pateikti išsamius atsiliepimus Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Tačiau, nors nutartis ir buvo priimta, bet apeliacinio skundo nuorašai su nustatytu įpareigojimu proceso šalims išsiųsti nebuvo. Pažymi, jog susipažinus su bylos medžiaga nebuvo rastas nė vienas dokumentas, kuris galėtų patvirtinti apeliacinio skundo nuorašų ir minėtosnutarties išsiuntimą pareiškėjoms ir kitoms šalims. Prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi terminą praleido dėl objektyvių priežasčių.

Pareiškėjų nuomone, apeliacinis skundas nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai atskleidė bei tinkamai įvertinto visas esmines bylos aplinkybes ir atitinkamai nepadarė nė vieno materialinės ir (ar) procesinės teisės normų pažeidimo. Teigia, kad nors atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pateikė klaidingą teisės normų aiškinimą, tačiau apeliaciniame skunde nepateikė tai pagrindžiančių argumentai ir neįrodė, kad egzistuoja kitoks teisėtas byloje taikytų teisės normų aiškinimas analogiškais atvejais. Pažymi, jog atsakovas remiasi teismų praktika, kuri nėra analogiška šiam ginčui ir negali būti laikoma precedentu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 110-115) prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti ir priimti jos atsiliepimą į apeliacinį skundą, atmesti atsakovo apeliacinį skundą bei palikti nepakeistą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais motyvais kaip ir pareiškėjų atsiliepimas į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl atsakovų sprendimų, kuriais atsisakyta pripažinti nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu taikant Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktą, pagrįstumo bei teisėtumo.

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas yra vienas iš įstatymų, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 52 straipsniu laiduotų piliečių teisė gauti socialinę paramą. Nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio Įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Nelamingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo pripažinimas nedraudiminiu įvykiu sukelia labai svarbius teisinius padarinius. Pripažinus tokį nelaimingą atsitikimą nedraudiminiu įvykiu, apdraustasis, o jam mirus – jo šeimos nariai – netenka teisės į socialinę paramą, numatytą Įstatyme. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju sprendimas dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo pripažinimo ar nepripažinimo draudiminiu įvykiu turi būti priimtas itin kruopščiai ištyrus reikšmingų šiam klausimui išspręsti aplinkybių visumą ir jas įvertinus pagal įstatymo normas.

Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka šio Įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau apdraustasis nukentėjo dėl savo veikos, kurioje ikiteisminio tyrimo institucija arba teismas nustatė nusikalstamos veikos požymius arba kad ši veika yra susijusi su administraciniu teisės pažeidimu, išskyrus darbo saugos ar darbo higienos norminių teisės aktų pažeidimus.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog LVAT praktikoje aiškinant ir taikant Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą yra laikomasi nuoseklios pozicijos, jog nedraudiminiam įvykiui pripažinti taikytini itin aukšti įrodinėjimo standartai. Taikant Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktą nėra sprendžiamas apdraustojo asmens baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimas, tačiau itin griežtos nedraudiminio įvykio pripažinimo pasekmės (socialinių garantijų praradimas) leidžia teigti, kad Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas nedraudiminis įvykis gali būti pripažintas tik tais atvejais, kai yra pašalintos visos ar beveik visos abejonės, jog apdraustasis nukentėjo būtent darydamas nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2012 m. liepos 4 d. Kauno rajone, kelio Kaunas- Jurbarkas-Šilutė- Klaipėda 26-ame kilometre, įvyko eismo įvykis, kuriame pakeliui į darbą žuvo automobilį Audi 80 vairavusi R. J.. Atlikus ikiteisminį tyrimą buvo nustatyta, kad eismo įvykio kilimą sąlygojo automobilio vairuotoja R. J., kuri nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, nepasirinko tokio greičio, kad bet kuriuo metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Pareiškėjos (žuvusiosios dukros) kreipėsi į VSDF valdybos Kauno skyrių dėl vienkartinės socialinio draudimo išmokos. Atsakovas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr.8.22-969, atsisakė pripažinti nelaimingą atsitikimą draudiminiu įvykiu vadovaudamasis Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktu. VSDF valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, 2013 m. vasario 27 d. sprendimais Nr. (11.1)I-1274 ir Nr.(11.1)I-1268 teritorinio skyriaus sprendimą paliko nepakeistą.

Atsakovų sprendimai, kuriais nelaimingas atsitikimas darbe pripažintas nedraudiminiu įvykiu, grindžiami tuo, jog apdraustoji R. J. nukentėjo nuo savo veiklos, kurioje ikiteisminio tyrimo institucija nustatė nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 281 straipsnyje, požymius. Pareiškėjos su tuo nesutinka.

Atsakovai savo sprendimuose rėmėsi Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokuroro 2012 m. lapkričio 9 d. nutarimu. Tačiau šiame nutarime nėra konstatuota, kad R. J. padarė kurią nors Baudžiamajame kodekse numatytą nusikalstamą veiką. Priešingai, nutarime konstatuota, kad veika, numatyta BK 281 straipsnio 5 dalyje , nebuvo padaryta. Dėl veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje ikiteisminis tyrimas nutrauktas, plačiau nepasisakant, ar R. J. veikoje buvo minėtos nusikalstamos veikos požymiai. Ikiteisminio tyrimo institucijų atliktas eismo įvykio tyrimas yra neišsamus, jo metu nebuvo tinkamai ištirta, ar eismo įvykis įvyko ir neigiamos pasekmės kilo būtent dėl žuvusiosios veiksmų, iš esmės apsiribota nuketėjusiųjų įvykyje asmenų medicininiu tyrimu bei įvykio vietos apžiūra. Be to, nutarimo rezoliucinė dalis grindžiama tik Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuris taikomas, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai turėtų ne vien besąlygiškai pasitikėti ikiteisminio tyrimo institucijų nutarimų aprašomosiomis dalimis, bet ir įvertinti atlikto ikiteisminio tyrimo visapusiškumą, padarytų išvadų pagrįstumą ir teisėtumą.

Panašios pozicijos, vertinant ikiteisminio tyrimo institucijų nutarimus, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ( pvz. 2011 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-207/2011, 2011 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-676/2011, 2013 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1924/2013 ir kt.)

Apeliaciniame skunde be kita ko teigiama, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą pagrindė prielaidomis ir samprotavimais. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka, nes pirmosios instancijos teismas minėtus samprotavimus pateikė nekaltumo prezumpcijos aspektu, nurodydamas, kad būtent VSDFV pareigūnams tenka pareiga įrodyti apdraustojo asmens kaltę, padarytą veiką bei priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių. To nagrinėjamu atveju tinkamai padaryta nebuvo.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas bei pagrįstai panaikino atsakovų sprendimus, kuriais išreikšta institucijos valia nepripažinti nelaimingo atsitikimo darbe draudiminiu įvykiu.

Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas