A-143-1025-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1025/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01204-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. V. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2013 m. kovo 27 d. raštą Nr. (6.5) I-1974 „Dėl praleisto termino skundui paduoti“ ir atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 3-iasis pensijų skyrius (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iasis pensijų skyrius) nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn., vadovaudamasis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, jam, kaip dirbančiam pensininkui, neteisėtai sumažino paskirtą pensiją. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, teigė, kad dėl sumažinimo susidariusi pensijos nepriemoka jam turi būti grąžinta. Nurodė ir tai, kad su prašymu pateikti skaičiavimus dėl kiekvieną mėnesį negautos pensijos dalies ir išmokėti negautą pensijos dalį kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iąjį pensijų skyrių ir į VSDFV. VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iasis pensijų skyrius pateikė informaciją apie neišmokėtą pensijos dalį, o VSDFV 2013 m. kovo 27 d. raštu Nr. (6.5) I-1974 nepatenkino prašymo, kadangi yra praleistas skundo padavimo terminas. Teigė, kad VSDFV atsakymas į prašymą yra nepakankamai argumentuotas ir prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui. Pažymėjo, kad paminėtas Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. ir nuo šios dienos atsirado reikalavimo išmokėti senatvės pensijos nepriemoką teisė, nes iki šios dienos galiojo Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti apribojimai dirbantiems pensininkams. Pareiškėjo tvirtinimu, trejų metų ieškinio senaties terminas galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jeigu VSDFV ar VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iasis pensijų skyrius būtų priėmę savavališką sprendimą dėl pensijos sumažinimo dirbantiems pensininkams ar neteisingai taikę Laikinąjį įstatymą, kurį buvo priėmęs Lietuvos Respublikos Seimas. Teigė, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo jis negalėjo žinoti, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Apie tai, kad Laikinasis įstatymas teisėtas, viešai skelbė Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovas ir Lietuvos Respublikos Seimo administracija. Dėl nurodytų neteisėtų veiksmų patyrė žalą (nuostolius), kurie pasireiškia tuo, kad nuo pensijos sumažėjimo dienos iki šiol, kaip dirbantis pensininkas, negavo dalies pensijos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 11–14) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo ne visa paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo mokama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Apie tai, jog, įsigaliojus Laikinajam įstatymui, šio įstatymo nustatyta tvarka pradėta mokėti ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėn., todėl jo reikalavimui dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo senaties terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjas su prašymu įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. negautą senatvės pensijos dalį kreipdamasis į VSDFV 2013 m. vasario 23 d. skundu, o į Vilniaus apygardos administracinį teismą – 2013 m. balandžio 15 d. skundu, praleido ne tik Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą, bet ir iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Atsakovas savo sprendimo teisėtumą grindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 bei 2013 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-167/2013 suformuota praktika. Be to, nurodė, jog sprendimai mokėti pareiškėjui ne visą paskirtą pensiją jau yra įvykdyti. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, pažymėjo, jog pareiškėjui dėl neišmokėtos pensijos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata netaikytina.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu (b. l. 28–32) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, kurią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn., remdamasis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kaip turinčiam draudžiamųjų pajamų, VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iasis pensijų skyrius mokėjo sumažintą. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime ištyrė ir nustatė, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo ir leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl VSDFV atsisakymo nagrinėti jo 2013 m. vasario 23 d. prašymą išmokėti jam senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pensijos apskaičiavimui ir išmokėjimui taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1, 2 dalimis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.), 45 straipsniu (nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojanti redakcija), Įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, 37 straipsnio 2 dalimi (2012 m. gruodžio 29 d. redakcija), rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Nustatė, kad pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn. Į VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iąjį pensijų skyrių dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. vasario 23 d., į VSDFV – 2013 m. vasario 23 d., t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam 3 metų terminui ginti savo teises, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. vasario 23 d. skundą. Jokių įrodymų, kad terminą kreiptis į kompetentingą instituciją pareiškėjas būtų praleidęs dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, nėra. Aplinkybė, kad pareiškėjas nežinojo apie teisinio reguliavimo, pagal kurį sumažinta pensija, prieštaravimą Konstitucijos nuostatoms iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, yra subjektyvaus pobūdžio. Akcentavo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Apie šią aplinkybę pranešė ir visuomenės informavimo priemonės. Todėl, jei pareiškėjas būtų domėjęsis jam paskirtos pensijos mokėjimo klausimais ir būdamas aktyvus, gindamas savo teises, jis turėjo galimybė laiku kreiptis į VSDFV dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo.

Teismas, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 punktu, pažymėjo, jog skundo padavimo VSDFV termino praleidimas neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į šią išankstinio ginčų nagrinėjimo instituciją su prašymu šį terminą atnaujinti, kartu pateikiant įrodymus, pagrindžiančius delsimo kreiptis į šią instituciją priežastis. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipimosi į VSDFV terminą praleido nežymiai.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis teisės normų sistemine analize, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad skundžiamas VSDFV sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti, vadovaujantis pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Kadangi antrasis skundo reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo, teismas visiškai pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 35–36) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad pagrindinis teismo argumentas, jog pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn., o į VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iąjį pensijų skyrių dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi tik 2013 m. vasario 23 d., į VSDFV – 2013 m. vasario 23 d., kuriuo pripažįstama senatis, neabejotinai prieštarauja Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 daliai, kurioje vienareikšmiškai nustatyta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. 2010 m. sausio mėn., gavęs sumažintą pensiją, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad senatvės pensija sumažinta vykdant Laikinąjį įstatymą, kurio viena dalis pažeidžia Konstituciją, tuo pačiu ir jo teises. Teigia, jog apie tai, kad sumažinant pensiją pažeistos jo teisės, sužinojo tik paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., arba šiek tiek vėliau. Remdamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, tvirtina, kad nuo sužinojimo apie teisės pažeidimą dienos (anksčiausiai 2012 m. rugsėjo 21 d.) iki skundo VSDFV padavimo dienos (2013 m. vasario 23 d.) nei 6 mėnesių, nei 3 metų senaties terminas nebuvo pažeistas.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 41–44) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija apeliantui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, jis sužinojo 2010 m. sausio mėn. Apeliantas, su prašymu išmokėti jam negautą senatvės pensijos dalį kreipdamasis į VSDFV 2013 m. vasario 23 d. skundu, o į Vilniaus apygardos administracinį teismą – 2013 m. balandžio 15 d. skundu, praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Akcentuoja, kad senaties terminas skundui dėl pensijos dalies, negautos dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad terminą kreiptis į kompetentingą instituciją būtų praleidęs dėl objektyvių, dėl nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių. Be to, sprendimas dėl senatvės pensijos mokėjimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas yra įvykdytas. Todėl neišmokėtos senatvės pensijos daliai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, taip pat Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas netaikytini. Teismas pagrįstai nepritarė apelianto pozicijai, kad 3 metų terminas galėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. vasario 6 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui (Vilniaus skyriaus 3-jam pensijų skyriui), kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėjas gaudavo (jam iki gyvos galvos buvo paskirta) 1 563,20 Lt dydžio senatvės pensiją (b. l. 5-6);

2) 2013 m. vasario 27 d. pareiškėjas padavė VSDFV Vilniaus skyriaus 3-jam pensijų skyriui ir VSDFV adresuotą skundą, kuriame remdamasis paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu prašė išmokėti jam pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 15);

3) VSDFV Vilniaus skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2013 m. kovo 14 d. ir VSDFV 2013 m. kovo 27 d. raštais – atsakymais į paminėtą pareiškėjo 2013 m. vasario 27 d. paduotą skundą - pareiškėjui buvo pateiktas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nesumokėtos pensijos dalies apskaičiavimas (VSDFV Vilniaus skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2013-03-14 raštu) ir VSDFV 2013 m. kovo 27 d. raštu (sprendimu, kuris pareiškėjo skundžiamas šioje administracinėje byloje) jam buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą, ir jam pasiūlyta iki 2013 m. balandžio 16 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame VSDFV rašte (sprendime) buvo nurodyta, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pensijų gavėjams dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 3).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriaus 3-jam pensijų skyriui ir VSDFV 2013 m. vasario 27 d. paduotas skundas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjas nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, atsakovas paminėtame 2013 m. kovo 27 d. rašte (sprendime) kartu nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjo skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada ir netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str.).

Taigi konstatuotina, kad tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2013 m. kovo 27 d. sprendimo reikšmę nagrinėjamai bylai, o teismo išaiškinimas pareiškėjui jo teisės prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą neturi teisinės prasmės, tokiu būdu pareiškėjo tariamai pažeistos teisės į dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintos pensijos dalį realiai negali būti apgintos. Todėl teismo priimtas sprendimas kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas.

Kolegija pažymi, kad pareiškėjo siekis atgauti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintos senatvės pensijos dalį ir tokį siekį atitinkantis reikalavimas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo jo (pareiškėjo) buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui 2013 m. balandžio 17 d. skunde. Tačiau pirmosios instancijos teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi pareiškėjo skundo dalis dėl pastarojo reikalavimo nebuvo priimta (b. l. 1-2, 7-8). Vertindama byloje susiklosčiusią situaciją, kolegija pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką tokio pobūdžio administracinėse bylose, reikalavimas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo laikytinas pagrindiniu skundo reikalavimu, kiti, su ikiteisminiu skundo nagrinėjimu sietini skundo reikalavimai, yra tiek reikšmingi bylai, kiek jų išsprendimas leistų arba ne teismui nagrinėti pagrindinį skundo reikalavimą iš esmės. Todėl paminėta pirmosios instancijos teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutarties dalis negali būti laikoma teisinga, nes, ją priimdamas, pirmosios instancijos teismas neteisingai sudėliojo pareiškėjo skundo reikalavimų prioritetus. Nors aptariama teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutarties dalis pareiškėjo nebuvo apskųsta, kolegija, vadovaudamasi procesinio ekonomiškumo principu bei ABTĮ 136 straipsniu, kartu panaikina ir šią teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutarties dalį bei grąžina bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir 2013 m. balandžio 24 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo E. V. B. skundo dalį dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo, panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan