2K-132/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-132/2014

Teisminio proceso Nr. 1-18-1-01655-2010-1

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.14.5;

1.1.8

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Albino Sirvydžio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 3 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžiu D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį už 14 nusikalstamų veikų (dėl A. B., K. T., R. P., S. V., I. U., A. G., S. V., R. P., R. D., R. O., UAB „Autokryptis“, V. Č., G. V. ir K. S. turto įgijimo apgaule) už kiekvieną laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal 182 straipsnio 3 dalį (dėl E. L. nedidelės vertės turto įgijimo apgaule) – areštu 30 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams devyniems mėnesiams dešimčiai dienų.

Iš nuteistojo D. D. nukentėjusiesiems priteista nusikaltimu padarytai žalai atlyginti: A. B. ‒ 1035 Lt, S. V. ‒ 689 Lt, I. U. ‒ 690 Lt, R. D. ‒ 690 Lt, R. O. ‒ 1000 Lt, E. L. ‒ 350 Lt, UAB „Autokryptis“ ‒ 1000 Lt, G. V. ‒ 700 Lt, K. S. ‒ 692 Lt.

K. T. civilinis ieškinys dėl 1000 Lt turtinės ir 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 3 d. nuosprendžiu, iš dalies tenkinant nuteistojo D. D. apeliacinį skundą, panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžio dalis, kuria D. D. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl R. D. turto įgijimo apgaule, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – D. D. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl R. D. turto įgijimo apgaule išteisintas, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, D. D. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams dešimčiai dienų.

Nunkentėjusiojo R. D. civilinis ieškinys atmestas.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

D. D. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už sukčiavimą – svetimo turto įgijimą savo naudai apgaule, padarydamas 13 tokių nusikalstamų veikų:

turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimus pinigus, internete iš anksto paskelbęs melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „VW Passat“, 2010 m. rugpjūčio 17 d., apie 16.00 val., Vilniuje, prie A. P. Kavoliuko g. 17 namo, melagingai pažadėjo A. B. per savaitę iš Čekijos atvežti ir jam parduoti automobilį „VW Passat“, pagamintą 2006 metais, šiuo tikslu sudaręs rašytinį susitarimą su A. B., paėmė iš jo 1035 Lt užstatą, suklaidindamas nukentėjusįjį, kad automobilis bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nepardavė, taip įgijo nukentėjusiajam A. B. priklausančius 1035 Lt.

turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimus pinigus, internete iš anksto paskelbęs melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „Honda Civic“, 2010 m. rugsėjo 13 d. melagingai pažadėjo K. T. iš užsienio atvežti ir jam parduoti automobilį „Honda Civic“, pagamintą 2007 metais, šiuo tikslu sudarė žodinį susitarimą su K. T., o šiam 2010 m. rugsėjo 15 d. pervedus 500 Lt užstatą į jo nurodytą T. R. vardu atidarytą AB „SEB banko” sąskaitą ir 2010 m. rugsėjo 16 d. pervedus 500 Lt užstatą į jo nurodytą tą pačią AB „SEB banko” sąskaitą, paėmė T. R. bankomate išgrynintus pinigus, taip suklaidindamas nukentėjusįjį, kad automobilis bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nepardavė, taip įgijo nukentėjusiajam K. T. priklausančius 1000 Lt.

turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimus pinigus, internete iš anksto – 2010 m. lapkričio 30 d., 10:49:24 val., iš D. R. priklausančio kompiuterio (duomenys neskelbtini), – paskelbęs melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „VW Passat“, 2010 m. gruodžio 1 d. melagingai pažadėjo R. P. iš užsienio atvežti ir jai parduoti automobilį, šiuo tikslu sudarė žodinį susitarimą su R. P., o šiai 2010 m. gruodžio 1 d. pervedus 500 Lt užstatą į jo nurodytą E. B. vardu atidarytą AB „Swedbank” sąskaitą, paėmė E. B. bankomate išgrynintus pinigus, taip suklaidindamas nukentėjusiąją, kad automobilis bus jai atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nepardavė, taip įgijo nukentėjusiajai R. P. priklausančius 500 Lt.

turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimus pinigus, internete iš anksto paskelbęs melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „Škoda Octavia“, 2010 m. gruodžio 28 d., apie 11.30 val., Vilniuje, prie Ąžuolyno g. 9 namo, melagingai pažadėjo S. V. per keletą dienų iš Čekijos atvežti ir jam parduoti automobilį „Škoda Octavia“, pagamintą 2008 metais, šiuo tikslu sudarė rašytinį susitarimą su S. V., paėmė iš jo 689 Lt užstatą, taip suklaidindamas nukentėjusįjį, kad automobilis bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nepardavė, taip įgijo nukentėjusiajam S. V. priklausančius 689 Lt.

turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimus pinigus, internete iš anksto paskelbęs melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „Toyota Corolla Verso“, 2011 m. sausio 5 d. nenustatytoje vietoje melagingai pažadėjo I. U. iš užsienio atvežti ir jai parduoti automobilį „Toyota Corolla Verso“, pagamintą 2005 metais, šiuo tikslu sudarė žodinį susitarimą su I. U., o šiai 2011 m. sausio 7 d. pervedus 688,90 Lt (200 eurų) užstatą į jo nurodytą E. B. vardu atidarytą AB „Swedbank” sąskaitą, paėmė E. B. bankomate išgrynintus pinigus, taip suklaidindamas nukentėjusiąją, kad automobilis bus jai atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nepardavė, taip įgijo nukentėjusiajai I. U. priklausančius 688,90 Lt.

turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimus pinigus, internete iš anksto paskelbęs melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „Škoda Octavia“, 2011 m. sausio 24 d. melagingai pažadėjo A. G. iš užsienio atvežti ir jam parduoti automobilį „Škoda Octavia“, šiuo tikslu sudarė žodinį susitarimą su A. G., o šiam 2011 m. sausio 25 d. pervedus 500 Lt į jo nurodytą E. B. vardu atidarytą AB „Swedbank” sąskaitą, paėmė minėtus pinigus, taip suklaidindamas nukentėjusįjį, kad automobilis bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nepardavė, taip įgijo nukentėjusiajam A. G. priklausančius 500 Lt.

turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimus pinigus, internete iš anksto paskelbęs melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „Audi A6“, 2011 m. vasario 3 d., apie 15.00 val., melagingai pažadėjo S. V. iš užsienio atvežti ir jam parduoti automobilį „Audi A6“, pagamintą 2006 metais, šiuo tikslu sudarė žodinį susitarimą su S. V., o šio draugui E. P. 2011 m. vasario 4 d. pervedus 1000 Lt į jo nurodytą E. B. vardu atidarytą AB „Swedbank” sąskaitą, paėmė minėtus pinigus, taip suklaidindamas nukentėjusįjį, kad automobilis bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nepardavė, taip įgijo nukentėjusiajam S. V. priklausančius 1000 Lt.

turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimus pinigus, internete iš anksto paskelbęs melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „Audi A6“, 2011 m. vasario 4 d. nenustatytoje vietoje melagingai pažadėjo R. P. iš užsienio atvežti ir jam parduoti automobilį „Audi A6“, pagamintą 2006 metais, šiuo tikslu sudarė su juo žodinį susitarimą, R. P. draugas A. B. 2011 m. vasario 4 d. pervedė 865 Lt į jo nurodytą E. B. vardu atidarytą AB „Swedbank” sąskaitą, taip suklaidino nukentėjusįjį, kad automobilis bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nepardavė, taip įgijo nukentėjusiajam R. P. priklausančius 865 Lt.

turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimus pinigus, internete iš anksto – 2011 m. gegužės 9 d., 12:34:29 val., iš K. P. priklausančio kompiuterio (duomenys neskelbtini), paskelbęs melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „Ford S-MAX“, 2011 m. gegužės 11 d. melagingai pažadėjo E. O. iš užsienio atvežti ir jam parduoti automobilį „Ford S-MAX“, šiuo tikslu sudarė su juo žodinį susitarimą, o šio žmonai R. O. 2011 m. gegužės 12 d. nenustatytu laiku pervedus 1000 Lt į R. B. vardu atidarytą AB banko „Swedbank” sąskaitą, R. B. išgryninus bankomate ir perdavus jam, jis paėmė minėtus pinigus, taip suklaidindamas nukentėjusiąją, kad automobilis bus jai atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nepardavė, taip įgijo nukentėjusiajai R. O. priklausančius 1000 Lt.

turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimus pinigus, internete iš anksto – 2011 m. liepos 4 d., 10:55:47 val., iš UAB „Baitukas ir partneriai” priklausančio kompiuterio IP 178.236.197.137, esančio Vilniuje, Ozo g. 25, paskelbęs melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „VW Golf VI“, 2011 m. liepos 7 d. melagingai pažadėjo telefonu paskambinusiam J. B. iš užsienio atvežti ir jam parduoti automobilį „VW Golf VI“, šiuo tikslu sudarė su juo žodinį susitarimą, o šiam 2011 m. liepos 8 d. iš UAB „Autokryptis” banko sąskaitos pervedus 1000 Lt į jo nurodytą R. B. vardu atidarytą AB banko „Swedbank” sąskaitą, paėmė R. B. bankomate išgrynintus pinigus, taip suklaidindamas J. B., kad automobilis bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nepardavė, taip įgijo UAB „Autokryptis” priklausančius 1000 Lt.

turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimus pinigus, internete iš anksto – 2011 m. liepos 21 d., 11:48:56 val., iš R. D. priklausančio kompiuterio (duomenys neskelbtini), paskelbęs melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „VW Passat“, 2011 m. liepos 21 d. melagingai pažadėjo telefonu paskambinusiam V. Č. iš užsienio atvežti ir jam parduoti automobilį „VW Passat“, šiuo tikslu sudarė su juo žodinį susitarimą, o šiam 2011 m. liepos 22 d. iš žmonos G. Č. banko sąskaitos pervedus 1000 Lt į jo nurodytą R. B. vardu atidarytą AB banko „Swedbank” sąskaitą, paėmė R. B. bankomate išgrynintus pinigus, taip suklaidindamas nukentėjusįjį, kad automobilis bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nepardavė, taip įgijo nukentėjusiajam V. Č. priklausančius 1000 Lt.

turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimus pinigus, internete iš anksto – 2011 m. liepos 24 d., 14:53:42 val., iš UAB „Baitukas ir partneriai” priklausančio kompiuterio IP 178.236.197.137, esančio Vilniuje, Ozo g. 25, paskelbęs melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „Toyota Auris“, 2011 m. liepos 24 d., apie 15.00 val., melagingai pažadėjo G. V. iš užsienio atvežti ir jam parduoti automobilį „Toyota Auris“, šiuo tikslu sudarė su juo žodinį susitarimą, o šiam 2011 m. liepos 24 d. pervedus 700 Lt į R. B. vardu atidarytą AB banko „Swedbank” sąskaitą, paėmė R. B. bankomate išgryninus pinigus, taip suklaidindamas nukentėjusįjį, kad automobilis bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nepardavė, taip įgijo nukentėjusiajam G. V. priklausančius 700 Lt.

turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimus pinigus, internete iš anksto – 2011 m. liepos 25 d., 13:58:25 val., iš R. D. priklausančio kompiuterio (duomenys neskelbtini), paskelbęs melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „Opel Astra“, 2011 m. liepos 25 d. melagingai pažadėjo K. S. iš užsienio atvežti ir jam parduoti automobilį „Opel Astra“, o 2011 m. liepos 26 d., apie 10.00 val., Vilniuje, prie Architektų g. 43, šiuo tikslu sudarė rašytinį susitarimą su K. S., paėmė iš jo 692 Lt užstatą, taip suklaidindamas nukentėjusįjį, kad automobilis bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nepardavė, taip įgijo nukentėjusiajam K. S. priklausančius 692 Lt.

Be to, D. D. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 3 dalį už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą nedidelės vertės turtą – pinigus, internete iš anksto – 2011 m. liepos 4 d., 10:55:47 val., iš UAB „Baitukas ir partneriai” priklausančio kompiuterio IP 178.236.197.137, esančio Vilniuje, Ozo g. 25, paskelbęs melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „VW Golf V“, 2011 m. liepos mėn. pradžioje melagingai pažadėjo E. L. iš užsienio atvežti ir jam parduoti automobilį „VW Golf V“, šiuo tikslu sudarė su juo žodinį susitarimą, o R. B. 2011 m. liepos mėn. pradžioje, tiksliau nenustatytą dieną, apie 12.00 val., Vilniuje, prie Dariaus ir Girėno g. 99, E. L. prašymu perdavus jam 350 Lt, jis paėmė minėtus pinigus, taip suklaidindamas nukentėjusįjį, kad automobilis bus atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nepardavė, taip įgijo nukentėjusiajam E. L. priklausančius 350 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 3 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalį, neteisingai aiškino ir taikė BK 182 straipsnį, nes jo veikoje nėra būtinųjų šios nusikalstamos veikos požymių. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl tiesioginės tyčios turinio ir jam inkriminuoto tikslo bei kaltės (BK 14, 15 straipsniai), apie kurių buvimą galima spręsti tik atsižvelgiant į bylos aplinkybių visetą.

Pasak kasatoriaus, neaišku, kuo remiantis, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiųjų turtą jis įgijo apgaule, nenurodyta, kuo būtent ji pasireiškė ir kodėl susiklostę santykiai nelaikytini civiliniais teisiniais; nuosprendyje konkrečiai ir individualizuotai nenustatyti nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai, nenustatyta apgaulė, dėl to dirbtinai kriminalizuoti jo (D. D.) veiksmai, nepagrįstai pripažinus juos neteisėtais. Kasaciniame skunde išdėstomi atsakomybės už nusikalstamos veikos padarymą pagrindai, apibūdinamas apgaulės požymis, būtinumas nustatyti kaltės turinį (kad kaltininkas suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo). Kasatorius pabrėžia, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės už sukčiavimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, yra kaltininko tyčia ir naudota apgaulė, lemianti nukentėjusiojo apsisprendimą dalyvauti jam žalingame sandoryje, sąmoningas sudarymas situacijos, kurioje nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas.

Kasatorius nurodo, kad, sudarydamas žodinę sutartį dėl automobilių pirkimo-pardavimo su A. B., K. T., S. V. ir K. S., atskleidė jiems savo asmens tapatybę (nurodė pavardę, vardą, telefono numerį, asmens kodą), be to, palaikė su jais ryšius. Nors automobiliai nebuvo atgabenti, tačiau baudžiamajai atsakomybei to nepakanaka, o būtina nustatyti, ar nukentėjusieji neturėjo realios galimybės apginti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Kasatorius teigia, kad jo veiksmai nebuvo neteisėti, jis neturėjo tikslo apgauti nukentėjusiųjų, nes tuo metu vertėsi prekyba automobiliais, ne vieną jų atgabeno ir pardavė, tačiau byloje nesiaiškinta, kiek transporto priemonių jis atgabeno į Lietuvą, o iš apeliacinės instancijos teismo pozicijos galima manyti, kad šią aplinkybę privalo įrodinėti nuteistasis; tai prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas sistemiškai nevertino faktinių bylos aplinkybių, nes neįsigilino į nusistovėjusią automobilių perpardavinėjimo veiklą (jų gabenimą, paimtų avansų grąžinimą), dėl to netinkamai ir neteisingai interpretavo jo veiksmus, iš kurių preziumavo nusikalstamų tikslų buvimą, o tai lėmė ir neteisingą veikos kvalifikavimą. Kasatoriaus tvirtinimu, jo veikose, susijusiose su nukentėjusiaisiais A. B., K. T., S. V. ir K. S., nėra tiesioginės tyčios požymio.

Nuteistasis skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat nenurodė, kuo pasireiškė jo apgaulė užvaldant S. V. ir R. P. pinigus, nepaisė to, kad šiems nukentėjusiesiems jų sumokėti avansai buvo grąžinti (nors automobiliai nepristatyti). Pasak kasatoriaus, šiuo atveju teismas nenustatė turto užvaldymo fakto, o dėl to nėra pagrindo teigti apie nusikalstamos veikos buvimą. Be to, teismas nenurodė, kodėl mano, kad S. V. ir R. P. atžvilgiu nusikalstamas veikas padarė būtent kasatorius. Kasatoriaus teigimu, jis ne tik neturėjo tikslo jų apgauti, bet su jais ir nebendravo. Taip apeliacinės instancijos teismas aiškiai netinkamai pritaikė BK 14, 15 straipsnius, nes neteisingai nustatė kasatoriaus kaltę.

Kasaciniame skunde aptariant veikas dėl R. P., I. U., A. G., R. O., E. L., UAB „Autokryptis“ ir G. V. turto (pinigų) užvaldymo teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kodėl laiko, kad šias nusikalstamas veikas padarė būtent jis (D. D.). Teismas apsiribojo konstatavimu, kad nuteistasis, gavęs avansą, parduodamo automobilio nepristatė, tai esą rodo jo siekį apgaule įgyti svetimą turtą.

Kasaciniame skunde, tiek pasisakant dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, tiek atskirai pasisakant dėl BPK pažeidimų, aptariamas įrodymų vertinimas. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ pateiktų išaiškinimų ir teismo pareigos, kad nuosprendis būtų įtikinamas, visos jo dalys turi būti suderintos, išvados išdėstytos nuosekliai, pagrįstos pakankamais ir neginčijamai kaltininko kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtinančiais įrodymais.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas dėl to, kad jame nenurodyti jokie motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė jį teisinančius įrodymus. Faktiškai nuosprendis grindžiamas tik tuo, kad jo (kasatoriaus) parodymai prieštaringi ir remiamasi duomenimis (nukentėjusiųjų parodymais, kuriuos pripažino įrodymais), kurių nebuvo galima patikrinti procesinėmis priemonėmis. Kasatorius pažymi, kad nuosprendyje įrodymai turi būti aprašomi pradedant nuo kaltinamojo parodymų, kurie išdėstomi glaustai ir konkrečiai apie visas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir dėl visų padarytų nusikalstamų veikų.

Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad vietoje to teismas perkėlė liudytojų samprotavimus apie jo (D. D.) nusikalstamą veikimą, išvadų dėl jo kaltės nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvados yra tendencingos ir abejotinos, grindžiamos prielaidomis ir procesinėmis priemonėmis nepatikrintais teiginiais, t. y. nepagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. Kasaciniame skunde nurodant įrodymų vertinimo pažeidimus atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas nuteistojo tiesioginės tyčios turinį ir tikslą, rėmėsi neva nenuosekliais jo parodymais ir tuo, kad, anot nukentėjusiųjų, jis jiems nurodinėjo įvairias automobilių nepristatymo priežastis, kad su juo nebuvo galima palaikyti kontakto, o tai, teismo manymu, įrodo jo nesąžiningumą, nusikalstamus ketinimus, apgaulę.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo teiginys apie tai, kad nuteistasis privalo pats įrodinėti, jog jis neturėjo tikslo apgauti nukentėjusiųjų S. V. ir R. P., prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui. Be to, šios instancijos teismas nepagrįstai kaip kaltinančius įrodymus interpretavo liudytojo E. B. parodymus (kad jam nežinomos aplinkybės apie buvusius susitarimus ir apie pinigų grąžinimą). Kasatorius teigia, kad liudytojai E. B. ir R. B., kurių parodymais rėmėsi teismas, yra suinteresuoti duoti būtent tokius parodymus, kokius jie davė, norėdami išvengti atsakomybės, todėl jų parodymų vertinti kaip neginčijamų įrodymų (ypač atsižvelgiant į tai, kad procesinėmis priemonėmis šių parodymų patikrinti nėra galimybės) nebuvo jokio pagrindo.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad liudytojai E. B., R. B. neprisidėjo prie nusikalstamų veiksmų (užvaldant R. P., I. U., A. G., R. O., E. L., UAB „Autokryptis“ ir G. V. turtą), kad šių liudytojų parodymais nėra pagrindo abejoti. Kasatoriaus manymu, taip teismas siekė ne tiek nustatyti faktines aplinkybes ir įvertinti nusikalstamos veikos požymius, o interpretuodamas faktinius duomenis pateisinti jo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Kasatoriaus manymu, dėl to teismas nenustatė jo veiksmuose objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių.

Kasatorius nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad jis suprato savo veiksmų nusikalstamą turinį, o jo parodymai yra neobjektyvūs, nepatikimi ir paneigti liudytojų parodymais.

Kasaciniame skunde pažymima, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje garantuota teisė į teisingą teismą. Kasatoriaus įsitikinimu, paminėtų BPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų visuma kelia pagrįstų abejonių teisėjų kolegijos objektyvumu.

Kasatorius, teigdamas, kad jam paskirta aiškiai per griežta, neadekvati padarytai veikai bausmė, skunde aptaria BK 54, 41 straipsnių nuostatas, pabrėžia teisingumo principo svarbą ir galimybes bei pagrindus motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Kasatorius nurodo, kad BK 182 straipsnio 1 dalies sankcija numato ne tik laisvės atėmimo, bet ir kitas bausmes, tačiau teismas kitų rūšių bausmių taikymo galimybės nesvarstė; taip akivaizdžiai pažeidė teisingumo principą (skirdamas subendrintą bausmę). Be to, pasak kasatoriaus, teismas skiriamos bausmės tinkamai neindividualizavo, neatsižvelgė į tai, kad jis dirba, pakeitė elgesį, gyvenimo būdą, kuris socialiai orientuotas, darbo vietoje jis apibūdinamas teigiamai. Visa tai įrodo kasatoriaus siekį tapti naudingu visuomenės nariu ir tai, kad buvusį savo elgesį jis laiko nepriimtinu. Kasatoriaus manymu, jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės griežtumas neatlieka savo pagrindinės funkcijos – auklėjimo ir nusikaltimų užkardymo ateityje, o tampa įbauginimo priemone, kuri neturi nieko bendro su bausmės tikslais. Be to, kasatorius nurodo, kad už tyčinius sunkius nusikaltimus yra skiriamos švelnesnės bausmės, negu jam paskirta už nesunkų nusikaltimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-434/2011, 2K-7-86/2011 ir kt.). Kasatorius mano, kad jam paskyrus didesnę nei trejų metų galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę buvo pažeistas baudžiamasis įstatymas.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Dainius Baraniūnas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras atsiliepime nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas detaliai pasisakė dėl D. D. kaltės padarant kiekvieną sukčiavimo nusikaltimą. Įvertinęs surinktus įrodymus ir jais nustatytas aplinkybes, teismas pagrįstai nurodė, kad tarp D. D. ir nukentėjusiųjų nebuvo susiklostę tik civiliniai santykiai; iš D. D. veiksmų vienareikšmiškai aišku, kad jis veikė apgaule, o tokia apgaulė buvo esminė nukentėjusiųjų apsisprendimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikoma, kad tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, reikšminga tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis, žinodamas, jog negalės tinkamai įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, gavęs iš nukentėjusiųjų avansą, įsipareigojimų nevykdė, nesiėmė priemonių grąžinti pinigus, o vėliau ir vengė bendravimo su nukentėjusiaisiais; akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis nukentėjusieji nebūtų pirkę automobilių iš nuteistojo. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. D. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, yra pagrįsta.

Prokuroro manymu, taip pat nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad liudytojų parodymai nepatikrinti BPK nustatyta tvarka, kad nuosprendis grindžiamas prielaidomis. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jame padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės grindžiamos objektyviais duomenimis – liudytojų parodymais, tarnybiniais pranešimais, kitais dokumentais. Prokuroras pažymi, kad nuteistojo parodymai, skirtingai nuo liudytojų, buvo nenuoseklūs, keitėsi ir buvo pagrįstai atmesti. BPK nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog padaryta nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Be to, įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-27/2009). Abejoti liudytojų parodymų patikimumu nėra pagrindo, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jie būtų keitę parodymus ar panašiai, be to, parodymai atitinka kitus bylos duomenis.

Atsiliepime nurodoma, kad teismas, skirdamas bausmę, tinkamai įvertino padarytų veikų pavojingumo laipsnį, kaltę, tikslus ir motyvus, padarytos turtinės žalos dydį, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Prokuroro manymu, kasaciniame skunde nenurodoma išskirtinių aplinkybių, kurioms esant būtų galima konstatuoti, jog paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

Civilinio ieškovo UAB „Autokryptis“ atstovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas objektyviai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai vadovavosi teismų praktika, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisingą bei pagrįstą nuosprendį.

Civilinio ieškovo atstovas nurodo, kad nuteistasis po avanso sumokėjimo imitavo ketinimą iš užsienio atvežti automobilį, jokių pretenzijų dėl avanso negavimo neišreiškė. Nuteistojo veiksmai po to, kai gavo avansą, parodo objektyvių nusikalstamos veikos požymių buvimą. Nuteistojo skundo teiginius dėl apgaulės nebuvimo paneigia byloje surinktų įrodymų visuma. Bendrovės direktoriui pagal interneto skelbimą paskambinus dėl automobilio „WV Golf VI“ pirkimo, pardavėjas (D. D.) prisistatė ne savo, o liudytojo R. B. vardu ir pavarde, nurodė pastarojo sąskaitą avansui už perkamą automobilį pervesti. Toks apgaulės naudojimas buvo tikslingas, siekiant suklaidinti pirkėją ir nesukelti jam abejonių (dėl avanso už perkamą automobilį pervedimo į sąskaitą, nesutampančia su pardavėjo – fizinio asmens duomenimis). Pardavėjas, kaip fizinis asmuo, jau pats savaime yra padidintos rizikos šalis, o minėtiems duomenims neatitikus, civilinis ieškovas UAB „Autokryptis“ nebūtų pervedęs avanso, o gal net nebūtų nusprendęs pirkti automobilio. Šiuo atveju būtent baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį rodo nuteistojo veika iki avanso sumokėjimo, t. y. apgaulės naudojimas prisistatant svetimu vardu ir pavarde ir taip suklaidinant pirkėją dėl pardavėjo patikimumo. Galimybės atkurti pažeistus interesus, t. y. susigrąžinti sumokėtą avansą, civilinio proceso tvarka buvo apsunkintos nuteistajam nurodžius svetimo asmens, kaip pardavėjo, duomenis, ir vengimas bendrauti telefonu bei taikiomis priemonėmis išspręsti susidariusią situaciją. Identifikuoti prievolės vengiantį asmenį buvo galima tik pasitelkus teisėsaugos institucijų pagalbą. Tai, kad kasatorius vengė bendrauti ir grąžinti sumokėtą avansą, nerodė iniciatyvos spręsti automobilio nepristatymo ir avanso grąžinimo klausimus pasitelkiant kitas teisines priemones, rodo nusikalstamus tikslus ir tai, kad jis pats su UAB „Autokryptis“ susiklosčiusių santykių nelaikė civiliniais teisiniais.

Nuteistojo D. D. kasacinis skundas atmestinas. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.

Dėl kasatoriaus D. D. nuteisimo

Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka grindžiamas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimais, padarytais vertinant bylos įrodymus, taip pat nurodoma apie BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus, kurie siejami su reikalavimais teismo išvadas nuosprendyje pagrįsti motyvuotu įrodymų vertinimu. Teigdamas apie šių baudžiamojo proceso normų pažeidimą kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl jam inkriminuotos apgaulės, dėl jo veiksmų kriminalizavimo, kartu nurodo, kad teismas neatskleidė, kuo pasireiškė apgaulė, nepaaiškino, kodėl jo ir nukentėjusiųjų turtiniai santykiai nelaikytini civiliniais teisiniais santykiais. Pasak nuteistojo D. D., jis neturėjo tikslo ir tyčios neteisėtai įgyti svetimą turtą, jo kaltės padarius sukčiavimą nėra.

Kasacinio skundo argumentai prieštarauja bylos medžiagai, skundžiamo nuosprendžio turiniui. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), iš naujo įvertino įrodymus ir motyvuotai pasisakė dėl jo ginčijamų faktinių aplinkybių įrodytumo. Tai, kad kasatorius turėjo tikslą neteisėtai įgyti nukentėjusiųjų A. B., K. T., R. P., S. V., I. U., A. G., S. V., R. P., R. O., V. Č., G. V., K. S., E. L. ir UAB „Autokryptis“ pinigines lėšas ir šį tikslą, panaudodamas apgaulę, įgyvendino, teismas grindė įrodymų vertinimu, atliktu nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Pažymėtina, kad, be kita ko, teismas motyvuotai pasisakė dėl kasaciniame skunde minimų liudytojų E. B., R. B. parodymų, kaip patvirtinančių jo kaltę padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas, vertinimo, taip pat motyvuotai atmetė nuteistojo parodymus. Priešingai negu teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pasisakyta dėl kiekvieno sukčiavimo (atskirai) požymius atskleidžiančių faktinių aplinkybių įrodytumo; nurodyta, kaip konkrečiai kiekvienu atveju pasireiškė apgaulė, kodėl D. D. veiksmai vertinami kaip neteisėti, o tarp jo bei nukentėjusiųjų susiklostę turtiniai santykiai negali būti laikomi civiliniais teisiniais santykiais.

Taip pat argumentuotai teismas pasisakė apie tai, kodėl ir iš kokių bylos duomenų sprendžia, jog įgydamas nukentėjusiųjų S. V. ir R. P. sumokėtus pinigus kasatorius padarė sukčiavimą (beje, šiems nukentėjusiesiems iki jų kreipimosi į ikiteisminio tyrimo įstaigą pinigai nebuvo grąžinti). Byloje nustatyta, kad kasatorius D. D. svetimą turtą įgijo suklaidinęs turto turėtojus dėl to, kad ketina parduoti automobilius, nors iš tiesų tesiekė gauti už tai avansą – įvairaus dydžio pinigines sumas, kurias ir įgijo, o automobilių nepateikė; teismo nuosprendyje atskleistas nuteistojo tyčios turinys, aprašyti apgaulingi veiksmai (pvz., savo tapatybės slėpimas, pinigų, pervestų į kito asmens sąskaitą, išgryninimo bei užvaldymo aplinkybės, vengimas bendrauti su nukentėjusiaisiais po to, kai šie sumokėdavo avansus, ir kt.).

Taigi, kasatoriaus teiginiai, kad įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės nenustatytos arba kad teismo nuosprendžio išvados dėl jų buvimo nėra grindžiamos bylos įrodymais (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas) iš esmės yra deklaratyvūs ir neatitinka tikrovės. Pagal byloje nustatytas ir skundžiamame nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes konstatuotina, kad D. D. veikos atitinka BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo – sukčiavimo – sudėtį sudarančius subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius. Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų grįsdamas nuosprendyje padarytas išvadas, taip pat nėra pagrindo teigti, kad kasatoriaus veikoms baudžiamasis įstatymas taikytas netinkamai.

Dėl bausmės

Kasatoriaus teiginiai, kad skiriant jam bausmę buvo pažeistas baudžiamasis įstatymas (BK 54, 41 straipsniai) – nepagrįsti. Kasatoriaus manymas, kad paskirtoji bausmė per griežta, iš esmės paremtas ne konkrečiais BK normų pažeidimais, o sau palankiu aplinkybių vertinimu.

Pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti (arba sugriežtinti) bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Pagal BK 54 straipsnyje įtvirtintus bausmės skyrimo pagrindus ir byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pakankamai išsamias, motyvuotas ir teisingas išvadas, kad nuteistajam D. D. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos ir kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra pagrindo. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokias išvadas ir teigti, kad yra aplinkybių, leidžiančių konstatuoti, jog paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Beje, apeliacinės instancijos teismas, išteisinęs D. D. dėl R. D. turto įgijimo apgaule, sumažino galutinės subendrintos bausmės dydį.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų skundžiamo teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismo nuosprendis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. D. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Albinas Sirvydis

Dalia Bajerčiūtė