A-858-2240-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-2240/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03404-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2; 11.10 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. (E. K.) skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriui, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir J. I. (J. I.), dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–5), prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2013 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 49SF.-(14.49.104)-743 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ (toliau – ir 2013 m. birželio 13 d. sprendimas) (I t., b. l. 10–12); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. 1T-(9.5.)-41 „Dėl E. K. skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas) (I t., b. l. 16–20) 1 punktą; 3) įpareigoti atsakovą Skyrių parengti išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (toliau – ir Išvada) V. G. vardu už likusį neatkurtą buvusio savininko A. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemės plotą buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad yra pretendentės į V. G., mirusios 1993 m. liepos 15 d., turinčios teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. Z. iki nacionalizacijos turėtą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje, turto paveldėtojas. V. G. 1991 m. spalio 21 d. tuometinei Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo į 76 475 kv. m žemės, esančios (duomenys neskelbtini) Nr. 23, buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus mieste. Vilniaus miesto valdyba 1992 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 174-64 atkūrė V. G. nuosavybės teises į 0,20 ha ploto žemės sklypą individualiai statybai (duomenys neskelbtini) (ties namais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), o į likusį žemės plotą nuosavybės teisės nėra atkurtos.

Atkreipė dėmesį, kad 2013 m. gegužės 22 d. (I t., b. l. 9) pateikė Skyriui prašymą perkelti likusį žemės kiekį į Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) seniūnijas, tačiau Skyrius 2013 m. birželio 13 d. sprendime nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio nuostatas (galiojusias iki 2012 m. vasario 1 d.) pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. 2013 m. birželio 13 d. sprendime taip pat atkreiptas dėmesys, kad V. G. 1991 m. spalio 21 d. prašyme Vilniaus miesto valdybai nurodė, kad turėtą žemę pageidauja grąžinti natūra arba išpirkimu, o nuosavybės teisių atkūrimo byloje nesant duomenų apie valios keitimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d. ir nesant jos išreikštos valios gauti lygiavertį plotą kaimo vietovėje, Skyrius negali rengti prašomos išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn rajonų teritorijose. Paaiškino, kad, nesutikdamas su Skyriaus 2013 m. birželio 13 d. sprendimu, 2013 m. birželio 21 d. pateikė Tarnybos direktoriui skundą dėl 2013 m. birželio 13 d. sprendimo panaikinimo (I t., b. l. 13–14), tačiau Tarnybos direktorius 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad V. G. 1991 m. spalio 22 d. prašyme pareiškė valią atkurti nuosavybės teises natūra arba išpirkimu. Manė, kad ginčijamame 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime nepagrįstai padaryta išvada, jog iš V. G. prašyme išvardintų nuosavybės teisių atkūrimo būdų šiuo metu galiojančiame Atkūrimo įstatyme nustatyti tik žemės grąžinimas natūra ir atlyginimas už valstybės išperkamą žemę – įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto nusavinimo iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dienos. Iš V. G. prašyme išvardintų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, analizuojant prašymo padavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” (toliau – ir Atstatymo įstatymas) ir Atkūrimo įstatymo kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdus, nuosavybės teisių atkūrimo būdais, nenumatytais Atkūrimo įstatyme laikytini: valstybės vienkartinių išmokų suteikimas arba akcijų išdavimas (Atstatymo įstatymo 16 str. 1 d. 2 p.).

Manė, jog Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas išpirkimo būdas – ekvivalentinė natūra – yra ir galiojančiame Atkūrimo įstatyme, tik naudojama kitokia terminologija, tačiau kompensavimo būdų esmė išliko ta pati. Ekvivalentinė natūra pagal Atstatymo įstatymo l6 straipsnio 1 dalies 1 punktą buvo suprantama kaip tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai, o pagal galiojantį Atkūrimo įstatymą ekvivalentinė natūra yra tapati lygiaverčio žemės sklypo suteikimui (16 str. 9 d. 1 p. ir 4 p.).

Atkreipė dėmesį, kad institucijos, vykdančios nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, nesiaiškino, ar A. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytas žemės sklypas yra valstybės išperkamas. Manė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas iki 2003 m. balandžio 1 d. buvo nustatytas terminas pareikšti arba pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tačiau nebuvo nustatytas terminas pasirinkti kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, gali ne tik tas asmuo, kuris buvo išreiškęs tokią valią, bet ir tas asmuo, kuriam teisė į nuosavybės teisių atkūrimą buvo vėliau perduota paveldėjimo ar kitu įstatymo numatytu teisių perdavimo būdu. Manė, kad, paveldėtojai įgyja ir Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisę keisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės.

Pažymėjo, kad pareiškėjo motina J. K. 1994 m., t. y. po V. G. mirties, Vilniaus miesto valdybai teikė prašymą atstatyti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 1999 m., t. y. po savo motinos J. K. mirties, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui teikė prašymą perkelti V. G. žemę į Vilniaus rajoną. Paaiškino, kad nėra atsakingas už tai, jog minėtų prašymų nėra nuosavybės teisių atkūrimo byloje, nes visi dokumentai turėjo būti užregistruoti. Nurodė, kad pareiškėjo, kaip vienintelio V. G. teisės į nuosavybės teisių atkūrimą perėmėjo, 2013 m. gegužės 22 d. prašymas perkelti likusį neatkurtą žemės kiekį į Vilniaus rajoną ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijas) vertintinas kaip V. G. 1991 m. spalio 22 d. prašyme nurodyto kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdo sukonkretinimas, o ne valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimas ar pakeitimas.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrius atsiliepimu (I t., b. l. 67–74) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad išnagrinėjęs pareiškėjo 2013 m. gegužės 22 d. prašymą parengti V. G. vardu Išvadą ir persiųsti ją į Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijas bei peržiūrėjęs į nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 5261 pateiktus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo, nes nustatė, kad Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., V. G. (ar jos įpėdiniai) nepareiškė valios gauti lygiavertį žemes plotą kaimo vietovėje.

Paaiškino, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 2002 m. balandžio 1 d., buvo nustatyta galimybė pakeisti valią tik dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, o nuo 2002 m. balandžio 2 d. įsigaliojusioje minėtos dalies redakcijoje buvo nustatyta teisė pakeisti ir valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Nuo 2002 m. spalio 25 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis įtvirtino galimybę pareikšti ar pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės. Manė, kad sąvokos „valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo“ ir „valia dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą“ savo turiniu nėra visiškai tapačios, todėl tiesiogiai nustatytos galimybės piliečiui pakeisti valią dėl atlyginimo būdo nebeliko. Nurodė, kad sąvoka „valia dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą“ apima ne tik valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, bet ir valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo. Taigi pagal anksčiau minėtą Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakciją pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią ne tik dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, bet ir dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo.

Ankstesnėse Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcijose buvo nurodyti kalendorinėmis datomis apibrėžti naikinamieji terminai, iki kada piliečiai turėjo teisę pareikšti ar pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, arba būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę, arba pareikšti ir pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės. Tuo tarpu aktualioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas iki 2003 m. balandžio 1 d. buvo nustatytas terminas pareikšti arba pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tačiau nebuvo nustatyta jokio termino pasirinkti kompensavimo (atlyginimo) būdo už valstybės išperkamą žemę.

V. G. Vilniaus miesto valdybai pateiktame 1991 m. spalio 21 d. prašyme buvo išreikšta valia susigrąžinti žemę natūra arba išpirkimu (tokios pat rūšies turto perdavimo nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); suteikiant valstybės vienkartines išmokas arba išduodant akcijas; įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo). Pažymėjo, kad, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 14 d. nutartyje konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas – natūra – buvo numatytas iki 1997 m. galiojusiame Atstatymo įstatyme, o 1997 m. liepos 1 d. priimtas Atkūrimo įstatymas nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra nebenumatė, todėl piliečiai Atkūrimo įstatymo numatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra pareiškėjo nurodytų J. K. (testamentinės V. G. įpėdinės) 1994 m. ir pareiškėjo 1999 m. prašymų.

Kadangi daugiau jokių prašymų dėl valios pakeitimo iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo gauta, Vilniaus apskrities viršininkas, vadovaudamasis iki 2012-02-01 galiojusia Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostata, pasinaudojo savo teise parinkti atkūrimo būdą ir 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 2.3-907-01 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ V. G. įrašė į eilę į SI poziciją numeriu 113 pagal prašymo padavimo datą – 1991 m. spalio 21 d. Pagal šiuo metu aktualią Skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VK(14.49.2.)-1747 „Dėl piliečių pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtintą eilę, V. G. joje yra įrašyta 4 221 numeriu lygiaverčiam sklypui Vilniaus mieste gauti.

Atsižvelgiant į tai, kad V. G. Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1992 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 174-64 neatlygintinai suteiktas 0,20 ha ploto žemės sklypas individualiai statybai (duomenys neskelbtini) ties namais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvo buvusio savininko turėtos žemėvaldos ribose, V. G. vykdant Tarnybos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 18 d. pavedimą Nr. 1PAV-(1.8)-440 „Dėl komisijos sprendimo įgyvendinimo“ bus perkelta į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę pagal prašymo padavimo datą – 1991 m. spalio 21 d. Pažymėjo, kad E. K. prašymas parengti Išvadą V. G. vardu gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijose yra pateiktas tik 2013 m. gegužės 22 d. Todėl jame išreikšta įstatyminio turto paveldėtojo E. K. valia dėl būdo, kuriuo atlyginama už nekilnojamąjį turtą, pakeitimo negali sukurti teisinių pareigų institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo darbus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu (II t., b. l. 46–53) pareiškėjo E. K. skundą tenkino iš dalies.

V. G. Vilniaus miesto valdybai pateikė 1991 m. spalio 21 d. prašymą atstatyti nuosavybės teises į buvusio savininko (savo tėvo) A. Z. turėtos 7,6475 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje. V. G. 1991 m. spalio 22 d. prašyme pareiškė valią atkurti nuosavybės teises natūra arba išpirkimu (tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimo nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); suteikiant valstybės vienkartines išmokas arba išduodant akcijas; įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo) (I t., b. l. 54).

Vilniaus miesto valdyba 1992 m. spalio 13 d. sprendime Nr. 174-64 nusprendė atstatyti pilietei V. G. nuosavybės teises į 0,20 ha ploto žemės sklypą, natūra suteikiant ne didesnį kaip 0,20 ha ploto žemės sklypą individualiai statybai, (duomenys neskelbtini), ties namais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 25). Vilniaus miesto valdybos 1992 m. spalio 22 d. potvarkiu Nr. 2164V patvirtintas Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1992 m. spalio 13 d. sprendimas Nr. 174-64 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pil. V. G.“, įpareigojant Naujosios Vilnios seniūnijos valdybą parinkti V. G., (duomenys neskelbtini), ties namais Nr. (duomenys neskelbtini) –(duomenys neskelbtini), suteiktiną, iki 0,20 ha ploto, žemės sklypą individualiai statybai (I t., b. l. 26).

Pareiškėjas 2013 m. gegužės 22 d. kreipėsi į Skyrių su prašymu parengti V. G. vardu išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn ir persiųsti ją į Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijas (I t., b. l. 9). Skyrius, išnagrinėjęs minėtą pareiškėjo prašymą bei peržiūrėjęs į nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 5261 pateiktus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, 2013 m. birželio 13 d. priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo, nes nustatė, kad Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais, V. G. (ar jos įpėdiniai) nepareiškė valios gauti lygiavertį žemes plotą kaimo vietovėje (I t., b. l. 10–12). Nesutikdamas su minėtu sprendimu, pareiškėjas 2013 m. birželio 21 d. pateikė skundą Tarnybai (I t., b. l. 13–14), kurios direktorius 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą (I t., b. l. 16–20). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal naujausius byloje esančius duomenis V. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 6,74 ha žemės (II t., b. l. 3, 7). V. G. į Skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-242 2 punkte patvirtintą Piliečių, kuriems bus pasiūlyti neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai, sąrašą yra įrašyta 23 punktu, kaip turinti teisę rinktis 0,12 ha žemės sklypą (II t., b. l. 10–12).

Nors pareiškėjas savo skunde pažymėjo, kad pareiškėjo motina J. K. 1994 m., t. y. po V. G. mirties, Vilniaus miesto valdybai teikė prašymą atstatyti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini), o pareiškėjas 1999 m. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui teikė prašymą perkelti V. G. žemę į Vilniaus rajoną, tačiau šių savo teiginių nepagrindė dokumentais. Taigi byloje nėra įrodymų, kad Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais V. G. (ar jos turto paveldėtojai) būtų pakeitusi 1991 m. spalio 22 d. prašyme nurodytą valią dėl atkūrimo ir išpirkimo būdo.

Pritarė atsakovo pozicijai, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdai natūra ir ekvivalentine natūra yra du savarankiški, skirtingi nuosavybės teisių atkūrimo būdai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1375/2013). Tačiau iš V. G. 1991 m. spalio 22 d. prašymo ir Atstatymo įstatymo redakcijos, galiojusios minėto prašymo pateikimo metu, nustatė, kad ekvivalentinė natūra tuo metu buvo ne tik kaip vienas iš savarankiškų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, kurį V. G. išbraukė, tačiau ir kaip išpirkimo būdas. Pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjo 2013 m. gegužės 22 d. prašymas perkelti likusį neatkurtą žemės kiekį į Vilniaus rajoną ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijas) Skyriaus ir Tarnybos buvo nepagrįstai įvertintas kaip V. G. 1991 m. spalio 22 d. prašyme nurodyto atkūrimo būdo keitimas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” (toliau – ir Nutarimas) (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. vasario 6 d. iki 2003 m. spalio 18 d.) 3 punkte buvo nustatyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal Atkūrimo įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

Nors atsakovas rėmėsi aplinkybe, kad V. G. 1991 m. prašyme, kuris nebuvo patikslintas, nurodytų atkūrimo būdų nebeliko 1997 m. priimtame Atkūrimo įstatyme, tačiau jis neįvykdė Nutarimo 3 punkte nustatytos pareigos raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Atsižvelgęs į tai, konstatavo, kad institucijai nustatytos pareigos neįvykdymas negali daryti įtakos pareiškėjo teisių suvaržymui.

Atkreipė dėmesį į Nutarimo 3 punkto nuostatą, kurioje reglamentuota, kad, iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad institucijos, vykdančios nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, nesiaiškino, ar A. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytas žemės sklypas yra valstybės išperkamas, ar ne. Institucijai konstatavus, kad atkurti nuosavybės teises natūra nėra galimybės, ji turėjo aiškintis su kitu V. G. pasirinktu būdu (išpirkimu) susijusias aplinkybes. Teismo nuomone, Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas išpirkimo būdas – ekvivalentinė natūra – yra įtvirtintas ir galiojančiame Atkūrimo įstatyme (16 str. 9 d. 1 p.). Ekvivalentinė natūra pagal Atstatymo įstatymo l6 straipsnio 1 dalies 1 punktą buvo suprantama kaip tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai, o pagal galiojantį Atkūrimo įstatymą ekvivalentinė natūra yra tapati lygiaverčio žemės ploto suteikimui vietoj turėtos kitoje vietoje privačios žemės (16 str. 9 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs V. G. 1991 m. prašymo turinį, konstatavo, kad skundžiamuose sprendimuose Tarnyba ir Skyrius nepagrįstai padarė išvadą, jog iki 2003 m. balandžio 1 d. V. G. (ar jos įpėdiniai) nepareiškė valios gauti lygiavertį žemes plotą kaimo vietovėje, nes 1991 m. prašyme ekvivalentinės natūros, kaip išpirkimo būdo, pasirinkimas apima siekį gauti lygiavertį žemės plotą kitoje vietovėje. Be to, aplinkybė, kad ta valia nebuvo patikslinta, yra susijusi su institucijos neveikimu. Padarė išvadą, kad ginčijami Skyriaus 2013 m. birželio 13 d. sprendimas ir Tarnybos direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo 1 punktas yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini. Kadangi Skyrius pareiškėjo prašymą atsisakė tenkinti tam tikrais pagrindais, kuriuos pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais, konstatavo, kad yra pagrindas įpareigoti Skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. gegužės 22 d. prašymą (I t., b. l. 9), nes kiti svarbūs aspektai, kurie paaiškėjo, kai atsakovas teismui su 2014 m. balandžio 29 d. raštu pateikė 2014 m. dokumentus, priimant ginčijamus sprendimus nebuvo vertinti.

III. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrius apeliaciniu skundu (II t., b. l. 57–61) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjo E. K. skundas tenkintas iš dalies, ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais esminiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai pritarė pareiškėjo nuomonei, kad dabar galiojančiame Atkūrimo įstatyme yra numatytas V. G. pirminiame 1991 m. pasirinktas nuosavybės teisių išpirkimo (pagal dabar galiojančią terminiją atlyginimo už valstybės išperkamą žemę) būdas – ekvivalentinė natūra, kuria pareiškėjas ir siekia atkurti nuosavybės teises. Toks teisės normų interpretavimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai, kurioje nagrinėta nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra specifika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1435/2009). Nors pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad V. G. pirminio prašymo padavimo metu ekvivalentinė natūra buvo nurodyta ne tik kaip nuosavybės teisių atkūrimo būdas, bet ir kaip išpirkimo (kompensavimo, atlyginimo) būdas, ši aplinkybė neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi tokio būdo Atstatymo įstatymą pakeitęs Atkūrimo įstatymas nebenumatė. Apskritai, šiuo metu galiojančiame Atkūrimo įstatyme iš žemės grąžinimo būdų, nurodytų V. G. 1991 m. užpildytoje prašymo formoje, numatyti tik žemės grąžinimas natūra ir atlyginimas už valstybės išperkamą žemę – įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto nusavinimo iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atitikimo dienos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo kad nebuvo įvykdyta Nutarimo (redakciją, galiojusi nuo 2003 m. vasario 6 d. iki 2003 m. spalio 18 d.) 3 punkte numatyta pareiga raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiams kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Todėl padarė išvadą, kad institucijai nustatytos pareigos neįvykdymas negali daryti įtakos pareiškėjo teisių suvaržymui. Tačiau pažymėtina, kad terminas šiai pareigai įvykdyti, atsižvelgiant į iki tol piliečiams atkurtų nuosavybės teisių apimtį, į nuosavybės teisių atkūrimo bylų skaičių ir dar didesnį pretendentų bei jų paveldėtojų skaičių, buvo labai trumpas. Tokia pareiga įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 142 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo nuo 2003 m. vasario 6 d. Taigi laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 6 d. iki 2003 m. kovo 1 d. objektyviai nebuvo įmanoma visiems piliečiams pateikti tokius informacinius pranešimus. Aplinkybė, kad byloje nėra tokio pranešimo, neužkirto pareiškėjui galimybės laiku pateikti prašymą dėl Išvados parengimo. Nors pagal kito buvusio savininko nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 5053, tačiau pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. 49SF-459 buvo informuotas apie galimybę pasirinkti kitą būdą, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės. Šiame rašte jam išaiškinta, kas yra laikoma lygiaverčiu žemės sklypu, ir kokia tvarka rengiama Išvada. 2011 m. spalio 27 d. pareiškėjas pateikė prašymą „perkelti žemę“ į Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūniją, 2011 m. lapkričio 9 d. raštu pareiškėjas buvo informuotas apie Išvados parengimą. Taigi pareiškėjui buvo žinoma, kad galima parengti išvadą. Todėl pareiškėjas iki 2012 m. sausio 31 d. galėjo realizuoti teisę pakeisti pirminiame V. G. prašyme išreikštą valią ir prašyti parengti Išvadą, tačiau prašymą pateikė tik 2013 m. gegužės 22 d. Atsižvelgiant į tai, kad šių aplinkybių įrodinėjimo būtinybė iškilo tik pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą sprendimą, prašo prijungti minėtus dokumentus prie bylos.

Pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas ne kartą aptarinėtas įvairiose informacinėse priemonėse (televizijoje, spaudoje ir pan.), be to, visi teisės aktai yra privalomai skelbiami viešai, todėl asmenys negali remtis teisės aktų nežinojimu. Taip pat pažymi, kad piliečiai turi ne tik teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau ir pareigą domėtis šiuo procesu, laiku realizuoti jiems suteiktas teises, pavyzdžiui, pareikšti valią.

Pareiškėjas E. K. atsiliepimu (II t., b. l. 72–78) į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad iš V. G. prašyme išvardintų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, analizuojant Atstatymo ir Atkūrimo įstatymų kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdus, nuosavybės teisių atkūrimo būdais, nenumatytais Atkūrimo įstatyme laikytini: valstybės vienkartinių išmokų suteikimas arba akcijų išdavimas (Atstatymo įstatymo 16 str. 1 d. 2 p.) Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas išpirkimo būdas – ekvivalentinė natūra yra ir galiojančiame Atkūrimo įstatyme.

Ekvivalentinė natūra buvo suprantama kaip tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (Atstatymo įstatymo 16 str. 1 d. 1 p.). Ekvivalentinė natūra pagal galiojantį Atkūrimo įstatymą yra tapati lygiaverčio žemės sklypo suteikimui (16 str. 9 d. 1 p. ir 4 p.). Pareiškėjo 2013 m. gegužės 22 d. prašymas vertintinas kaip V. G. 1991 m. spalio 22 d. prašyme nurodyto kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdo sukonkretinimas.

Pretendentei V. G. pasirinkus ir išreiškus valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir dėl kompensavimo būdų, bei jos nepakeitus, pretendentės valios į likusią neatkurtą buvusio savininko A. Z. žemės dalį nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal pretendentės prašymą ir už valstybės išperkamą žemę atlyginti perduodant lygiavertį žemės sklypą kaimo vietovėje.

Skunde pareiškėjas nurodė, jog jo motina J. K. 1994 metais teikė prašymą dėl žemės perkėlimo. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, jog įrodymų dėl prašymo teikimo nebuvo pateikta. Po ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjui pavyko surasti netiesioginį įrodymą dėl prašymo teikimo, o būtent Vilniaus miesto valdybos 1994 m. vasario 17 d. raštą Nr. K-447, kuriuo J. K. buvo informuota, kad jos prašymas persiųstas nagrinėti į žemėtvarkos tarnybą. Šis dokumentas įrodo, kad V. G. paveldėtoja įstatymo nustatytu laiku kreipėsi dėl nuosavybės atstatymo, tačiau prašymas ne tik nebuvo išnagrinėtas, bet ir iš vis pamestas, nes atsakovo teigimu jo žinioje šio prašymo nėra.

Atsakovas atsisako rengti išvadą vadovaudamasis formaliais pagrindais, nurodydamas kad nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdas, nurodytas V. G. 1991 m. spalio 22 d. prašyme (ekvivalentinė natūra) nenumatytas Atkūrimo įstatyme.

Remdamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi pareiškėjas mano, jog nagrinėjamu atveju atkurti nuosavybės teises V. G. atlyginant už valstybės išperkamą žemę pinigais galima būtų tik tuo atveju, jei nėra galimybių suteikti lygiavertį žemės sklypą iš laisvos valstybinės žemės fondo žemės. Tačiau tokių įrodymų į bylą nebuvo pateikta.

Atsakovas neįvykdė Nutarimo 3 punkte nustatytos pareigos raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame Atkūrimo įstatyme nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Apeliacinio skundo argumentas, jog terminas šiai pareigai įvykdyti buvo labai trumpas ir objektyviai nebuvo įmanoma visiems piliečiams pateikti tokius informacinius pranešimus yra nepagrįstas. Valstybės institucijos, vykdžiusios ir vykdančios nuosavybės teisių atkūrimą veikia per savo teritorinius padalinius, todėl galėjo ir privalėjo laikytis terminų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad institucijos vykdžiusios ir vykdančios nuosavybės teisių atkūrimą nesilaikė ir joms įtvirtintos pareigos parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą jei pilietis iki įstatymo nustatytos datos nepareiškė ar nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Ši nuostata galiojo laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. Tai pakankamas terminas parinkti ir pasiūlyti pretendentams Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytus kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdus. Kaip matyti iš atsakovo prie apeliacinio skundo pridėto 2011 m. rugsėjo 19 d. rašto Nr. 49SF-459, atsakovas parinkdavo kelis atkūrimo būdus, įskaitant ir lygiaverčio žemės sklypo suteikimą. Be to atsakovo paaiškinimu, laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. teritoriniai padaliniai rengdavo išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio suteikimo neatlygintinai, jei piliečiai prašė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. 49SF.-(14.49.104)-743 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ ir NŽT direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. 1T-(9.5.)-41 „Dėl E. K. skundo išnagrinėjimo“ 1 punkto panaikinimo bei įpareigojimo parengti išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn V. G. vardu už likusį neatkurtą buvusio savininko A. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemės plotą buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino 2013 m. 2013m. birželio 13 d. sprendimą bei 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo 1 punktą bei įpareigojo Skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. gegužės 22 d. prašymą.

Teismas sprendime, be kita ko, konstatavo, kad V. G. Vilniaus miesto valdybai 1991 m. spalio 21 d. prašyme (t. I, b.l. 54) nurodytas išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo būdas (t. y. išpirkimas ekvivalentine natūra) pagal tuo metu galiojusio Atstatymo įstatymo nuostatas (16 straipsnio 1 dalies 1 punktas) savo esme, nors ir naudojant kitą terminologiją, išliko ir 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte, todėl skundžiamuose sprendimuose Tarnyba ir Skyrius nepagrįstai konstatavo, kad V. G. iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios gauti lygiavertį žemės plotą kaimo vietovėje. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas neįvykdė Nutarimo 3 punkte nustatytos pareigos raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui iš dalies pritaria.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, ginčo nėra dėl faktinės aplinkybės, kad V. G. Vilniaus miesto valdybai pateikė 1991 m. spalio 21 d. prašymą atstatyti nuosavybės teises į buvusio savininko (savo tėvo) A. Z. turėtos 7,6475 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje. V. G. 1991 m. spalio 21 d. prašyme pareiškė valią atkurti nuosavybės teises natūra arba išpirkimu (tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimo nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); suteikiant valstybės vienkartines išmokas arba išduodant akcijas; įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo) (I t., b. l. 54).

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2003 m. kovo 4 d. redakcija) nurodyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2013 m. birželio 27 d. redakcija) nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. nutartis administracinėse bylose Nr. A8-266-05, A525-1305/2009, A146-643/2009) laikomasi nuostatos, jog teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą atsiranda tuomet, kai asmuo iki 2003 m. balandžio 1 d. apskritai nepareiškė jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos asmuo pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą (kai asmens nurodytas būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių) nepareiškia tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Viena vertus, sutiktina su atsakovo argumentais, kad skirtingai nei Atstatymo įstatymas, 1997 m. liepos 1 d. priimtas Atkūrimo įstatymas nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra nebenumatė, todėl piliečiai teisės aktų nustatyta tvarka turėjo patikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 14 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1435/2009). Vis dėlto sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad V. G. savo 1991 m. spalio 21 d. pagal tuomet galiojusį teisinį reguliavimą buvo išreiškusi aiškią valią dėl pasirinkto nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkte (2003 m. sausio 31 d. redakcija) buvo įtvirtinta, jog iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad ilgai trunkant nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir keičiantis teisiniam reguliavimui pirmosios instancijos teismo nurodyta Nutarimo Nr. 1057 3 punkte įtvirtinta pareiga raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, nėra savitikslė ar formali. Ja iš esmės siekiama užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Taigi ši nuostata iš esmės laikytina procedūrine garantija piliečiams tinkamai realizuoti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese. Kaip minėta, byloje nėra ginčo, kad 1991 m. prašyme V. G. aiškiai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl ji ir jos teisių perėmėjai galėjo pagrįstai tikėtis, kad prašymo pagrindu bus atkurtos nuosavybės teisės. Atsakovas neginčija, kad pirmiau minėtos pareigos pasiūlyti piliečiui nurodyti kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus pareiškėjo atžvilgiu nevykdė, teisėjų kolegijos manymu toks pareigos nevykdymas byloje vertinamu atveju negali būti laikomas nereikšmingu. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad dėl laiko stokos tokių pranešimų visiems piliečiams objektyviai nebuvo įmanoma pateikti, toks argumentas atmestinas kaip teisiškai nereikšmingas. Taip pat pažymėtina, kad nors apeliantas remiasi LVAT 2014 m. sausio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2501/2013, skiriasi nagrinėjamos ir pirmiau minėtos bylos aplinkybės, nes pastarojoje byloje nebuvo ginčo dėl to, kad pareiškėjui raštu buvo pasiūlyta pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantas su apeliaciniu skundu ir pareiškėjas su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė tam tikrus dokumentus. Iš jų turinio matyti, kad šie dokumentai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, o proceso dalyviai nenurodė objektyvių priežasčių, kodėl šių dokumentų nepateikė pirmosios instancijos teismui. Todėl teisėjų kolegija nutaria šių dokumentų į bylą neprijungti.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis