A-552-1597-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1597/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00450-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. M. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims T. G., S. G., G. I. D., J. G., I. M. G., J. B., I. G., J. Ž., R. P. dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. M. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. sausio 21 d. raštą Nr. lSS-(7.5)-111, kuriuo atsisakoma jai parduoti valstybinę žemę, ir įpareigoti Tarnybos Švenčionių skyrių per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos jai parduoti žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Švenčionių rajone ( toliau – ir Ginčo sklypai).

Pareiškėja paaiškino, kad 2012 m. gruodžio 10 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą, nes iš Tarnybos Švenčionių skyriaus sužinojo, jog yra planuojama jos teisėtai tvarkomus sklypus perduoti kitam fiziniam asmeniui. 2013 m. sausio 21 d. gavo Tarnybos atsakymą raštu Nr. lSS-(7.5)-111, kuriuo iš esmės buvo pasakyta, kad žemės sklypai, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), ir Nr. (duomenys neskelbtini), pasirinkti kitų asmenų neatlygintinai atkuriant nuosavybės teises, o pareiškėja galės rinktis pirkti kitus valstybinės žemės sklypus pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nurodytą eiliškumą iš likusio laisvo žemės fondo. Pareiškėjos manymu, tokiu būdu pažeidžiamos jos teisės, teisėtų lūkesčių ir teisingumo principai, neatsižvelgta į tai, jog ji sąžininga ūkininkė, savo darbu, lėšomis pagerino nuomotus valstybinės žemės sklypus, planuoja ūkinę veiklą, atsižvelgdama į teisinį reglamentavimą, nuo 2008 metų tikėjosi nupirkti nuomojamus valstybinės žemės sklypus. Pareiškėja nurodė, kad daug lėšų investavo į žemės sklypus, šeima iš bankų pasiėmė paskolas už nemažas palūkanas, kad galėtų įsigyti geresnės technikos žemės dirbimui. Pareiškėja darė išvadą, kad jeigu minėti žemės sklypai būtų atiduoti kitam asmeniui, kuris niekados nevykdė jokios veiklos šiuose žemės sklypuose, būtų pažeisti teisingumo, sąžiningumo principai. Be to, pareiškėjos manymu, turi būti atsižvelgiama į ekonomiškumo principą, nes paėmus žemės sklypus pareiškėja prarastų realias pajamas iš žemės ūkio, negalėtų toliau plėtoti žemės ūkio veiklos, negalėtų tinkamai užtikrinti paskolos grąžinimo, neturėtų kur dėti traktoriaus ir kombaino, patirtų didelius turtinius bei neturtinius nuostolius.

Pareiškėja paaiškino, kad 2005 m. gegužės 23 d. valstybinės žemės nuomos sutartimis Nr. 86/05-178 ir Nr. 86/05-179 išsinuomojo žemės ūkio paskirties 42,12 ha ir 19,77 ha valstybinės žemės sklypus (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Švenčionių rajone. Nuomos terminas pagal 2005 m. birželio 23 d. valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. 86/05-178 ir Nr. 86/05-179 nustatytas iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 3433-86 pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 dienos. 2005 m. gegužės 23 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. 86/05-180 išsinuomojo žemės ūkio paskirties 63,40 ha valstybinės žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Švenčionių rajone. Nuomos terminas pagal 2005 m. gegužės 23 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 86/05-180 nustatytas iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 3433-86 pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 dienos. Žemės sklypai buvo dirbami, juose nuolatos vyko veikla, buvo pildomos deklaracijos, kiekvieną mėnesį buvo mokama už žemės nuomą į valstybės biudžetą, jokių pažeidimų minėtuose žemės sklypuose dėl ūkininkavimo nenustatyta, žemė nuolatos buvo naudojama žemės ūkiui plėtoti. 2008 m. vasario 26 d. pareiškėja pateikė prašymą pirkti bendro 254,00 ha ploto valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje Švenčionių rajone Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui.

Pareiškėja pažymėjo, kad 2009 m. gruodžio 28 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriame įtvirtinta nuostata, jog laisvos žemės fondo žemė, kurią nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. naudoja valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę subjektai, atitinkantys Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 2 straipsnyje nurodytas sąlygas, gali būti perduodama nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčio ploto turėtam žemės plotui tik šiems piliečiams. Pareiškėja rėmėsi Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalimi, pažymėjo, jog apie tai, kad ji yra asmuo, atitinkantis Laikinojo įstatymo 2 straipsnyje nurodytas sąlygas – ūkininkė, turinti ūkį, dirbanti žemę, laikosi visų numatytų reikalavimų, deklaruoja mokesčius, tai įrodančius dokumentus pateikė Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui dar 2008 metais paduodama prašymą pirkti nuomojamus žemės sklypus. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, įsigaliojusios nuo 2011 m. balandžio 24 d., 28 punktu, nuo 2012 m. sausio 1 d. Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, 24.8.5 punktu, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas šiomis teisės normomis sureguliavo kompleksiškai tiek nuosavybės teisių piliečiams atkūrimo, tiek žemės reformos procesus. Pareiškėja darė išvadą, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą žemės sklypai kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), ir Nr. (duomenys neskelbtini) negali būti suteikti kitiems asmenims neatlygintinai, jie turi būti parduodami būtent pareiškėjai.

Atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Tarnybos Švenčionių skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad Tarnyba, atsakydama 2013 m. sausio 21 d. raštu Nr. lSS-(7.5)-111 į pareiškėjos 2012 m. gruodžio 10 d. prašymą, paaiškino, jog 2009 m. gruodžio 28 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymo 4 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriuo vadovaujantis paramos subjektai nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. turi galimybę naudojamus valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus įsigyti pirmumo teise juos gaunant nuosavybėn neatlygintinai kaip lygiaverčius žemės sklypus turėtiesiems arba perkant iš valstybės, tačiau, jeigu subjektas nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. nuolat nenaudojo pageidaujamo pirkti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo ir (ar) po 2004 m. rugpjūčio 7 d. tapo valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę subjektu, t. y. fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos (žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaruojantis ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo, kuris turi praktinio ūkininkavimo patirties ir Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti), toks valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypas gali būti suprojektuotas ir kitiems asmenims, įrašytiems į patvirtintą asmenų, kuriems projektuojami žemės sklypai, sąrašą.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybinės žemės ūkio paskirties 63,40 ha, 42,12 ha ir 19,77 ha žemės sklypus (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimuose, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Švenčionių rajone, pareiškėja pagal valstybinės žemės nuomos sutartis nuomojo nuo 2005 m. gegužės 23 d., ir į tai, kad ūkininko ūkį įregistravo tik 2004 m. lapkričio 29 d., S. M. neatitinka nuo 2009 m. gruodžio 28 d.

įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 punkte nurodytų sąlygų, rengiant Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, minėtus valstybinės žemės sklypus galėjo rinktis ir kiti asmenys, kurie įrašyti į aukštesnes Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodytas eiliškumo grupes. 2012 m. lapkričio 29 d. įvykusiame pretendentų susirinkime ginčo žemės sklypus pasirinko Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos 9-osios eilės pretendentai.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja prašymą pirkti bendro 254,00 ha ploto valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Švenčionių rajone, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė 2008 m. vasario 26 d., Asmenų, kuriems bus projektuojami valstybinės žemės sklypai Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąraše, patvirtintame Švenčionių skyriaus vedėjo 2011 m. kovo 25 d.

įsakymu Nr. 45VĮ-(14.45.2.)-298, pareiškėja įrašyta kaip pretendentė, kuriai pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą 12-ąją eilę bus projektuojami parduotini bendro 254,32 ha ploto valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, įrodančių ginčo žemės sklypų naudojimą nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d., Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalies nuostata nebuvo taikoma ir pretendentų, kuriems buvo projektuojami valstybinės žemės sklypai pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą 9-ąją eilę susirinkime, įvykusiame 2012 m. lapkričio 29 d., ginčo žemės sklypus pasirinko piliečiai, kuriems minėti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypai buvo suprojektuoti juos perduodant nuosavybėn neatlygintinai.

Tarnyba, dar kartą nagrinėdama aplinkybes, susijusias su galimybe pareiškėjai parduoti ginčo žemės sklypus, 2013 m. kovo 1 d. raštu Nr. lSS-(7.5)-415 paprašė pateikti papildomus dokumentus, kurie įrodytų, jog pareiškėja atitinka nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę subjektui keliamus reikalavimus ir nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. naudoja minėtus žemės sklypus. Pareiškėja Tarnybai paštu pateikė Surganovo vardo Lužesno žemės ūkio technikumo 1981 m. vasario 25 d. diplomo kopiją, kuriame nurodyta, kad P. S. S. suteikta agronomo kvalifikacija.

Šiuo dokumentu pareiškėja patvirtina, kad ji nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. atitinka valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę subjektui keliamus reikalavimus, tačiau pareiškėja nepateikė dokumento, įrodančio, kad ji nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. naudojo ginčo žemės sklypus. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėja 2013 m. vasario 8 d. skunde taip pat nenurodė, kad iki 2005 m. gegužės 23 d., t. y. iki sudarant valstybinės žemės nuomos sutartis, naudojo ginčo žemės sklypus, todėl, jeigu pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) pateiktus duomenis nebus nustatyta, kad pareiškėja ne vėliau kaip nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. naudojo ginčo žemės sklypus, Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 punkto nuostata nebus taikoma ir pareiškėjai ginčo žemės sklypai nebus parduodami.

Atsakovai pažymėjo, kad sandoriai dėl valstybės turto gali būti sudaromi tik tais atvejais, kai tai tiesiogiai leidžiama įstatymuose, ir tik įstatymuose nustatytais būdais. Kadangi pareiškėja neatitinka sąlygų, nurodytų Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalyje, ir Tarnyba nėra prisiėmusi įsipareigojimo pareiškėjai parduoti ginčo žemės sklypus, atsakovų manymu, nėra pagrindo teigti, kad skundžiamu Tarnybos 2013 m. sausio 21 d. raštu Nr. lSS-(7.5)-111 yra pažeisti pareiškėjos teisėti lūkesčiai, nes tokiems lūkesčiams atsirasti nėra teisinio pagrindo.

Tretieji suinteresuoti asmenys R. P. ir J. Ž. atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

Tretieji suinteresuoti asmenys atkreipė dėmesį, kad pareiškėja neginčija jų teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti valstybę jai parduoti ginčo žemės sklypus neturi jokio teisinio pagrindo. Pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, parduodama tik ta valstybinė žemė, dėl kurios nepateikti prašymai atkurti nuosavybės teises. Šiuo atveju tretieji suinteresuoti asmenys pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o pareiškėja tokios jų teisės neginčijo.

Tretieji suinteresuoti asmenys rėmėsi Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad pareiškėja neturi pirmenybės teisės trečiųjų suinteresuotų asmenų atžvilgiu. Tretieji suinteresuoti asmenys rėmėsi Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalimi, 1 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Laikinojo įstatymo 2 straipsniu, pažymėjo, kad ginčo žemės sklypai nepriklauso laisvos žemės fondui. Tretieji suinteresuoti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, siekia susigrąžinti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypus ir atgauti juos natūra, todėl šie žemės sklypai negali būti priskirti laisvos žemės fondui.

Žemės sklypai laisvos žemės fonde yra nesuformuoti ir neturi kadastrinių numerių, o ginčo žemės sklypai yra suformuoti ir jiems kadastriniai numeriai yra suteikti. Tretieji suinteresuoti asmenys atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog ji žemės sklypais naudojosi dar 2004 m. rugpjūčio 7 d., kad ji atitinka Laikinojo įstatymo 2 straipsnyje nurodytas sąlygas ar kad ji yra valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę subjektas. Trečiųjų suinteresuotų asmenų manymu, net ir minėtas aplinkybes pareiškėjai įrodžius, tai nekeistų ginčo teisinių santykių prigimties, neturėtų teisinės reikšmės, kadangi visais atvejais nuosavybės teises atkuriantis asmuo turi pirmenybės teisę į savo išlikusį nekilnojamąjį turtą šio turto naudotojo atžvilgiu, o ne priešingai.

Tretieji suinteresuoti asmenys pažymėjo, kad pareiškėja turėjo numatyti, kad žemės sklypai jai perduoti ne neapibrėžtam laikui, o iki nuomos sutarties termino pabaigos – 2012 m. gruodžio 31 d., ir savo veiklą bei atliekamas investicijas turėjo planuoti atsižvelgdama į šias aplinkybes, todėl jos teisėti lūkesčiai negalėjo būti pažeisti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 4 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuriuo pakeista 4 straipsnio 13 dalis, Laikinojo įstatymo 2 straipsniu, nustatė, kad pareiškėjai ūkininko ūkio registracijos pažymėjimas išduotas 2004 m. lapkričio 29 d. 1981 m. vasario 25 d. P. S. S. išduotas diplomas dėl Surganovo vardo Lužesno žemės ūkio technikumo baigimo. Pareiškėja 1998 m. gruodžio 31 d. susituokė su A. M. ir po santuokos pasirinko M. pavardę. Teismas pažymėjo, kad dėl pareiškėjos tinkamumo ūkininkauti, ūkininko ūkio registracijos ginčo nėra.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja ginčo žemės sklypus nuomojo tik nuo 2005 m. gegužės 23 d., o ūkininko ūkį įregistravo tik 2004 m. lapkričio 29 d. Teismas pažymėjo, kad teisę minėtą žemę išsipirkti pareiškėja būtų turėjusi, jeigu žemės sklypus, kuriuos pretenduoja įsigyti, būtų naudojusi nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. Teismas pabrėžė, kad įstatymas reikalavimą naudoti žemę nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. sieja su konkrečiu asmeniu, tačiau S. M. ginčo žemės nuomos sutartis sudarė tik 2005 m. gegužės 23 d. Teismas nurodė, kad žeme pareiškėja nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. privalėjo naudotis teisėtu pagrindu.

Nors S. M. skunde nurodė, kad dar 2008 m. vasario 26 d. pateikė prašymą pirkti 254,00 ha bendro ploto valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus, byloje nesant visų su 2004 m. liepos 7 d. pareiškėjos deklaracija pateiktų dokumentų, negalima dokumentų sulyginti ir nėra pagrindo tvirtinti, kad pareiškėja už 2004 metus išmokas gavo būtent už tą žemę, kurią ji pretenduoja išpirkti, nes ji naudojosi dideliais žemės plotais. Teismas darė išvadą, kad faktinis minimos žemės naudojimas nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. taip pat nenustatytas.

Teismas pareiškėjos skundo netenkino, vertino, kad Tarnybos 2013 m. sausio 21 d. sprendimas Nr. lSS-(7.5)-111 yra teisėtas, jo naikinimo pagrindų nenustatyta. Netenkinęs pagrindinio skundo reikalavimo, teismas prašymo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus taip pat netenkino kaip išvestinio.

III. Pareiškėja S. M. apeliaciniu skundu (t. IV, b. l. 156-161) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalyje nurodyti subjektai, t. y. kalbama ir apie ūkininko ūkį, todėl teismas netinkamai įvertino šios nuostatos turinį. Pareiškėja remiasi Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, Civilinio kodekso 5.71, 5.73 straipsniais, paaiškina, kad su savo vyru iki 2004 m. dirbo A. M. ūkyje, buvo jo nariai. Pareiškėja vadovaujasi iki 2003 m. balandžio 1 d. galiojusio Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 5 straipsniu, pažymėjo, kad po nepriklausomybės atkūrimo pradėjo ūkininkauti jos vyro tėvas, po jo mirties 2004 m. birželio 6 d.

ūkininko ūkį įregistravo pareiškėja, todėl jokio nutrūkimo ūkininkavime su žemės dirbimu nebuvo. Pareiškėjos teigimu, teismas nevertino dokumentų, pateiktų siekiant nustatyti faktą, jog ji ginčo žemės sklypus naudojo 2004 metais. Pareiškėja pažymi, kad teismui buvo pateikta 2004 m. liepos 7 d. žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaracija, kurioje nurodyti duomenys apie deklaruojamus pasėlius konkrečiuose laukuose, identifikuotuose nurodant bloko ir lauko numerius, išmokų laikotarpius. Deklaruojamų pasėlių konkrečiuose laukuose identifikuojami lauko numeriai nesutampa su žemės sklypo kadastro ar unikaliu numeriu.

Pareiškėja pabrėžia, kad ji grafinės išraiškos neturi, pati negali susieti skirtingų numerių, tačiau yra sąžininga ūkininkė, moka mokesčius, laiku teikia deklaracijas už pasėlius. Pareiškėjos manymu, Agentūra, taip pat Tarnyba negalėjo teismui paaiškinti, ar 2004-2005 metais už ginčo žemės sklypus buvo gautos išmokos už deklaruotus pasėlius. Pareiškėjos manymu, tai įrodytų ar paneigtų faktinį ginčo sklypų naudojimą 2004 metais. Pareiškėjos teigimu, Tarnyba, nurodydama teismui, kad nerado dokumentų apie teiktas deklaracijas, nepaneigė fakto, jog tokie dokumentai nustatyta tvarka buvo pateikti.

Pareiškėja pabrėžia, kad gavo išmokas už 2004 metus už deklaruotus pasėlius. Pareiškėja pabrėžia, kad byloje turėjo būti išsiaiškinta, už kokius pasėlius konkrečioje vietoje buvo gautos išmokos už 2004 metus. Pareiškėjos vertinimu, nors byloje nustatyta, kad jos vardu nėra registruoto ūkio, tačiau teismas turėjo vertinti aplinkybes ne formaliai, bet vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjos manymu, buvo būtina atsižvelgti, jog ūkininko ūkio, kuris iki 2004 m. lapkričio 29 d. buvo registruotas A.

M. vardu, narė buvo ir pareiškėja, o po 2004 m. lapkričio 29 d. ūkis buvo registruotas jos vardu. Ūkį sudarė nenutrūkstama veikla, susidedanti iš žemės ūkio produktų gamybos, vientisų pareigų ir teisių, vientisos žemėvaldos. Pareiškėja pažymi, kad žemės reformos aspektu turėtų būti įvertinta, jog ji žemės sklypus dirbo virš 10 metų, agrariniu požiūriu juos sutvarkė, pagerino jų našumą, todėl būtų neteisinga, kad kiti asmenys gautų tokią išpuoselėtą žemę, o jai būtų palikta galimybė rinktis apleistą, apžėlusią žemę ir likusias pelkes.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad ginčo žemės sklypai suformuoti atliekant preliminarius matavimus dar 2004 m. balandžio 21 d., tačiau teismas nesiaiškino, kokiu tikslu jie buvo suformuoti, o vėliau užregistruoti Nekilnojamojo turto registre apskrities viršininko 2004 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2.3-3957-86 pagrindu. Pareiškėjos manymu, teismas nepagrįstai sprendime remiasi Agentūros raštu be konkrečios datos ir numerio.

Tretieji suinteresuoti asmenys R. P. ir J. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 168-172) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Tretieji suinteresuoti asmenys atkreipia dėmesį, kad pareiškėja 2004 m. rugpjūčio 7 d. ir po to nebuvo Lietuvos Respublikos piliete ir pilietybę įgijo tik prieš keletą metų, todėl ji negali reikalauti teisių, kurios priklauso išimtinai Lietuvos Respublikos piliečiams. Trečiųjų suinteresuotų asmenų teigimu, pareiškėja teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę įgijo taip pat tik po pilietybės įgijimo, todėl negali savo teisės įsigyti valstybinę žemę grįsti aplinkybėmis, kurios įvyko iki pilietybės įgijimo fakto. Be to, pareiškėja žemės sklypus išsinuomojo tik 2005 metais, todėl Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalies nuostatos jos atžvilgiu negali būti taikomos. Pareiškėja 2004 m. rugpjūčio 7 d. nebuvo įregistravusi ūkininko ūkio, netvarkė buhalterinės apskaitos, neturėjo ūkininkavimo patirties, nebuvo Lietuvos Respublikos piliete, todėl jos atžvilgiu Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalies nuostatos netaikytinos. Tretieji suinteresuoti asmenys vadovavosi Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad tretieji suinteresuoti asmenys pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėja tokios teisės neginčija, todėl ginčo žemės sklypai negali būti parduodami, nes dėl jų pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises, pareiškėja neturi pirmenybės teisės trečiųjų suinteresuotų asmenų atžvilgiu. Tretieji suinteresuoti asmenys remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktu, pažymi, kad pareiškėja savo reikalavimą grindė aplinkybe, jog ji žemės sklypais naudojosi dar 2004 m. rugpjūčio 4 d., tačiau nepateikia jokių įrodymų. Tretieji suinteresuoti asmenys atkreipia dėmesį, kad pareiškėja įvairiais laikotarpiais naudojosi ir siekė naudotis nuo 200 iki 300 ha žemės plotais, todėl laikytina stambiąja ūkininke, kuriai taikytini didesni rūpestingumo ir atidumo standartai, ji privalo saugoti savo teises į valdomą žemės ūkį pagrindžiančius dokumentus ir negali remtis dokumentų praradimu kaip aplinkybe, leidžiančia jai teismui nepateikti tam tikrų dokumentų ar nevykdyti įrodinėjimo pareigos.

Atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Tarnybos Švenčionių skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 174-179) prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymi, kad teisės aktuose nėra jokių išlygų, reglamentavimas yra aiškus. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. rugsėjo 25 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2008 m. spalio 30 d. nutarimus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2008, 2008 m. kovo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008 ir daro išvadą, kad teismas tinkamai aiškino Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalį. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja yra ūkininkė, kuri verčiasi žemės ūkio veikla ir kuri turėtų suprasti teisinį reglamentavimą, tinkamai saugoti visus su ūkine veikla susijusius dokumentus, taip pat ir 2004 m. liepos 7 d. žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaracijos pridėtų žemėlapių fragmentus. Įvertinęs tai, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, įrodančių teisėtą ginčo žemės sklypų naudojimą nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d., daro išvadą, kad Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalies nuostata negali būti taikoma ir pareiškėjai ginčo žemės sklypai negali būti parduodami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjos teisės įsigyti tris valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus, kuriuos ji ilgą laiką nuomojo iš valstybės.

Pareiškėja, remdamasi Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 punktu, teigia, kad ji yra valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę subjektas, atitinkantis Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2 straipsnyje nurodytas sąlygas, žemę naudoja nuo 2004 metų vidurio, todėl jos nuomojama žemė negali būti perduodama neatlygintinai nuosavybės teisių atkūrimui kitiems piliečiams, neatitinkantiems minėtų sąlygų.

Atsakovas, neginčydamas pareiškėjos teisės įsigyti jos nuomojamus žemės sklypus Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatyta eiliškumo tvarka, nurodo, jog S. M. ginčo žemės sklypus nuomoja tik nuo 2005 metų, todėl šiems žemės sklypams neturėtų būti taikomas Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 punkte numatytas ribojimas suteikti sklypus neatlygintinai kitiems asmenims, pretenduojantiems atkurti nuosavybės teises.

Pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovo poziciją teisinga, nurodęs, jog nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėja teisėtai naudojo Ginčo sklypus iki 2004 m. rugpjūčio 7 d.

Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartojo pradinio skundo argumentus bei papildomai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, liečiančius žemės sklypų naudojimo teisėtumą ir tęstinumą, neatsižvelgė į faktą, kad ji buvo ūkininko A. M. ūkio narė ir žemės sklypus naudojo iki 2004 m. rugpjūčio 7 d.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pareiškėja nėra asmuo, pretenduojantis į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl negali įgyti nuosavybės teisės į žemę pagal Atkūrimo įstatymą. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 punktas tik apsaugo žemės ūkio paskirties žemę ilgą laiką teisėtai dirbančius subjektus, nurodydamas kad tokia žemė gali būti perduodama nuosavybėn neatlygintinai tik tokiems patiems subjektams, o ne bet kuriems pretendentams atkurti nuosavybės teises. Taigi pareiškėja galėtų įsigyti žemės sklypus Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo bei Žemės reformos įstatymų nustatyta tvarka ir eiliškumu.

Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenims žemės reformos metu žemė, miškas ir vandens telkiniai (suformuotais žemės sklypais) parduodami laikantis šio įstatymo 10 straipsnyje nurodytos eilės ir pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, kitus teritorijų planavimo dokumentus. Žemės reformos įstatymo 10 straipsnis nustato, kad pirmiausiai (1-10 eile) įvairiais būdais atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, o po to - 11 ir 12 eile parduodami valstybinės žemės sklypai. Pareiškėja turi teisę įsigyti jos naudojamus žemės sklypus kartu su kitais 12 eilės pretendentais.

Byloje nustatyta, kad tris pareiškėjos naudotus žemės sklypus pasirinko nuosavybės teisių atkūrimui piliečiai, kurie neatitinka Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 punkte nurodytų sąlygų ( nėra valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę subjektai, atitinkantys Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2 straipsnyje nurodytas sąlygas ir žemę naudojantys iki 2004 m. rugpjūčio 7 d.), bet esantys aukštesnėje (9-oje) eilėje nei pareiškėja pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą žemės sklypų formavimo eiliškumą.

Byloje taikytinos teisės normos yra Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 punktas, Žemės reformos įstatymo 8 ir 10 straipsniai bei Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas. Teisingas teisės taikymas neatsiejamai susijęs su faktinių aplinkybių konkrečioje byloje nustatymu, todėl tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, būtinus tinkamam teisės taikymui, gali būti teisingai kvalifikuoti ginčo santykiai. Toks teisiškai reikšmingas faktas, dėl kurio nesutaria bylos šalys, yra tai, ar pareiškėja teisėtai naudojosi Ginčo sklypais iki 2004 m. rugpjūčio 7 d.

Pareiškėja tiek pirminiame, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog žemės sklypus naudojo kartu su ūkininku A. M. nuo 2002 metų ir tai nepertraukiamai tęsėsi ir po jo mirties 2004 m. birželio mėn. Jos manymu, tai visiškai įrodo 2004 m. jos vardu pateiktos žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaracijos Nacionalinei mokėjimo agentūrai.

Pažymėtina, kad Ūkininko ūkio įstatymas jau nuo 2003 metų numatė, jog ūkininkas ūkyje gali dirbti su partneriais, tačiau jie turi būti nurodyti Ūkininkų ūkių registre. Tokių duomenų, kad A. M. ūkininko ūkyje kaip partnerė buvo registruota pareiškėja, byloje nėra pateikta. Be to, pareiškėja 2004 m. lapkričio 29 d. įregistravo ūkininko ūkį savo vardu kaip naują ūkininko ūkį, jam buvo suteiktas naujas ūkio identifikavimo kodas, nurodyta kita ūkio buveinė. Trečia – nors pareiškėja teigia tęsusi ūkininkavimą ir paveldėjimo pagrindu, tačiau po A. M. mirties paveldėjimas pagal įstatymą atsirado pareiškėjos vyrui, o pareiškėja nebuvo tarp įpėdinių. Įrodymų, kad po ūkininko A. M. mirties buvo sprendžiami kokie nors ūkininko ūkio narių turtiniai ginčai civilinio proceso tvarka ir kad pareiškėja tapo minėto ūkio teisių perėmėja, taip pat nepateikta. Visos šios aplinkybės leidžia laikyti nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, susijusius su ūkininko A. M. veiklos tęstinumu ir nepertraukiamu žemės sklypų naudojimu.

Byloje yra pateiktos 2004 m. žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaracijos, kuriose užfiksuota, kad S. M. ( toks tuo metu buvo pareiškėjos asmenvardis) deklaravo dirbanti 194,42 ha žemės. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja pretenduoja pirkti 254 ha žemės, šiuo metu nėra galimybių nustatyti, ar tuo metu buvo deklaruoti ir naudojami būtent tie žemės sklypai, kuriuos vėliau pasirinko 9-os eilės pretendentai atkurti nuosavybės teises ir kuriems turėtų būti taikomas Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 punkte nurodytas ribojimas.

Iš kitos pusės, byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėja Ginčo sklypų žemės nuomos sutartis sudarė nuo 2005 m. gegužės 23 dienos, todėl tik nuo šios datos ji turėtų būti laikoma teisėta Ginčo sklypų naudotoja. Tai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjos naudotiems žemės sklypams nėra taikoma Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 punkte numatyta apsauga, o atsakovas, leisdamas pretendentams atkurti nuosavybės teises rinktis pareiškėjos naudotus sklypus, veikė teisėtai.

Apeliantės argumentai dėl atsakovo veiksmų nepagrįstumo jos ūkinės veiklos teisėtų lūkesčių bei žemės reformos prasme neturi teisinės reikšmės, nes administraciniai teismai nevertina ginčijamų aktų jų ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis).

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo neveiklumu, išreikalaujant papildomus įrodymus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas buvo pakankamai aktyvus, ėmėsi papildomų priemonių, kad išreikalauti galimus įrodymus apie pareiškėjos žemės ūkio veiklą 2004 metais, tačiau surinkti papildomų įrodymų nepavyko dėl objektyvių priežasčių. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė bylos esmę, visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, motyvuotai išsprendė pareiškėjos reikalavimus, priimtą sprendimą pagrindė pagal įrodymų vertinimo taisykles ištirtais įrodymais. Teismo aktyvumo administraciniame procese principas derinamas ir su ta taisykle, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi byloje.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir įvertinusi pareiškėjos apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjos S. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas