eA-232-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-232-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04965-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 35.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2012 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. 30-1337 „Dėl įpareigojimo Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinių ugdymo įstaigų direktorių pavaduotojams ugdymui“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo Administracijos direktorius įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinių ugdymo įstaigų direktorių pavaduotojus, kilus teisminiams ginčams tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir / ar Administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinių ugdymo įstaigų vadovų, procesinius dokumentus suderinti su Administracijos Teisės departamentu. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 punktais, teigė, kad Įsakymas pažeidžia dispozityvumo principą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 13 str.), šalių lygiateisiškumo principą (CPK 17 str.), rungimosi principą (CPK 12 str.) ir teisę į teisminę gynybą (CPK 5 str.), nes Įsakymo tikslas yra sužinoti priešingos pusės įrodinėtinas aplinkybes ir vykdyti teikiamų procesinių dokumentų kontrolę, kas suponuotų ugdymo įstaigų vadovų minėtų teisių pažeidimą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius atsiliepimu į prašymą prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo teigimu, pareiškėjas klaidingai aiškino Įsakymo tikslą. Įpareigojimas suderinti teikiamus procesinius dokumentus su Administracijos Teisės departamentu aktualus tik kilus teisminiam ginčui tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir / ar Administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinių ugdymo įstaigų vadovų, t. y. Įsakymas priimtas su tikslu minėtu atveju išvengti interesų konflikto tarp biudžetinės įstaigos ir jos vadovo, taip pat tarp įstaigos vadovo ir jo pavaduotojo, atstovaujant skirtingas proceso šalių pozicijas, todėl suderinamas su viešojo administravimo tikslais. Papildomas Įsakymo tikslas – išspręsti teisinės pagalbos teikimo Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinių ugdymo įstaigų direktoriaus pavaduotojams klausimą, kai pavaduotojai įpareigojami pateikti atsiliepimą į ieškinį ar kitais teisinės konsultacijos reikalingais atvejais, neatliekant teisinių paslaugų viešojo pirkimo procedūrose. Tai, atsakovo teigimu, yra racionalus biudžeto lėšų panaudojimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.

Teismas vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 8 dalimi, 2 straipsnio 18 dalimi, pažymėjo, kad Administracijos direktoriaus pareigybės aprašyme nurodoma, jog viena iš šio valstybės tarnautojo vykdomų funkcijų yra kontroliuoti ir koordinuoti savivaldybei priklausančių įmonių ir įstaigų veiklą. Atsižvelgęs į tai, kad savivaldybė yra laikoma biudžetinių įstaigų steigėja teismas darė išvadą, kad, kiek tai susiję su viešojo administravimo funkcijų vykdymu, savivaldybė kontroliuoja pavaldų jai subjektą. Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi ir darė išvadą, kad Administracijos direktorius, kaip Vilniaus miesto savivaldybės administravimo įstaigos vadovas, t. y. savivaldybės administravimo subjektas, siekdamas užtikrinti viešojo administravimo funkcijų vykdymą, susijusį su ugdymo įstaigų kontroliavimu ir jų veiksmų koordinavimu, turėjo kompetenciją įpareigoti ugdymo įstaigų direktorių pavaduotojus kilus ginčui derinti procesinius dokumentus su Administracijos Teisės departamentu. Dėl šios priežasties pareiškėjo aiškinimas dėl Įsakymo neteisėtumo ir įstatymo viršenybės principo pažeidimo, teismo vertinimu, nėra pagrįstas.

Teismas nustatė, kad iš Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2013 m. spalio 22 d. aiškinamojo rašto Nr. A51-108603 matyti, jog Įsakymu siekiama padėti sureguliuoti Vilniaus miesto savivaldybės pavaldžių biudžetinių įstaigų vidaus darbo tvarką ir, iškilus ginčui tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir / ar Administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinių ugdymo įstaigų vadovų, išvengti šalių interesų konflikto tarp biudžetinės įstaigos ir jos vadovo, taip pat tarp įstaigos vadovo ir jo pavaduotojo, atstovaujant skirtingas proceso šalių pozicijas.

Teismas nenustatė teisės į teisminę gynybą pažeidimo, nes tikslas yra ne sužinoti Įsakymo adresato įrodinėtinas aplinkybes, varžyti ugdymo įstaigos direktoriaus pavaduotojo galimybę kreiptis į teismą ar priversti atsisakyti teisės į teisminę gynybą, o užtikrinti sklandžią ugdymo įstaigų vidaus darbo tvarką išvengiant interesų konflikto. Kadangi šis Įsakymo tikslas suderinamas su viešojo administravimo tikslais ir yra proporcingas, teismas pareiškėjo motyvą, kad Įsakymas neatitinka proporcingumo principo reikalavimo, laikė nepakankamu.

Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 6 punktu ir darė išvadą, kad Įsakyme suformuluotas įpareigojimas derinti procesinius dokumentus su Administracijos Teisės departamentu suteiktų galimybę ugdymo įstaigų pavaduotojams gauti kvalifikuotų Administracijos Teisės departamento specialistų metodinę – teisinę pagalbą, todėl būtų nereikalinga sudėtinga ir daugiau finansinių sąnaudų reikalaujanti teisinių paslaugų viešųjų pirkimų procedūra. Kadangi Įsakymo turinys atitinka viešojo administravimo efektyvumo principą, teismas konstatavo, kad Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teismas nenustatė, kad Administracijos direktorius priėmė Įsakymą, neturėdamas įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priėmė administracinį sprendimą, siekiant kitų negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų, todėl laikė nepagrįstu pareiškėjo argumentą dėl Įsakymo neatitikimo nepiktnaudžiavimo valdžia principo.

III. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo manymu, teismas iš esmės nepateikė ginčijamo sprendimo vertinimo kriterijų bei byloje taikytinų normų analizės, jų neapibendrino, nepadarė išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindė savo išvadas dėl galutinio sprendimo rezultato. Pareiškėjas pažymi, kad savo prašyme teismui nurodė, jog Įsakymas prieštarauja kai kuriems teisės principams, taip pat ir dispozityvumo principui, tačiau teismas dėl šio Vyriausybės atstovo motyvo nepasisakė. Pareiškėjas remiasi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktu ir daro išvadą, kad Įsakymas neatitinka proporcingumo principo ir sudaro aplinkybes įtakoti vienos iš šalių veiksmus proceso eigoje. Pareiškėjo manymu, Įsakymo formuluotė „dėl įpareigojimo“ yra ydinga ir reiškia, kad bylos šalys negalės savarankiškai ir nepriklausomai naudotis savo procesinėmis teisėmis. Be to, Įsakymo nuostata „suderinti“, pareiškėjo teigimu, taip pat reiškia, kad šalies procesinis dokumentas turės būti toks, kokį sudarys Administracijos Teisės departamentas. Pareiškėjas remiasi principu „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“ ir pažymi, kad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir norminių administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti. Nei vienas teisės aktas nesuteikia įgaliojimų administravimo subjektui nustatyti pareigą jam pavaldžios institucijos konkrečiose pareigose dirbančiam darbuotojui derinti ginčo šalių procesinių dokumentų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Įsakymas taikomas ginčams tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir / ar Administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų. Vilniaus miesto savivaldybei teisme atstovauja savivaldybės struktūrinis padalinys – Teisės departamentas, o tai, pareiškėjo teigimu, reiškia, kad procesinių dokumentų derinimas yra skirtingų šalių vienodos pozicijos nustatymas, todėl daro išvadą, kad Įsakymas prieštarauja ir teisės į teisminę gynybą principui. Pareiškėjas remiasi Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintu aiškumo principu ir pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog tiek pareiškėjas, tiek atsakovas skirtingai interpretuoja Įsakymo turinį, daro įsakymą neteisėtu minėto įstatymo aiškumo principo atžvilgiu.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo manymu, teismas pakankamai motyvavo priimtą sprendimą, ištyrė Įsakymo teisėtumą visų pareiškėjo išvardintų principų kontekste, taip pat ir dispozityvumo principo atžvilgiu. Atsakovas pabrėžia, kad Įsakymas buvo priimtas atsižvelgiant į praktikoje kilusį poreikį sureguliuoti susidarančią situaciją, kuriai esant galimas interesų konfliktas. Atsakovas pažymi, kad Įsakymas reguliuoja praktikoje susiklostančias situacijas, kai kyla ginčas tarp Vilniaus miesto savivaldybės / Administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos vadovo ir tokiame teisiniame ginče atsakovu be Administracijos / Vilniaus miesto savivaldybės yra įtraukiama ir pati biudžetinė įstaiga, kuriai vadovauja ieškinį ar skundą pateikęs vadovas, todėl susiduriama su situacija, kai savo tiesiogines pareigas vykdantis subjektas – biudžetinės įstaigos vadovas – turi teisę pasirašyti procesinius dokumentus ir atstovauti darbdavį – biudžetinę įstaigą, tame pačiame ginče. Tokia situacija, atstovo teigimu, pažeistų pareiškėjo nurodomus teisės principus ir teisės normas, sukeltų interesų konfliktą tarp paties įstaigos vadovo ir jo vadovaujamos įstaigos.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad kilus ginčui tarp įstaigos vadovo ir įstaigos steigėjo bei pačios įstaigos, Įsakymu procesinius dokumentus derinti įpareigojami Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinių įstaigų direktorių pavaduotojai ugdymui, o ne biudžetinių įstaigų vadovai. Atsakovas pabrėžia, kad Įsakymu nėra siekiama sužinoti priešingos šalies poziciją, nes tokiuose teisminiuose ginčuose priešinga šalis yra įstaigos vadovai, todėl jų teisių ar pareigų Įsakymas iškilus teisminiam ginčui neliečia ir niekaip neapriboja.

Atsakovo manymu, Įsakymas grindžiamas administravimo tikslais. Tinkamas švietimo organizavimas ir Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigų priežiūra kyla iš Vietos savivaldos įstatymo nuostatų, patvirtintų Administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 40-327 (toliau – ir Nuostatai). Atsakovas remiasi Nuostatų 8.7, 9.9 punktais, Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 4 punktu, 5 straipsnio 2 punktu, 17 straipsnio 2 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi ir daro išvadą, kad Administracijos direktoriaus kompetencija priimti ginčijamą Įsakymą kyla iš minėtų teisės aktų nuostatų vykdant Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinių įstaigų priežiūrą ir siekiant išvengti interesų konflikto biudžetinės įstaigos steigėjui – Vilniaus miesto savivaldybei – bylinėjantis su biudžetinės įstaigos vadovu į teisminį procesą įtraukus ir biudžetinę įstaigą.

Atsakovas daro išvadą, kad Įsakymas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, užtikrinančiu dispozityvumo, šalių lygiateisiškumo principus ir kitų teisės aktų nuostatų laikymąsi. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašyme pirmosios instancijos teismui nenurodė, jog įsakymas prieštarauja aiškumo principui. Tai, kad pareiškėjas klaidingai aiškina Įsakymo turinį bei jo pagrindu susiklostančius santykius, atsakovo manymu, nėra pagrindas konstatuoti aiškumo principo pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, kuriuo nustatyti papildomi įpareigojimai savivaldybės biudžetinių ugdymo įstaigų direktorių pavaduotojams ugdymui, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 ir 5 straipsnius, Vyriausybės atstovas, prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, tikrina, ar savivaldybės kolegialių ir nekolegialių administravimo subjektų teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams. Tai atlikdamas, Vyriausybės atstovas siūlo neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus panaikinti arba pakeisti, o kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, su atitinkamais reikalavimais kreipiasi į teismą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Administracijos direktoriui pateikė 2013 m. rugsėjo 19 d. teikimą Nr. 1T-24 (b. l. 5-7), siūlydamas svarstyti Įsakymo pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2013 m. spalio 22 d. rašte Nr. A51-108603(3.3.2.3-EM4) (b. l. 17) nurodė nesutinkanti, kad priimtas įsakymas yra neteisėtas ar nepagrįstas. Tokie Administracijos veiksmai sudarė pagrįstas prielaidas pareiškėjui kreiptis į teismą.

Nagrinėjamoje byloje Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. 30-1337 „Dėl įpareigojimo Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinių ugdymo įstaigų direktorių pavaduotojams ugdymui“, kuriuo minėti subjektai, iškilus teisminiams ginčams tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir / ar Administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų, įpareigoti teikiamus procesinius dokumentus suderinti su Administracijos Teisės departamentu. Pareiškėjo manymu, Įsakymas pažeidžia Civilinio proceso kodekso 13, 17 straipsnius, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 punktus, 6 straipsnio 4 dalį, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė, konstatavęs, kad Įsakymo tikslas yra ne sužinoti Įsakymo adresato įrodinėtinas aplinkybes, varžyti ugdymo įstaigos direktoriaus pavaduotojo galimybę kreiptis į teismą ar priversti atsisakyti teisės į teisminę gynybą, bet užtikrinti sklandžią ugdymo įstaigų vidaus darbo tvarką išvengiant interesų konflikto.

Pirmiausiai pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą yra pabrėžęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymų viršenybės principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2011 m. gegužės 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-14/2011).

Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas vienas iš pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda – savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, reiškiantis, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad savivaldybių funkcijos yra Konstitucijos nustatytos, šio ir kitų įstatymų savivaldybėms priskirtos vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo funkcijos.

Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje pateikta viešosios paslaugos sąvoka, ją, be kita ko, apibrėžiant kaip valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veiklą teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Viešojo administravimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų numatytą viešųjų paslaugų teikimą teritoriniu lygiu reglamentuoja pagal įgaliojimus savivaldybių administravimo subjektai ir teritoriniai valstybinio administravimo subjektai. Vietos savivaldos įstatymo 6, 7 straipsniuose išvardintos savarankiškosios (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos) savivaldybių funkcijos ir valstybinės (valstybės perduotos savivaldybėms) funkcijos, be kita ko, apimančios ir tinkamą švietimo organizavimą bei Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigų priežiūrą. Administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 40-327 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento Švietimo skyriaus nuostatų 8, 9 punktuose nurodyti šio skyriaus uždaviniai ir funkcijos, be kita ko, kontroliuoti savivaldybės tarybai pavaldžių bendrojo ugdymo mokyklų, ikimokyklinio ugdymo įstaigų veiklą skyriaus kompetencijos klausimais ir neformaliojo ugdymo įstaigų, pagalbos mokiniui, mokytojui ir mokyklai įstaigų veiklą skyriaus kompetencijos klausimais, koordinuoti ir kontroliuoti savivaldybės tarybai pavaldžių švietimo įstaigų vadybinę veiklą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad Administracijos direktorius, kaip savivaldybės administravimo subjektas, siekdamas užtikrinti viešojo administravimo funkcijų vykdymą, susijusį su pavaldžių ugdymo įstaigų kontroliavimu ir jų veiksmų koordinavimu, vykdydamas Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinių įstaigų priežiūrą ir siekdamas užtikrinti šių įstaigų veiklos teisėtumą bei išvengti interesų konflikto konkrečiose situacijose, ginčijamo Įsakymo priėmimu neviršijo savo kompetencijos ribų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčijamu įsakymu teikiamus procesinius dokumentus suderinti su Administracijos Teisės departamentu įpareigoti tik Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinių ugdymo įstaigų direktorių pavaduotojai ugdymui ir tik tose situacijose, kai kyla teisminiai ginčai tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir / ar Administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų, t. y. šių asmenų, kaip savarankiškų fizinių asmenų, dalyvaujančių teisminiuose ginčuose su Vilniaus miesto savivaldybe ir / ar Administracija (pvz., teisminiuose ginčuose dėl drausminės nuobaudos skyrimo biudžetinės įstaigos vadovui), bet ne kaip biudžetinės įstaigos atstovų. Kadangi ginčuose tarp biudžetinės įstaigos vadovo (kaip savarankiško fizinio asmens, o ne biudžetinės įstaigos atstovo) ir savivaldybės ir / ar Administracijos, biudžetinės įstaigos įtraukimo dalyvauti teisminiame ginče trečiuoju asmeniu atveju procesinius dokumentus derinti įpareigojami biudžetinių ugdymo įstaigų direktorių pavaduotojai ugdymui, o ne tokių biudžetinių įstaigų direktoriai, darytina išvada, kad Įsakymu nėra neleistinai įsiterpiama ar apribojama biudžetinių įstaigų vadovų teisė į teisminę gynybą ir nėra tokiu Įsakymu sudaromos prielaidos įtakoti priešingos šalies veiksmus teisminio proceso eigoje. Ginčo įsakymu nėra siekiama sužinoti ir koreguoti teisminio ginčo priešingos šalies, t. y. biudžetinės įstaigos vadovo poziciją, kadangi atsakovo Įsakymu biudžetinių įstaigų vadovai nėra įpareigojami derinti teikiamus procesinius dokumentus.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, kad Administracijos direktorius priėmė Įsakymą turėdamas įstatymo nustatyta tvarka suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus. Atsakovo Įsakymas priimtas siekiant teisės aktams neprieštaraujančių tikslų. Pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo Įsakymu yra pažeidžiami Civilinio proceso kodekse įtvirtinti dispozityvumo, šalių lygiateisiškumo, rungimosi, teisės į teisminę gynybą principai ar būtų pažeisti proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principai. Pareiškėjas taip pat nepagrindė nurodomo aiškumo principo pažeidimo (Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 str. 2 d. 6 p.). Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo Įsakyme nustatytas teisinis reguliavimas yra pakankamai logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, aiškus ir nedviprasmiškas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas