A-858-1310-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1310/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-00893-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 4.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kauno rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno rajono savivaldybės skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – J. R.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Kauno rajono savivaldybė (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5-11), prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) 2013 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. 7S(14.7.3)-104 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje, kurioje E. B. grąžintas natūra 0,0936 ha žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r., ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą nustatyti servitutą Kauno rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato-siurblinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , naudojimui.

Paaiškino, kad Kauno rajono savivaldybei nuosavybės teise priklauso pastatas-siurblinė, esantis Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k. Iki skundžiamo Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. liepos 2 d. sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje Nr. 7S-(14.7.3.)-104 priėmimo po pastatu-siurbline esanti žemė priklausė Lietuvos Respublikai, į kurią buvo prašoma atkurti nuosavybės teises ir buvo priskirta valstybės išperkamajai žemei, be to, 2009 m. vasario 26 d. buvo priimtas Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimas Nr. TS-67 „Dėl sklypų pripažinimo būtinais visuomenės poreikiams, jų įtraukimo į neprivatizuotinų sklypų sąrašą“, kuriuo buvo nuspręsta siūlyti Kauno apskrities viršininkui pripažinti pagal pridedamą sąrašą Kauno rajone esančius laisvoje valstybinio fondo žemėje ir miške sklypus būtinais visuomenės poreikiams ir įtraukti juos į neprivatizuotinų sklypų sąrašą, o Kauno apskrities viršininkui įtraukus 1 punkte nurodytus sklypus į neprivatizuotinų sklypų sąrašą, papildyti Kauno rajono valdybos 1998 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 304 patvirtintą visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų sąrašą.

Tuo tarpu Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 7VT-(14.7.2.) „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“ buvo patvirtintas Kauno rajono Noreikiškių kadastro vietovės žemėtvarkos projektas, į kuriuo patvirtintą Asmenų, kuriems suprojektuoti nuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise žemės sklypai, sąrašą buvo įtrauktas Kauno rajono savivaldybei suprojektuotas ir patvirtintas 0,0936 ha kitos paskirties žemės sklypas.

Dėl šių sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus trečiasis suinteresuotas asmuo B. A. K. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, kuris 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-456-406/12 nusprendė skundą atmesti, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-2957/2012 nusprendė Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos B. A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno rajono savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo TS-67 „Dėl sklypų pripažinimo būtinais visuomenės poreikiams, jų įtraukimo į neprivatizuotinų sklypų sąrašą“ dalį, kuria A. J. priklausiusi žemė, t. y. apie 0,10 ha žemės plotas šalia siurblinės, pripažinta būtina visuomenės poreikiams. Panaikinti 2011 m. birželio 10 d. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 7VĮ-(14.7.2)-1493 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“ dalį dėl 0,0936 ha žemės sklypo, plane pažymėto Nr. 731, suformavimo Kauno rajono savivaldybei.

Įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyrių per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į A. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Pažymėjo, jog 2013 m. birželio 5 d. pranešimu „Dėl gretimo žemės sklypo ribų paženklinimo“ Nr. K5-3613 Nacionalinė žemės tarnyba informavo, kad 2013 m. birželio 17 d. 14 val. bus vykdomi ginčo žemės sklypo kadastriniai matavimai, į kuriuos kaip pastato-siurblinės stovinčio žemės sklype savininkas kviečiamas ir pareiškėjas. 2013 m. birželio 17 d. ginčo žemės sklypo, plane pažymėto Nr. 731, esančio (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r., ribų paženklinimo-parodymo akte už servituto visam ženklinimo žemės sklypo plotui, t. y. 0,0936 ha, nustatymą pasirašė pareiškėjo įgaliotas asmuo.

Be to, 2013 m. birželio 26 d. prašymu „Dėl statinių servitutų nustatymo“ Nr. SD-1873 Kauno rajono savivaldybės administracija Nacionalinės žemės tarnybos prašė priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į A. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę nustatyti statinių servitutą (0,0936 ha dydžio) prie Kauno rajono savivaldybės administracijai nuosavybės teise priklausančio pastato-siurblinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau 2013 m. liepos 8 d. raštu „Dėl statinių servituto nustatymo“ Nr. 7SD-(14.7.104)-2195, kuris pareiškėjai įteiktas 2013 m. liepos 10 d., Nacionalinė žemės tarnyba pranešė, kad atsižvelgiant į tai, jog nėra patvirtinto teritorijų planavimo dokumento, kuriame būtų nustatytas, statinio servitutas prie Kauno rajono savivaldybės nuosavybės teise turimo pastato-siurblinės, 2013 m. kovo 26 d. prašymo tenkinti negali.

Atkreipė dėmesį, kad vienintelis argumentas, kuriuo remiantis Nacionalinė žemės tarnyba nenustatė servituto pastato-siurblinės naudojimui yra tas, jog, Nacionalinės žemės tarnybos manymu, nėra patvirtinto teritorijų planavimo dokumento, kuriame būtų nustatytas, statinio servitutas prie Kauno rajono savivaldybės nuosavybės teise valdomo pastato-siurblinės. Pareiškėjas su šiuo motyvu nesutiko, kadangi atsakovui buvo suteiktos visos teisės, taip pat egzistavo visos galimybės nustatyti statinio servitutą pastato-siurblinės tinkamam eksploatavimui, tačiau atsakovas neteisėtai nesiėmė veiksmų tam padaryti. Pats atsakovas rengė ir tvirtino Kauno rajono Noreikiškių kadastro vietovės žemėtvarkos projektą, kurio sprendinys dėl 0,0936 ha kitos paskirties žemės sklypo suprojektavimo ir įtraukimo į Asmenų, kuriems suprojektuoti nuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise žemės sklypai, sąrašą buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, todėl visiškai aišku, kad po sprendimo panaikinti dalį žemėtvarkos projektą priėmimo, atsakovas turėjo šią žemėtvarkos projekto dalį koreguoti ir tvirtinti iš naujo, bei suvokiant, kad pastato-siurblinės tinkamam eksploatavimui yra būtinas ne mažesnis kaip 0,0936 ha žemės sklypas, numatyti šiame teritorijų planavimo dokumente servitutus.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 27-31) prašė skundą atmesti.

Paaiškino, kad įstatymo nustatytu laiku E. B. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini)., Kauno r., nuosavybės teise valdytą žemę. Kauno apskrities viršininkas 1998 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 52/8553 atkūrė E. B. nuosavybės teises į 2,27 ha žemės grąžinant ją natūra ir nurodant, jog nuosavybės teisės į 1,06 ha žemės bus atkurta vėliau. Kauno apskrities viršininkas 2001 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 52/14453 atkūrė E. B. nuosavybės teises 1,06 ha, atlyginant pinigais.

Šis sprendimas Kauno apskrities viršininko 2009 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. 02-05-9447 buvo pripažintas netekusiu galios. Vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą Nacionalinė žemės tarnyba ginčijamu 2013 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. 7S-(14.7.3)-104 atkūrė nuosavybės teises E. B. grąžinant natūra 0,0936 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r. Nors Kauno rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausantis pastatas-siurblinė registruotas Nekilnojamojo turto registre, tačiau pastatas šiuo metu nėra eksploatuojamas pagal paskirtį, nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad šio pastato būklė fiziškai pažeista, baigtumo procentas 40, fizinio nusidėvėjimo procentas 43, pastatas nėra naudojamas, apgriuvęs bei apleistas.

Šie faktai yra nustatyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-2957/2012, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, iš naujo neįrodinėjami. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. sausio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-2957/2012 konstatavus, jog nėra įrodymų, kad pastatą ketinama naudoti pagal paskirtį ir įpareigojus Nacionalinę žemės tarnybą per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į A.

J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę, pareiškėjo skundo argumentai apie pažeistas pareiškėjo teises ir interesus yra atmestini. Be to, ginčijamas administracinis aktas neužkerta pareiškėjui kelio dėl servituto nustatymo prie jo nuosavybės teise turimo pastato-siurblinės kreiptis į E. B. turto paveldėtoją J. R.. Pažymėjo, kad pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą ginčijamo Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. 7S (14.7.3)-104 pagrindu J. R. registruotos nuosavybės teisės į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), todėl įpareigojant nustatyti naujus servitutus būtų pažeidžiama servitutų nustatymo privačiam žemės sklypui tvarka, įtvirtinta Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktuose reglamentuotais atvejais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. R. atsiliepimu į skundą (b. l. 39-46) prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja nustatyti servitutą privačiam žemės sklypui administraciniu aktu. Be to, pareiškėjas iš esmės siekia nuginčyti galutinį ir neskundžiamą 2013 m. sausio 7 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą ir iš naujo nagrinėti tuos klausimus, kurie jau buvo svarstyti teisminiame procese. Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl servituto nustatyto siurblinės eksploatacijai, ignoruoja jau nustatytas faktines aplinkybes, kurios patvirtina, kad siurblinė yra apleistas, apgriuvęs, nenaudojamas pastatas. Skunde nebuvo pateikta įrodymų, kad siurblinė naudojama ar ją ketinama realiai naudoti ateityje, todėl servituto nustatymas nenaudojamam pastatui yra visiškai netikslingas ir nepagrįstas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu (b. l. 85-89) pareiškėjo Kauno rajono savivaldybės skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo valia nustatyti servitutą turi būti išreikšta Nacionalinei žemės tarnybai pateikiant prašymą dėl siūlomo servituto nustatymo pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą, o žemės sklypo plane įbraižomas žemės servitutas pagal teritorijų planavimo dokumentą. Tokiu būdu servitutu gali būti apribota nuosavybės teisė ir tai galima padaryti pagal patvirtintą teritorijų planavimo dokumentą. Teismo posėdžio metu neginčijamai nustatyta, kad jokiame teritorijų planavimo dokumente nebuvo numatytas servitutas pareiškėjo valios išreiškimo metu, todėl 936 kv.m. žemės sklypo plane įbraižytas servitutas statinių savininkui naudotis žemės sklypu ir 2013 m. birželio 17 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte nustatytas toks pats servitutas, teismo nuomone, pagrįstai buvo atšaukti.

Teismas pažymėjo ir tai, kad 2013 m. sausio 7 d. sprendime Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nustatė, jog „byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pastatas – siurblinė šiuo metu nėra eksploatuojama pagal paskirtį. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad šio pastato būklė – fiziškai pažeistas, baigtumo procentas – 40, fizinio nusidėvėjimo procentas – 43. Kad ginčo pastatas nėra naudojamas, yra apgriuvęs bei apleistas patvirtina byloje esančios fotonuotraukos bei (duomenys neskelbtini) ir aplinkinių kaimų gyventojų bendruomenės 2012 m. gruodžio 12 d. pareiškimas, kuriame papildomai akcentuojama, kad bendruomenei nėra žinoma, kad kada nors ši siurblinė būtų buvusi naudojama pagal paskirtį, bendruomenė mano, kad yra išnykęs tokio statinio funkcinis poreikis. Akcentuotina ir tai, kad ilgą laiką ginčo pastatas buvo bešeimininkis turtas – tik 2009 m. gruodžio 2 d. teismo sprendimu jis buvo pripažintas Kauno rajono savivaldybės nuosavybe. Atsakovai į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad šį pastatą ketinama naudoti pagal paskirtį. Atsakovai taip pat įrodymais nepagrindė, kad šį pastatą realiai ketinama naudoti kitiems visuomeniniams tikslams ateityje tenkinti. Teisėjų kolegija vertina, kad bendro pobūdžio atsakovų bei trečiųjų asmenų pamastymai apie tai, kokiam tikslui šis pastatas galėtų būti pritaikytas, nepagrindžia ginčo statinio bei greta jo esančios teritorijos visuomeninio pobūdžio, todėl ji ginčijamu žemės reformos žemėtvarkos projektu nepagrįstai suformuota pastato – siurblinės eksploatacijai, taip pažeidžiant pareiškėjos pirmumo teisę atkurti nuosavybės teises natūra (Žemės reformos įstatymo 10 str. 1 d.)“.

Atkreipė dėmesį į tai, kad nebuvo pateikta naujų įrodymų, kad siurblinė naudojama ar ją ketinama realiai naudoti ateityje, t. y. nebuvo pateikta įrodymų, kad situacija po 2013 m. sausio 7 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos priimto sprendimo pasikeitė. Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą atkurti nuosavybės teises E. B. grąžinant natūra 0,0936 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r., pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo nustatyti statinių servitutą (0,0936 ha) prie Kauno rajono savivaldybės nuosavybės teise turimo pastato-siurblinės, visam natūra grąžintam 0,0936 ha žemės sklypo plotui.

Teismas sprendė, kad J. R. nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui administraciniu aktu servituto nustatymas negalimas, nes nagrinėjamoje byloje esanti situacija neatitinka Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose numatytų atvejų.

III. Pareiškėjas Kauno rajono savivaldybė apeliaciniu skundu (b. l. 92-97) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. 7S-(14.7.3.)-104 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamoje vietovėje, kuriuo E. B. grąžintas natūra 0,0936 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r.; įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą nustatyti servitutą pastato-siurblinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r., naudojimui.

Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu procedūrą reglamentuojančias taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių nuostata, kuria rėmėsi teismas, ginčo atveju nėra taikoma. Pareiškėjo valios išreiškimo metu teritorijų planavimo dokumente nebuvo nustatytas servitutas. Tokio teritorijų planavimo dokumento parengimas ir servituto jame nustatymas yra atsakovo pareiga, kurios jis akivaizdžiai nevykdė.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo teiginio, jog galutinį pastato–siurblinės panaudojimo klausimą galima būtų išspręsti ir vėliau, t. y. nustačius servitutą, nes tada pareiškėjas įgis teisę patekti į žemės sklypą, organizuoti ir atlikti pastato-siurblinės rekonstrukcijos darbus bei pritaikyti ją visuomenės poreikiams. Be to, 2013 m. gruodžio 19 d. Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. TS-502 „Dėl sutikimo rekonstruoti siurblinės pastatą (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r.“ buvo nuspręsta pritarti pastato-siurblinės rekonstrukcijai pritaikant jį priešgaisrinės saugos reikmėms. Toks pastato naudojimo tikslas buvo pasirinktas, kadangi šioje teritorijoje formuojami sklypai gyvenamųjų namų statybai.

Nesutinka su teismo vertinimu, kad J. R. nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui, administraciniu aktu servituto nustatymas negalimas, nes nagrinėjamoje byloje esanti situacija neatitinka Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose numatytų atvejų. Teismas skundžiamo teisės akto teisėtumo klausimą privalėjo vertinti pagal jo priėmimo metu buvusią situaciją, t. y. tuomet, kai 0,0936 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r., buvo Lietuvos Respublikos nuosavybė ir kai atsakovas turėjo visas teisines galimybes nustatyti servitutą pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio nuostatas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 115-118) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo argumentus, pateiktus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 2 straipsnio 18 punktą statinio rekonstravimas yra statybos rūšis, kurios tikslas – perstatyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan.). Servitutas pagal savo apibrėžimą nesuteikia teisės naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams perstatyti, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad servituto nustatymas leis pastatą-siurblinę pritaikyti visuomenėms poreikiams, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 103-111) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, Kauno rajono savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo, motyvuojant būtinybe nustatyti servitutą siurblinės naudojimui, yra nepagrįstas. Teismas tinkamai aiškino teisės aktų, reglamentuojančių servituto nustatymą, nuostatas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikė neteisingą Žemės įstatymo, Taisyklių nuostatų aiškinimą, todėl pareiškėjo teiginiai, susiję su minėtų teisės aktų taikymu, yra nepagrįsti. Pareiškėjas nepateikė svarių įrodymų dėl siurblinės eksploatavimo ateityje. Apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl siurblinės naudojimo ateityje yra deklaratyvūs, nes iki šiol nebuvo atlikti veiksmai, susiję su realiu siurblinės eksploatavimu. Pareiškėjo veiksmai, siekiant bet kokiomis priemonėmis trukdyti naudotis teisėto žemės sklypo savininko teisėmis, akivaizdžiai nepagrįstas teisminių ginčų inicijavimas, rodo, pareiškėjo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Pažymi, kad pareiškėjas nesiekia ginčo išspręsti taikiai, nors pareiškėjo atstovams ne kartą buvo siūlyta ieškoti kompromiso.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. 7S(14.7.3)-104, kuriuo atkuriant nuosavybės teises kaimo gyvenamojoje vietovėje E. B. buvo grąžintas natūra 0,0936 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r., nenustatant šiame žemės sklype servituto Kauno rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato–siurblinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimui, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo pareigos priimti sprendimą nustatyti servitutą šiame žemės sklype įvardinto pastato naudojimui.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, nenustatė teisinio pagrindo tenkinti byloje pateiktus reikalavimus, iš esmės motyvuodamas tuo, kad atsakovas atkurdamas nuosavybės teises E. B. pagrįstai nenustatė nurodyto servituto bei šiuo metu J. R. nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui administraciniu aktu servituto nustatymas negalimas, nes nagrinėjamoje byloje esanti situacija neatitinka Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktuose numatytų atvejų.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su tokiu priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės teigdamas, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančius aktus ir atitinkamai administracinėje byloje darė nepagrįstas išvadas dėl pateiktų jo reikalavimų.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo, pagrįstumo bei proceso šalių pateiktų argumentų teisėjų kolegija pažymi, jog šalių argumentai, kad pareiškėjas šiuo atveju iš esmės siekia iš naujo nagrinėti tuos klausimus, kurie jau buvo svarstyti teisminiame procese, pasibaigusiame Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2013 m. sausio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2957/2012, laikytini iš dalies nepagrįstais.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A492-2957/2012 sprendė klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo E. B., įskaitant ir klausimą, ar žemė, ant kurios yra pastatas–siurblinė, priskirtina valstybės išperkamai žemei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) prasme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, vertino, kad administracinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei bendro pobūdžio atsakovų bei trečiųjų asmenų pamastymai apie tai, kokiam tikslui šis pastatas galėtų būti pritaikytas, nepagrindžia ginčo statinio bei greta jo esančios teritorijos visuomeninio pobūdžio, todėl ji ginčijamu žemės reformos žemėtvarkos projektu nepagrįstai suformuota pastato–siurblinės eksploatacijai, taip pažeidžiant pareiškėjos pirmumo teisę atkurti nuosavybės teises natūra.

Atitinkamai, teismas įsigaliojusio 2013 m. sausio 7 d. sprendimo, priimto nurodytoje administracinėje byloje, rezoliucine dalimi Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – panaikino Kauno rajono savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. TS-67 „Dėl sklypų pripažinimo būtinais visuomenės poreikiams, jų įtraukimo į neprivatizuotinų sklypų sąrašą” dalį, kuria A. J. priklausiusi žemė – apie 0,10 ha žemės plotas šalia siurblinės – pripažinta būtina visuomenės poreikiams.

Panaikino 2011 m. birželio 10 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 7VĮ-(14.7.2)-1493 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“ dalį dėl 0,0936 ha žemės sklypo, esančio Virbališkių k., plane pažymėto Nr. 731, suformavimo Kauno rajono savivaldybei. Teismas taip pat įpareigojo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyrių per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į A.

J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone. Teismas likusią skundo dalį atmetė (administracinė byla Nr. I-456-406/2012, t. II, b. l. 23-32).

Vykdant nurodytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įpareigojimus buvo priimtas šioje administracinėje byloje skundžiamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. liepos 2 d. sprendimas Nr. 7S(14.7.3)-104 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje, kuriuo E. B. grąžintas natūra 0,0936 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r. (b. l. 25). Kaip matyti, iš nurodyto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo turinio, teismas sprendė klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, įskaitant ir klausimą, ar žemė, ant kurios yra pastatas–siurblinė, priskirtina valstybės išperkamai žemei Atkūrimo įstatymo prasme ir šiuo atveju klausimas dėl servitutų nustatymo šiame žemės sklype iš esmės nebuvo sprendžiamas. Tuo tarpu šioje administracinėje byloje ginčas tarp proceso šalių kyla, ar pagrįstai atsakovas atkurdamas E. B. nuosavybės teises nenustatė administraciniu aktu servituto prie Kauno rajono savivaldybės nuosavybės teise turimo pastato–siurblinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi proceso šalių argumentai, kad pareiškėjas iš esmės siekia iš naujo nagrinėti tuos klausimus, kurie jau buvo svarstyti nurodytame teisminiame procese, laikytini iš dalies nepagrįstais.

Pasisakant dėl administracinėje byloje nagrinėjamos situacijos iš esmės visų pirma pažymėtina, jog Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, 2 dalis numato, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Žemės bendraturčių susitarimu žemė natūra gali būti grąžinama atskirais sklypais. Žemės sklypų, įgytų bendrosios nuosavybės teise, padalijimo projektai rengiami šios žemės savininkų lėšomis pagal vienodo dydžio Vyriausybės nustatytus darbų įkainius. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad piliečiai, kuriems žemė grąžinama natūra arba perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam žemės sklypas, privalo laikytis specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ir pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytų žemės servitutų.

Šiame kontekste pažymėtina, jog servitutas – daiktinė teisė, kuri Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (2013 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir CK) 4.111 straipsnyje yra apibrėžiama kaip teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servituto nustatymu yra įtakojamos atitinkamų asmenų teisės, t. y. servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 str. 1 d.). Pažymėtina, jog servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas (CK 4.124 str. 1 d.). Nustatant servitutus, visais atvejais turi būti ir dėl servitutų nustatymo viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai ar teismo sprendimas (CK 4.124 str. 3 d.).

Kiek tai susiję su servitutų nustatymu administraciniu aktu, pažymėtina, jog Žemės įstatymo (2012 m. birželio 30 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalis numato, kad administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu. Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (2013 m. balandžio 14 d. redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte yra išvardinti atvejai, kai administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius nustatomi servitutai. Administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius servitutai nustatomi, be kita ko, valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti (Žemės įstatymo 23 str. 2 d. 1 p., Taisyklių 2.1 p.). Be to, kaip jau buvo minėta, Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalis taip pat numato, kad piliečiai, kuriems žemė grąžinama natūra arba perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam žemės sklypas, privalo laikytis specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ir pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytų žemės servitutų.

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, servitutai administraciniu aktu inter alia yra nustatomi pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, kai jie nustatomi valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti.

Vertinant servitutų nustatymo procedūrą toliau pažymėtina, jog Taisyklių 3 punktas numato, kad Taisyklių 2.1, 2.2 ir 2.5 punktuose nurodytais atvejais teritorijų planavimo dokumento rengėjai, formuodami žemės sklypą pagal teritorijų planavimo dokumentą, projektuoja šiuos servitutus: 3.1 kelio servitutą, suteikiantį teisę naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu ir taku galvijams varyti; 3.2 kelio servitutą, suteikiantį teisę naudotis pėsčiųjų taku; 3.3 kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis; 3.4. kelio servitutą, suteikiantį teisę varyti galvijus; 3.5 kelio servitutą, suteikiantį teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų, gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų; 3.6 servitutą, suteikiantį teisę tiesti centralizuotus (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius ir takus, jais naudotis ir juos prižiūrėti; 3.7 statinio servitutą, suteikiantį teisę statyti ar montuoti statinių dalis, pakibusias virš tarnaujančiojo žemės sklypo ir (arba) draudžiantį tarnaujančiojo žemės sklypo savininkui statyti statinius, kurie užstotų šviesą ar esamą vietovaizdį; 3.8 kitus servitutus, kuriuos numato įstatymai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai.

Taisyklių 4 punktas numato, kad teritorijų planavimo dokumento rengėjas, suprojektavęs šių Taisyklių 3.1–3.8 punktuose nurodytą servitutą teritorijų planavimo dokumente, apie suprojektuotą servitutą raštu informuoja viešpataujančiuoju tampančio daikto savininką ar patikėjimo teisės subjektus arba valstybės ar savivaldybės instituciją, atsakingą už valstybinės žemės, gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų apsaugą, arba centralizuotų (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklų (požeminių ir antžeminių komunikacijų), kelių ir takų tiesimo užsakovus ir siūlo jiems pareikšti Nacionalinei žemės tarnybai valią dėl siūlomo servituto pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą nustatymo iki teritorijų planavimo dokumento viešo svarstymo pradžios, nurodydamas konkrečią datą. Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas priima sprendimą nustatyti prašomą žemės servitutą kartu su sprendimu suformuoti žemės sklypą, kuriam nustatomas žemės servitutas (Taisyklių 5 p.).

Atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad Taisyklių 3 punktas numato atvejus kai teritorijų planavimo dokumento rengėjai, formuodami žemės sklypą pagal teritorijų planavimo dokumentą, projektuoja įvardintus servitutus ir vėliau yra išreiškiama valia dėl tokio servituto buvimo kaip tai numato Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalis, Taisyklių 4 punktas. Tik įvykdžius servituto nustatymo sąlygas, numatytas Žemės įstatymo 23 straipsnyje bei Taisyklėse, Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas priima sprendimą nustatyti servitutą. Be kita ko, pastebėtina, jog servitutų suprojektavimas ir jų nustatymas savaime nėra savitikslis. Atitinkamą servitutą projektuojant, jį nustatant įvertinamas ir jo nustatymo tikslingumas, reikalingumas, nes jo nustatymu yra atitinkamai ribojamos kito asmens teisės.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog ginčas tarp proceso šalių nekyla, kad naujas teritorijų planavimo dokumentas po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A492-2957/2012 priėmimo, jam rezoliucine dalimi, be kita ko, panaikinus 2011 m. birželio 10 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 7VĮ-(14.7.2)-1493 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“ dalį dėl 0,0936 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k., plane pažymėto Nr. 731, suformavimo Kauno rajono savivaldybei, skundžiamo akto priėmimo metu nebuvo parengtas. Atsakovas paaiškino, jog atkuriant nuosavybės teises, be kita ko, buvo vadovautasi Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (toliau – ir Metodika), 15 punktu, numatančiu, kad grąžinami natūra žemės sklypai gali būti ženklinami vietoje nesuprojektavus šių sklypų žemėtvarkos projekte ar projektui prilyginame plane, arba nelaukiant žemėtvarkos projekto patvirtinimo, išskyrus Metodikoje nustatytus atvejus. Šiuo atveju ginčo žemės sklypo ribos žemėtvarkos projekte suprojektuotos nebuvo, žemės sklypo ženklinimas bei kadastriniai matavimai buvo atlikti nelaukiant žemėtvarkos projekto patvirtinimo (b. l. 131-132). Taigi, kaip matyti iš nurodytų aplinkybių, atsakovas pagrįstai nurodė, kad servitutas negali būti nustatytas, nes jis nėra numatytas teritorijų planavimo dokumente, jo sprendiniuose kaip to reikalauja Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktas, Taisyklių 2.1 punktas. Be to, šiuo atveju pažymėtina, jog pareiškėjas kreipdamasis į teismą neformulavo reikalavimo dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir su tuo susijusių reikalavimų, iš esmės šiuo aspektu skundžiamo akto neteisėtumo nesiejo (b. l. 75-76). Kita vertus, teisėjų kolegija taip pat nemato pagrįsto pagrindo grąžinti administracinę bylą į pirmąją instanciją, kad pareiškėjui būtų pasiūlyta tikslinti jo pateikto skundo reikalavimus, atsižvelgus į žemiau pateiktus išaiškinimus, susijusius su šia specifine ginčo situacija.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įsigaliojusiame 2013 m. sausio 7 d. sprendime Nr. A492-2957/2012 vertino, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pastatas–siurblinė šiuo metu nėra eksploatuojama pagal paskirtį. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše buvo nurodyta, kad šio pastato būklė – fiziškai pažeistas, baigtumo procentas – 40, fizinio nusidėvėjimo procentas – 43. Kad ginčo pastatas nėra naudojamas, yra apgriuvęs bei apleistas patvirtino ir byloje esančios fotonuotraukos bei (duomenys neskelbtini) ir aplinkinių kaimų gyventojų bendruomenės 2012 m. gruodžio 12 d. pareiškimas, kuriame papildomai akcentuojama, kad bendruomenei nėra žinoma, kad kada nors ši siurblinė būtų buvusi naudojama pagal paskirtį, bendruomenė mano, kad yra išnykęs tokio statinio funkcinis poreikis.

Teismas akcentavo, kad ilgą laiką ginčo pastatas buvo bešeimininkis turtas – tik 2009 m. gruodžio 2 d. teismo sprendimu jis buvo pripažintas Kauno rajono savivaldybės nuosavybe. Atsakovai į bylą nepateikė įrodymų, kad šį pastatą ketinama naudoti pagal paskirtį. Atsakovai taip pat įrodymais nepagrindė, kad šį pastatą realiai ketinama naudoti kitiems visuomeniniams tikslams ateityje tenkinti. Taigi, kaip matyti, atsakovas spręsdamas dėl servituto nustatymo, jo tikslingumo, dėl atitinkamų veiksmų atlikimo siekiant nustatyti servitutą iš esmės vertino ir nurodytame teismo sprendime konstatuotas faktines aplinkybes, susijusias su įvardinto pastato naudojimu ir jo būkle (b. l. 24, 27-31).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog, pareiškėjui žinant šią teismo sprendimo motyvaciją ir atsakovui, be kita ko, sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, servituto nustatymo, pareiškėjas iki administracinėje byloje skundžiamo sprendimo priėmimo iš esmės nepateikė papildomų argumentų, įrodymų dėl būtinumo nustatyti servitutą įvardintam pastatui būtent administraciniu aktu, t. y. kad egzistuoja pagrindas nustatyti servitutą, neprašė rengti teritorijų planavimo dokumentą ir jo sprendiniuose pažymėti servitutą, nurodydamas, kad siurblinė yra naudojama ar ją ketinama naudoti ateityje (b. l. 23).

Nustatytų aplinkybių nepaneigia ir šiuo atveju pareiškėjo pateiktas Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta sutikti rekonstruoti siurbinės pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r., ir pritaikyti jį saugos reikmėms. Pažymėtina, jog nurodytas sprendimas buvo priimtas tik 2013 m. gruodžio 19 d. (b. l. 98-100), t. y. po Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. 7S(14.7.3)-104 priėmimo, kai tuo tarpu klausimas dėl servituto nustatymo įvardintame žemės sklype pareiškėjo nurodytu pagrindu pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktą, Taisyklių 2.1 punktą iš esmės turėjo būti išspręstas iki įvardinto sprendimo priėmimo.

Dėl įvardintų aspektų nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo pateikto reikalavimo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą nustatyti servitutą Kauno rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato–siurblinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimui.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad J. R. nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui, administraciniu aktu servituto nustatymas negalimas, nes nagrinėjamoje byloje esanti situacija neatitinka Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktuose numatytų atvejų, teigdamas, kad teismas skundžiamo teisės akto teisėtumo klausimą privalėjo vertinti pagal jo priėmimo metu buvusią situaciją, t. y. tada, kai 0,0936 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r., buvo Lietuvos Respublikos nuosavybė. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nurodytas teismo aiškinimas buvo pateiktas pasisakant dėl pareiškėjo pateikto skundo reikalavimo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą nustatyti servitutą Kauno rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato–siurblinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimui, bet ne vertinant skundžiamo akto teisėtumą bendrąja prasme. Šiuo atveju teisėjų kolegija taip pat sutinka su tuo, kad grąžintas natūra 0,0936 ha žemės sklypas, kuriame yra Kauno rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausantis pastatas–siurblinė, nuosavybės teise priklauso J. R. civilinių aktų pagrindu (b. l. 62). Taigi net ir nuginčijus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. 7S(14.7.3)-104, bet iš esmės nepanaikinus kitų civilinių sandorių, J. R. liktų 0,0936 ha žemės sklypo savininke ir atitinkamai nebūtų pagrindo įpareigoti nustatyti servitutą pareiškėjo nurodytu pagrindu pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktą, Taisyklių 2.1 punktą. Be to, šiuo atveju pats pareiškėjas patvirtino, kad jis siekia tik įvardinto administracinio akto panaikinimo ir neprašo naikinti civilinių sandorių (b. l. 75-76).

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog šioje teismo nutartyje pateikti išaiškinimai neužkerta pareiškėjui kelio dėl servituto nustatymo prie jo nuosavybės teise turimo pastato–siurblinės kreiptis į J. R., kuriai šiuo metu priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 62), ir siekti susitarti dėl servituto nustatymo privačiame jos žemės sklype, o jiems nesutarus ir esant būtinumui nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį, kreiptis dėl servituto nustatymo teismo sprendimu (CK 4.126 str. 1 d.).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai iš dalies keistini, tačiau teismo sprendimo rezoliucinė dalis iš esmės yra teisinga. Dėl šių priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti ir pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Kauno rajono savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis