2K-166/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-166/2014

Teisminio proceso Nr. 1-05-1-05016-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.18.1;

1.2.19.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. (S. M.) gynėjos advokatės Marinos Gušauskienės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 16 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio ir pagal nuteistojo V. A. (V. A.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu nuteisti:

S. M. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 213 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

V. A. – pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas V. A. atidėtas vieneriems metams paskiriant baudžiamojo poveikio priemones: 10 MGL (1300 Lt) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir per bausmės atlikimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 16 d. nuosprendis:

V. A. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 228 straipsnio 2 dalies į 228 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) ir paskirta 150 MGL (19 500 Lt) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 65 straipsniu, V. A. į bausmę įskaitytas laikinas sulaikymas nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. iki 2010 m. spalio 1 d. (viena para) (viena laisvės atėmimo diena prilyginama dviejų MGL dydžio baudai) ir nustatytas galutinis baudos dydis – 148 MGL (19 240 Lt);

panaikintas BK 75 straipsnio ir baudžiamojo poveikio priemonių taikymas;

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintas S. M. inkriminuotas BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamos veikos požymis – didelio kiekio netikrų eurų įgijimas;

kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

S. M. nuteistas pagal BK 213 straipsnio 2 dalį už tai, kad bendrininkų grupe neteisėtai laikė didelį kiekį netikrų kitų valstybių apyvartoje esančių pinigų (eurų), t. y. kartu su bendrininku – asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, pastarojo automobilyje „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) neteisėtai laikė didelį kiekį – 346 vienetus 50 eurų nominalo (iš viso 17 300 eurų, pagal oficialų Lietuvos banko kursą – 59 733,44 Lt vertės) netikrų banknotų, kuriuos, važiuodami šiuo automobiliu per Italijos Respubliką, Austrijos Respubliką, Vokietijos Federacinę Respubliką, neteisėtai pergabeno iki Belgijos Karalystės, Antverpeno, kur nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. rugsėjo 27 d. neteisėtai laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, vardu „Ruben“, bute, esančiame Antverpene, tiksliau nenustatytu adresu. Tęsdamas nusikalstamą sumanymą ir turėdamas tikslą netikrus eurų banknotus neteisėtai pergabenti į Lietuvos Respubliką, (duomenys neskelbtini), S. M. ir asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, netikrus eurų banknotus perdavė apie jų nusikalstamą veiką nežinojusiai kartu vykusiai O. L. ir nuo 2010 m. rugsėjo 27 d. per Belgijos Karalystę, Nyderlandų Karalystę, Vokietijos Federacinę Respubliką, Lenkijos Respubliką ir Lietuvos Respubliką netikrus 346 vienetus 50 eurų nominalo eurų banknotus neteisėtai gabeno ir laikė minėtame automobilyje „Mercedes Benz“ iki 2010 m. rugsėjo 28 d. 13.45 val., kai jie buvo surasti ir paimti šio automobilio apžiūros metu.

V. A. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus viršininku, 2010 m. rugsėjo 27–28 d., pasinaudodamas savo, kaip policijos pareigūno, ryšiais ir tarnybine padėtimi, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto šaltinio gavo konfidencialaus pobūdžio informaciją apie tai, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, įtardami, jog R. B. gali neteisėtai gabenti daiktus, už disponavimą kuriais numatyta baudžiamoji atsakomybė, rengiasi patikrinti šio vairuojamą automobilį „Mercedes Benz“ (valst.

Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jame vykstančius asmenis; 2010 m. rugsėjo 28 d. 11.08 val. tarnybos metu, (duomenys neskelbtini) policijos komisariato patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), piktnaudžiaudamas tarnyba pokalbio telefonu su R. B. metu pranešė jam apie Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų suplanuotą automobilio „Mercedes Benz“ ir juo vykstančių asmenų patikrinimą, dėl to R. B. ir kitiems kartu su juo vykusiems asmenims sudarė sąlygas išvengti patikrinimo bei baudžiamosios atsakomybės už daromą nusikalstamą veiką.

Tokiais veiksmais V. A. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktuose nustatytą valstybės tarnautojų prievolę laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 dalies 2 punktą, reikalaujantį sužinojus apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam arba daromam teisės pažeidimui, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktus, kuriuose nustatyta pareiga policijos pareigūnams imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudytojams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką bei pranešti apie tai policijos įstaigai, laikyti paslaptyje konfidencialaus pobūdžio informaciją.

Taip V. A. diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinės institucijos – Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato autoritetą, dėl to didelės žalos patyrė valstybė.

Kasaciniu skundu nuteistojo S. M. gynėja advokatė M. Gušauskienė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 16 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą S. M. nutraukti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kasatorė teigia, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Kasatorė, aptardama BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, remdamasi kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte išdėstytais išaiškinimais, teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis grįstas prielaidomis, o tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą bei nuteistojo teisės į gynybą, nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimus. Kasaciniame skunde nurodoma, kad neišsamus baudžiamosios bylos nagrinėjimas, teismų sprendimų nepagrįstumas reiškia ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, 109 straipsnio, BPK 1, 2, 3, straipsnių, 44 straipsnio 5 punkto, 241 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimus. Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas šališkai įvertino įrodymus, nuteistojo S. M. kaltę grindė jo ankstesniais teistumais, konstatavo „netinkamą“ nuteistojo gyvenimo būdą (nors jis dirba, yra individualios įmonės savininkas, kaip darbuotojas apibūdinamas teigiamai). S. M. nuteistas nesant tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jo sąmoningą, tyčinį dalyvavimą darant nusikaltimą, abiejų instancijų teismai net neaptarė, kuo pasireiškė nuteistajam inkriminuotas netikrų eurų laikymas, neįrodė jo galimos tyčios turinio (ją atskleidžiamų aplinkybių). Dėl to pažeistos BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos, nustatančios, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalį. Be to, kasatorė, nesutikdama su teismų priimtais sprendimais, pabrėžia, kad baudžiamojo proceso normose yra įtvirtintos nuostatos, reikalaujančios nuosprendyje ar nutartyje išdėstyti motyvuotas išvadas, tačiau šioje byloje teismai to nepadarė.

Kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes netikrų eurų įgijimą ir laikymą sieja vieninga tyčia, todėl nuteistojo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip viena tęstinė nusikalstama veika, o ne kaip atskiros, alternatyvios BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos. Kasatorės manymu, tokios vieningos tyčios atveju ir nesant objektyvių aplinkybių, patvirtinančių, jog S. M. įgijo didelį kiekį netikrų eurų, negali būti konstatuota, kad jis juos laikė. Pasak kasatorės, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to, kad inkriminavo bendrininkų grupę (BK 24 straipsnio 1 dalis). Kasatorė, remdamasi kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-102/2009 išdėstytais išaiškinimais dėl bendrininkavimo požymio, teigia, kad teismai nenustatė S. M. išankstinio susitarimo su R. B. ir jų bendros tyčios, neatskleidė jos turinio. Kasaciniame skunde pažymima, kad R. B. tokius faktus neigė, o kitų aplinkybių, patvirtinančių bendrininkavimą, nėra. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu R. B. duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau jie nėra ir niekiniai. Kasatorė teigia, kad R. B. išnagrinėtoje byloje nėra nei kaltinamasis, nei nukentėjusysis, nei liudytojas (jo byla išskirta), todėl pagal BPK 276 straipsnio nuostatas jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, negalėjo būti perskaityti teisme ir jais remiamasi priimant galutinį sprendimą, kaip tai buvo padaryta. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad S. M. nebuvo suteikta teisė užduoti R. B. klausimų ar pasisakyti dėl jo duotų parodymų, todėl jo parodymų perskaitymas ir jų vertinimas iš esmės pažeidė nuteistojo teisę į gynybą.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. A. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį ir jį išteisinti (bylą nutraukti).

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų esminių jo apeliacinio skundo argumentų, taip iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį ir tai sukliudė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Pasak nuteistojo V. A., apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumento, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie VSAT Ignalinos rinktinėje (kitame departamente ir mieste) planuojamus operatyvinius veiksmus – R. B. vairuojamo automobilio patikrinimą ir kad jo pokalbyje (telefonu) su R. B. nėra informacijos apie rengimąsi atlikti šiuos veiksmus. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių padarė šališkas išvadas, ir nurodo, kad joms prieštarauja VSAT Ignalinos rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus specialisto V. S. parodymai, jog apie slaptą operaciją žinojo keturi šios rinktinės pareigūnai ir nė vienas iš jų informacijos paskleisti negalėjo. Be to, teismas netinkamai įvertino 2010 m. rugsėjo 27 d. (dieną prieš VSAT patikrinimą) 17.08 ir 17.23 val. įvykusius jo (V. A.) telefoninius skambučius R. B. kaip perspėjimus apie rengiamą patikrinimą, nes pagal bylos medžiagą, kurią teismas ignoravo, VSAT patikrinimas buvo organizuotas 2010 m. rugsėjo 28 d. (kai tą pačią dieną specialistas V. S. kreipėsi į VSAT Ignalinos rinktinės vadą su tarnybiniu pranešimu). Dėl šių aplinkybių kasatorius negalėjo žinoti ir pranešti apie tai, kas bus kitą dieną (t. y. ateityje).

Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl techninėmis priemonėmis užfiksuotų telefoninių pokalbių turinio, teigia, kad teismas neįvertino to, jog jis R. B. pasakė: „Vakar (t. y. 2010 m. rugsėjo 27 d.) skambinau ..., E. ten kažkoks, pažįstamas tavo kažkoks ...“; po šio skambučio R. B. savo sugyventinei (L. S.) telefonu pasakė: „jeigu E., ar dar kas nors, ar net policija ateis, niekam durų neatrakink ...“. Teismas ignoravo ir R. B. 2011 m. balandžio 14 d. duotus parodymus (kasatorius juos cituoja: „Turėjau omenyje, kad jis mane perspėjo apie Eriko ruošiamą užpuolimą <...> aš galiu patvirtinti, kad nuo pat pradžių, kai tik A. man paskambino, aš buvau įsitikinęs, kad jis perspėja apie kažkokį pavojų iš E. B. pusės“). Šiuo atveju teismas nepagrįstai nurodė, kad jų pokalbis buvo maskuojamas ir jo turinį išaiškino kaip perspėjimą apie VSAT patikrinimą. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad jis skambino iš savo telefono, pokalbio tekstas, nors chaotiškas, bet aiškus, be užšifravimų, nes jam buvo netikėta, kad R. B. išvažiavęs ir galbūt vyksta ne vienas, o su prieš jį planuojamo nusikaltimo bendrininkais. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino jį teisinančių įrodymų, nelygino iš skirtingų šaltinių gautų duomenų, neatsižvelgė į duomenis, gautus techninėmis priemonėmis. Teismas netiksliai citavo jo žodžius „apeliantas klausė R. B., ar šis dar toli“, nes žodžio „dar“ pokalbyje nėra, taip iškreipdamas prasmę teismas padarė išvadą, kad jis žinojo, jog R. B. vyksta iš užsienio. Be to, šis teismas neatkreipė dėmesio į esmines faktines klaidas, padarytas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kurios turėjo įtakos objektyviam bylos nagrinėjimui, nors to buvo prašoma baigiamojoje kalboje ir pateikta raštu, t. y. kad nuosprendyje apie jo (V. A.) ir R. B. pokalbio turinį klaidingai nurodyta: „<...> todėl pasakė, kad yra kažkoks reidas <...>“, nors tokių žodžių nėra, pokalbyje panaudotas rusiškas žodis „podstavnaja“ lietuviškai reiškia „netikra“, o nuosprendyje šis žodis išaiškintas kaip pasieniečiai (vertime – kaip statytinis). Be to, telefoninių pokalbių išklotinėse pateiktuose vertimuose buvo ir praleistų žodžių (pvz., po frazės „...Erikas ten kažkoks...“ praleisti žodžiai „... pažįstamas tavo kažkoks...“).

Kasatorius nurodo, kad nuosprendis grįstas neinformatyviais, nenuosekliais ir prieštaringais S. M., jo draugės O. L. ir sūnaus A. K. parodymais, o apeliacinės instancijos teismas neįsitikino jų patikimumu. Kasatoriaus manymu, negalima tikėti S. M. parodymais apie tai, kad jis, sėdėdamas važiuojančiame automobilyje šalia R. B., girdėjo telefonu su šiuo kalbėjusio V. A., kurio nepažinojo, balsą. Esant nurodytoms aplinkybėms, tik atlikus eksperimentą galima būtų patikrinti S. M. parodymų tikrumą. Be to, pasak kasatoriaus, S. M. apklausiant ikiteisminio tyrimo metu (2011 m. sausio 11 ir vasario 24 d.), jam buvo užduodami menami klausimai.

Kasatoriaus manymu, S. M., vengdamas atsakomybės už panašaus pobūdžio nusikaltimą, davė jį (V. A.) kaltinančius šmeižikiškus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir į O. L. bei A. K. priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, suinteresuotumą bylos eiga (dėl jų ikiteisminiai tyrimai nutraukti). Jų parodymai apie tai, kad „A. perspėjo B. apie patikrinimą užšifruotai“ (A. K. parodė, kad R. B. po pokalbio pasakė, jog skambino pažįstamas policininkas A. ir perspėjo, kad bus patikrinimas; O. L. parodė, kad suprato, jog R.

B. kažkas perspėja), buvo duoti po jų paleidimo iš sulaikymo ir kai jie laisvai bendravo tarpusavyje. Be to, šių parodymų teisminio nagrinėjimo metu jie nepatvirtino. 2010 m. lapkričio 11 d. R. B. sulaikymo kameroje buvo slaptai sekamas, tačiau kitas pokalbio dalyvis, buvęs toje kameroje ir uždavęs provokuojančius klausimus apie V. A., nenustatytas, dėl to gauti duomenys nėra pakankami darant išvadą apie nusikalstamos veikos buvimą. Parodymų patikimumą teismas turi įvertinti nešališkai, pašalinti prieštaravimus, o kilusias abejones aiškinti kaltinamojo naudai.

Pagal teismų praktiką vertingesniais laikomi liudytojų parodymai teisme ir duoti neturint galimybių jų suderinti. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į R. B. parodymus, duotus 2011 m. balandžio 4 d. (apie tai, kad V. A. jį perspėjo apie pavojų iš S. B. pusės), kurie liko neišnagrinėti. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, neištyręs esminių bylos aplinkybių ir nepašalinęs prieštaravimų. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas privalėjo imtis priemonių prieštaravimams pašalinti atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, tačiau to nepadarė, taip pat argumentuotai nepaaiškino, kokiais parodymais ir kodėl galima remtis, o nuoseklius jo (V.

A.) parodymus atmetė.

Kasatorius teigia, kad net bylos iniciatorius – specialistas V. S. suprato, kad jo įtarimai yra tik prielaidos (apie tai nurodė apklausos metu), o VSAT Ignalinos rinktinėje dėl galimo informacijos paskleidimo tarnybinis patikrinimas neatliktas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė šališką išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog konfidenciali informacija iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto šaltinio negalėjo pasiekti V. A., ir kartu neišsiaiškino, kaip slapta informacija tapo jam žinoma. Kasatorius nurodo, kad V. S., būdamas pakankamai siauros specializacijos ir turėdamas tik dvejų metų darbo patirtį, neatkreipė dėmesio, kad prieš R. B. planuojami neteisėti veiksmai galėjo įvykti ir (duomenys neskelbtini), o ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai neteisingai suprato jo (V. A.) žodžius, neatsižvelgė į aplinkybių sutapimą, t. y. prieš R. B. tikėtinai planuojami neteisėti veiksmai sutapo su jo važiavimu į užsienį ir VSAT Ignalinos rinktinės pareigūnų operatyviniais veiksmais. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad jis galėjo disponuoti informacija apie rengiamą patikrinimą, yra nepagrįstas bylos duomenimis, nes nustatyta, kad V. Z. skambino jam (V. A.) tik 2010 m. rugsėjo 27 d. 13.13 val. ir pranešė apie planuojamus prieš R. B. neteisėtus veiksmus, tačiau šios informacijos tinkamai neįformino; V. Z. davė parodymus nedelsiant po jo apklausos, jam esant sulaikytam, todėl jiedu neturėjo galimybių parodymus suderinti: iš telefoninių pokalbių išklotinių analizės nenustatyti jokie įtartini telefoniniai kontaktai, kurie galėtų būti susiję su informacijos perdavimu apie R. B. ir jo bendrininkų daromas nusikalstamas veikas; V. S. teismui duoti parodymai (kad V. A. vardu telefono numerio ar kažkokių užuominų operatyvinio sekimo byloje neužfiksuota) patvirtina kasatoriaus parodymus, kad jis nebendravo su R. B. (paskutinį kartą – 2009 m. rudenį). Esant minėtoms aplinkybėms teismas negalėjo daryti išvados, kad jo (V. A.) parodymai yra melagingi.

Kasatorius nurodo, kad BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia, ir tai reiškia, jog turi būti neabejotinai įrodyta, kad jis (V. A.) žinojo apie rengiamą VSAT patikrinimą ir apie jį neteisėtai pranešė. Kasatoriaus manymu, nors apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad jo veiksmuose nebuvo savanaudiško ar kito asmeninio intereso, bet neatsižvelgė į tai, kad tarp jo ir R. B. pokalbio bei pasieniečių rengtos operacijos nėra jokio ryšio, jis apie ją nežinojo ir negalėjo žinoti. Jo veiksmai kriminalizuoti darant šališkas išvadas. Pasak kasatoriaus, jis pagal savo pareigas ir kompetenciją atliko prevenciją, kad apsaugotų įstatymų ginama piliečio teises (sužinojus apie rengiamą teisės pažeidimą privaloma imtis neatidėliotinų priemonių, dėl to baiminosi ir teisinės ar moralinės atsakomybės už neveikimą).

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Šarūnas Astrauskas atsiliepimais į nuteistojo S. M. gynėjos advokatės M. Gušauskienės ir nuteistojo V. A. kasacinius skundus prašo juos atmesti.

Prokuroro manymu, nuteistojo S. M. gynėjos advokatės M. Gušauskienės kasacinio skundo argumentai, susiję su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, nenagrinėtini, nes kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė bei įvertino įrodymus ir nepažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 303 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino įrodymus. Ta aplinkybė, kad įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip pageidavo nuteistasis S. M., nepatvirtina teismo šališkumo ar kitų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimų, o nuosprendis savo forma ir turiniu visiškai atitinka BPK 301 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Skundo teiginiai apie teismo šališkumą, sąžiningo proceso principo ir teisės į gynybą bei teisingą teismą pažeidimus yra deklaratyvūs. Iš bylos duomenų matyti, kad priešingai nei kasaciniame skunde teigia nuteistojo S. M. gynėja, apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.

Šis teismas pakankamai išsamiai aptarė byloje surinktus įrodymus: dokumentuose užfiksuotus pokalbius, liudytojų O. L., A. G. parodymus, kuriais nustatyta, kad S. M. žinojo apie tai, jog gabenami netikri pinigai, nes jis pats dalyvavo juos skaičiuojant bei apžiūrint su R. B. bute Antverpene, Belgijoje. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl A. K. parodymų reikšmės. Prokuroras pažymi, kad kitų įrodymų patikimumui patikrinti teisiamajame posėdyje buvo perskaityti R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat aptarė įrodymus, surinktus taikant Operatyvinės veiklos įstatyme numatytas priemones (elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę, jos fiksavimą bei kaupimą), iš kurių aišku, kad S. M. buvo glaudžiai susijęs su R. B. ir vykdoma nusikalstama veikla. Atsiliepime nurodoma, kad nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė ankstesniais S. M. teistumais, nes šie duomenys aptarti tik vertinant paskirtos bausmės pagrįstumą (atsižvelgiant į nuteistojo gyvenimo būdą ir pan.).

Atmestini ir kasacinio skundo argumentai, kad S. M. nepagrįstai inkriminuota bendrininkų grupė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad užfiksuoti telefoniniai pokalbiai patvirtina S. M. ir R. B. nusikalstamų veiksmų bendrumą, išdėstė, kokios aplinkybės įrodo jų išankstinę ir bendrą tyčią daryti nusikalstamą veiką. Įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, jog visi bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos vykdymo detales. Tuo tarpu bendrininkų susitarimas ir tiesioginės tyčios bendrais veiksmais disponuoti netikrais eurais buvimas konstatuotas įvertinus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, kurie nustatyti operatyvinių veiksmų atlikimo protokolais, liudytojų O.

L. ir A. G. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kitais įrodymais. Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, motyvuotas byloje esančių įrodymų visuma, dėl to jį naikinti nėra pagrindo.

Prokuroro manymu, nenagrinėtini šie nuteistojo V. A. kasacinio skundo teiginiai: kad jis esą nežinojo apie VSAT Ignalinos rinktinėje planuojamus operatyvinius veiksmus, kad netinkamai įvertintos aplinkybės dėl jo dviejų skambučių R. B. 2010 m. rugsėjo 27 d., neišnagrinėtas apeliacinio skundo argumentas, kad jo pokalbyje su R. B. nėra jokios informacijos apie VSAT Ignalinos rinktinės rengiamą patikrinimą, netinkamai įvertinti liudytojų parodymai. Tokiais ir panašiais teiginiais V. A. iš esmės neigia teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, tačiau tai nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas.

Prokuroras pažymi, kad, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir nepažeidė BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Šis teismas tinkamai įvertino įrodymus, tarp jų ir liudytojų parodymus bei 2010 m. rugsėjo 30 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokole užfiksuotą 2010 m. rugsėjo 28 d. 11.08–11.10 val. vykusį pokalbį tarp V. A. ir R. B.. Tai, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nesutampa su V. A. pozicija, nepaneigia jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, o jo paaiškinimai teisingai buvo įvertinti tik kaip gynybinė pozicija. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimas apeliacinės instancijos teismui nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamas kaip reikalavimas pateikti atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo teiginį; apeliacinės instancijos teismo pareigos tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą apimtis gali keistis, atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-279/2010, 2K-116/2014, 2K-129/2014). Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo V. A. apeliacinį skundą išnagrinėjo tinkamai laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies bei kitų BPK nustatytų reikalavimų.

Nuteistojo S. M. gynėjos advokatės M. Gušauskienės ir nuteistojo V. A. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo S. M. gynėjos kasacinio skundo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nuosprendį grindė prielaidomis, o tai lėmė ir nuteistojo S. M. teisės į gynybą, nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimus. Šio teismo atliktą įrodymų vertinimą kasatorė laiko šališku, jos manymu, S. M. nuteistas remiantis jo ankstesniais teistumais ir esą netinkamu gyvenimo būdu, nesant tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jo tyčią dalyvavus nusikalstamos veikos padaryme, o vienas iš įrodymų, kuriais rėmėsi teismai – R. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, negalėjo būti perskaityti BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka (nes šis asmuo nėra nei kaltinamasis, nei liudytojas ar nukentėjusysis), be to, nuteistasis neturėjo galimybės užduoti jam klausimų. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad S. M. netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; tai argumentuojama tuo, kad teismai neįrodė ir neaptarė, kuo pasireiškė netikrų eurų laikymas ir bendrininkavimas darant šią veiką, be to, neinkriminavus įgijimo negalima konstatuoti ir laikymo.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame nurodyti teiginiai, viena vertus, yra deklaratyvūs, iš esmės bendro pobūdžio ir neparemti konkrečiais teisiniais argumentais (išskyrus BPK 276 straipsnio taikymą), antra vertus – prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nuteistojo S. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (didelio kiekio netikrų eurų laikymą) grindžiama ne jį apibūdinančiais duomenimis (ankstesniais teistumais ar pan.), o byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais – liudytojų O. L., A. G., A. K. parodymais, duomenimis, gautais atliekant operatyvinius veiksmus (telefoninių pokalbių garso įrašais, užfiksuotais įstatymo nustatyta tvarka surašytuose bylos dokumentuose), kitais įrodymais, kurių visuma nustatytos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad R. B., apie kurio parodymus nurodoma kasaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas (keletą kartų) kaip įtariamasis (pranešimas apie įtarimą dėl to paties nusikaltimo padarymo); byla su kaltinamuoju aktu, kur kaltinimai nurodyti tiek R. B., tiek S. M. ir V. A., perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (tačiau kaltinamajam R. B. neatvykus į teismą ir pasislėpus, bylą nagrinėjančio teismo nutartimi paskelbta jo paieška, o Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra dėl jo išdavė Europos arešto orderį), 2012 m. gruodžio 13 d. pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį, kuria, vadovaujantis BPK 254 straipsnio 1, 2 dalimis, baudžiamąją bylą dėl kaltinamojo R. B. išskyrė. Dėl to kaltinamojo šioje byloje R. B. parodymai, gauti baudžiamajame procese įstatymų nustatyta tvarka (BPK 20 straipsnio 1 dalis) ir liečiantys šioje byloje įrodinėtinas aplinkybes (BPK 20 straipsnio 3 dalis), esantiems įrodymams patikrinti buvo perskaityti teisiamajame posėdyje (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Esant nurodytoms aplinkybėms, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodinėjimą baudžiamajame procese reglamentuojančios normos ar nuteistojo S. M. teisės į gynybą, juolab kad jo kaltės įrodytumo R. B. parodymai nelėmė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą patikrino apeliacinės instancijos teismas, kuris priimtame nuosprendyje šiais klausimais išdėstė motyvuotas išvadas ir pasisakė dėl visų esminių S. M. apeliacinio skundo argumentų. Šis teismas, patikrinęs bylą, paaiškino, kokiais įrodymais remiantis nustatytos S. M. tyčinę kaltę laikius ir gabenus netikrus eurų banknotus patvirtinančios faktinės aplinkybės, kodėl jo versija atmetama. Tai, kad padarytos išvados nepalankios nuteistajam, savaime nereiškia nei jo teisių pažeidimo ar teismo šališkumo, nei kitų kasaciniame skunde deklaruojamų BPK pažeidimų. Iš įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, padarytos bendrininkaujant, aplinkybių aprašymo matyti, kad kasaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigiama, esą baudžiamasis įstatymas S. M. veikai taikytas netinkamai; be to, kasatorė šį teiginį argumentuoja ne baudžiamojo įstatymo taikymo klaidomis, o tiesiog tvirtinimu, kad kaltė padarius nusikaltimą, už kurį nuteistas S. M., neįrodyta. Tuo tarpu pagal teismo nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes, atskleidžiančias BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos sudėties buvimą (apeliacinės instancijos teismas pašalino netikrų eurų įgijimo aplinkybę), baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų ir tenkinti S. M. gynėjos kasacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo V. A. kasacinio skundo

Kasaciniame skunde teigiama apie apeliacinės instancijos teismo padarytus BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus ir nesutinkama su šio teismo padarytomis išvadomis (kurias laiko šališkomis) dėl bylos įrodymų vertinimo bei faktinių aplinkybių nustatymo. Argumentuodamas šiuos teiginius kasatorius pateikia savą įrodymų vertinimo versiją, kurią grindžia cituodamas jo ir R. B. telefoninių pokalbių turinį, liudytojų parodymus. Be to, V. A. tvirtina, kad nenustačius, kaip ir iš ko jis gavo konfidencialią informaciją apie Valstybės sienos apsaugos tarnybos rengiamą R. B., grįžtančio su S. M. į Lietuvą, vairuojamo automobilio patikrinimą, negalima daryti išvados, kad šią informaciją jis perdavė vykstantiems asmenims. Pasak kasatoriaus, jis tik įspėjo R. B. dėl šiam gresiančio pavojaus (iš E. B.), apie kurį esą sužinojo iš V. Z..

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (pagal teismų nustatytas ir sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes), ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Tais atvejais, kai kasaciniame skunde ginčijamas įrodymų vertinimas, teismų padarytų išvadų pagrįstumas, kasacinės instancijos teismas skundo argumentus nagrinėja tiek, kiek jie susiję su atitinkamais BPK normų esminiais pažeidimais, tačiau įrodymų netiria, nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja. Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), savaime nereiškia, jog apeliantui (nuteistajam) nepriimtinos teismo išvados laikytinos prieštaraujančios įstatymui ar kad jo skundo argumentai liko neišnagrinėti.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad V. A. pagrįstai ir teisėtai pripažintas kaltu piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi (šis teismas pašalino veiką kvalifikuojančią aplinkybę – siekimą turtinės ar kitokios asmeninės naudos). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateikta išsami teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų analizė, o apeliacinės instancijos teismas dar kartą motyvuotai įvertino jų patikimumą ir pakankamumą. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl kasaciniame skunde minimų duomenų, gautų (įstatymo nustatyta tvarka sankcionavus) kontroliuojant ir fiksuojant telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją slapta klausantis R. B. pokalbių, įrodomosios reikšmės, taip pat dėl liudytojų V. S., V. Z., kitų asmenų parodymų, ir argumentuotai atmetė kaip neatitinkančią tikrovės nuteistojo V. A. versiją, esą jis įspėjo R. B. ne dėl rengiamo Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų patikrinimo siekiant, kad šis išvengtų atsakomybės už neteisėtą disponavimą draudžiamais daiktais, o dėl gresiančio pavojaus. Pažymėtina, kad teismas aptarė bylai reikšmingas įvykio laiko aplinkybes, minėtų telefoninių pokalbių esmę ir prasmę, šias aplinkybes sugretino su kitomis aplinkybėmis, pvz., su važiavusiųjų automobiliu, kuriuo buvo gabenami netikri eurai, veiksmais (po to, kai R. B. telefonu buvo perspėtas) ir t. t. Teismo nuosprendyje konstatuoti faktai, turintys reikšmės sprendžiant apie nusikaltimo buvimą, atitinka įrodymų turinį. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės dėl V. A. kaltės įrodytumo grindžiamos išsamiai ir nešališkai įvertintų įrodymų visuma, daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis) ir patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo V. A. apeliaciniame skunde, t. y. laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų; priimtame nuosprendyje teismas nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl atmeta jo skundo argumentus ir pripažįsta teisingomis pirmosios instancijos teismo išvadas apie tai, kad jis piktnaudžiavo tarnyba, t. y. padarė BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų abiejų instancijų teismų nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis su padarytais pakeitimais, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo S. M. gynėjos advokatės Marinos Gušauskienės ir nuteistojo V. A. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Alvydas Pikelis

Dalia Bajerčiūtė