AS-688-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-688-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01058-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. vasario 10 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2015 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 1D-1130(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos 2 258,62 Eur (7 798,56 Lt) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, nesumokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.; atnaujinti skundo dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos padavimo terminą.

Pareiškėjas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam buvo paskirta valstybinė pensija, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta valstybinė pensija.

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, teigė, kad terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. nuo dienos, kai buvo paskelbtas ir įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Pareiškėjas pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, jog įstatymų leidėjas iki šiol yra nesureguliavęs pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjams teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, dėl šių priežasčių buvo apsunkinta asmenų teisė į teisminę gynybą, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, šių argumentų turėtų pakakti, pripažįstant jo kreipimąsi į teismą teisėtu, nepraleidus nustatytų terminų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi netenkino prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Vidaus reikalų ministerijos pensijos nepriemoką nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Teismas taip pat atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 1D-1130(11), kiek jis susijęs su 2010–2011 metų laikotarpiu, o kitą pareiškėjo skundo dalį priėmė.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir nustatęs, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 10 d., konstatavo, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą skundui paduoti.

Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, bei pažymėjo, jog pareiškėjo skundas teismui paduotas praėjus daugiau nei 2 metams nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad net ir po to, kai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 buvo aiškiai nurodytas procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pareiškėjas delsė daugiau nei metus kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Teismas vertino, kad pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo, todėl teismas padarė išvadą, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo valios priklausiusių subjektyvių priežasčių, pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių.

Teismas nustatė, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra ribojama esant skirtingam teisiniam pagrindui, pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario 20 d., t. y. gavęs nurodytu pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėnesį, į teismą kreipėsi 2015 m. vasario 10 d. Atsižvelgęs į tai teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepraleido 3 metų termino reikalavimui dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo pateikti.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo reikalavimas dėl pensijos priteisimo priimamas tik dėl 2012–2013 metų laikotarpio, teismas padarė išvadą, kad reikalavimas dėl pareiškėjo ginčijamo Vidaus reikalų ministerijos sprendimo panaikinimo priimtinas tik ta apimtimi, kiek minėtu sprendimu atsisakoma pareiškėjui išmokėti pensijos nepriemoką už 2012–2013 metus.

III. Pareiškėjas V. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti jo skundo dalį, atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir šią skundo dalį priimti.

Pareiškėjas nurodo, kad priėmus Laikinąjį įstatymą, valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. pensijų dydžio ribojimas, bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins ribojimus. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu, buvo išmokėtos visos sumažintos išmokos, todėl, remdamasis anksčiau susiklosčiusia praktika dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, pareiškėjas į teismą nesikreipė, nes tikėjo, kad Lietuvos Respublikoje įstatymai yra ir turi būti taikomi visiems vienodai.

Pareiškėjas akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminai, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, atsižvelgdamas į tai, taikė analogiją pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį, o momentas, nuo kurio turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, nustatytas tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444- 2232/2013.

Pareiškėjas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. gegužės 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d. 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d., 2008 m. gruodžio 14 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimais, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. liepos 11 d. sprendimu byloje Nr. C-62/00, 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu byloje Nr. C-362/12, 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu byloje Nr. C-362/12, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008, 2014 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014, teigia, kad teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus terminų yra labai nevienoda, ir atkreipia dėmesį, jog 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmą sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesio orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo numatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje. Taip pat sprendžiant dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo pareiškėjas prašo atsižvelgti į jo pensininko socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą bei vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog pensija yra priskirtina prie periodinių išmokų mokėjimo, todėl reikalavimams dėl neišmokėtos pensijos dalies pareikšti turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas 5 metų ieškinio senaties terminas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarties dalį, kuria teismas atsisakė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundo dalį dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. bei skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 1D-1130(11), kiek jis susijęs su 2010–2011 metų laikotarpiu. Pareiškėjo teigimu, terminas skundui paduoti turi būti atnaujintas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas padavė skundą, kuriuo siekia inicijuoti ginčą teisme dėl valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Taigi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (pvz., žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.), kuris skaičiuojamas nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą, t. y. nagrinėjamu atveju – išmokėjus pirmą sumažintą valstybinę pensiją.

Pažymėtina, jog toks kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos termino aiškinimas ir taikymas atitinka analogiškuose ginčuose susiklosčiusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014; teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 28 d. nutartį Nr. AS-125-146/2015). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pabrėžęs, jog iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Nagrinėjamame ginče nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl to atmestinas atskirojo skundo argumentas, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises galbūt pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2015 m. vasario 10 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-937/2014; 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-1188/2014).

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, teigia, jog praktika dėl terminų skaičiavimo buvo suformuota tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, o norminiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, todėl pareiškėjas 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmą sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo numatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, prašo atsižvelgti į jo pensininko socialinį statusą, ginčo santykių socialinį jautrumą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014; 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog naujausioje savo praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tais atvejais, kai į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo buvo kreiptasi 2015 m. vasario mėnesį, vertino, jog praėjo itin ilgas laikotarpis nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos gavimo, taip pat nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, ir pareiškėjams nenurodžius objektyvių, individualių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, sprendė, kad šis terminas neatnaujintinas (žr., pvz., 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-618-520/2015; 2015 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-832-556/2015).

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiu, jog gavus pirmą sumažintą pensiją vyravo teisinis neaiškumas, todėl pareiškėjui kilo sunkumų apginti galbūt pažeistą teisę, tačiau pažymi, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundo dalį dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, teismui padavė 2015 m. vasario 10 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, Tokį žymų termino skundui paduoti praleidimą lėmė paties pareiškėjo pasirinktas elgesys, jo nepakankamas aktyvumas ginant galbūt pažeistas savo teises.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas terminas, laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistos teisės gynimo. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės (pensininko statusas, teisinės vertybės svarba ar ginčo socialinis jautrumas) per se nesuponuoja, kad turi būti atnaujintas praleistas terminas, kadangi terminą galima atnaujinti tik dėl tų aplinkybių, kurios objektyviai sutrukdė laiku pateikti skundą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. vasario 10 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių, objektyviai sukliudžiusių pareiškėjui kreiptis į teismą, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį priteisimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, dėl kurių būtų galima panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo dalį dėl dalies Vidaus reikalų ministerijos sprendimo panaikinimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. P. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė