A-556-988-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-988/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00053-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio komunalininkas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio komunalininkas“ prašymą atsakovei E. N. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Kupiškio komunalininkas“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Kupiškio komunalininkas“) su prašymu kreipėsi į teismą (b. l. 2–3), prašydamas priteisti iš atsakovės E. N. 720 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad UAB „Kupiškio komunalininkas“ yra viešojo administravimo subjektas, kuriam pavestas vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Kupiškio rajono savivaldybės taryba 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. TS-147 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Pagal Nuostatų 11 punktą, vietinę rinkliavą mokėti privalo visi atliekų turėtojai (butų ir individualių namų valdų savininkai, savivaldybės butų savininkai), gyvenantys tuose rajono miestuose ir miesteliuose, gyvenvietėse ir kaimuose, kuriuose paslaugos teikėjas organizuotai surenka komunalines atliekas. Nuostatų 8 punktas numato, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų iš gyventojų surinkimą bei atliekų tvarkymą apskaitą vykdo paslaugų teikėjas. Nurodė, jog ketvirčiui vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą yra priskaičiuojama 90 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad adresu: (duomenys neskelbtini), be E. N. buvo deklaruoti dar 5 asmenys, vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skola sudaro 720 Lt. Bendrovė yra įgaliota atlikti visus procesinius veiksmus, išieškant iš nemokių gyventojų vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Atsakovė E. N. atsiliepimu į prašymą (b. l. 15) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė nurodė, jog atsakovė sutiktų mokėti vietinę rinkliavą tuo atveju, jei būtų galimybė mokėti už faktinį atliekų kiekį, be to, jei komunalines atliekas bendrovė atvažiuotų surinkti iki jos gyvenamosios vietos. Atsakovės atstovas paaiškino, kad šeimos ūkyje atliekos yra rūšiuojamos, tik dalis atliekų patenka į šiukšlių konteinerį. Be to, atsakovė yra sudariusi bendradarbiavimo sutartį su žemės ūkio bendrove „Vieškelio garsas“ (toliau – ir ŽŪB „Vieškelio garsas“) dėl pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo, plastikinės pakuotės atliekas priduoda šiai bendrovei perdirbimui. Atliekų susidaro nedaug, todėl privalo būti sudaryta galimybė mokėti už faktinį surenkamų ir tvarkomų atliekų kiekį.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 31 d. sprendimu (b. l. 84–87) pareiškėjo UAB „Kupiškio komunalininkas“ prašymą priteisti iš atsakovės E. N. 720 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog E. N. gyvenamosios vietos adresas yra (duomenys neskelbtini). UAB „Kupiškio komunalininkas“ prašomos priteisti iš atsakovės 720 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. sumos dydžiui pagrįsti pateikė E. N. siųstą pranešimą, kuriuo prašoma skolą sumokėti geranoriškai iki nustatyto termino; skolos dydžio pažymą, kurioje nurodytas skolos dydis ir susidarymo laikotarpis;

E. N. skirtus mokėjimo pranešimus. Be to, UAB „Kupiškio komunalininkas“ pateikė duomenis, patvirtinančius, kad būste, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą buvo deklaravusi atsakovė E. N. kartu su sutuoktiniu ir 4 vaikais. Kupiškio rajono savivaldybės teritorijoje vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą reglamentuoja Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. TS-147 „Dėl Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ ir Kupiškio savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimu TS-247 „Dėl Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. TS-147 „Dėl Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtinti Nuostatai.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1-2 punktais, 16 straipsnio 2 dalimi. Teismas konstatavo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas šios rinkliavos sąvoką, yra nurodęs, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas, todėl pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose (2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011).

Pagal Nuostatų 3 punktą, atsakovė E. N., kaip būsto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, kartu su savo šeimos nariais, patenka į vietinės rinkliavos mokėtojų kategoriją. Nuostatų 4 punktas nustato, kad už vietinės rinkliavos mokėjimą laiku, vietinei rinkliavai apskaičiuoti teikiamos informacijos teisingumą atsako butų, individualių namų savininkai, nagrinėjamu atveju – ir E. N. Pagal Nuostatų 11 punktą, vietinę rinkliavą mokėti privalo visi atliekų turėtojai (butų ir individualių namų valdų savininkai, savivaldybės butų savininkai), gyvenantys tuose rajono miestuose ir miesteliuose, gyvenvietėse ir kaimuose, kuriuose paslaugos teikėjas organizuotai surenka komunalines atliekas.

Taigi teismas nusprendė, kad bendrovė turėjo teisę, remdamasi Nuostatuose įtvirtintais reikalavimais, apskaičiuoti atsakovei pagal Nuostatų 6.1 punktą priklausančią mokėti rinkliavą. Teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 13 d. sprendimu administracinėje byloje dėl norminio akto ištyrimo pripažino, jog Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui.

LVAT 2013 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-181/2013 dėl norminio akto ištyrimo iš dalies patenkino Kupiškio rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą ir pripažino, kad Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. TS-147 „Dėl Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti ir 2009 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. TS-274 „Dėl Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. TS-174 „Dėl Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeisti Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai tiek, kiek jie nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d.

įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punktui. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi, norminis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Kaip yra išaiškinęs LVAT, tokia teisės nuostata reiškia, kad norminis administracinis aktas, kurį kompetentingas administracinis teismas pripažino neteisėtu, nuo oficialaus atitinkamo administracinio teismo sprendimo paskelbimo dienos pašalinamas iš teisės sistemos ir nebegali būti taikomas (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I17-11/2007).

Tokiu būdu administracinio teismo sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra nukreipta į ateitį, t. y. jis paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. LVAT, aiškindamas sąvoką „paprastai negali būti taikomas“, nurodė, kad tam tikrais atvejais ši bendro pobūdžio taisyklė yra netaikoma. Tokia išimtimi pripažintini tie atvejai, kai norminio teisės akto teisėtumas yra revizuojamas dėl teisme nagrinėjamos individualios bylos.

LVAT pažymėjo, kad, priešingu atveju, toks konkretaus norminio akto teisėtumo revizavimas netektų prasmės, kadangi teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių pasekmių ir tektų laikyti, jog toks pripažintas neteisėtu norminis aktas buvo teisėtas ginčo, nagrinėjamo individualioje byloje, atsiradimo metu (LVAT 2013 m. balandžio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-1199/2013). Teismo nuomone, sprendžiant dėl UAB „Kupiškio komunalininkas“ reikalavimo priteisti iš E. N. 720 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d., Kupiškio rajono savivaldybėje patvirtinti Nuostatai ta apimtimi, kuria jie pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktui, t. y. neteisėtai apribojusiais atsakovės teisę vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jos surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, negali būti taikomi.

Be to, spręsdamas nagrinėjamą ginčą, teismas atsižvelgė į LVAT išaiškinimus, teikiamus dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo bylose dėl vietinės rinkliavos išieškojimo. LVAT, įvertinęs, jog administracinės bylos dėl vietinės rinkliavos išieškojimo savo pobūdžiu yra artimos mokestinio pobūdžio byloms, yra suformavęs nuoseklią nuostatą, kad vietinės rinkliavos surinkėjas, atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pareigą pagrįsti mokesčio dydį, tam pasitelkiant Nuostatuose įtvirtintus teisinius instrumentus.

Tačiau ir vietinės rinkliavos mokėtojas, siekdamas paneigti apskaičiuotą mokestį, privalo teikti įrodymus apie kitokio dydžio mokesčio mokėjimą ar jo nemokėjimą (LVAT 2013 m. balandžio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-1199/2013). Atsakovė ir jos atstovas prievolę mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą ginčijo motyvuodami tuo, kad sukauptas atliekas išveža patys ir UAB „Kupiškio komunalininkas“ administruojama paslauga nesinaudojo. Tokiems paaiškinimams pagrįsti pateikė šiuos dokumentus: 2010 m. liepos 20 d. su ŽŪB „Vieškelio garsas“ sudarytą bendradarbiavimo sutartį Nr. 0035 dėl nepavojingų ir pavojingų atliekų tvarkymo, kuria ŽŪB „Vieškelio garsas“ įsipareigojo priimti nepavojingas bei pavojingas atliekas ir jas išvežti, taip pat pažymas apie tai, kad E. N. ŽŪB „Vieškelio garsas“ 2010 m. rugsėjo 7 d. pridavė 300 kg plastikinės pakuotės atliekų perdirbimui bei 2011 m. spalio 15 d. pridavė 0,8 t plastikinės pakuotės atliekų perdirbimui.

Teismas, įvertinęs nurodytus duomenis, nusprendė, kad E. N. nuosekliai siekė vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą, tvarkymą mokėti pagal faktinį iš jos surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį. Todėl padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju byloje esančių duomenų nepakanka pareiškėjo UAB „Kupiškio komunalininkas“ pateiktam vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimui pagrįsti, todėl jo reikalavimą priteisti iš atsakovės rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą pagal galintį susidaryti atliekų kiekį atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 89–91) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Kupiškio komunalininkas“ prašymą patenkinti ir priteisti iš atsakovės E. N. 720 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalį norminis aktas laikomas panaikintu ir negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo teisės akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Teismo nutartis dėl Nuostatų buvo paskelbta 2013 m. balandžio 4 d. „Valstybės žiniose“ (Nr. 35, publikacijos Nr. 1705) bei Kupiškio raj. savivaldybės internetiniame tinklalapyje 2013 m. balandžio 10 d. www.kupiskis.lt. Dėl to administracinio teismo sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas (ar jo dalis) pripažinti neteisėtu, galia paprastai yra nukreipta į ateitį ir paprastai jis negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Administracinių teismų praktikoje aiškinant Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, taip pat yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Reikia konstatuoti, kad ši rinkliava padengia ne tik perduodamų faktiškai namų valdoje susidarančių komunalinių atliekų kiekiui sutvarkyti, bet ir antrinių, t. y. rūšiuotų atliekų, bešeimininkių atliekų sutvarkymui. Atsakovė teismui pateikė tik bendradarbiavimo sutartį su ŽŪB „Vieškelio garsas“. Bet dokumentų, įrodančių, kad susikaupusios atliekos per tą laikotarpį buvo ten pašalintos, teismui nepateikė. Iš to darytina išvada, kad vis dėlto susidariusių atliekų pašalinimui E. N. naudojasi Kupiškio rajono savivaldybėje veikiančia atliekų tvarkymo sistema ir rinkliavą už atliekų tvarkymą turi mokėti.

Atsakovė E. N. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 97) nurodo, kad buitinės atliekos kompostuojamos fermos mėšlidėje, kitas atliekas išsiveža ŽŪB „Vieškelio garsas“ pagal bendradarbiavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Atliekas išveža veltui, vieną kartą per metus ir išduoda važtaraštį. Šitą paslaugą užsisakė iš skelbimo laikraštyje. Pareiškėjas jokių paslaugų neteikė, jų net nepasiūlė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinio skundo argumentai buvo paminėti šio teisės akto III dalyje. Galima teigti, kad jie, pirma, susiję su teismo atliktu teisiniu vertinimu, antra, stoka įrodymų, kuriais remiantis pareiškėjui (apeliantui) priimtas nepalankus sprendimas.

Iškeltas teisinis klausimas iš esmės buvo aptartas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-334/2014), kur pažymėta, kad „ <...> dominuojančioje administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, jei teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (pvz., vyksta ginčas), norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1020/2013; 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-778/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013, p. 258–272; 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A575‑1199/2013; 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-379/2013, 2013 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-103/2013 ir kt.).

Tai nagrinėjamu atveju suponuoja teismo pareigą, nustačius, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl to, kad nenustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikant ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 261–275; 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 318–325)“.

Turint omenyje, kad ši administracinė byla pagal savo aplinkybes bei taikytiną teisinį reguliavimą iš esmės analogiška pirmiau paminėtai bylai išnagrinėtai išplėstinės teisėjų kolegijos, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitokioms išvadoms nei padarytos administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 norminio teisės akto galiojimo laike plotmėje.

Pasisakant dėl vietinės rinkliavos priteisimo pagrįstumo ar nepagrįstumo, trūkstant atitinkamo teisinio reguliavimo, pastebėtina tai, jog toje pačioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-334/2014) aptartas ir šis aspektas: „<...> nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles. Pastaruoju atveju, jei nėra kitų įstatymų ir norminių aktų pažeidimų, turi būti vertinama, kad vietinę rinkliavą administruojantis subjektas (pareiškėjas) pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą“.

Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl vietinės rinkliavos priteisimo atmetė visiškai, remdamasis Bendradarbiavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 18), žemės ūkio bendrovės „Vieškelio garsas“ 2010 m. rugsėjo 10 d. pažyma, tos pačios bendrovės 2011 m. spalio 15 d. pažyma Nr. 114-3 (b.l. 20-21).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, šių dokumentų nepakako visiškai atmesti reikalavimą dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Vietinę rinkliavą prašyta priteisti už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. Prie bylos nėra pridėta pažyma (ar kiti įrodymai) patvirtinanti apie atliekų pridavimą iki 2010 m. liepos 20 d., nes Bendradarbiavimo sutartis pasirašyta šią dieną. Tai reiškia, kad nėra jokių duomenų apie tai, kaip buvo surenkamos bei tvarkomos komunalines atliekos už laiko tarpą nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 20 d.

2011 m. spalio 15 d. pažyma surašyta po 2011 m. birželio 30 d. ir iš teismo sprendimo neaišku, kaip gali paneigti reikalavimą dėl vietinės rinkliavos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d.

Tiek 2010 m., tiek 2011 m. žemės ūkio bendrovės pateiktos pažymos patvirtina tik apie plastikinių pakuočių pridavimą, kas, teisėjų kolegijos nuomone, gali būti ir atskiru atliekų objektu, kaip ir numatyta Bendradarbiavimo sutartyje, ir dalimi faktiškai susidariusių, bet į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą neperduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekio. Tačiau dėl kitos ne plastikinės dalies komunalinių atliekų surinkimo bei tvarkymo kitų asmenų, ne uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio komunalininkas“, informacijos nėra. Atsakovės teikiami paaiškinimai dėl savarankiško komunalinių atliekų tvarkymo nebuvo patvirtinti jokiais faktiniais duomenimis.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo iš esmės atmesti reikalavimo dėl vietinės rinkliavos priteisimo. Buvo būtina imtis papildomų priemonių, kad visapusiškai įsitikinti bei po to priimti sprendimą, dėl to, ar iš tikro gali būti visiškai paneigtas reikalavimas, ar turėtų būti priteisiama tik atitinkama dalis vietinės rinkliavos, ar vis dėlto reikalavimas turi būti patenkintas. Esami byloje įrodymai šiam momentui neleidžia pripažinti, kad visu ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovės komunalinės atliekos nebuvo tvarkomos savivaldybės organizuotoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus. Spręstina, jog pastarosios nuostatos nepaisyta, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla, o tai lemia skundžiamo sprendimo naikinimą ir perdavimą bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas pats išsireikalavęs trūkstamus įrodymus ar įpareigojęs juos pateikti bei vėliau atlikdamas vertinimą, galėtų priimti sprendimą, bet jis galėtų būti nepalankus jau kitai ginčo šaliai. Taip pastarajai užkirstų teisę į apeliaciją, todėl papildomų įrodymų teikimas apeliacinės instancijos teisme bei jų vertinimas yra ribojamas ir priklauso nuo konkrečios situacijos.

Dėl išdėstytų aplinkybių, t. y. esant poreikiui surinkti daug naujų įrodymų bylos aplinkybėms visapusiškai išsiaiškinti, apeliacinės instancijos teismas yra tos nuomonės, kad apskųstas teismo sprendimas turi būti panaikintas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio komunalininkas“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius