A-858-1469-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A858-1469/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01860-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2-4, 11) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir ŠTI), priteisti 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad iš atsakovo prašo priteisti 15 000 Lt (b. l. 68-70).

Paaiškino, jog pareiškėjas nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. nuolat buvo laikomas ŠTI, per visą šį laikotarpį buvo pažeidinėjamos jo teisės. Kamerų plotas, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko nei kvadratūros, nei higienos normų reikalavimų. Kamerose dažniausiai būdavo daugiau suimtųjų nei nustatyta teisės aktuose, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros gyvenamasis plotas būdavo per mažas. Kamerose nėra vėdinimo sistemos, nuolatos trūksta oro, jaučiasi didelė drėgmė, ypač vasarą, čiužiniai nuolat šlapi, labai mažai vietos vaikščioti, dėl to nuolat tekdavo arba gulėti lovoje arba sėdėti. Kamerose yra stalas, kuris trukdo vaikščioti, o greta tualetas, todėl kartais nesinorėdavo net valgyti. Kamerų apšvietimas netinkamas, ypač vakarais, prie blankios šviesos pavargsta akys. Dėl tokių nežmoniškų sąlygų kamerose daug kartų kilo konfliktai tarp suimtųjų, ten būdamas pareiškėjas nesijautė saugus, sutriko miegas, pablogėjo bendravimas su žmonėmis, tapo uždaras bei irzlus.

Dėl oro trūkumo kamerose pareiškėjui dažnai skaudėjo galvą, be to, kamerose rūkoma, todėl, kai rūko 9–10 asmenų, nebūdavo kuo kvėpuoti. Būnant ŠTI pareiškėjui teko badauti dėl paskirstymo į kameras tvarkos, dėl nuolatos nešvarių bei prišiukšlintų pasivaikščiojimo kiemelių, dėl sveikatos priežiūros tarnybos teikiamos sveikatos priežiūros ir pan. Manė, jog gyvenant kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų dėl ploto, laikymo sąlygų, buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kamerose, kur jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m. kameros ploto. Neužtikrinus minimalaus teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio ploto buvo pažeistos pareiškėjo teisės, be to, jis buvo kalinamas nežmoniškomis, kankinančiomis bei žeminančiomis žmogaus garbę ir orumą sąlygomis, o tai lėmė jo sveikatos pablogėjimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 39-43) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems ŠTI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto. Iš ŠTI Įskaitos skyriaus 2013 m. lapkričio 8 d. pažymos Nr. 69/06-4357 „Dėl D. M. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ matyti, kad pareiškėjas į ŠTI pirmą kartą etapuotas buvo 2012 m. vasario 29 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. Pareiškėjas ŠTI buvo laikomas kameroje Nr. 18 periodiškai nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2012 m. kovo 28 d. su dar 5–9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,85 kv. m. iki 3,09 kv. m., kameroje Nr. 101 – laikotarpiais nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. su dar 2–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,28 kv. m. iki 6,08 kv. m. ir nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2013 m. liepos 11 d. – vienas arba su dar 2 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 6,08 kv. m. iki 18,25 kv. m., kameroje Nr. 27 – nuo 2013 m. balandžio 9 d. iki 2013 m. gegužės 2 d. su dar 2–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,99 kv. m. iki 5,31 kv. m., kameroje Nr. 43 – nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. su dar 4–6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,6 kv. m. iki 3,66 kv. m., kameroje Nr. 65 – laikotarpiais nuo 2013 m. gegužės 31 d. iki 2013 m. liepos 10 d. ir nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. su dar 1–8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,51 kv. m. iki 11,3 kv. m. Atsakovas nurodė, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Pareiškėjas ŠTI per laikotarpį nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. iš viso buvo laikomas 503 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo ŠTI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio ŠTI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. ŠTI įrengimas atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), reikalavimus. Teisės aktuose nėra įpareigojimo tardymo izoliatoriuose įrengti atskirų patalpų rūkantiems. Atitinkamai, pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad rūkymui neįrengta speciali patalpa, neturi teisinio pagrindo. Pareiškėjo skunde dėstomi teiginiai abstraktūs, nusiskundimai dėl galimo galvos skausmo, bendro sveikatos pablogėjimo nesusieti su konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovo veiksmais. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo.

Pabrėžė, jog pareiškėjo laikymo ŠTI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Kameroje Nr. 101, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2012 m. balandžio 9 d. ir nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2013 m. liepos 11 d., Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas (patikrinimo išvados surašytos 2013 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo akte Nr. EP-300) buvo atliktas 2013 m. rugsėjo 4 d. Patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje yra pelėsis, vietomis sienos suskilusios, nustatytas dirbtinės apšvietos pažeidimas, patalpoje reikalingas remontas. Kameroje Nr. 65, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2013 m. gegužės 31 d. ir 2013 m. liepos 10 d. ir nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d., Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas 2013 m. spalio 22 d. (patikrinimo išvados surašytos 2013 m. spalio 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-388). Nustatyta, kad veidrodis yra, pelėsio nėra, patalpoje buvęs atliktas remontas, tačiau nustatyti ir neesminiai estetiniai pažeidimai: prie sanitarinio mazgo nuo lubų vietomis krenta dažų danga, dažai atsilupę, dviejų grindų plytelių nuskilę kraštai, prie sanitarinio mazgo iškritusios trys plytelės, reikalingas einamasis remontas.

Nurodė, jog ŠTI Ūkio skyriaus 2013 m. lapkričio 11 d. pažymoje Nr. 62/08-152 „Apie gyvenamųjų kamerų įrengimą“ yra nurodyta, kad kamerose yra teisės aktuose nurodytas turintis būti inventorius. Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 58 punktas reglamentuoja, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su laikymo sąlygomis kamerose. Be to, atsakovas neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Pažymėjo, jog pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia įrodymais. Skundų dėl pareiškėjo laikymo sąlygų įstaiga nebuvo gavusi, išskyrus tai, jog D. M. 2013 m. rugpjūčio 19 d. buvo paskelbęs badavimą, o 2013 m. rugpjūčio 20 d. jį nutraukė, nes problemos, dėl kurių buvo pradėjęs badauti, išsisprendė. Pareiškėjas nepateikia duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima sieti su asmens laikymo ŠTI sąlygomis. Nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, manė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 9 d. sprendimu (b. l. 71-78) pareiškėjo D. M. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos ŠTI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Įsakymas nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems ŠTI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. D. M. ŠTI buvo kalinamas įvairiais laikotarpiais nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d.

Pažymėjo, jog pareiškėjas buvo kalinamas ŠTI kameroje Nr. 18 (18,56 kv. m.) nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2012 m. kovo 28 d., kameroje buvo 6–10 asmenų, kameroje Nr. 101 (18,25 kv. m.) buvo kalinamas nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2012 m. gegužės 25 d., kameroje buvo 5–8 asmenų, nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d., kameroje buvo 4–8 asmenų, nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2012 m. gruodžio 6 d., kameroje buvo 4–8 asmenų, nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. kovo 22 d., kameroje buvo 3–8 asmenų, nuo 2013 m. balandžio 5 d. iki 2013 m. balandžio 9 d., kameroje buvo 6–8 asmenų, kameroje Nr. 27 (15,92 kv. m.) buvo kalinamas nuo 2013 m. balandžio 9 d. iki 2013 m. gegužės 2 d., kameroje buvo 3–8 asmenų, kameroje Nr. 43 (18,33 kv. m.) – nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. gegužės 31 d., kameroje buvo 5–7 asmenų, kameroje Nr. 65 (22,6 kv. m.) – nuo 2013 m. gegužės 31 d. iki 2013 m. liepos 10 d., kameroje buvo 2–9 asmenų, kameroje Nr. 101 (18,25 kv. m.) – nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2013 m. liepos 11 d., kameroje buvo 1–3 asmenų, kameroje Nr. 65 (22,6 kv. m.) – nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d., kameroje buvo 4–8 asmenų.

Iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. ŠTI buvo kalinamas 511 dienų. Iš atsakovo pateiktos pažymos buvo matyti, kad tam tikrais atvejais pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas buvo didesnis nei numatyta teisės aktuose (palankiausiomis sąlygomis laikotarpiais tekdavo atitinkamai 18,25 kv. m. (2013 m. liepos 10 d.–2013 m. liepos 11 d.), 6,08 kv. m. (2012 m. gruodžio 14 d.–2013 m. kovo 13 d.), 5,65 kv. m. (2013 m. liepos 11 d.–2013 m. rugpjūčio 26 d.), 4,56 kv. m. (2012 m. spalio 10 d.–2012 m. lapkričio 8 d.), 3,77 kv. m. (2013 m. rugpjūčio 27 d.–2013 m. rugpjūčio 29 d.), 3,65 kv. m. (2012 m. balandžio 25 d.–2012 m. gegužės 25 d., 2012 m. birželio 12 d.–2012 m. liepos 17 d., 2012 m. lapkričio 28 d.–2012 m. gruodžio 6 d., 2013 m. gegužės 2 d.–2013 m. gegužės 31 d.) gyvenamojo ploto), tačiau visais aptariamais laikotarpiais (išskyrus 2013 m. liepos 10 d.–2013 m. liepos 11 d.), kamerose esant didžiausiam nurodytam kalintų asmenų skaičiui, pareiškėjui tekdavo 1,99–3,23 kv. m. gyvenamojo ploto.

Atsižvelgęs į ŠTI specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dalis etapuojama ir nebūna kamerose), dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose, teismas konstatavo, kad laikotarpiai, kai kameros buvo perpildytos, yra mažesni, nors jų tiksliai nustatyti teismas negali, nes atsakovas negali pateikti tokių išsamių duomenų dėl didelio nuteistųjų skaičiaus kitimo kiekvieną dieną.

Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, teismas sprendė, jog ŠTI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Nurodė, jog nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nebuvo duomenų, kad ŠTI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Nurodė, jog atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Taigi buvo nustatytos visos sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį konstatuoti.

Teismas nurodė, jog sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad ŠTI netinkamo kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nenustatyta, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo ypatingą poveikį sveikatai, pareiškėjo teiginiai, jog dėl kalinimo ŠTI jis dažnai kosėdavo, teismo vertinimu, nėra susiję su kamerų ploto trūkumu), byloje nenustatyta, jog ŠTI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, įvertinant tokio kalinimo trukmę, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteistinas 500 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudarė faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta 15 000 Lt. Atitinkamai, pareiškėjo skundas buvo tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos ŠTI, 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas D. M. apeliaciniu skundu (b. l. 82-83) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. sprendimą ir grąžinti administracinę bylą nagrinėti iš naujo, kad būtų priimtas teisingas sprendimas bei priteista atitinkama neturtinė žala už patirtą skriaudą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo priteista neturtinė žala neatitinka teisingumo, protingumo kriterijų ir neatlygina to, ką patyrė pareiškėjas. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai išnagrinėjo administracinę bylą, neįsigilinęs į bylos esmę, į pareiškėjo nurodytus veiksmus ir padarytą žalą. Pareiškėjui dėl įvardintų veiksmų sveikata tikrai nepagerėjo, o gauti iš atsakovo pažymas apie pareiškėjo sveikatos būklę yra praktiškai neįmanoma, todėl pareiškėjas ir vadovaujasi tik žodiniais paaiškinimais. Pareiškėjo vertinimu, dėl nurodytų aplinkybių ir neužtikrinto kalinimo ploto turėjo būti priteistas didesnis žalos atlyginimas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 88-90) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui pagrindai yra nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių įstatyme nurodytų pagrindų bylos grąžinimui pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Byloje nėra pagrindo bylą nagrinėti iš naujo, nes procesinėmis teisės normomis buvo naudojamasi tinkamai, įrodymų bylos išnagrinėjimui surinkta pakankamai ir pareiškėjo reikalavimas buvo išnagrinėtas. Pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pageidaujamus įrodymus, jo teisės rinkti įrodymus ruošiantis kreiptis su skundu į teismą nebuvo suvaržytos, tačiau ir iš jo pateikto apeliacinio skundo matyti, jog pareiškėjas siekia faktines aplinkybes įrodinėti abstrakčiais argumentais ir teisinės reikšmės neturinčiais samprotavimais, nepagrįstais bylos išnagrinėjimui reikšminga medžiaga. Teismas priimdamas sprendimą pagrįstai rėmėsi byloje esančia medžiaga, kurios buvo surinkta pakankamai pareiškėjo skundo argumentų dėl laikymo sąlygų įvertinimui. Atsakovas pažymi, kad savo ruožtu buvo pateikęs visą turimą medžiagą, susijusią su pareiškėjo pateiktame skunde nurodytų aplinkybių vertinimu. Be to, ir pareiškėjui teikiant apeliacinį skundą jo iniciatyva nepridedama įrodymų, patvirtinančių dėstomas aplinkybes, kaip to reikalauja įstatymai.

Atsakovo nuomone, teismas ištyrė, įvertino byloje esančius įrodymus apie pareiškėjo laikymo ŠTI aplinkybes ir sąlygas, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose. Byloje priimant sprendimą buvo tinkamai atsižvelgta ir į pareiškėjo buvimo įstaigoje trukmę skundžiamu laikotarpiu. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ŠTI neišskyrė pareiškėjo iš kitų asmenų ir neblogino jam sąlygų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su priteistos neturtinės žalos dydžiu, laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų ir neveikimo, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 500 lt neturtinės žalos atlyginimą iš esmės konstatavęs, kad Šiaulių tardymo izoliatorius tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui neužtikrino teisės aktais reikalaujamo ploto izoliatoriaus kamerose, taip pat pažeidė higienos normų reikalavimus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, neįvertino visų jo argumentų, taip pat nesutinka su priteistos žalos dydžiu.

Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija su tokiu vertinimu iš dalies sutinka.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytu jo teisių pažeidimu ir jam padarytos neturtinės žalos vertinimu pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui (CK 6.246), žalai (CK 6.249) ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.247). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių TI administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Vertindamas neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kaip deliktinės atsakomybės elemento, buvimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Šiaulių tardymo izoliatorius tam tikrais laikotarpiais neužtikrino Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 įtvirtinto 3,6 kv. m kameros ploto vienam asmeniui, tačiau nurodė, kad laikotarpių, kuomet kameros buvo perpildytos, tiksliai negali nustatyti.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad tokia pirmosios instancijos teismo pozicija ydinga. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; 2014 m. balandžio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-114/2014). Todėl kritiškai vertintina atsakovo atstovo pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus įskaitos skyriaus 2013 m. lapkričio 8 d. pažyma, kurioje nėra nurodytas konkretus sulaikytų asmenų skaičius konkrečią dieną. Šiuo klausimu pažymėtina, kad būtent Šiaulių TI turi pareigą laikytis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytų reikalavimų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Todėl tokia neinformatyvi pažyma vertintina kritiškai, o jos turinį teisėjų kolegija vertina pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv.m. plotas, naudai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo kalinimas perpildytose kamerose buvo ne vienkartinis ar trumpalaikis, o tęstinis, jo trukmė pakankamai ilga (509 dienos), todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo buvus neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad Šiaulių tardymo izoliatorius neužtikrino ir higienos normas atitinkančių gyvenimo sąlygų. Įvertinusi 2013 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo akte Nr. EP -300 pateiktą informaciją apie kamerą Nr. 101 (kameroje rastas pelėsis, dirbtinės apšvietos lygis neatitinka higienos normos reikalavimų (b.l. 20-26) ir 2013 m. spalio 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-388 pateiktą informaciją apie kamerą Nr. 65 (krinta dažų danga, reikalingas einamasis remontas (b.l. 27-33) teisėjų kolegija tokiam vertinimui pritaria.

Kiek tai susijęs su apeliacinio skundo teiginiais apie tai, kad dėl kalinimo sąlygų pareiškėjui „sveikata nuo tokių veiksmų tikrai nepagerėjo“ ir kad gauti iš atsakovo pažymas apie sveikatos būklę praktiškai neįmanoma, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašas yra pateiktas į bylą (b.l. 47-63). Vis dėlto pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui šiuo aspektu yra deklaratyvus, t.y. nenurodyta, kokią konkrečiai neigiamą įtaką pareiškėjo sveikatai padarė sulaikymas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (kokiomis ligomis buvo sirgta, vartoti vaistai, vizitai pas gydytojus ir pan.). Taip pat nėa pateikta įrodymų, kad pareiškėjas dėl kardomojo kalinimo sąlygų būtų skundęsis atsakovo atstovo administracijai. Apeliaciniame skunde argumentų ir motyvų šiuo aspektu taip pat nėra pateikta, o į bylą pateikti įrodymai nesudaro prielaidų daryti išvadą, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo būtent dėl kalinimo sąlygų neužtikrinimo. Iš pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. skundo – atsisakymo (b.l. 18-19) matyti, kad pareiškėjas skundėsi tik dėl to, kad buvo be pagrindo perkėlinėjimas iš vienos kameros į kitą, kitą dieną pripažino, kad ši problema „beveik išsisprendė“. Todėl pareiškėjo teiginys dėl sveikatos sutrikdymo atmestinas kaip nepagrįstas.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytu jam padarytos neturtinės žalos dydžio vertinimu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atveju svarbu tai, kad neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai.

Teismų praktikoje (žr. 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14–653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858–940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (žr. 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Kaip minėta, 2012 m. vasario 29 d. – 2013 m. rugpjūčio 29 d. laikotarpiu 509 dienas nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui kameroje turintis tekti plotas, t .y. 3,6 kv. m. Dėl to pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 500 lt neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį, turi būti atsižvelgiama į įvairius faktorius. Visų pirma, byloje nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Kolegija taip pat atsižvelgia ir į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Teisėjų kolegijos vertinamu ši aplinkybė taip pat turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Kita vertus pareiškėjas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus buvo laikomas pakankamai ilgą laikotarpį. Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, tai, kad dalį laiko buvo kalinamas neatitinkančiomis higienos reikalavimų sąlygomis, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. 2012 m. vasario 29 d. – 2013 m. rugpjūčio 29 d., Lietuvoje minimali mėnesinė alga buvo 800-1000 lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimą Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“; taip pat 2012 m. birželio 20 d. Nr. 718 ir 2012 m. gruodžio 19 d. Nr. 1543 nutarimus), ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Taip pat manytina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas žalos atlyginimo dydis, atsižvelgiant į pažeidimo mastą ir trukmę, nelaikytinas adekvačiu pareiškėjo patirtai žalai.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 11 000 lt (CK 6.250 straipsnis). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 11 000 lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrą dalį pakeisti ir išdėstyti taip: „Priteisti D. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 11 000 (vienuolika tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti“.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys