A-104-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-104-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02702-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. J. T. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl leidimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Š. J. T. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Energetikos ministerijos 2013 m. birželio 11 d. išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1859 dalį, kurioje numatyta, kad „elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“; įpareigoti Energetikos ministeriją išduoti leidimą gaminti elektros energiją vadovaujantis 2012 m. gruodžio 4 d. išduoto leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-4689 metu galiojusia Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcija.

Skunde paaiškino, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus. Išduodant šį leidimą, galiojo Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. vasario 1 d.) (toliau – AIEĮ, Įstatymas) 20 straipsnio redakcija, pagal kuria, joje numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, o peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – AIEĮ pakeitimo įstatymas), įsigaliojusį nuo 2013 m. vasario 1 d., kuriuo iš esmės buvo pakeistos veiklos sąlygos ir taikytino tarifo užfiksavimo momentas. Po šio teisės akto įsigaliojimo pareiškėjui buvo išduotas leidimas gaminti elektros energiją.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasikeitus teisiniam reglamentavimui, pasikeitė tarifo nustatymo momentas. Dėl atliktų teisės aktų pakeitimų, netinkamo jų taikymo ir išduoto leidimo veiklos sąlygų, pareiškėjo nuomone, buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, nes išduodant leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, buvo kitokios elektros energijos supirkimo sąlygos. Įstatymų leidėjas, sudaręs palankias sąlygas atsinaujinančių energijos išteklių (saulės) naudojimo elektros energijai gaminti plėtrai, paskatino plėsti šios gamybos pajėgumus. Todėl jis įgijo teisę į AIEĮ nustatytas skatinimo priemones, pavyzdžiui, 12 metų taikytiną 1,44 Lt/kWh (be PVM) tarifą. Tačiau nuo 2013 m. vasario 1 d. priėmus AIEĮ pakeitimo įstatymą, šie teisėti lūkesčiai buvo pažeisti, nes buvo panaikinta galimybė taikyti fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį 12 metų laikotarpiu, diskriminuojant išimtinai vieną gamintojų grupę (saulės šviesos energijos).

Pareiškėjo nuomone, AIEĮ 2 pakeitimo įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir buvo neteisėtas pagrindas išduoti neteisėto ginčijamo turinio Leidimą. Todėl yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AIEĮ pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir šios administracinės bylos nagrinėjimą, iki bus išnagrinėta byla Konstituciniame Teisme, sustabdyti.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerija atsiliepimuose prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 22–28, 48–49).

Nurodė, kad 2012 m. susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tokia susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Nurodė, kad įstatymų leidėjas AIEĮ nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią nepagrįstam, neteisingam elektros energijos kainos didinimui. AIEĮ pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Lietuvos Respublikos Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolius.

Atsakovai taip pat nurodė, kad elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomumą ir skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas AIEĮ kontekste, todėl viešuoju interesu pripažintina ir galimybė fiziniams asmenims, naudojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. AIEĮ pakeitimo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų. Pareiškėjo skundžiama leidimo gaminti veiklos sąlyga yra kaip bendra teisinė nuostata ir yra įtraukta į visus iki AIEĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo Energetikos ministerijos išduotus Leidimus gaminti elektros energiją. Energetikos ministerija nėra įgaliota priimti sprendimą taikyti arba netaikyti vieną ar kitą elektros energijos supirkimo tarifą, nėra įgaliota leidime gaminti elektros energiją nustatyti veiklos sąlygas, galinčias daryti įtaką pareiškėjai taikytinam elektros energijos supirkimo tarifui. Be to, pareiškėjo prašymas panaikinti leidimo gaminti elektros energiją dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, pripažintinas kaip nesukeliantis teisinių pasekmių.

Pareiškėjo prašymas įpareigoti Energetikos ministeriją išduoti leidimą gaminti elektros energiją vadovaujantis 2012 m. gruodžio 4 d. ir išduoto leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus metu galiojusia AIEĮ redakcija, yra atmestinas. Pareiškėjas 2013 m. birželio 13 d. atsiėmė skundžiamą leidimą gaminti elektros energiją bei šio dokumento atsiėmimą patvirtino parašu leidimų gaminti elektros energiją registravimo žurnale LG. Atsakovo nuomone, terminas skundui paduoti yra praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti. Be to, pareiškėjas nepateikė prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo Š. J. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymą gauti Leidimą plėtoti elektros energijos gavybą pateikė galiojant vienos teisinėms nuostatoms, o Leidimą gaminti gavo jau galiojant naujajam teisiniam reglamentavimui. Įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui, jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo neįtvirtino, taigi naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d.

Teismas darė išvadą, kad pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Vadinasi, iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Pirmiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį į jos įgyvendinimą įgijo ir pareiškėjas, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog jis minėtas sąlygas išpildė. Ši pareiškėjo teisė sietina su jo nuosavybės teise, nes bylos duomenys akivaizdžiai rodo, kad gavęs leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, pareiškėjas atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų.

Teismo vertinimu, byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Kaip matyti iš Pakeitimo įstatymo parengiamosios medžiagos, AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui.

AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi, ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių, tačiau tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus. AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimus pareiškėjas gavo jau įsigaliojus AIEĮ pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai.

Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Be to, nenustatė, kad yra pagrindas taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalį ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Pasisakydamas dėl atsakovo argumento, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti ir nepateikė prašymo šį terminą atnaujinti, teismas pažymėjo, jog ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Skundžiamas leidimas gaminti elektros energiją išduotas 2013 m. birželio 11 d., o pareiškėjas teismui skundą išsiuntė 2013 m. liepos 11 d. (b. l. 3), t. y. nepraleido termino skundui paduoti. Todėl atsakovo argumentą dėl praleisto termino skundui paduoti atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas padarė išvadą, kad ginčijama 2013 m. birželio 11 d. leidimo gaminti LG-1859 dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl tenkinti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Energetikos ministerijos 2013 m. birželio 11 d. išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1859 dalį, kurioje nurodyta, kad „elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“ nėra pagrindo. Netenkinus pareiškėjo pirmojo skundo reikalavimo, nebuvo tenkintas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Energetikos ministeriją išduoti leidimą gaminti elektros energiją vadovaujantis 2012 m. gruodžio 4 d. išduoto leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-4689 metu galiojusia Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcija.

III. Pareiškėjas Š. J. T. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 14 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde (b. l. 71–73) prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą pareiškėjas iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti skunde pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, prašo administracinės bylos nagrinėjimą sustabdyti iki byla bus išnagrinėta Konstituciniame Teisme.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerija pateiktuose atsiliepimuose į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 78–85, 86–93) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimai į apeliacinį skundą grindžiami argumentais, kurie buvo suformuluoti atsiliepimuose į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjui išduoto 2013 m. birželio 11 d. Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1859 dalies, kurioje nustatyta, jog „elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka“.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su 2012 m. lapkričio 22 d. prašymu pateikė Energetikos ministerijai dokumentus siekdamas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus (b. l. 32–36). 2012 m. gruodžio 4 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas Nr. LP-4689 plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą. Leidime nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 9). 2013 m. gegužės 28 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą su papildomais dokumentais gauti leidimą gaminti elektros energiją (b. l. 37–38). Prie prašymo pridėta taip pat ir Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2013 m. gegužės 16 d. išduota Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma, kuri patvirtino, kad pareiškėjo fotovoltinė saulės elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus ir gali būti naudojamos pagal paskirtį (b. l. 39). 2013 m. birželio 11 d. pareiškėjui išduotas leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1859. Leidime nurodyta, kad „elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka“ (b. l. 30).

Pareiškėjas skunde teismui prašė minėtą Leidimo dalį panaikinti ir įpareigoti Energetikos ministeriją išduoti leidimą gaminti elektros energiją, vadovaujantis 2012 m. gruodžio 4 d. išduoto leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus metu galiojusia Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcija.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl su teismo išvadomis sutinka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (Įstatymo 20 str. 7 d. 2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Kaip matyti iš bylos duomenų, būtent galiojant tokiam reguliavimui pareiškėjui buvo išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus. Tuo tarpu nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (Įstatymo 20 str. 6 d. 2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Taigi, pareiškėjas prašymą gauti leidimą gaminti elektros energiją pateikė ir Leidimą gavo jau galiojant naujajam teisiniam reglamentavimui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nurodyto teisinio reglamentavimo, 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pažymėjo, jog pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Vadinasi, iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Pirmiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį į jos įgyvendinimą įgijo ir pareiškėjas, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog jis minėtas sąlygas išpildė. Ši pareiškėjo teisė sietina su jo nuosavybės teise, nes bylos duomenys akivaizdžiai rodo, kad gavęs leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, pareiškėjas atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų (Konstitucijos 23 str.; Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 str.). Vadinasi, minėtos teisės turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucija tam tikrais atvejais leidžia asmens teisių ir laisvių ribojimą, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).

Minėtoje 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodė ir tai, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Žinoma, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, ir teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Darytina išvada, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi, aiškindamas nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reguliavimą pripažino teisėta atliktą tarifų dydžių korektūrą į mažąją pusę Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014).

Kadangi nagrinėjamu atveju nėra išskirtinių kitokių faktinių aplinkybių nei išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, t. y. į administracinę bylą nepateikta jokių faktinių duomenų apie tai, kad ūkinės veiklos objekto tolesnis eksploatavimas nebeteko ekonominės prasmės, visiškai paneigė pajamų gavimą iš valstybės skatinamos veiklos, nėra pagrindo nukrypti nuo pirmiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuluotų nuostatų.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su principo lex retro non agit taikymu, teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Dėl nurodytų argumentų, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo tenkinti pirmojo ir antrojo pareiškėjo skundo reikalavimų, t. y. naikinti Leidimo gaminti dalį bei įpareigoti Energetikos ministeriją jį koreguoti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įgyvendinimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina pareiškėjo keliamas abejones dėl nurodytos Pakeitimo įstatymo nuostatos galimo prieštaravimo Konstitucijai ir teisinės valstybės principui. Nesant pagrindo manyti, kad bylai aktualus teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Š. J. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė