AS-662-1199-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS662-1199/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04412-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) išsiuntė skundą teismui, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 7P-42 „Dėl antstolio R. V. įgaliojimų sustabdymo“ (toliau – ir Įsakymas) 4 punktą.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 7P-83 4 punkto, kuriuo antstolei N. B. atitenka pavadavimo laikotarpiu, vykdant antstolio R. V. vykdomąsias bylas, pajamos, galiojimą, kol teismas išspręs šio sprendimo (akto) teisėtumo klausimą. Paaiškino, kad Įsakymu, kurio dalį pareiškėjas ginčija, buvo nustatytas ne atlyginimas, o neteisėtai atiduotos kitam asmeniui visos jo pajamos, ir R. V. padaryta didelė turtinė žala: buvo nusavintos (konfiskuotos) jo nuo 2003 m. sausio mėnesio iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. įdėtų darbų vykdant vykdomąsias bylas, uždirbtos pajamos (vykdomosiose bylose susidariusios vykdymo išlaidos) ir jos perduotos kitam asmeniui. Pažymėjo, kad R. V., kaip antstolis, vykdo individualią veiklą, turi pareigą privalomai draustis pensijų socialinių draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, mokėti privalomąjį sveikatos draudimo mokestį. Jis pats turi apskaičiuoti ir sumokėti atitinkamas pensijų socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokas teisės aktų nustatyta tvarka, kad būtų draustas. Atimdamas visas pajamas, teisingumo ministras apribojo pareiškėjo pareigą mokėti šiuos mokesčius ir teisę būti apdraustam pensijų bei sveikatos draudimu, kadangi nepaliko pajamų mokėti šiuos mokesčius. Taip pat atimdamas iš R. V. visas pajamas, apribojo jo bei šeimos teises gauti pajamas, iš kurių galėtų gyventi, maitintis, mokėti už būstą komunalinius mokesčius, banko paskolas, lavintis ir t. t. Yra pagrįstas pagrindas manyti, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, nes jau yra daroma bei bus padaryta dar didesnė žala pareiškėjui, jo šeimos ir mažamečio vaiko teisėms bei turtiniams interesams, nes administraciniu aktu be įstatymo ar teismo sprendimo bus nusavintos visos pareiškėjo uždirbtos pajamos, jų atstatymas bus labai apsunkintas ar neįmanomas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 13 d. nutartimi priėmė R. V. skundą, prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007. Atkreiptas dėmesys, kad būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, negalima daryti išvados, kad yra pagrindas taikyti jo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. R. V. nepateikė įrodymų, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jam bus padaryta didelė turtinė žala. Galimi pareiškėjo nuostoliai, jeigu atsirastų, galėtų būti atlyginami teisės aktų nustatyta tvarka. Nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog priėmus R. V. palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus prašomą panaikinti teisingumo ministro Įsakymo dalį, iki akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios nesiėmus užtikrinimo priemonių trukdytų įvykdyti būsimą teismo sprendimą, teismas darė išvadą, kad byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra pagrindas imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.

III. Pareiškėjas R. V. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Atskirajame skunde paaiškina, jog pirmosios instancijos teismas vertino moteriškosios giminės pateiktą prašymą („Įvertinus pareiškėjos <...>“; „ <...> jos prašomas reikalavimo <...>“) ir nurodytas aplinkybes, todėl teismo nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių naikintina. Pažymi, kad jo negautos pajamos yra žala, o piniginė jų išraiška yra nuostoliai, todėl šioje byloje padarytai išvadai dėl kylančios žalos pakanka paties skundžiamo įsakymo, kuriuo atimtos visos jo pajamos. Teismas neužkerta kelio nuostoliams, o netaikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonių sudaro sąlygas jiems didėti, teismas neužtikrina byloje šalių lygiateisiškumo ir pusiausvyros principo. Teismas turi siekti užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemones. Nurodo, jog teisingumo ministras skundžiamo Įsakymo 4 punktu, nesant reglamentuojančios tvarkos, atidavė kitam asmeniui jo vykdomosiose bylose visas gaunamas pajamas, t. y. jo nuosavybę. Šie teisingumo ministro veiksmai viršijo jo kompetencijos ribas. Teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnį, užkirsdamas kelią pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone.

Teisingumo ministerija atsiliepimu į atskirąjį skundą su juo nesutinka. Mano, kad pareiškėjo teiginiai dėl galimos žalos nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 7P-83 4 punkto, kuriuo antstolei N. B. atitenka pavadavimo laikotarpiu, vykdant antstolio R. V. vykdomąsias bylas, pajamos, galiojimą, kol teismas išspręs šio sprendimo (akto) teisėtumo klausimą (ABTĮ 71 str. 3 d. 3 p.).

Akto galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 71 str. 3 d. 3 p.) iš esmės yra konservacinio pobūdžio priemonė, skirta užtikrinti, kad tuo metu, kai nagrinėjama byla, remiantis ginčijamu aktu, nebūtų priimami aktai ar atliekami veiksmai, kurie padarytų negalimu ar apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą (2007 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS403-70/2007).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra pagrindas imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Įstatymų leidėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą siejo su tikslu užtikrinti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, t. y. garantuoti teisingumo vykdymą ir priimto teismo sprendimo įgyvendinimą, bet ne prevenciškai apsaugoti proceso dalyvius nuo visų galimų jiems nepalankių teisinių pasekmių. Be to, skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-349/2012).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-627/2012 ir kt.).

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra susijusios ne su būsimo teismo sprendimo dėl atsakovo priimto akto panaikinimo tinkamu įvykdymu, o su kitomis galimomis teisinėmis pasekmėmis, kurios atsirastų teismui patenkinus pareiškėjo skundą. Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjo argumentai susiję su jo finansine padėtimi, t. y. pareiškėjas dėl Įsakymo negaus pajamų ir patirs nuostolių, kadangi Įsakymo 4 punkte nustatyta, jog antstolei N. B. tenka pavadavimo laikotarpiu, vykdant antstolio R. V. vykdomąsias bylas, gautos pajamos, likusios sumokėjus būtinus mokėjimus, susijusius su antstolio funkcijų vykdymu ir antstolio R. V. kontoros administravimu.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netaikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonės neužkirto kelio nuostoliams atsirasti. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslas – užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti pareiškėją nuo galimų jo teisių pažeidimų ateityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS4-366/2006, 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-782/2009). Galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tokiais atvejais galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog siekis ateityje išvengti galimų teisminių procesų nėra pagrindas pripažinti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas nagrinėjamu atveju yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011).

Tai, jog pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamoje dalyje yra nurodomos moteriškosios giminės galūnės („Įvertinus pareiškėjos <...>“; „ <...> jos prašomas reikalavimo <...>“) vertintina kaip rašymo apsirikimas, kuris esminės įtakos pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo išnagrinėjimui neturėjo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei pareiškėjo prašymo turinį, konstatuoja, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip sudarančios pagrįstas prielaidas manyti, jog būsimo teismo sprendimo vykdymas pasunkės ar taps neįmanomas. Teisėjų kolegija savo ruožtu tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. nutarties dalis yra teisėta bei pagrįsta ir ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. V. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Anatolijus Baranovas Arūnas Sutkevičius