A-146-135-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-135/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00036-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ skundą atsakovui Lietuvos metrologijos inspekcijos Kauno apskrities skyriui dėl patikrinimo akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Litesko“ (toliau – UAB „Litesko“, pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–12), prašydamas panaikinti Lietuvos metrologijos inspekcijos Kauno apskrities skyriaus (toliau – Inspekcija, atsakovas) 2012 m. gruodžio 12 d. Teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo aktą Nr. PA-3816(K12) (toliau – Patikrinimo aktas).

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos metrologijos inspekcijos Kauno apskrities skyrius atliko teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimą UAB „Litesko“ filiale „Marijampolės šiluma“ (toliau – pareiškėjo filialas). Inspekcija, patikrinusi gyventojų butuose ((duomenys neskelbtini) g. 4D, 9, 10, (duomenys neskelbtini) g. 8) 30 karšto vandens skaitiklių, pagal kurių deklaruotus rodmenis vartotojai atsiskaito už sunaudotą karštą vandenį su tiekėju, nustatė, kad 30 skaitiklių, kurie nepriklauso pareiškėjui (karšto vandens tiekėjui) yra naudojami be galiojančių patikros. 2012 m. gruodžio 12 d. Teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo aktu Nr. PA-3816(K12) Inspekcija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo (toliau – Metrologijos įstatymas) 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir Lietuvos metrologijos inspekcijos nuostatų (toliau – Inspekcijos nuostatai) 11.5 punktu, pareiškėjo filialui nurodė sunaudoto karšto vandens apskaitai ir atsiskaitymams su vartotojais naudoti karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Patikrinimo aktu ir jame išdėstytu nurodymu, paaiškino, kad pagal galiojančius teisės aktus (Metrologijos įstatymo 22 str. 2 d., Inspekcijos nuostatų 11.5–11.6 p.) Inspekcijos pareigūnai, nustatę teisinės metrologijos reikalavimų pažeidimus, uždrausti naudoti matavimo priemones ūkio subjektui gali tik tokiu atveju, jei ūkio subjektas per Inspekcijos nustatytą terminą nepašalina trūkumų. Iš skundžiamo Patikrinimo akto matyti, kad atsakovas UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ nenustatė jokio termino nustatytiems pažeidimams ištaisyti ir iš karto uždraudė naudoti (nurodė naudoti tik metrologiškai patikrintus skaitiklius) vartotojams priklausančius karšto vandens skaitiklius, kurių metrologinės patikros laikas pasibaigęs, tokiu būdu atsakovas neleistinai nukrypo nuo Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies, Inspekcijos nuostatų 11.5–11.6 punktų nuostatų.

Daugelis Patikrinimo akte nurodytų patikrinimo metu tikrintų karšto vandens skaitiklių su pasibaigusia metrologine patikra jau yra pakeisti, tačiau įvykdyti Patikrinimo akte išdėstytą nurodymą, kad nuo šio akto surašymo dienos, t. y. be jokio pereinamo laikotarpio, Kauno miesto (duomenys neskelbtini) mikrorajone būtų naudojami tik metrologiškai patikrinti karšto vandens skaitikliai, yra objektyviai neįmanoma. Pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. T-540 karšto vandens skaitiklių pakeitimui/įrengimui Kauno miesto (duomenys neskelbtini) mikrorajone yra numatyti treji metai.

Inspekcijos atlikto patikrinimo metu šis terminas nebuvo pasibaigęs. UAB „Litesko“ negali būti atsakinga už tai, kad nepasibaigus suderintam su savivaldybe karšto vandens skaitiklių pakeitimo laikotarpiui, nėra pakeisti visi vartotojams priklausantys karšto vandens skaitikliai, ar kad atitinkama dalis bendrovei nepriklausančių skaitiklių galimai nėra patikrinti metrologiškai. Pareiškėjas ne kartą viešai spaudoje ir individualiai siūlė vartotojams (su 2009 m. birželio mėn., 2009 m. gruodžio mėn. sąskaitomis) parduoti jiems nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius veiklą pradedančiam karšto vandens tiekėjui, tačiau skaitiklių savininkai tokio noro nepareiškė.

Tokie siūlymai daugiabučių namų, kuriuose pareiškėjo filialas yra karšto vandens teikėjas, visiems gyventojams buvo pateikti ir vėliau, tačiau gyventojai nereagavo. Be to, pareiškėjas siūlė visiems vartotojams atlikti jiems nuosavybės teise priklausančių karšto vandens skaitiklių metrologinės patikros paslaugas, tačiau vartotojai nepareiškė valios ir šiuo klausimu. Jokie teisės aktai nenumato karšto vandens tiekėjo teisės/įgaliojimų metrologiškai tikrinti ne jam priklausančius apskaitos prietaisus ir apmokestinti už suteiktas paslaugas apskaitos prietaisų savininkus, jei jie tokios paslaugos nepageidauja.

Svetimi (priklausantys kitiems savininkams, o ne pareiškėjui) skaitikliai gali būti tikrinami tik atlygintinų paslaugų/rangos santykių pagrindais, su tuo sutinkant šių apskaitos prietaisų savininkams. Nepažeisdamas vartotojų interesų ir galiojančių teisės aktų, pareiškėjas negali įgyvendinti Inspekcijos nurodymo atsiskaitymui naudoti tik metrologiškai patikrintus (pareiškėjui nepriklausančius) karšto vandens skaitiklius (kurių metrologinės patikros negalima atlikti be savininko leidimo ir jam nesutinkant apmokėti už tokias paslaugas), kadangi pakeisti visus likusius dar nepakeistus vandens skaitiklius Kauno miesto (duomenys neskelbtini) mikrorajone iš karto neįmanoma.

Pareiškėjas neneigė savo, t.y. karšto vandens tiekėjo, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – Šilumos ūkio įstatymas) 16 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos sutvarkyti karšto vandens apskaitą, įrengti karšto vandens skaitiklius ir juos prižiūrėti, tačiau pažymėjo, jog šią pareigą UAB „Litesko“ gali vykdyti ir vykdo teisės aktų nustatyta tvarka vietos savivaldos institucijų nustatytais terminais.

Be to, pareiškėjas teigė, kad Patikrinimo aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio reikalavimų. Nurodymas pateiktas ne tik dėl patikrintų karšto vandens skaitiklių, bet dėl visų Kauno miesto (duomenys neskelbtini) mikrorajone esančių karšto vandens skaitiklių, t.y. nurodymas priimtas ir dėl apskaitos prietaisų, kurie nebuvo tikrinti ir pažeidimų nenustatyta. Nurodyme neminimi konkretūs apskaitos prietaisai dėl kurių buvo nustatyti pažeidimai.

Atsakovas Lietuvos metrologijos inspekcijos Kauno apskrities skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 89–95) paaiškino, kad Lietuvos metrologijos inspekcijos Kauno apskrities skyrius, atlikdamas Metrologijos įstatymo, Šilumos ūkio įstatymo, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu (toliau – Taisyklės), Matavimo priemonių techninio reglamento laikymosi kontrolę, nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d. patikrino UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ Kauno katilinių techninę grupę. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad šis filialas, tiekdamas (duomenys neskelbtini) gyvenvietės gyventojams karštą vandenį, eksploatuoja 422 karšto vandens skaitiklius. Pagal pareiškėjo filialo pateiktus duomenis, karšto vandens tiekėjas (duomenys neskelbtini) gyvenvietės gyventojų butuose įrengė 3 metrologiškai patikrintus karšto vandens skaitiklius. Apie vartotojams priklausančių 419 karšto vandens skaitiklių, naudojamų atsiskaitant už karštą vandenį, patikrą informacijos nepateikė. Gyventojų butuose ((duomenys neskelbtini) g. 4D, 9, 10, (duomenys neskelbtini) g. 8) buvo patikrinta 30 karšto vandens skaitiklių, pagal kurių deklaruotus rodmenis išrašomos sąskaitos ir atsiskaitoma už sunaudotą karštą vandenį, ir nustatyta, kad visi šie skaitikliai naudojami be galiojančios metrologinės patikros. Atsižvelgdama į patikrinimo metu nustatytus pažeidimus, Inspekcija 2012 m. gruodžio 12 d. surašė Teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo aktą Nr. PA-3816(K12), kuriame pareiškėjo filialui nurodė: 1) sunaudoto karšto vandens apskaitai ir atsiskaitymams su vartotojais naudoti karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra; 2) apie nurodymų vykdymo eigą iki 2013 m. sausio 7 d. raštu informuoti Inspekciją.

Inspekcija pripažino, jog neįmanoma iš karto pakeisti visų karšto vandens skaitiklių. Būtent todėl Patikrinimo akte buvo nurodyta iki nustatyto termino (2013 m. sausio 7 d.) informuoti Inspekciją ne apie jau įvykdytus nurodymus, o apie nurodymų vykdymo eigą, t. y. iš pareiškėjo filialo nėra reikalaujama iš karto pakeisti visus nurodytus karšto vandens skaitiklius, o reikalaujama iki nustatyto termino informuoti, kaip Filialas planuoja pašalinti Patikrinimo akte nustatytus pažeidimus. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas.

Pagal Taisyklių 181 punktą, karšto vandens vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius prižiūri karšto vandens tiekėjai. Pastato, buto ar kitų patalpų savininkui arba bendrosios dalinės nuosavybės teise – nuosavybės bendraturčiams iki Taisyklių įsigaliojimo priklausantys karšto vandens skaitikliai, kurių metrologinė patikra nepasibaigusi, perduodami (parduodami) karšto vandens tiekėjų nuosavybėn. Vartotojui atsisakius perduoti (parduoti) karšto vandens skaitiklį su galiojančia metrologine patikra, karšto vandens teikėjas privalo įrengti savo karšto vandens skaitiklį.

Todėl pareiškėjo filialas iki 2010 m. lapkričio 1 d. privalėjo perimti vartotojams priklausančių skaitiklių nuosavybę arba įrengti karšto vandens skaitiklius. Vartotojas, nesutikęs, kad karšto vandens tiekėjas įrengtų savo karšto vandens skaitiklį, prisiima su tuo susijusią riziką dėl karšto vandens suvartojimo normatyvo taikymo pagal Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjus bei šių sistemų prižiūrėtojus, metodiką.

Laikinai, kol karšto vandens tiekėjas įrengs savo karšto vandens skaitiklius, atsiskaitymams gali būti naudojami vartotojams priklausančių metrologiškai nepatikrintų karšto vandens skaitiklių rodmenys, tačiau tik esant vartotojų sutikimui. Pareiškėjas informacijos apie tokius vartotojų sutikimus nepateikė. Pagal formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Inspekcijos nurodymas atsiskaitymams su vartotojais už suvartotą karštą vandenį naudoti tik metrologiškai patikrintų butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių duomenis yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 16 d. sprendimu (b. l. 127–132) pareiškėjo UAB „Litesko“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl atsakovo Lietuvos metrologijos inspekcijos Kauno apskrities skyriaus 2012 m. gruodžio 12 d. priimto Teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo akto Nr. PA-3816(K12), kuriame konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Metrologijos įstatymo 17 straipsnio reikalavimus, kadangi karšto vandens skaitikliai, pagal kurių rodmenis atsiskaitoma už sunaudotą karštą vandenį, naudojami be galiojančios metrologinės patikros. Patikrinimo akte pareiškėjui UAB „Litesko“ nurodyta: 1) sunaudoto karšto vandens apskaitai ir atsiskaitymams su vartotojais naudoti karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra; 2) apie nurodymų vykdymo eigą iki 2013 m. sausio 7 d. raštu informuoti Lietuvos metrologijos inspekcijos Kauno apskrities skyrių.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad gyventojų, pasirinkusių UAB „Litesko“ karšto vandens tiekėju (1-as apsirūpinimo karštu vandeniu būdas), butuose ((duomenys neskelbtini) g. 4D, 9, 10, (duomenys neskelbtini) g. 8) Inspekcija patikrino 30 karšto vandens skaitiklių, pagal kurių deklaruotus rodmenis išrašomos sąskaitos ir atsiskaitoma už sunaudotą vandenį (b. l. 106) ir nustatė, kad visi šie skaitikliai naudojami be galiojančios metrologinės patikros (b. l. 104).

Teismas nurodė, kad nagrinėjamam ginčui aktualūs šie teisinę metrologiją bei šilumos ūkio veiklą reglamentuojantys teisės aktai: Šilumos ūkio įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2013 m. sausio 30 d.), kuris reglamentuoja šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę; Metrologijos įstatymas (redakcija, įsigaliojusi nuo 2006 m. spalio 30 d.), kuris reglamentuoja matavimo vienetus, metrologinį laidavimą ir reguliavimą, matavimo priemonių tiekimą rinkai ir jų naudojimą, teisinę metrologinę priežiūrą, fizinių ir juridinių asmenų teises ir pareigas su matavimais susijusiose veiklos srityse; Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. rugsėjo 27 d.), kurios reglamentuoja šilumos vartotojų ir kitų šilumos ūkio subjektų bei karšto vandens vartotojų ir karšto vandens tiekėjų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę, susijusius su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu.

Vadovaujantis Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, Lietuvos metrologijos inspekcijos pareigūnai, nustatę teisinės metrologijos reikalavimų pažeidimą, turi teisę: 1) raštu apie tai įspėti tikrinamus ūkio subjektus ir įpareigoti juos per nustatytą laiką pašalinti pažeidimą (1 p.); 2) uždrausti naudoti ar teikti rinkai matavimo priemones, fasuotas prekes ar matavimo indus, jeigu laiku nepašalinamas pažeidimas (2 p.). Analogiškos teisės nurodytos Lietuvos metrologijos inspekcijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 4-264, 11.5 ir 11.6 punktuose.

Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta apsirūpinimo karštu vandeniu būdo sąvoka, pagal kurią apsirūpinimo karštu vandeniu būdas – centralizuotai paruošto karšto vandens pirkimas iš karšto vandens tiekėjo arba šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas iš geriamojo vandens tiekėjo. Šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vartotojai daugiabučiuose namuose gali Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį.

Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Vartotojams parduodamo karšto vandens kiekis nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Karšto vandens kaina, pranešimų apie suvartotą karštą vandenį pateikimo ir mokesčio už karštą vandenį apmokėjimo tvarka nustatoma karšto vandens tiekėjo ir vartotojo sutartyje.

Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip.

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, šilumos tiekėjas savo lėšomis įrengia atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, užtikrina jų tinkamą techninę būklę, nustatytą matavimų tikslumą ir organizuoja patikrą. Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad karšto vandens tiekėjas arba šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju esamas tiekėjas įrengia vartotojo bute ar kitose patalpose karšto vandens apskaitos prietaisus tiekimo–vartojimo ribos vietoje. Šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį.

Šių apskaitos prietaisų rodmenys naudojami atsiskaityti su karšto vandens tiekėjais už karštam vandeniui paruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, taip pat šilumos kiekiui, suvartotam su karštu vandeniu, paskirstyti buitiniams šilumos vartotojams. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas.

Pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 181 punktą, įsigaliojus šioms Taisyklėms (t. y. nuo 2010 m. lapkričio 1 d.), karšto vandens vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius prižiūri karšto vandens tiekėjai. Pastato, buto ar kitų patalpų savininkui arba bendrosios dalinės nuosavybės teise – nuosavybės bendraturčiam iki Taisyklių įsigaliojimo priklausantys karšto vandens skaitikliai, kurių metrologinė patikra nepasibaigusi, perduodami (parduodami) karšto vandens tiekėjų nuosavybėn (Taisyklių 182 p.). Vartotojui atsisakius perduoti (parduoti) karšto vandens skaitiklį su galiojančia metrologine patikra, karšto vandens tiekėjas privalo įrengti savo karšto vandens skaitiklį (Taisyklių 183 p.). Atsižvelgęs į šį teisinį reguliavimą, teismas nusprendė, kad pareiškėjas iki 2010 m. lapkričio 1 d. privalėjo perimti vartotojams priklausančių skaitiklių nuosavybę arba įrengti savo karšto vandens skaitiklius. Bet kuriuo atveju nuo 2010 m. lapkričio 1 d. ir vartotojams nuosavybės teise priklausančius, ir savo įrengtus karšto vandens skaitiklius turi prižiūrėti pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1340/2012.

Metrologijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalis nustato, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie patiekia rinkai, įrengia bei naudoja matavimo priemones, kurios yra teisinio metrologinio reglamentavimo objektai, yra atsakingi už tai, kad būtų laiku atliktas techninių reglamentų ar kitų teisės aktų nustatytas metrologinis patvirtinimas. Metrologijos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad periodinė patikra atliekama naudojamoms matavimo priemonėms.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog pareiškėjas yra karšto vandens tiekėjas gyvenamiesiems namams (duomenys neskelbtini) g. 4D, 9, 10 ir (duomenys neskelbtini) g. 8, Kaune, ir kad visi namų butuose įrengti karšto vandens skaitikliai yra butų savininkų nuosavybė ir neturi galiojančių patikros žymenų, ar kitų galiojančią patikrą patvirtinančių dokumentų.

Pareiškėjas teigė, kad už metrologijos teisinių reikalavimų laikymąsi negali būti atsakinga UAB „Litesko“, kaip karšto vandens tiekėjas, kadangi vandens skaitikliai nepriklauso jai nuosavybės teise ir dėl šios priežasties nėra atsiskaitomieji prietaisai.

Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 8 punktas nustato, kad atsiskaitomasis šilumos apskaitos prietaisas – vartotojui patiektos šilumos kiekio matavimo prietaisas, pagal kurio rodmenis atsiskaitoma su šilumos tiekėju už suvartotą šilumą. Vartotojų butuose esantys karšto vandens apskaitos prietaisai laikytini atsiskaitomaisiais, kadangi jie naudojami atsiskaitymui su karšto vandens tiekėju, o ne karšto vandens išdalijimo proporcijoms nustatyti (neatsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1178/2010). Vandens skaitiklis turi būti su galiojančia metrologine patikra, už kurios organizavimą yra atsakingas karšto vandens tiekėjas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1288/2012).

Pagal Taisyklių 185.4 punktą, draudžiama naudotis karšto vandens skaitiklio rodmenimis, jeigu karšto vandens tiekėjo įrengtas karšto vandens skaitiklis naudojamas be patikros ar viršytas naudojimo iki eilinės patikros laikas pagal Valstybinės metrologijos tarnybos nustatytą apskaitos prietaiso patikros periodiškumą. Aplinkybę, kad karšto vandens apskaitos prietaisai yra įrengti butų savininkų, teismas vertintino kaip sudarančią tam tikras objektyviai sudėtingesnes sąlygas artimiausiu metu pakeisti ar organizuoti didelio kiekio apskaitos prietaisų metrologinę patikrą, tačiau neatleidžiančią pareiškėjo nuo šiuose teisės aktuose nustatytų pareigų vykdymo.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą bylose, kurių aplinkybės labai panašios nagrinėjamai bylai (žr., pvz., 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1178/2010, 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1585/2012, 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1722/2012). Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime pateiktus išaiškinimus dėl teismų jurisprudencijos tęstinumo ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies normas, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotų materialinės teisės aiškinimo taisyklių turi būti laikomasi ir šioje administracinėje byloje.

Teismas pabrėžė, kad atsakovo atlikto patikrinimo objektas buvo tiek atsitiktinio pasirinkimo būdu atrinkti konkrečiuose pareiškėjo aptarnaujamuose daugiabučiuose namuose esantys karšto vandens skaitikliai, tiek ir visos pareiškėjo su atsiskaitomųjų prietaisų naudojimu bei jų priežiūra siejamos veiklos atitikimo šią veiklą reglamentuojančius teisės aktus planinis patikrinimas. Tokia atsakovo veiklos funkcija yra nustatyta Inspekcijos nuostatų 9 ir 10 punktuose. UAB „Litesko“ patikrintos veiklos trūkumai, nustatyti patikrinimo metu, būtinumas juos ištaisyti Patikrinimo akte patvirtintas atitinkamais nurodymais. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš esmės toks pats pareiškėjo veiklos patikrinimo ir atitinkamų nurodymų davimo modelis buvo atsakovo panaudotas ir situacijose, kurios įvertintos paminėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriomis buvo išnagrinėtos šiai administracinei bylai analogiškos bylos.

Teismas nustatė, kad Patikrinimo akte įrašyti nurodymai pateikti vadovaujantis Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir Inspekcijos nuostatų 11.5 punktu, todėl ginčijamame akte buvo nurodyta iki nustatyto termino (t. y. iki 2013 m. sausio 7 d.) informuoti Inspekciją ne apie jau įvykdytus nurodymus, o apie nurodymų vykdymo eigą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad iš pareiškėjo nėra reikalaujama iš karto pakeisti visus nurodytus karšto vandens skaitiklius, o reikalaujama iki nustatyto termino informuoti, kaip pareiškėjas planuoja pašalinti nustatytus pažeidimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1340/2012 išaiškino, kad nurodymas – informuoti atsakovą apie patikrinimo akte nurodytų pažeidimų pašalinimą yra teisėtas, nes vieno mėnesio terminas yra protingas ir pakankamas laiko tarpas sprendimams dėl užfiksuotų pažeidimų pašalinimo priimti.

Remdamasis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo Lietuvos metrologijos inspekcijos Kauno apskrities skyriaus 2012 m. gruodžio 12 d. priimtas Teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo aktas Nr. PA-3816(K12) yra teisėtas, todėl atmetė pareiškėjo skundą dėl šio akto panaikinimo.

III. Pareiškėjas UAB „Litesko“ (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 136–140) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, patenkinant pareiškėjo skundą visiškai.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja savo skundo pirmosios instancijos teismui esminius argumentus. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 3 dalies reikalavimus teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, jame turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, dėl to padarė klaidingas išvadas. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka imperatyvių ABTĮ reikalavimų.

2. Apelianto nuomone, atsakovas viršijo Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje numatytas Lietuvos metrologijos inspekcijos teises. Uždraudimas naudoti vartotojų įrengtus karšto vandens skaitiklius iš karto, nenumačius jokio termino skaitiklių pakeitimui, yra nepagrįsta ir prieštarauja galiojantiems teisės aktams. Patikrinimo aktas, jo nurodymai suformuluoti neaiškiai, laisvai interpretuojami, todėl prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino ir į jas neatsižvelgė.

3. Apeliantas pripažįsta, kad jis yra atsakingas už jo, t. y. karšto vandens tiekėjo, įrengtų karšto vandens skaitiklių atitikimą teisės aktams, tarp jų ir reglamentuojantiems metrologinę patikrą, tačiau pabrėžia, kad ši Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnyje numatyta karšto vandens tiekėjo pareiga įrengti (ar išpirkti esamus) karšto vandens skaitiklius turi būti įgyvendinta ne iš karto, tačiau per tam tikrą laikotarpį. Vadovaujantis Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-105 (toliau – Metodika), 12 punktu, toks laikotarpis, t. y. skaitiklių įrengimo veiklos planas, yra suderinamas su vietos savivaldybe. Vadovaujantis Metodikos 18 punktu, veiklos planas yra teikiamas ir tvirtinamas kartu su karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčiu, t. y. patvirtinant karšto vandens tiekėjo pateiktą mokestį, kartu yra patvirtinamas ir pateiktas ar savivaldybės pakoreguotas veiklos planas. Pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. T-540 karšto vandens skaitiklių pakeitimui/įrengimui Kauno miesto (duomenys neskelbtini) mikrorajone buvo numatyti treji metai nuo karšto vandens tiekėjo veiklos pradžios (2010 m. gegužės 1 d.). Inspekcijos atlikto patikrinimo metu (2012 m. gruodžio 12 d.) šis terminas nebuvo pasibaigęs. Taisyklių 185.4 punktas nedraudžia naudoti vartotojams nuosavybės teise priklausančių skaitiklių rodmenis, jei šie skaitikliai yra metrologiškai nepatikrinti. Apeliantas akcentuoja, kad jis neneigia savo (karšto vandens tiekėjo) pareigos sutvarkyti karšto vandens skaitiklius ir juos prižiūrėti (Šilumos ūkio įstatymo 16 str.2 d.), tačiau reikalavimas, kad Kauno miesto (duomenys neskelbtini) mikrorajone esantys vartotojų 10-15 metų įrengti karšto vandens skaitikliai Inspekcijos patikrinimo metu jau būtų pakeisti nepasibaigus Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. T-540 kaitiklių įrengimo plane nustatytam terminui, prieštarauja bendriesiems teisės principams nemo tenetur ad impossibile ir lex non cogit ad impossibilia, draudžiantiems iš asmenų reikalauti to, ko neįmanoma įgyvendinti. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino.

Atsakovas Lietuvos metrologijos inspekcijos Kauno apskrities skyrius su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 154–158) atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotame pirmosios instancijos teismui. Be to, nesutikdamas su apeliaciniu skundu, nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1. Inspekcija, surašydama Patikrinimo aktą ir jame išdėstytą nurodymą, kompetencijos neviršijo. Atsakovas akcentuoja, kad Patikrinimo akto nurodymu, kuris pateiktas vadovaujantis Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Iš pareiškėjo nebuvo pareikalauta iš karto pakeisti visus Patikrinimo akte nurodytus karšto vandens skaitiklius, o buvo pareikalauta iki nustatyto termino (2013 m. sausio 7 d.) informuoti apie nurodymų vykdymo eigą, t. y. apie tai, kaip apeliantas planuoja pašalinti Patikrinimo akte nustatytą pažeidimą. Šis nurodymas yra susijęs su Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 17 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu. Skundžiamo Patikrinimo akto turinys iš esmės yra rašytinis įspėjimas apie nustatytą pažeidimą (Metrologijos įstatymo 22 str. 2 d. 1 p.). Atsakovas šiuo aspektu remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (LVAT 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1340/2012, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-54/2013).

2. Dėl apelianto pareigos sutvarkyti karšto vandens apskaitą atsakovas pažymi, kad apelianto filialas iki 2010 m. lapkričio 1 d. privalėjo perimti vartotojams priklausančių skaitiklių nuosavybę arba įrengti savo karšto vandens skaitiklius (Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d., Taisyklių 181–183 p.). Patikrinimo akte apeliantui pateikti nurodymai neprieštarauja Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimui Nr. T-540, kuriuo buvo nustatytas karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo laikotarpis nuo 2010 m. iki 2012 m., nes Patikrinimo akto nurodymai suformuluoti taip, kad nereikalaujama iš karto juos įvykdyti (iki tam tikro termino įrengti/pakeisti karšto vandens skaitiklius), tačiau reikalaujama iki nustatyto termino informuoti Inspekciją apie nurodymų vykdymo eigą. Laikinai, kol karšto vandens tiekėjas įrengs savo karšto vandens skaitiklius, atsiskaitymams gali būti naudojami vartotojams priklausančių metrologiškai nepatikrintų karšto vandens skaitiklių rodmenys, tačiau tik esant abipusiam karšto vandens tiekėjo ir vartotojų suderintam susitarimui. Metrologiškai nepatikrintų karšto vandens skaitiklių rodmenų naudojimas atsiskaitymams pažeidžia ne tik Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 17 straipsnio 2 dalies reikalavimus, bet ir karšto vandens vartotojų interesus, todėl karšto vandens vartotojo sutikimas, kad karšto vandens tiekėjas atsiskaitymams naudotų vartotojui priklausančio metrologiškai nepatikrinto karšto vandens skaitiklio rodmenis, kol nebus įrengtas naujas, karšto vandens tiekėjui priklausantis karšto vandens skaitiklis, yra privaloma sąlyga. Apeliantas nėra pateikęs įrodymų, patvirtinančių tokį abipusį bei suderintą karšto vandens vartotojų ir apelianto susitarimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas administracinis ginčas kilęs dėl Lietuvos metrologijos inspekcijos Kauno apskrities skyriaus 2012 m. gruodžio 12 d. patikrinimo akto Nr. PA-3816(K12), kuriuo Inspekcija, atlikusi UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ Kauno katilinių techninės grupės (šilumos ir karšto vandens tiekėjo) teisinės metrologinės priežiūros veiksmus, vadovaudamasi Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir Inspekcijos nuostatų 11.5 punktu, patikrintam ūkio subjektui nurodė: 1) laikytis teisinės metrologijos reikalavimų; 2) vadovaujantis Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis sunaudoto karšto vandens apskaitai ir atsiskaitymams su vartotojais naudoti karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra. Apie nurodymų vykdymo eigą iki 2013 m. sausio 17 d. raštu informuoti Inspekcijos Kauno apskrities skyrių.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas Patikrinimo akto nurodymus pripažino teisėtais ir pagrįstais, todėl pareiškėjo skundą atmetė, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, neįvertino kai kurių aplinkybių, priėmė sprendimą, neatitinkantį ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 3 dalies reikalavimų.

Byloje yra duomenys apie tai, kad UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ yra karšto vandens tiekėjas Kauno miesto (duomenys neskelbtini) gyvenvietės 11 daugiabučių namų ((duomenys neskelbtini) g. 4, (duomenys neskelbtini) g. 8, (duomenys neskelbtini) g. 4A, 4B, 4D, 9, 10, 11, 12, 84A, (duomenys neskelbtini) g. 13), kurių gyventojai (324 butai) pareiškėją pasirinko karšto vandens tiekėju (1-as apsirūpinimo karštu vandeniu būdas).

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio (bylai aktuali 2009 m. gegužės 12 d. įstatymo redakcija) 1 dalį pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip.

Šilumos ūkio įstatymas apibrėžia, kad atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai – vartotojų sunaudoto karšto vandens kiekio matavimo priemonės, pagal kurių rodmenis atsiskaitoma su tiekėju už sunaudotą karštą vandenį (Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 4 d.). Šios įstatymo normos prasme ir nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsiskaitomasis karšto vandens apskaitos prietaisas tarp karšto vandens tiekėjo ir vartotojo yra karšto vandens skaitiklis, kuris daugiabučiame name turi būti įrengtas kiekvienam butui.

Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad karšto vandens tiekėjas arba šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju esamas tiekėjas įrengia vartotojo bute ar kitose patalpose karšto vandens apskaitos prietaisus tiekimo–vartojimo ribos vietoje. Šių apskaitos prietaisų rodmenys naudojami atsiskaityti su karšto vandens tiekėjais už karštam vandeniui paruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, taip pat šilumos kiekiui, suvartotam su karštu vandeniu, paskirstyti buitiniams šilumos vartotojams. To paties įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 2 punktas reglamentuoja, kad šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas privalo užtikrinti atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų techninę būklę, atitinkančią teisės aktų reikalavimus.

Šilumos ūkio įstatymo nuostatų įgyvendinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės. Šis poįstatyminis teisės aktas nustato šilumos vartotojų ir kitų šilumos ūkio subjektų bei karšto vandens vartotojų ir karšto vandens tiekėjų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę, susijusias su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu. Nagrinėjamo ginčo kontekste yra aktualūs šių Taisyklių 171, 181, 182, 183, 192 punktai. Taisyklių 171 punkte nustatyta, kad karšto vandens tiekėjas savo lėšomis įrengia, prižiūri karšto vandens skaitiklius ir atlieka jų metrologinę patikrą. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 181 punkte nurodyta, kad įsigaliojus šioms Taisyklėms, karšto vandens vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius prižiūri karšto vandens tiekėjai. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 2 punkte nurodyta, kad šis įsakymas įsigalioja 2010 m. lapkričio 1 d. Pagal Taisyklių 182 punktą pastato buto ar kitų patalpų savininkui arba bendrosios dalinės nuosavybės teise – nuosavybės bendraturčiams iki Taisyklių įsigaliojimo priklausantys karšto vandens skaitikliai, kurių metrologinė patikra nepasibaigusi, perduodami (parduodami) karšto vandens tiekėjų nuosavybėn. Taisyklių 183 punkte nustatyta, kad vartotojui atsisakius perduoti (parduoti) karšto vandens skaitiklį su galiojančia metrologine patikra, karšto vandens tiekėjas privalo įrengti savo karšto vandens skaitiklį. Karšto vandens skaitiklis įrengiamas prieš vartotojo karšto vandens skaitiklį, karšto vandens tiekėjui priimtinoje vietoje. Apskaitai naudojami karšto vandens tiekėjo įrengto skaitiklio rodmenys. Taisyklių 192 punkte nurodyta, kad tuo atveju, kada vartotojai teisės aktuose nustatyta tvarka (Taisyklių 1 priedo 1, 3 punktai) pasirenka karšto vandens tiekimo būdą su karšto vandens tiekėju, karšto vandens tiekėjas su vartotojais pasirašo karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo ar karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartis, įrengia namo butuose ir (ar) kitose patalpose karšto vandens skaitiklius, juos prižiūri ir atlieka jų patikrą bei atlieka kitus Taisyklėse ir teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytus darbus.

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 5 dalį atsiskaitomieji šilumos ir karšto vandens apskaitos, taip pat pristatomo į pastato šilumos punktą šilumnešio parametrus registruojantys prietaisai yra valstybinės metrologinės matavimo priemonių kontrolės objektas. Metrologijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie patiekia rinkai, įrengia bei naudoja matavimo priemones, kurios yra teisinio metrologinio reglamentavimo objektai, yra atsakingi už tai, kad būtų laiku atliktas techninių reglamentų ar kitų teisės aktų nustatytas metrologinis patvirtinimas.

Pagal minėtą įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą (Šilumos ūkio 15 str. 1 ir 2 d., 16 str. 4 d., 28 str. 2 d. 2 p., Metrologijos įstatymo 17 str. 2 d.), kurio įgyvendinimo tvarką nustato Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, pareiškėjo (karšto vandens tiekėjo) pareigos karšto vandens vartotojams yra visiškai aiškios. Karšto vandens tiekėjas vartotojo bute turi įrengti karšto vandens skaitiklį (ar perimti pirkimo būdu iš vartotojo jo įrengtą iki Taisyklių įsigaliojimo karšto vandens skaitiklį, jei jo metrologinė patikra nepasibaigusi), jį prižiūrėti ir atlikti jo patikrą. Apelianto argumentai, kad pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. T-540 atsiskaitomuosius karšto vandens apskaitos prietaisus (duomenys neskelbtini) gyvenvietės vartotojams buvo numatyta įrengti per 2010-2012 metus ir šis terminas atsakovui surašant 2012 m. gruodžio 12 d. aktą buvo nepasibaigęs, nėra reikšmingi, kadangi pagal pirmiau minėtą teisinį reguliavimą karšto vandens tiekėjas nuo 2010 m. lapkričio 1 d. turėjo prižiūrėti ne tik savo įrengtus, bet ir vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius, atlikti jų metrologinę patikrą.

Apeliantas neneigia, kad pagal Šilumos ūkio įstatymą jis (karšto vandens tiekėjas) jis turi įrengti karšto vandens vartotojams karšto vandens skaitiklius, juos prižiūrėti ir atlikti metrologinę patikrą, tačiau su Patikrinimo akto nurodymais nesutinka teigdamas, jog pareigą įrengti (ar išpirkti esamus) karšto vandens skaitiklius karšto vandens tiekėjas turi ir gali įgyvendinti ne iš karto, o per tam tikrą laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, sprendime pagrįstai ir teisingai nurodė, kad atsakovo 2012 m. gruodžio 12 d. Patikrinimo akte (rezoliucinėje dalyje) nurodyta data (2013 m. sausio 17 d.) yra atsakovo reikalavimas informuoti apie nurodymų vykdymo eigą, o ne reikalavimas iš karto pakeisti visus nurodytus karšto vandens skaitiklius.

Lietuvos metrologijos inspekcijos kompetenciją nustato Metrologijos įstatymo 22 straipsnis. Įstatymų leidėjas šiuo įstatymu Lietuvos metrologijos inspekcijos pareigūnams suteikė įgaliojimus atlikti teisinę metrologinę priežiūrą. Pagal Metrologijos įstatymo 2 straipsnio 30 punkte pateiktą sąvoką, į teisinę metrologinę priežiūrą patenka teisinio metrologinio reglamentavimo objektų, tai yra matavimo priemonių, teisinės metrologijos reikalavimų atitikties kontrolė, jų naudotojų kontrolė, ar jie laikosi šio įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų, ir su tuo susijusi rinkos priežiūra.

Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos metrologijos inspekcijos pareigūnai, nustatę teisinės metrologijos reikalavimų pažeidimą, turi teisę: 1) raštu apie tai įspėti tikrinamus ūkio subjektus ir įpareigoti juos per nustatytą laiką pašalinti pažeidimą; 2) uždrausti naudoti ar tiekti rinkai matavimo priemones, fasuotas prekes ar matavimo indus, jeigu laiku nepašalinamas pažeidimas.

Atsakovas, atlikdamas teisinę metrologinę priežiūrą nustatęs, kad pareiškėjo filialas, kuris tiekdamas (duomenys neskelbtini) gyvenvietės vartotojams karštą vandenį, 11 daugiabučių namų vartotojams teikiamo karšto vandens apskaitai ir atsiskaitymams naudoja 422 karšto vandens skaitiklių rodmenis, patikrinimo metu pateikė Inspekcijai duomenis apie vartotojų butuose įrengtus 3 metrologiškai patikrintus karšto vandens skaitiklius ((duomenys neskelbtini) g. 8-73, (duomenys neskelbtini) g. 10-41, (duomenys neskelbtini) g. 12-31), o apie vartotojams priklausančių 419 karšto vandens skaitiklių metrologinę patikrą informacijos nepateikė, taip pat atsižvelgdamas į atrankinio patikrinimo skaitiklių įrengimo vietose rezultatus (iš 30 patikrintų karšto vandens skaitiklių (duomenys neskelbtini) g. 4D, 9, 10, (duomenys neskelbtini) g. 8 visi buvo naudojami be galiojančios metrologinės patikros), konstatavo, kad pareiškėjas nesilaiko teisinės metrologijos reikalavimų, kurių turi laikytis karšto vandens tiekėjas (Šilumos ūkio įstatymo 16 str. 5 d., 28 str. 2 d., Taisyklių 171, 181, 182, 183 p., Metrologijos įstatymo 17 str. 2 d.).

Patikrinimo akto nurodymus pareiškėjo filialui Inspekcija pateikė vadovaudamasi Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu, t. y. nurodė laikytis teisinės metrologijos reikalavimų ir suvartoto karšto vandens apskaitai ir atsiskaitymams su vartotojais naudoti karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra. Patikrinimo akto baigiamojoje dalyje po pirmojo ir antrojo (sunumeruotų) nurodymų įrašytas nurodymas – apie nurodymų vykdymo eigą iki 2013 m. sausio 17 d. raštu informuoti Inspekcijos Kauno apskrities skyrių – yra įpareigojimas pareiškėjo filialui informuoti Inspekciją apie tai pirmiau išdėstytų nurodymų vykdymo eigą, t. y. apie nustatytų trūkumų šalinimą. Pirmosios instancijos teismas šį Patikrinimo akto nurodymą įvertino teisingai ir pagrįstai pabrėžė, kad šiuo nurodymu atsakovas nepareikalavo iš karto pakeisti visus nepakeistus karšto vandens skaitiklius, o pareikalavo iki nustatytos datos informuoti apie tai, kaip pareiškėjas planuoja pašalinti nustatytus pažeidimus.

Iš Patikrinimo akto turinio galima daryti išvadas, kad Inspekcija, nustatydama pareiškėjo filialui nurodymus, atsižvelgė į protingumo kriterijų, t. y. konstatavusi, kad iš 422 karšto vandens skaitiklių, pagal kurių rodmenis tvarkoma suvartoto karšto vandens apskaita ir atsiskaitymas su vartotojais, pareiškėjo filialas vartotojų butuose įrengė tik 3 karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra, nenustatė konkretaus termino pašalinti nustatytus pažeidimus, o nustatė 37 dienų terminą pateikti informaciją raštu apie priemones nurodymams įvykdyti. Šie nurodymai yra įspėjamojo pobūdžio, kad reikia laikytis teisinės metrologijos reikalavimų ir pašalinti nustatytus trūkumus. Šis nurodymas pareiškėjui suteikė galimybę remiantis jo minimu Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. T-540 pateikti atsakovui konkrečią informaciją apie karšto vandens skaitiklių pakeitimą (duomenys neskelbtini) gyvenvietės karšto vandens vartotojams iki šiuo Tarybos sprendimu nustatyto termino. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei minėtą teisinį reguliavimą, ąpelianto argumentai, esą atsakovas, pateikdamas nurodymus, viršijo kompetenciją yra nepagrįsti ir atmestini.

Patikrinimo akto motyvuojamojoje dalyje aiškiai išdėstytos nustatytos faktinės aplinkybės ir jos įvertintos (kvalifikuotos) pagal išvardytų konkrečių teisės normų reikalavimų reikalavimus, nurodymai suformuluoti remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis. Skundžiamas administracinis aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad Patikrinimo akte pareiškėjo filialui pateikti nurodymai yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normas taikė iš esmės tinkamai.

Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, esą pirmosios instancijos teismas neįvertino kai kurių aplinkybių, priėmė sprendimą, neatitinkantį ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 3 dalies reikalavimų, teisėjų kolegija taip pat patikrino, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas.

ABTĮ 142 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šio straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose nurodyti procesinės teisės normų pažeidimo ar netinkamo taikymo atvejai, kurie pripažįstami pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo absoliučiais pagrindais.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde iškelti klausimai dėl galimo netinkamo procesinės teisės normų taikymo susiję su įrodymų tyrimu, taip pat su teismo priimto sprendimo atitiktimi ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 3 dalies reikalavimus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o tai pagal aptariamo straipsnio 2 dalį reiškia, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas turi įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

Teismo sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

ABTĮ 81 straipsnyje nurodyta, kad nagrinėdami administracines bylas teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Taigi, bylos proceso dalyvių nuomonė dėl bylos įrodymų reikšmės ir jų vertinimo nesaisto teismo (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę ir įstatymų normas (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje yra nustatytas reikalavimas, kad teismo sprendimas turi būti motyvuotas. Tai reiškia, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti išpildyti ABTĮ 87 str. 4 dalies 2–4 punktų reikalavimai. Jei pirmosios instancijos teismo sprendimas, nutartis yra be motyvų, tai apeliacinės instancijos teismui yra absoliutus pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.), kadangi nemotyvuotas teismo sprendimas negali būti pagrįstas ir teisėtas (ABTĮ 86 str.). Šiame kontekste pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ne kartą pažymėta, jog įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą (ABTĮ 86 str. 2 ir 3 d., 87 str. 4 d.) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota, be kita ko, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją. EŽTT savo sprendimuose yra nurodęs, kad nacionalinio teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr.

EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Patikrinusi skundžiamą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą šiais aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes (ABTĮ 81 str.), remdamasis teismo posėdyje pagal įrodymų vertinimo taisykles ištirtų įrodymų visuma (ABTĮ 57 str. 6 d.), motyvuotai išsprendė pareiškėjo skunde (jo baigiamojoje dalyje) pateiktą reikalavimą dėl Patikrinimo akto panaikinimo, išvadas pagrindė ištirtais įrodymais ir teisės normomis.

ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostata, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, nustato teismui reikalavimą priimant procesinį sprendimą atsakyti į visus skunde (prašyme) išdėstytus materialinio teisinio pobūdžio reikalavimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p.) dėl kurių teismas tyri priimti vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų procesinių sprendimų, o ne reikalavimas atsakyti į visus skundo argumentus, kuriais grindžiamas skundas (prašymas).

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendime yra visi būtinieji teismo sprendimo motyvuojamosios dalies elementai (ABTĮ 87 str. 4 d.). Teismas sprendime pakankamai aiškiai išdėstė argumentus, kuriais pagrindė sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuluotas išvadas, rėmėsi šiam individualiam ginčui išspręsti aktualiomis materialinės teisės normomis, atsižvelgė į nagrinėjamam ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (ABTĮ 86 str. 2, 3 d., 87 str. 4 d.). Pirmosios instancijos teismo sprendimą vertinti kaip nemotyvuotą, ar nepagrįstą ir neteisėtą dėl kitų priežasčių, nėra pagrindo. Taikyti ABTĮ 142 straipsnio nuostatas nėra pagrindo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas