A-442-1005-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1005/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03178-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 10.6.1.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bervis“ ir Ko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bervis“ ir Ko skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintu skundu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2013 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. S-123(7-114/2013), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas; atsakovas) 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 1A-135, Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 2VM320086M.

Paaiškino, kad pareiškėjui yra apskaičiuoti 86 905 Lt importo pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM), 18 185 Lt PVM delspinigiai, skirta 8 691 Lt PVM bauda. Nurodė, kad ginčas nėra susijęs tik su tuo, ar pareiškėjas išvežė prekes iš Lietuvos Respublikos, o apima ir tai, ar jam apskritai kilo prievolė faktiškai mokėti importo PVM, nepaisant to, ar prekės buvo išvežtos ar ne. Pareiškėjas neginčijo to, kad prekės nebuvo išvežtos. Tačiau net ir nesumokėjus importo PVM, pareiškėjas turėjo teisę jį įtraukti į atskaitą kaip mokėtiną PVM. Pareiškėjo teigimu, Lietuvoje iki 2013 m. kovo 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatos, pagal kurias importuojant prekes pirmiausia į muitinės sąskaitą turėjo būti sumokėtas importo PVM ir tik po to atsirasdavo teisė šį sumokėtą importo PVM atskaityti (susigrąžinti), buvo prieštaraujančios Europos Sąjungos teisei. Kadangi pareiškėjas neturi prievolės faktiškai sumokėti importo PVM į valstybės biudžetą, o turi teisę jį įtraukti į atskaitą, jam negali būti skaičiuojami delspinigiai ir bauda už faktiškai nesumokėtą importo PVM. Importuotas prekes pareiškėjas panaudojo savo PVM apmokestinamoje veikloje, todėl šių prekių importo PVM turėjo teisę įtraukti į PVM atskaitą, nepriklausomai nuo to, ar šis mokestis buvo faktiškai sumokėtas į muitinės sąskaitą, ar ne.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad 42 muitinės procedūra yra režimas, kuriuo importuotojas naudojasi, kad būtų atleistas nuo PVM tais atvejais, kai importuotos prekės bus išgabentos į kitą valstybę narę. Pareiškėjas importuotų prekių neišgabenimo neginčija, todėl pareiškėjas, neįvykdęs 42 muitinės procedūrai nustatytų reikalavimų, pagrįstai buvo apmokestintas importo PVM. Nagrinėjama byla yra kilusi ne dėl pareiškėjo importuotų prekių panaudojimo ar nepanaudojimo PVM apmokestinamojoje veikloje Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio prasme, o dėl teritorinės muitinės nustatyto 42 muitinės procedūros netinkamo įvykdymo, todėl pareiškėjo argumentai dėl teisės į PVM atskaitą, atleidžiant jį nuo faktinio importo PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą, nėra teisiškai reikšmingi.

Vilniaus teritorinė muitinė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjo skunduose yra prieštaravimų – skunde Muitinės departamentui buvo nurodyta, kad pareiškėjas muitinės procedūrą atliko tinkamai, tačiau muitinė neįrodė prekių neišvežimo fakto, o skunduose MGK ir teismui pareiškėjas pripažino, kad prekės nebuvo išvežtos iš Lietuvos. Pabrėžė, kad mokesčių lengvatos taikymas įpareigoja ūkio subjektą laikytis tam tikrų procedūrų vykdymo sąlygų. Ginčo prekių neišvežimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos į importo deklaracijoje nurodytą šalį – Latvijos Respubliką yra ta juridinę reikšmę turinti aplinkybė, kuri sukėlė atitinkamas mokestines pasekmes pareiškėjui. Tolesnis ginčo prekių panaudojimas pareiškėjo PVM apmokestinamojoje veikloje, pareiškėjo teisė į PVM atskaitą pardavus šias prekes ar klausimas, jog PVM apskaičiuotą už išleidžiamas į laisvą apyvartą prekes, nustatyta tvarka įskaito vietos mokesčių administratorius, nėra pagrindas kitaip vertinti teritorinės muitinės nustatyto pažeidimo. Teigė, kad pareiškėjui pagrįstai apskaičiuotas PVM ir su juo susijusios sumos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Muitinės departamentas 2013 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. 1A-135 patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 2VM320086M, kuriuo pareiškėjui įregistruota mokestinė prievolė muitinei už patikrinimo metu nustatytus pažeidimus, susijusius su prekių (kakavos miltelių, kakavos pastos) išgabenimu/neišgabenimu į kitą valstybę narę (MGK b. l. 73–75, 7–10). MGK 2013 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. S-123(7-114/2013) patvirtino Muitinės departamento 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 1A-135 (MGK b. l. 63–68).

Teismas atsižvelgė į Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 1 ir 2 dalis, rėmėsi Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo PVM taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-439/VA-71 (toliau – ir Taisyklės) 4 ir 6 punktais bei darė išvadą, jog į šalies teritoriją importuotos prekės neapmokestinamos PVM, jeigu įvykdytos visos sąlygos, nurodytos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje, Taisyklių 4 punkte.

Viena iš sąlygų, kurią kitų tarpe įvykdžius taikomas 0 proc. PVM tarifas, yra importuotų prekių išgabenimas į kitą valstybę narę per terminą, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento. Patikslintame skunde teismui pareiškėjas patvirtino, kad importuotos prekės (kakavos milteliai ir kakavos pasta) į kitą valstybę narę išgabentos nebuvo, nors deklaracijose buvo nurodyta prekių išvežimo šalis – Latvijos Respublika. Vadinasi, pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnį ir Taisyklių 4 punktą nebuvo įvykdytos visos sąlygos, kurių pagrindu būtų galima taikyti 0 proc.

PVM tarifą, todėl teismas laikė, kad pareiškėjas pagrįstai, vadovaujantis Taisyklių 6 punktu, buvo apmokestintas importo PVM, delspinigiais ir bauda. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad nagrinėjama byla yra kilusi ne dėl pareiškėjo importuotų prekių panaudojimo ar nepanaudojimo PVM apmokestinamojoje veikloje Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio prasme, o dėl teritorinės muitinės nustatyto 42 muitinės procedūros netinkamo įvykdymo, todėl pareiškėjo argumentai dėl teisės į PVM atskaitą, atleidžiant jį nuo faktinio importo PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą, nebuvo teisiškai reikšmingi.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo, vykdžiusio pasirinktą 42 muitinės procedūrą, padaryti pažeidimai užfiksuoti tinkamai, todėl pagrįstai jam paskaičiuotas importo PVM, delspinigiai ir skirta bauda. Darė išvadą, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir atleisti pareiškėją nuo baudų ir delspinigių mokėjimo.

Teigia, jog iš pareiškėjo patikslinto skundo matyti, kad pareiškėjas neginčijo faktinių aplinkybių, susijusių su prievolės mokėti 86 905 Lt PVM atsiradimu – pareiškėjas netinkamai įvykdė prekių išleidimo į laisvą apyvartą, neapmokestinant importo PVM, procedūrą, dėl to de jure pareiškėjui atsirado pareiga mokėti importo PVM. Tačiau ginčas kilo dėl to, ar nagrinėjamų aplinkybių kontekste pareiškėjas yra laikytinas skolingas valstybės biudžetui ginčo PVM, kadangi jis pateikė įrodymus apie tai, kad prekes, nurodytas bylai aktualiose deklaracijose, pardavė, deklaravo ir sumokėjo į valstybės biudžetą pardavimo PVM, todėl ginčo PVM de facto buvo sumokėtas į valstybės biudžetą. Todėl nesutinka su Muitinės departamento išvada, kad pareiškėjas šiuo metu yra skolingas valstybės biudžetui 86 905 Lt PVM.

Mano, jog aplinkybė, kad pareiškėjas nedeklaravo ir nesumokėjo ginčo PVM pagal ginčo importo deklaracijas, bet deklaravo ir sumokėjo ginčo PVM, parduodamas šias prekes, laikytina ribojančia pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, bet ne sąlygojančia pareiškėjui sumokėti į biudžetą papildomai 86 905 Lt PVM, kadangi ši suma į biudžetą buvo sumokėta kai buvo parduotos prekės.

Teigia, kad yra pagrindas pareiškėją atleisti nuo baudų ir delspinigių mokėjimo remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu – pareiškėjo veika, nors ir buvo padarytas formalus mokestinis pažeidimas, tačiau nebuvo padaryta žala valstybės biudžetui.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės remiasi tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktą skundą. Papildomai nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai, jog sumokėjus už ginčo prekes pardavimo PVM, neprivalu už tas pačias prekes mokėti importo PVM, nėra nagrinėjamos bylos ginčo objektas. Šio ginčo atveju buvo sprendžiama, ar pareiškėjas tinkamai įvykdė pasirinktos 42 muitinės procedūros reikalavimus tam, kad būtų atleistas nuo importo PVM mokėjimo. Pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, prekių pardavimo PVM apmokestinimo pagrįstumas nėra šio ginčo objektas, nes nagrinėjamu atveju prievolė deklaruoti ir sumokėti importo PVM atsirado prekių importo į Bendriją, o ne jų pardavimo momentu.

Pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas mokėtinos PVM sumos nebuvo deklaravęs muitinės deklaracijose, todėl valstybės biudžetas laiku negavo pajamų, t. y. reali žala biudžetui buvo padaryta. Be to, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nei nagrinėjant ginčą ikiteisminėse mokestinį ginčą nagrinėjančiose institucijose, nei Vilniaus apygardos administraciniame teisme neprašė atleisti nuo delspinigių ir baudos, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės remiasi tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktą skundą. Sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir mano, kad jis priimtas išnagrinėjus ir įvertinus visas aplinkybes ir įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo mokestinės prievolės sumokėti importo PVM ir su juo susijusias sumas (baudą ir delspinigius).

Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo ataskaita Nr. 2VM320086M buvo nuspręsta apskaičiuoti pareiškėjui 86 905 Lt importo PVM mokesčio nepriemoką, priskaičiuoti 18 185 Lt delspinigių ir skirti 8 691 Lt baudą.

Pareiškėjui importo PVM buvo apskaičiuotas dėl to, kad jis importavo prekes, kurios buvo deklaruotos kaip prekės skirtos išvežti į kitą valstybę narę, tačiau per teisės aktuose nustatytą terminą jų į kitą valstybę narę pareiškėjas neišgabeno.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 3 dalis nustato, kad importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal šio Įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 1 dalis nustato, kad importo PVM neapmokestinamos importuojamos prekės, jeigu importo metu žinoma, kad tos pačios prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę, o importuotojo prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę pagal šio Įstatymo VI skyriaus nuostatas apmokestinamas taikant 0 procentų PVM tarifą. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio nuostatos taikomos, jeigu importuotojas yra registruotas PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje, o prekės išgabenamos į kitą valstybę narę per terminą, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento, nurodyto šio įstatymo 14 straipsnio 12 arba 13 dalyje, dienos. Dėl objektyvių aplinkybių gali būti nustatytas ir ilgesnis išgabenimo terminas.

Byloje nėra ginčo, jog ginčijamoje ataskaitoje nurodytos prekės, kurios buvo importuotos į Lietuvos Respubliką, per Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą nebuvo išgabentos į kitą valstybę narę.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123 straipsnio 1 dalis nustato, jog laikoma, kad ne Europos Sąjungos prekės importuotos šalies teritorijoje, jeigu šios prekės yra šalies teritorijoje tuo metu, kai jos įvežamos į Europos Sąjungos teritoriją, išskyrus atvejus, kai įvežtos į Europos Sąjungos teritoriją ne Europos Sąjungos prekės ne išleidžiamos laisvai cirkuliuoti, o pateikiamos laikinajam saugojimui muitinės prižiūrimose laikino prekių saugojimo vietose, įvežamos į laisvąją zoną ar padedamos į laisvąjį sandėlį, joms įforminama muitinio sandėliavimo, muitinės prižiūrimo perdirbimo, laikinojo įvežimo perdirbti neapmokestinant importo muitais, laikinojo įvežimo visiškai neapmokestinant importo muitais ar išorinio tranzito muitinės procedūra. Pastaraisiais atvejais laikoma, kad ne Europos Sąjungos prekės importuotos šalies teritorijoje tik tuo atveju, jeigu nustojus taikyti minėtąsias procedūras ar veiksmus prekės tebėra šalies teritorijoje.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 12 dalis nustato, kad prievolė apskaičiuoti importo PVM atsiranda, kai prekės ne iš Europos Sąjungos teritorijos įvežamos į šalies teritoriją. Kai įvežtoms į Europos Sąjungos teritoriją prekėms pradedami taikyti šio Įstatymo 123 straipsnio 1 ar 3 dalyje nurodyti veiksmai, procedūros ar režimas, prievolė apskaičiuoti importo PVM atsiranda, kai prekėms šie veiksmai, procedūros ar režimas nustojami taikyti šalies teritorijoje.

Nagrinėjamu atveju, pagal minėtą teisinį reguliavimą, pasibaigus terminui, numatytam Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje, pareiškėjo iš ne Europos Sąjungos į Lietuvos Respublikos teritoriją importuotos prekės, kurios nebuvo išvežtos į kitą valstybę narę, tapo importuotomis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies prasme ir pareiškėjui atsirado prievolė apskaičiuoti importo PVM.

Kadangi pareiškėjas šios mokestinės prievolės nevykdė ir nustatyta tvarka neapskaičiavo importo PVM, todėl Vilniaus teritorinė muitinė 2012 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo ataskaita Nr. 2VM320086M pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo 86 905 Lt importo PVM.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog jis ginčijamoje Vilniaus teritorinės muitinės ataskaitoje nurodytas importuotas prekes pardavė ir sumokėjo į valstybės biudžetą pardavimo PVM, t.y. faktiškai sumokėjo ginčijamą importo PVM sumą, yra susijusios su reikalavimais dėl PVM sumų įtraukimo į PVM atskaitą ir neturi jokios įtakos sprendžiant klausimą, ar pareiškėjas įvykdė mokestinę prievolę per įstatyme nustatytą terminą apskaičiuoti importo PVM. Aplinkybės dėl importo PVM įtraukimo į PVM atskaitą nėra šio mokestinio ginčo nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija jų netiria ir nevertina.

Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). Šiuo atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos (Mokesčių administravimo įstatymo 97 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgiant į šias Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai skaičiavo delspinigius nuo kitos dienos po to, kai importo PVM pagal tuo metu galiojusius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo ataskaitos surašymo dienos, t.y. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog Vilniaus teritorinė muitinė pagal Mokesčių administravimo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 97 straipsnio 2 dalį neteisingai apskaičiavo delspinigių sumą.

Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog yra pagrindas jį atleisti nuo delspinigių vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nes nors ir buvo padarytas formalus mokestinis pažeidimas, tačiau pareiškėjas ginčo PVM į valstybės biudžetą sumokėjo parduodamas ginčo prekes, todėl valstybės biudžetui žala nebuvo padaryta.

Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas.

Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalis nustato, kad atleidimo nuo pagal šio įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį - mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Pareiškėjas pažeidė mokesčio įstatymo nuostatas, nes laiku neapskaičiavo importo PVM. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl skundžiamoje teritorinės muitinės ataskaitoje nurodytų prekių pardavimo ir PVM atskaitos nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas, todėl, atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo nagrinėjamo mokestinio ginčo kontekste konstatuoti, jog žala biudžetui nebuvo padaryta. Dėl to, šio mokestinio ginčo metu nėra pagrindo pareiškėją atleisti nuo delspinigių pagal Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Taip pat, teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nieko neslėpė, nėra aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo baudos ir delspinigių vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas visapusiškai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bervis“ ir Ko apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys