A-1124-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1124-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06778-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Testavimo sistemos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Testavimo sistemos“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Testavimo sistemos“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8), kurį patikslino (b. l. 68–69) prašydamas: 1) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija, Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės 21 070,80 Lt žalos atlyginimą; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, jog 2012 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Energetikos ministerija) Bendrovei išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3240 (toliau – Leidimas plėsti). Paaiškino, jog tuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme (2011 m. gegužės 12 d. redakcija, Nr. XI-1375, toliau – ir AIEĮ) viena iš skatinimo priemonių, numatytų 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte – fiksuotas tarifas, kuris pagal šį įstatymą taikomas elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW.

Pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad 2012 m. spalio 31 d. gavęs Leidimą plėsti, teisėtai įgijo teisę į AIEĮ ir Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827, (toliau – ir Aprašas) numatytas skatinimo priemones, tarp jų užsitikrintą 1,44 Lt/kWh fiksuotą tarifą, taikytiną 12 metų skatinamuoju laikotarpiu. Šis 1,44 Lt/kW supirkimo tarifas 2012-iems metams buvo patvirtintas ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 03-23 ir galiojo elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia iki 30 kW.

Tačiau Lietuvos Respublikos Seimui ypatingos skubos tvarka priėmus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (2013 m. sausio 17 d. redakcija, Nr. XII-169, toliau – ir AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įgyvendinimo įstatymą (2013 m. sausio 17 d. redakcija, Nr. XII-170, toliau – ir AIEĮ pakeitimo ir papildymo įgyvendinimo įstatymas) atgaline data buvo iš esmės pakeistas iki tol galiojęs teisinis reguliavimas.

Įstatymo leidėjas pakeitė leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus turintiems gamintojams fiksuoto supirkimo tarifo nustatymo sąlygas ir tvarką (tuo pačiu ir dydį), susiedamas supirkimo tarifą ne su leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną galiojančiu Komisijos nustatytu fiksuotu tarifu, o su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną galiojančiu tarifu, o tai reiškia, jog gamintojams, 2012 metais gavusiems leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, bet nespėjusiems tais pačiais metais gauti leidimo gaminti elektros energiją, panaikinamas jiems ankstesniu teisiniu reguliavimu garantuotus elektros energijos supirkimo tarifus.

Nurodė, jog 2013 m. gegužės 28 d. Energetikos ministerija išdavė jam leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1749 (toliau – ir Leidimas gaminti). 2013 m. spalio 24 d. pareiškėjas su AB „Lesto“ sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232443 (toliau – ir Sutartis). Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į pakeistą AIEĮ, jis buvo priverstas sudaryti sutartį su AB „Lesto“ visai kitomis sąlygomis nei prieš tai numatė ankstesnė AIEĮ redakcija bei Aprašas, t. y.

Leidimo gaminti elektros energiją metu galiojo jau ne 1,44 Lt/kW supirkimo tarifas, o Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 03-58 2013 metų II ketvirčiui patvirtintas 0,69 Lt/kWh supirkimo tarifas. Visi gamintojai 2012 metais gavę leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iki įstatymo pakeitimo turėję vienodas sąlygas, vienodas numatytas skatinimo priemones, tame tarpe vienodą užsitikrintą fiksuotą tarifą, po įstatymo pakeitimo, atsižvelgiant į tai, kada gavo leidimą gaminti elektros energiją, atsidūrė labai skirtingose padėtyse ir teisinis reguliavimas, iki įstatymo pakeitimo buvęs vienodas, neproporcingai išsiskyrė, o tai akivaizdžiai pažeidžia asmenų lygiateisiškumo principą.

Be to, naujasis teisinis reguliavimas taip pat pažeidžia ir teisėtų lūkesčių principą, kadangi pareiškėjas, investavęs nemažai lėšų, ateityje pagrįstai tikėjosi gauti tikėtų pajamų už parduotą elektros energiją. Todėl mano, jog patirtą žalą, atsiradusią dėl galimai neteisėtų Seimo veiksmų, privalo atlyginti Lietuvos valstybė remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjo paskaičiavimu, per 11 mėnesių jis patyrė 21 070,80 Lt dydžio žalą, kurią sudaro pagrįstai tikėtos, bet negautos pajamos už parduotą elektros energiją

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kurią atstovauja Energetikos ministerija, atsiliepime (b. l. 32–40, 42–50) į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Atsakovo nuomone, elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomumą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas AIEĮ kontekste. Viešuoju interesu taip pat pripažintina galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą.

Manė, kad atsižvelgiant į AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytus rodiklius iki kiek gali būti didinama saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia, AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių.

Todėl nesutiko, jog dėl Lietuvos Respublikos Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolius. Pažymėjo, kad nuo 2012 m. vasaros spaudoje bei internetinėje erdvėje buvo pranešama apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis. Atsakovo elektroniniame tinklalapyje buvo nuolat talpinama informacija apie išduotus leidimus. Todėl pareiškėjas dar prieš jam gaunant Leidimą plėtoti, būdamas apdairus rinkos dalyvis, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, ir šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu.

Akcentavo, kad teisės doktrinoje nustatyta, jog verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui. Tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio pusė. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, Energetikos ministerija, priimdama sprendimą dėl Leidimo gaminti išdavimo, veikė savo kompetencijos ribose, todėl šiuo atveju nematė pagrindo konstatuoti jų neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu.

Nesant vienai iš būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų – negali kilti ir civilinė atsakomybė. Atsakovas savo poziciją grindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Sąjungos teisingumo teismo praktika. Atsakovas prieštaravo pareiškėjo prašymui kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi, jo nuomone, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis ir konstituciniai principai nėra pažeisti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 29–30, 60–61) pareiškėjo skundo reikalavimus prašė spręsti teismo nuožiūra.

Paaiškino, kad AB „Lesto“ tinkamai vykdo Sutartyje numatytus įsipareigojimus: už Sutarties 5 skyriuje bei Specialiojoje dalyje nurodytą kainą superka visą pareiškėjo elektrinėje pagamintą ir patiektą į AB „Lesto“ elektros tinklus elektros energiją, o sudarydama Sutartį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir jų nepažeidė, todėl jokių veiksmų, kurie nebūtų paremti teisės aktais ar pažeistų pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, neatliko.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Testavimo sistemos“ skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2012 m. spalio 31 d. Energetikos ministerija išdavė pareiškėjui UAB „Testavimo sistemos“ Leidimą plėsti, 2013 m. gegužės 28 d. išdavė Leidimą gaminti. 2013 m. spalio 24 d. pareiškėjas su AB „Lesto“ sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232443, kurioje nustatyta elektros energijos supirkimo kaina – 0,69 Lt/kWh.

Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas neprašo teismo panaikinti Leidimo gaminti, tačiau sprendžiant turtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, būtina vertinti ir Leidimo gaminti nustatytų veiklos sąlygų teisėtumą ir pagrįstumą, kadangi pareiškėjas žalą kildina būtent iš šiame Leidime gaminti nustatytų veiklos sąlygų.

Teismas vadovavosi AIEĮ 1 straipsnio 2 dalimi, 3 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo vienas iš subjektų, kuriems taikomos atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės. Į skatinimo priemonių sąrašą pateko ir fiksuoto tarifo taikymas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas (AIEĮ 3 str. 2 d. 1, 2 p.).

Rėmėsi iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusio AIEĮ (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija) 20 straipsnio 1, 7 ir 8 dalimis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui Leidimas plėtrai buvo išduotas 2012 m. spalio 31 d., t. y. galiojant minėtam teisiniam reguliavimui. Nurodė, jog nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas, kuris buvo susietas su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo ūkio subjektui diena (AIEĮ 20 str. 6 d.). Pažymėjo, jog priimant pakeitimo ir įgyvendinimo įstatymą dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo jokios išimtys ūkio subjektams, gavusiems Leidimus plėtrai galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui nebuvo nustatytos. Taigi, net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d., taikomas naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.).

Teismas nustatė, jog pareiškėjas prašymą gauti leidimą plėtoti elektros energijos gavybą pateikė galiojant vienoms teisinėms nuostatoms, o Leidimą gaminti gavo jau galiojant naujajam teisiniam reglamentavimui. Pareiškėjas ginčą iš esmės kėlė dėl to, jog naujasis teisinis reguliavimas bei Leidime gaminti įtvirtinta ginčijama nuostata suponuoja mažesnių elektros energijos supirkimo tarifų nei jis tikėjosi, pradėdamas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymą. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrina dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo kaip neatsiejamų teisinės valstybės principo elementų (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus). Teismas atkreipė dėmesį, jog įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos AIEĮ, įstatymo projekto aiškinamajame rašte akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.); remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą; skatinti smulkaus verslo vystymąsi atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių. Šie deklaruoti tikslai buvo įgyvendinti AIEĮ įtvirtinus tokias skatinimo priemones kaip fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas, itin aktualias elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW.

Teismas rėmėsi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostata. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje buvo pasisakyta dėl ginčo santykiams aktualaus teisinio reglamentavimo, padarė išvadą, kad pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus.

Bylos duomenys patvirtino, jog pareiškėjas aukščiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį įgijo, nes minėtas sąlygas išpildė: gavęs Leidimą plėsti, atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą (saulės elektrinę), iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų. Šie pareiškėjo turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį.

Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucija tam tikrais atvejais leidžia asmens teisių ir laisvių ribojimą, jei yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).

Kaip nurodė Energetikos ministerija ir kaip matyti iš AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo parengiamosios medžiagos, AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią akivaizdžiam elektros energijos kainos vartotojams didėjimui. Pažymėta ir tai, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimai).

Šioje byloje analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu (2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013), toks šios srities pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius (žr., pvz., mutatis mutandis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07). Byloje esantys duomenys leido teigti, kad taikant AIEĮ 2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcijoje numatytas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemones kilo grėsmė darniai atsinaujinančios energetikos išteklių plėtrai, vartotojų teisėms ir galimybei efektyviai naudoti valstybės lėšas. Valstybei nustačius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemonę – privalomą elektros energijos supirkimą fiksuotais tarifais – pageidaujančių vykdyti šią veiklą atsirado ypač daug ir buvo ženkliai viršyti užsibrėžti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros uždaviniai. Kaip nurodoma AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo aiškinamajame rašte, nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct/kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct/kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct/kWh ir t. t. Duomenų, kurie paneigtų tokį ženklų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą, byloje nėra.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje byloje Nr. A143-2834/2013 konstatavo, bei 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-632/2014 pakartojo, kad AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir, kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Žinoma tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą; pakeitimai turi nepaneigti įgytos teisės esmės ir atitikti proporcingumo principą. Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė AIEĮ nuostatas. Teismo vertinimu, pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų galimus pasikeitimus.

Teismas pažymėjo, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjui nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 straipsnio 6 ir 7 dalys). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Pareiškėjo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (b. l. 70–80) patvirtino, kad pareiškėjo saulės jėgainė gamina elektrą ir iš to gaunama pajamų. Pareiškėjui, nors ir ne tokio dydžio, kokio jis tikėjosi, tačiau visgi taikomos skatinimo priemonės. Taigi nebuvo jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Kadangi nagrinėjamu atveju nėra išskirtinių kitokių faktinių aplinkybių nei išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, nebuvo pagrindo nukrypti nuo pirmiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuluotų nuostatų. Tuo remdamasis teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui išduotas Leidimas gaminti yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Leidimo gaminti išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pagrįstas teisės aktais.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio nuostata. Atsižvelgiant į tai, jog šiuo teismo sprendimu buvo konstatuotas pareiškėjui išduoto Leidimo gaminti teisėtumas bei pagrįstumas, Leidimą gaminti Energetikos ministerija išdavė remdamasi jo išdavimo metu galiojančia AIEĮ redakcija, veikė pagal savo kompetenciją, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti jos neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Kitų galimai neteisėtų Energetikos ministerijos veiksmų pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad neteisėti valdžios institucijos veiksmai nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti, o tai reiškia, kad neįrodyta būtinoji civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.271 straipsnyje, sąlyga. Taigi pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą atmestas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat pateikė teismui prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija, Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išsamiai įvertino teisinę situaciją konstitucinės teisės kontekste ir pripažino, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusi AIEĮ redakcija yra teisėta, nes teisėtų lūkesčių apsaugos principo ribojimas tinkamai pagrįstas iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių principų apsauga. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai taip pat nekilo abejonių dėl teisės akto konstitucingumo, todėl pareiškėjo argumentai dėl reikalingumo kreiptis į Konstitucinį Teismą atmesti.

Pareiškėjas reiškė prašymą ir dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalies nuostata, nurodė, jog atmetus pareiškėjo patikslintą skundą, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jo prašymas netenkintas.

III. Pareiškėjas UAB „Testavimo sistemos“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 94–109), kuriuo prašo: 1) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui; 3) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas, pasinaudodamas plačia diskrecijos teise bei siekdamas ginti viešąjį interesą, daugiau nei buvo būtina apribojo pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, sudarė visiškai nepalankias ūkininkavimo sąlygas, pakirto pareiškėjo ir likusios visuomenes pasitikėjimą valstybe ir teise. Mano, kad šiuo atveju viešuoju interesu turėtų būti laikomas ne vartotojų lūkestis mokėti mažesnę kainą už elektros energiją, o vartotojų lūkestis į švarią ir saugią aplinką, klimato kaitą ir kitas aplinkosaugines siekiamybes. Teigia, kad teismas netinkamai įvertino pagrindinius AIEĮ siekiamus tikslus, teisingai neįvertino viešojo intereso objekto, todėl priėmė neteisėtą ir jokiomis teisės normomis nepagrįstą sprendimą.

Pažymi, kad skundžiamame sprendime nurodoma AIEĮ priėmimo aplinkybė dėl galimo ženklaus elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimo, yra niekuo nepagrista ir klaidinanti. Mano, kad AIEĮ aiškinamajame rašte nurodomas kainos padidėjimas vartotojams yra tik menamo pobūdžio, nepagrįstas, tačiau turintis labai didelę įtaigą tolimesniems valdžios institucijų sprendimais, tame tarpe ir teismų.

Nurodo, kad administraciniai teismai sprendžia tik ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje ir neturi teisės įsiterpti į Konstitucinio Teismo įgaliojimus. Tuo tarpu teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, viršijo ABTĮ įtvirtintą administracinio teismo kompetenciją, nesivadovavo ABTĮ 16 straipsnio nuostatomis, o tokių veiksmų pasėkoje, priėmė nepagrįstą bei naikintiną sprendimą. Pažymi, kad pareiškėjo skunde buvo aiškiai bei nedviprasmiškai pažymėta, kad žalą pareiškėjas kildina iš Seimo priimtų AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostatų, nes jos galimai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui.

Tvirtina, jog teismas neteisingai vertino Seimo neteisėtus veiksmus. Teigia, kad valstybė, veikdama per savo įgaliotą instituciją – Seimą, priėmusį AIEĮ nuostatas galimai prieštaraujančias Konstitucijai, pažeidė pareiškėjo teises (t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos principą) ir tokiais neteisėtais veiksmais pareiškėjui padarė žalą. Mano, kad jei Konstitucinis Teismas pripažintų, kad AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostatos yra antikonstitucinės, tuomet teismas turėtų įvertinti Konstitucinio Teismo doktriną dėl teisės aktų, pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, galios nukreipimo į praeitį. Teigia, kad pagal nustatytą mažesnį elektros supirkimo tarifą, sutartis su AB „Lesto“ dar nėra įvykdyta, dėl to sprendimas Konstitucinio įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas. Nurodo, kad Seimas AIEĮ nuostatomis panaikino pareiškėjui Direktyvos Nr. 2003/30/EB nuostatomis užtikrinamą privaloma stabilumą plėtojant atsinaujinančius energijos išteklius, neužtikrino tinkamo paramos schemų veikimo, o tokių veiksmų pasėkoje, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas patyrė žalą. Tvirtina, kad Seimas, priimdamas AIEĮ, ne tik, kad neužtikrino pareiškėjui Konstitucija garantuojamų teisių, tačiau ir pažeidė Europos Sąjungos teisės aktus. Teigia, kad atsakovo nurodoma aplinkybė, kad „susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų“, kuri sąlygojo AIEĮ priėmimą, yra visiškai neatspindinti realios situacijos.

Teigia, kad AIEĮ nuostatomis neįgyvendinama Europos Sąjungos teisė (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB, 2007 m. sausio 10 d. Europos Komisijos komunikatas Europos Tarybai ir Europos Parlamentui).

Mano, kad atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio nuostatas bei Teisingumo Teismo suformuotą praktiką, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kaip galutinės instancijos nacionaliniam teismui, kyla pareiga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašant priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 114–124) prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, jog Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, konkrečių tarifų dydžių. Todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolius. Mano, kad elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas AIEĮ kontekste. Pažymi, kad viešuoju interesu pripažintina galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Atsižvelgiant į AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytus rodiklius iki kiek gali būti didinama saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia, AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų. Įstatymų leidėjas gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė įstatymo nuostatas. Pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat elektros kainų pasikeitimus.

Nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Pažymi, kad ir pareiškėjo atžvilgiu skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo panaikintas.

AIEĮ buvo įgyvendinta 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB (toliau – ir Direktyva), bei kiti Europos Sąjungos teisės aktai. Direktyvoje kiekvienai ES valstybei narei nustatyti privalomi nacionaliniai planiniai rodikliai, kuriais apibrėžiama, kokią bendro galutinio energijos suvartojimo dalį 2020 m. turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija. AIEĮ siekiama užtikrinti, kad atsinaujinančių išteklių energijos dalis, palyginti su šalies bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, 2020 metais sudarytu ne mažiau kaip 23 procentus ir ši dalis toliau būtų didinama, tam panaudojant naujausias ir veiksmingiausias atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo technologijas ir skatinant energijos vartojime efektyvumą (AIEĮ 1 str. 4 d.). Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, neatsižvelgė į valstybėms narėms Direktyvoje iškeltus tikslus.

Informuoja, kad skundžiamame sprendime pateikti skaičiavimai dėl elektros energijos tarifo vartotojams ženklaus padidėjimo, nėra hipotetinio pobūdžio. Atsakovo pateikta lentelė informuoja kaip vartotojams didėtų elektros energijos kaina padidėjus suminei saulės elektrinių galiai.

Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime nepadarė išvados, kad AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas prieštarauja ar neprieštarauja Konstitucijai. Vilniaus apygardos administracinis teismas tik nagrinėjo ar yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje prieštarauja Konstitucijai. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neperžengė ABTĮ 15 straipsnyje ir 4 straipsnio 2 dalyje nustatytos kompetencijos.

Atsakovas pažymi, kad jam klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla. Pareiškėjas taip pat nenurodo jam, dėl turinio ar dėl galiojimo, nesuprantamų Direktyvos nuostatų. Pareiškėjas, be hipotetinių prielaidų, AIEĮ neatitikimo įrodymų taip pat nepateikia. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nurodoma 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlemento ir Tarybos direktyva 2001/77EB 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta.

Atsakovas mano, kad šiuo atveju yra vertinami teisės aktų leidėjo veiksmai, įgyvendinant savo plačią diskreciją formuojant ir vykdant valstybės ekonominę politiką, užtikrinant galimybę nustatyti elektros energijos supirkimo fiksuotą tarifą atitinkantį AIEĮ ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m liepos 29 d. nutarimu Nr. 03-233 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintai Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo melodikai.

Pareiškėjas gali skųstis dėl tam tikrų administracijos veiksmų, nesutampančių su jo lūkesčiais, kurie, jo nuomone, yra pagrįsti. Tačiau kartais administracija tiesiog priversta atlikti kai kuriuos pakeitimus. Todėl Europos Teisingumo Teismas yra pareiškęs, kad gins tik tuos lūkesčius, kai pokyčiai negalėjo būti pagrįstai numatyti. Net jei pareiškėjo lūkesčiai pagrįsti, administracija gali argumentuoti, jog viešieji interesai yra viršesni.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, nepateikė saulės elektrinės dokumentų, nurodančių kada ir kur yra pagamintos šios elektrinės dalys, nepateikė pirkimo, planavimo dokumentų, nepateikia įrangos kokybę užtikrinančių dokumentų. Atsakovas pastebi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas atmeta ieškinius dėl žalos atlyginimo, pareikštų dėl ekonominės politikos sprendimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjas UAB „Testavimo sistemos“ prašymą atlyginti turtinę žalą grindžia aplinkybe, kad Seimui nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu, pareiškėjas buvo priverstas pagamintą elektros energiją pardavinėti ne leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimo metu galiojusiu, o mažesniu – leidimo gaminti elektros energiją išdavimo momentu galiojusiu – tarifu.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2012 m. spalio 31 d. Energetikos ministerija išdavė pareiškėjui leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3240, pastatant ir įrengiant saulės elektrinę (duomenys neskelbtini) (b. l. 56). 2013 m. gegužės 28 d. Energetikos ministerija išdavė pareiškėjui leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1749 (duomenys neskelbtini), įrengtoje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,029645 MW, tipas – saulės elektrinė. Nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 9). 2013 m. spalio 24 d. pareiškėjas su AB „Lesto“ sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232443, kurioje nustatyta elektros energijos supirkimo kaina – 0,69 Lt/kWh (b. l. 10).

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad neteisėti valdžios institucijos veiksmai nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti, o tai reiškia, kad neįrodyta būtinoji civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.271 straipsnyje, sąlyga, pareiškėjo reikalavimą atlyginti žalą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Pažymėtina, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 42 str. ). CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 dalis nustato, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o 3 dalis – kad šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Šios bylos aplinkybių kontekste, įvertinus tai, kad pareiškėjas kildina patirtą žalą iš pasikeitusio teisinio reglamentavimo (pakeitus AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostatas), pažymėtina, kad administracinis teismas pagal savo kompetenciją (apibrėžtą ABTĮ 3, 15, 16 str.) neturi įgaliojimų spręsti, ar įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, nes tokia teisė išimtinai suteikta tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (Konstitucijos 102 str., 105 str. 1 d., 107 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 str. 1 d., 63 str. 1 d. 1 p., 71, 72 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Leidimas plėsti pareiškėjui išduotas galiojant būtent tokiam reguliavimui. Tuo tarpu nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (AIEĮ 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Pareiškėjas prašymą gauti Leidimą gaminti pateikė ir Leidimą gaminti gavo jau galiojant naujajam teisiniam reglamentavimui.

Pareiškėjo teigimu, pradėdamas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, tikėjosi, kad 12 metų laikotarpiu nuo Leidimo gaminti išdavimo dienos bus taikomas 2012 metais galiojęs 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, tačiau, pasikeitus teisiniam reguliavimui, pažeidžiant jo teisėtus lūkesčius, jam taikomas sumažintas 0,69 Lt/kWh fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo gaminti išdavimo (2013 m. gegužės 28 d.) metu.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13 straipsnio nuostatas, sprendžiant šią bylą, yra reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas, kuriuo Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo praktikoje vadovaujamasi vėlesnėse tokio pobūdžio bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-547-525/2015; 2015 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-547-525/2015; 2015 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-180-492/2015; 2015 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1570/2014 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo parengiamąją medžiagą, byloje analizuojamų ribojimų tikslą, analizuojamos valstybės srities specifiką, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog:

„Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Šiuo atveju, kaip minėta, pareiškėjas 2013 m. spalio 24 d. yra sudaręs Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232443 su AB „Lesto“. Šioje sutartyje nustatyta 0,69 Lt/kWh elektros energijos supirkimo kaina. Atsižvelgiant į pareiškėjo į bylą pateiktas sąskaitas–faktūras (b. l. 70–80) matyti, kad pareiškėjas minėtos sutarties pagrindu parduoda AB „Lesto“ elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, už sutartyje nustatytą kainą (0,69 Lt/kWh).

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jo teisės ir teisėti interesai buvo apriboti daugiau nei būtina, tačiau tokio apribojimų neproporcingumo nepagrindė jokiais konkrečiais duomenimis: skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas, nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.); pareiškėjas vykdo veiklą, ji nėra nutraukta, pareiškėjas iš jos gauna pajamas. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi, byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad dėl elektros energijos supirkimo tarifų dydžių koregavimo į mažąją pusę buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Remdamasi byloje esančiais duomenimis, teisėjų kolegija neturi pagrindo nukrypti nuo minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje suformuluotų nuostatų (nėra išskirtinių kitokių faktinių aplinkybių nei išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje: pareiškėjas į administracinę bylą nepateikė jokių faktinių duomenų apie tai, kad elektros energijos gamyba saulės elektrinėje nebeteko ekonominės prasmės ir t. t.).

Pabrėžtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Seimo veiksmus, priimant ginčui aktualius įstatymus. Įstatymas yra Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausią teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimą). Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais yra neteisėti, nėra pagrindo.

Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė. Taigi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija, Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti Konstitucijai ar konstituciniams principams.

Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-1545/2014) pasisakė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, sieto su įstatymų leidėjo nepaisymu asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos. Prašymas dėl kreipimosi grįstas ir tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, skubotai priimdamas AIEĮ nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną), nenustatydamas kompensavimo mechanizmo, ne tik galbūt pažeidė Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Lietuvos Respublikos Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistą reguliavimą iš esmės pritaikė retrospektyviai, pažeidė pareiškėjo nuosavybės teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas pašalino abejones dėl to, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui bei pažymėta, jog nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkintas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas iš esmės nenurodo naujų reikšmingų argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Remiantis tuo, kas išdėstyta prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ABTĮ 16 straipsnio normomis ir viršijo administracinių teismų kompetenciją, yra nepagrįstas. Kaip minėta, klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra teismo diskrecija ir teismas kreipiasi tik tuo atveju, jei suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, neviršydamas savo kompetencijos ribų, nurodė motyvus, dėl ko atmetė pareiškėjo argumentus dėl reikalingumo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Remdamasis šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kurios 2 straipsnis, 3 straipsnio 2 dalis ir 4–8 straipsniai – nuo 2010 m. balandžio 1 d., o visa Direktyva – nuo 2012 m. sausio 1 d., vadovaujantis Direktyvos 2009/28/EB 25 straipsnio 1 ir 3 dalimi, buvo panaikinta), pareiškėjas teigia, kad AIEĮ nuostatomis neįgyvendinama Europos Sąjungos teisė.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB, kaip nustato jos 1 straipsnis, nustatoma: bendra skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją sistema; privalomi nacionaliniai planiniai rodikliai, kuriais apibrėžiama, kokią bendro galutinio energijos suvartojimo dalį turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija ir kokią dalį transporto sektoriuje suvartojamos energijos turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija; su atsinaujinančių išteklių energija susijusios taisyklės, reglamentuojančios statistinius perdavimus tarp valstybių narių, bendrus valstybių narių bei valstybių narių ir trečiųjų šalių projektus, kilmės garantijas, administracines procedūras, informavimą ir mokymą, taip pat prieigą prie elektros energijos tinklo; tvarumo kriterijai biodegalams ir skystiesiems bioproduktams.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje tokio pobūdžio Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų iš esmės nekyla: padaryti nacionalinio teisės akto (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonės, net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui, nebuvo panaikintos, byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjo ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą. Atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo), byloje yra aktualios teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą.

Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas prašyme dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nurodo tik labai abstrakčius argumentus, cituoja Direktyvų preambulių nuostatas, tačiau aiškiai nepagrindžia, kuo AIEĮ, AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtų Direktyvų nuostatoms, nepateikia argumentų dėl klausimų, dėl kurių yra būtina kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, todėl prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Testavimo sistemos“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė